Nuosavybės Teisių Atkūrimas į Žemę Lietuvoje: Įstatymai ir Sąlygos

Žemė yra vienas svarbiausių gamtos elementų ir nacionalinis turtas. Jos derlingas sluoksnis naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Teisine prasme žemė suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisės objektas.

Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą. Šiuos žemės santykius įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Vienas svarbiausių yra Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje.

Įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą tausojant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

Svarbūs įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teises, yra "Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas", Žemės reformos įstatymas ir kiti teisės aktai.

Nuosavybės teisė yra viena svarbiausių daiktinių teisių, kurios reglamentavimui skirta Civilinio kodekso 4 knyga. Nuosavybės teisės reglamentavimas yra aktualus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.

CK 1.2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymo pagrindu - teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.

Darbo Tikslai ir Metodai

Darbo tikslas - atskleisti žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, aptarti disponavimą žeme bei išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus. Taip pat siekiama išnagrinėti, kaip pasireiškia žemės savininko disponavimo teisė, kokie reikalavimai keliami sudarant žemės sandorius, bei išsamiau analizuojama valstybinės žemės disponavimo teisė.

Tyrimas atliekamas panaudojant istorinį, lyginamąjį, loginį ir sisteminės analizės metodus. Darbe analizuojama Kasacinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktika, ja remiantis analizuojamos įstatymų taikymo teismų darbe problemos.

Pati nuosavybės samprata įvairiais laikotarpiais kito. Iš pradžių žmonijai vertingesni buvo gyvuliai, drabužiai, įrankiai, ginklai. Vėliau nuosavybe tapo pavergti žmonės, jų gyvenamieji būstai. Žemės nuosavybė atsirado labai palengva, jau nemažą laikotarpį žmonijai pragyvenus. Kol žmonės vertėsi medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste, žemės nuosavybės dar nebuvo. Tuo metu tautos daug keliavo ir vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Kai žmonės išmoko dirbti žemę, tapo sėslesni. Tada ir atsirado poreikis savintis dirbamą žemę, o kartu ir iš jos gaunamus vaisius. Taip palaipsniui atsirado ir individuali nuosavybė.

Mirus senajam šeimininkui, žemė ir kitas turtas perduodamas vyriausiajam šeimos nariui, kuris turėjo rūpintis visos šeimos išlaikymu. Taip atsirado žemės nuosavybės įgijimas paveldint turtą. Bet žmonija nepasitenkino tuo, ką turi. Tautos kariavo, grobė kitų gyvenamas ir dirbamas žemes, o taip pat užimdavo ir dar niekieno nepasisavintus žemės plotus. Savininkais galėjo būti ne kiekvienas, o išskirtiniai asmenys - vadai ir kiti išskirtiniai asmenys.

Justiano laikais Romėnų teisėje vietoj Romos civilinės teisės ir taip vadinamos pretoris nuosavybės susiformavo vieninga nuosavybės sąvoka ir teisinė jos konstrukcija. Tai buvo absoliuti daiktinė teisė, turinti savyje tris pagrindinius elementus: išskiriamai naudotis daiktu (ius utendi), gauti daikto vaisius (ius fruendi) ir rikiuoti, disponuoti daiktu, net jį ir sunaikinant pagal savo nuožiūrą (ius abutendi).

Justiano kodifikuota Romėnų teisė turėjo didžiulę įtaką vėlesnėms kitų Europos šalių kartoms. Iki tol daugelyje šalių galiojo jų nacionalinė teisė, kurios daugelis principų skyrėsi nuo įtvirtintų Romėnų teisėje. Viduramžių teisėje privatinės žemės nuosavybės nebuvo. Visa žemė priklausė tautai ir pavieniam asmenims buvo visuomenės perleista tik naudojimuisi. Nuosavybės sąvokoje buvo daugiau viešojo ir visuomeninio pobūdžio nuosavybės apribojimų, negu pagal Romėnų teisę.

Vakarų Europoje žemės nuosavybės teisė formavosi įtakojama feodalizmo santvarkos. Pilna žemės nuosavybės forma - alodai galėjo priklausyti tik laisvam asmeniui, buvo paveldimi ir ginami teisme. Vasalai pilnos nuosavybės teisės neturėjo, jie buvo priklausomi nuo savo senjoro. Baudžiauninkai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinės žemės nuosavybės teisė.

Šiuolaikinės nuosavybės teisės esmę riboja Lietuvos civilinė teisė. Nuosavybės teisę sudaro trys savininko teisės - teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Bendras Lietuvos Respublikos žemės plotas sudaro 6530,1 tūkst. ha. Kaip numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui.

Žemės savininkui valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius. Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose.

Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinių santykių srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.

Šiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokių sunkių pasekmių kaip sutarties pripažinimas negaliojančia. Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto.

Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai: sandoriais, paveldėjimu, įgyjamąja senatimi, kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu. Nuosavybės teisė į žemę suteikiama neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu. Teismo sprendimu - tai yra teisės, kai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie įgijimą žemės nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi ir pan.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. akte "Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo" patvirtintas Lietuvos valstybingumo ir suverenios galios tęstinumo principas. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. Žemės reformos įstatymas, 1993 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Vyriausybės nutarimai pakeitė 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas.

Asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, nuosavybės teisės atkuriamos patvirtinus šio fakto nustatymą.

Jeigu asmenys, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Teisę atkurti nuosavybės teises turi asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą.

Asmenims, kurių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokį kaip žemė, miškai ir vandens telkiniai, nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos.

Asmenys turėjo pateikti prašymus. Prašymų pateikimo terminus reglamentavo 1991 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygos.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nurodytas prašymo turinys. Prie prašymo privalomai turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, kurie įrodo giminystės ryšius.

Turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai, notaro pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigos pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notaro patvirtinti testamentai ir pan.

Asmenys, kurių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai neišliko, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo.

Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pateikti prašymai neatitiko jų turiniui įstatymo keliamų reikalavimų. Asmenys, turintys teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan.

Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius.

Žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šį įstatymą priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Žemės bendraturčių susitarimu žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais.

Žemė grąžinama natūra. Piliečiams, kuriems teismo sprendimu atnaujinti praleisti terminai, žemė grąžinama natūra tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos vadovo arba jo įgalioto viešojo administravimo funkcijas vykdančiame Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos padalinyje vadovaujamas pareigas einančio valstybės tarnautojo sprendimo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimui parinktos teritorijos ribų patvirtinimo priėmimo.

Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama ir kompensuojama natūra pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus.

Prie vienkiemių ir 1940-1990 metų ginkluoto pasipriešinimo dalyvių - karių savanorių tėviškių sunaikintų sodybų, esančių gyventojų asmeniniam ūkiui, tarnybinių dalų ir valstiečių ūkiui skirtoje teritorijoje, šių vienkiemių ir sunaikintų sodybų savininkams pageidaujant, grąžinama natūra ne mažiau kaip 3 ha žemės ūkio naudmenų, o likusi žemės sklypo dalis valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šį įstatymą.

Kai įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypas, kurį savininkas nori atgauti natūra, išskyrus šioje dalyje išvardytus atvejus, skirtas ir naudojamas gyventojų asmeniniam arba valstiečių ūkiui, už jį savininkui, norinčiam, kad būtų atkurta nuosavybės teisė natūra, ar asmeniui, naudojančiam ar įgijusiam nuosavybėn iš valstybės šį žemės sklypą, skiriamas iki 30 procentų didesnio žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo žemės, esančios teritorijoje, kurią apima vietinis žemės reformos žemėtvarkos projektas.

Jeigu piliečiai, kuriems nuosavybės teisės atkuriamos į tose teritorijose esančią žemę, yra 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), jiems siūlomas žemės sklypo plotas iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo padidinamas iki 100 procentų. Jeigu apskrities teritorijoje laisvos žemės fonde nėra pakankamo žemės ploto, šių asmenų pageidavimu toks sklypas suformuojamas kitos pageidaujamos apskrities teritorijoje.

Žemė, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, grąžinama natūra piliečiams. Šios žemės naudotojai, jeigu žemės savininkas pageidauja ir atsiskaito su naudotojais už medžius ir vaiskrūmius (nesusitarus kitaip), privalo žemę atlaisvinti per trejus metus.

Žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra.

Kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama ar nuomojama fiziniams, juridiniams asmenims ir Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusių įmonių filialams, grąžinama natūra, jeigu ji pagal šį įstatymą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises grąžinant šią žemę natūra, valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu.

Kai grąžinama natūra kitų fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, arba kai nuosavybės teisės atkuriamos perduodant kitų asmenų nuomojamą žemę neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiu žemės sklypu, teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.

Žemė, kurioje įrengti tvenkiniai, neprivatizuoti pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo bei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymus, grąžinama natūra piliečiams ribotam tiksliniam naudojimui.

Laisvos žemės fondo žemė, kurią nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d.

Nuosavybės teisių apsauga ir prielaidos taikyti apribojimus tarptautinėse teisės normose: nuosavybės teisių apsauga, prielaidos taikyti apribojimus.
Apribojimų naudoti privačią nuosavybę atsiradimas ir taikymas Lietuvoje (1990-2001 m.).
Ribojančių nuostatų taikymo subjektas, nuosavybės forma, objektas.
Nuosavybės teisių apsauga ir veiklos apribojimai Lietuvos teisinėje sistemoje: Konstitucija, įstatymai.
Egzistuojantys žemės nuosavybės ir naudojimo teisių ribojimai: servitutai, kiti žemės nuosavybės ir naudojimo teisių ribojimai.
Vyriausybės ir kitų institucijų kompetencija šioje srityje: ar turėjo įgaliojimus priimti tokius teisės aktus, ar nebuvo peržengtos tokio reguliavimo ribos, ar apskritai šios institucijos gali reglamentuoti tam tikrą visuomeninių santykių, susijusių su asmens laisvėmis ir teisėmis sritį.
Teisinių konfliktų tarp privačios žemės naudotojų ir valstybės institucijų sprendimo galimybės: procedūra ir kompetencija (dėl Vyriausybės norminio akto, dėl norminio administracinio akto), pasekmės (Konstituciniam teismui priėmus sprendimą, darbo pakeitimo garantija).

Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis

Lietuvos žemėlapis

Žemės ūkio paskirties žemės pasiskirstymas Lietuvoje 2020 m.

tags: #atstatyti #nuosavybes #zemes #istatymai