Automobilių aikštelių įrengimo reikalavimai tarp gyvenamųjų namų Lietuvoje

Ne tik spūstys gatvėse, bet ir daugiabučių kiemai tapo išbandymų vieta didmiesčių vairuotojams. Į miestą po vasaros sugrįžę žmonės prigrūstuose daugiabučių kiemuose kasdien susiduria su nemaloniomis situacijomis dėl parkavimo vietų. Gyventojai stengiasi įvairiais būdais rezervuoti stovėjimo vietas: montuoja užtvarus, įvairius kuoliukus ar pakabinamas grandines.

Po darbo dienos parvažiuojate namo, o mašinos nėra kur statyti - tai sostinės ir kitų didžiųjų miestų daugiabučių gyventojų realybė ir kasdienybė. Nors teisės aktai numato griežtus reikalavimus minimaliam statomų gyvenamųjų pastatų automobilių stovėjimo vietų skaičiui, realybėje tai nebūtinai atsispindi. Būtino automobilių stovėjimo vietų skaičiaus užtikrinimas - vienas svarbiausių uždavinių projektuojant bet kokį pastatą mieste. Tai gali apriboti pastato dydį, smarkiai koreguoti sklypo planą. Kaip rodo praktika, suplanavus nepakankamą, nors ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį stovėjimo vietų skaičių, neretai chaosui pasmerkiamas visas kvartalas.

Su nepakankamo automobilių stovėjimo vietų problema aršiai, tačiau nesėkmingai teismuose kovojo sostinės Perkūnkiemio gyventojai. Prieš keletą dienų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl to, kad nors Perkūnkiemyje daugiabučiai pastatyti prieš penkiolika ir daugiau metų, tačiau pakankamas automobilių stovėjimo vietų kiekis neįrengtas iki šiol, nors ir buvo žadėta tai padaryti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs civilinę bylą pasakė, jog projektuojant daugiabutį gyvenamąjį namą yra privaloma suprojektuoti ir statant įrengti kiekvienam butui po vieną automobilio stovėjimo vietą, t. y., rengiant daugiabučio gyvenamojo namo projektą ir projektinius sprendinius, būtina juose nustatyti ir automobilių saugyklą, o daugiabučio gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti metu tikrinama, ar visi darbai atlikti pagal projektą, projektinius sprendinius, įskaitant ir būtinųjų automobilio stovėjimo vietų įrengimą, o daugiabutis gyvenamasis namas gali būti pripažintas tinkamu naudoti, kai atlikti visi būtini statybos darbai, įskaitant ir stovėjimo vietų įrengimą.

Advokatė Sabina Izokaitienė sako, kad šiuo konkrečiu atveju Perkūnkiemio gyventojams sėkmės byloje nepavyko pasiekti dėl, matyt, pernelyg didelės jų kantrybės, - kreiptasi į teismą jau suėjus įstatymuose numatytiems procesiniams terminams, per kuriuos buvo galima ginčyti statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktus.

Teisinis reglamentavimas

Svarbu žinoti, kad šių metų sausio mėn. įsigaliojo nauja STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ redakcija. Svarbiausi pasikeitimai lyginant su prieš tai galiojusia redakcija - gerokai sumažėję privalomi atstumai nuo garažų ir atvirų mašinų aikštelių iki varstomų pastatų langų ar vėdinimo sistemos oro paėmimo angų. Pavyzdžiui, nuo daugiabučio gyvenamojo namo varstomų langų iki 20 automobilių stovėjimo vietų aikštelės būtina išlaikyti 7 metrų atstumą.

Pagrindinis teisės aktas, kuriame nustatyti reikalavimai ne tik automobilių vietų skaičiui, bet ir jų įrengimo parametrai - STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai.“ Pavyzdžiui, šiame STR daugiabučiui gyvenamajam namui nustatytas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius - viena vieta vienam butui. Projektuojant administracinį pastatą reikia numatyti mažiausiai vieną vietą 25 m2 pastato pagrindinio ploto.

Statybos techninis reglamentas „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ reikalauja, kad gyvenamosios paskirties daugiabučiai (trijų ir daugiau butų pastatai) turėtų mažiausiai vieną automobilio stovėjimo vietą vienam butui. Tuo tarpu vieno ar dviejų butų pastatams privalomų įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičius priklauso nuo tokių pastatų naudingojo ploto, tad pavyzdžiui, gyvenamajam namui, kurio naudingasis plotas yra 150 kv.m, turėtų būti įrengta ne mažiau kaip trys, o pastatui, kuriame įrengti du butai ir kurio naudingasis plotas yra 230 kv.m., - ne mažiau kaip 4 automobilių stovėjimo vietos.

Dar vienas svarbus pakeitimas - elektromobilių stovėjimo vietų reglamentavimas. Anksčiau galiojęs STR leido netaikyti privalomo atstumo tarp langų ir elektromobilių stovėjimo vietų, tačiau nebuvo reikalavimo prie jų įrengti krovimo stoteles ir specialų tokių vietų ženklinimą. Vadinasi, buvo palikta galimybė elektromobilių vietas naudoti kaip paprastų automobilių stovėjimo vietas. Naujausios redakcijos STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ rasite ČIA. Palyginimui senosios redakcijos STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai.

Vilniaus miesto teritorijos suskirstymas į zonas

Atstumų Reikalavimai

Jei aikštelėje automobiliams skirta ne daugiau kaip 10 vietų, turėjo būti išlaikytas 10 metrų atstumas nuo pastato. Jeigu automobilių skaičius nuo 11 iki 50, atstumas didėjo iki 15 metrų. Kai aikštelėje gali stovėti 51-100 automobilių, iki namo privalėjo būti 25 metrų atstumas.

Nuo šiol palikta galimybė susitarti su kaimyninio sklypo savininku, kuris, galbūt, numano kaip pastatą statys, gal toje vietoje apskritai nebus pastato arba pastato su langais, o gal jis bus tokios pakirties, kuriam atstumas nesvarbus. „Mano supratimu, susitarimo galimybė tankiame mieste labai svarbi“, - įsitikinęs LAR pirmininkas.

Vilniaus Miesto Savivaldybės Reglamentavimas

Šis aprašas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, iš esmės papildo aukščiau aprašytą STR. Paprastai aiškinant, jame nustatyta kiek mažiausiai ir kiek daugiausiai automobilių stovėjimo vietų galima įrengti, taip pat kompensavimo tvarką už neįrengtas vietas ir pan. Neatsiejama šio aprašo dalis - Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių vietų skaičiaus koeficientus schema.

Pavyzdžiui, 1 zonoje, kuri apima Vilniaus senamiestį, mažiausias stovėjimo vietos koeficientas - 0,25, didžiausias - 0,5. Vadinasi, projektuojant daugiabutį namą, mažiausiai galima įrengti 0,25 vietos vienam butui (arba 1 vieta 4 butams), daugiausiai - 0,5 vietos vienam butui (1 vieta 2 butams). Atkreiptinas dėmesys, kad 1, 2 ir 3 zonose tik gyvenamosios paskirties patalpoms įrengiamoms požeminėms stovėjimo vietoms taikomas didžiausias koeficientas - 1. Vadinasi, netgi senamiestyje (1 zona) įmanoma turėti vieną požeminę automobilio stovėjimo vietą butui. Be to, nėra uždrausta papildomai įrengti ir antžeminių stovėjimo vietų.

2 ir 3 zonose automobilių stovėjimo vietų skaičių įmanoma dar mažinti, ne didesne, nei koeficiento 0,25 reikšme. Pavyzdžiui, 2 zonoje mažiausią vietų koeficientą - 0,5 galima sumažinti iki 0,25. Taigi, vietoje 1 vietos 2 butams, galima įrengti 1 vietą 4 butams. Tiesą, toks mažinimas yra įmanomas tik statytojui sumokėjus nustatytą mokestį už kiekvieną neįrengtą stovėjimo vietą. 2 zonoje tai kainuotų 4000 eurų, 3 zonoje - 2000 eurų. Brangiausiai atsieitų mažinti vietų skaičių 2.1 zonoje, į kurią įeina naujasis, aplink Konstitucijos prospektą suformuotas Vilniaus centras.

Automobilių stovėjimo vietų koeficientai Vilniaus miesto zonose

Jei automobilių stovėjimo aikštelės ar stovėjimo vietos yra viešosios nuosavybės objektai, t. y. priklauso valstybei ar savivaldybei, vadinasi, automobilių stovėjimo vietos yra viešos, bendro naudojimo ir jomis gali naudotis visi asmenys, norintys parkuoti automobilius. Tokiomis aikštelėmis žmonės gali naudotis nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena šalia esančiuose pastatuose. Tokiais atvejais asmenys negali savintis parkavimo vietų, t. y. statyti fizinių kliūčių, montuoti užtvarų, kabinti grandinių ir pan. Tokie veiksmai gali užtraukti administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą ar neteisėtą užtvarų įrengimą.

Jei automobilių parkavimo vietos ar stovėjimo aikštelė yra privačios nuosavybės objektai, kas paprastai būna tais atvejais, kai aikštelės įrengiamos prie naujos statybos gyvenamųjų namų, tuomet gyventojas, norėdamas automobilį parkuoti privačioje stovėjimo vietoje, turi pastarąją išsipirkti ar išsinuomoti, t. y. įgyti teisę naudotis dalimi stovėjimo aikštelės. Visgi net ir parkavimo vietos išsipirkimas negarantuoja, kad kiti gyventojai nestatys savo transporto priemonių į vietą, kurią asmuo laiko sava, nes visi bendraturčiai turi vienodas teises naudotis privačia aikštele.

Siekiant, kad kiti asmenys, nesantys konkretaus pastato gyventojai ir / ar nesusiję su konkrečiu pastatu kitais pagrindais, nestatytų savo automobilių privačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, gali būti įrengiami atitvarai. Tačiau jų įrengimas privalo būti suderintas su atitinkamomis vietos savivaldos institucijomis ar jų įgaliota institucija. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo ketinamo įrengti užtvaro matmenų, būtina gauti ir statybą leidžiantį dokumentą.

Kylant ginčams, visi bendraturčiai turėtų mėginti taikiai susitarti dėl aikštelės naudojimo tvarkos. Jeigu konflikto vis dėlto nepavyksta išspręsti taikiai, visi bendraturčiai gali paprasta rašytine sutartimi susitarti dėl automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo tvarkos. Nepavykus susitarti taikiai, asmenims, kurių teisės pažeidžiamos, belieka galimybė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarkos nustatymo. Tad fizinių kliūčių statyti automobilius įrengimas konkrečiose automobilių stovėjimo vietose teisėtai įmanomas tik automobilių stovėjimo aikštelių bendraturčiams susitarus dėl konkrečios automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo tvarkos arba pastarąją nustačius teismui.

tags: #automobiliu #aikstele #tarp #gyvenamuju #namu