Vasara - metas, kai norisi skaityti daugiau, atsitraukti nuo kasdienybės, sulėtinti tempą arba pasinerti į ypač įtraukiančias istorijas.
Dėl Lietuvos krikšto datos esama keleto nuomonių - tų datų nurodomos net trys: 1009, 1251 ir 1387 m.
Pirmasis nesėkmingas Lietuvos krikštas esą įvyko 1009 m., pasibaigęs krikšto iniciatoriaus misionieriaus Brunono mirtimi.
Kvedlinburgo analuose aprašytąją Brunono Bonifacijaus misiją kai kurie Lietuvos istorikai lokalizuoja Lietuvoje, o analuose minimą Netimerą, kuris Brunono triukų paveiktas sutiko apsikrikštyti, vadina Lietuvos „karaliumi“.
Brunoną su 18 jo palydovų esą nužudęs kitas lietuvis - Netimero brolis Zebedenas.
Brunono misijos lokalizavimas Lietuvoje motyvuojamas tuo, jog tų laikų metraštininkai esą neskyrę Prūsijos nuo Lietuvos, o vėlesni metraščiai, pvz., XII a. Magdeburgo analai, aprašę Brunono misiją, mini ją Lietuvoje, ne Prūsijoje.
Iš tikrųjų Kvedlinburgo analuose minima vieta „Rusios ir Lietuvos pasienyje“ nereiškia, jog Brunonas buvo Lietuvą pasiekęs.
Pagaliau ir paties misionieriaus tikslas buvo pamėginti dar sykį tai, kas nepavyko jo pirmtakui Adalbertui - pakrikštyti Lenkijai gretimus prūsus.
Netimero ir Zebedeno vardus kalbininkai laiko jotvingių, ne lietuvių kilmės, nes vardų dėmenys artimi vakarų baltų (prūsų) leksikai ir jų asmenvardynui.
Žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės, kurios vardas gretinamas su Aitra (slavų Jatra), Molčadės dešiniuoju intaku Nemuno aukštupyje.
Vadinasi, įvykiai vykę jotvingių žemėje, Dainavoje, į pietus nuo Lietuvos, o Netimeras galėjęs būti vienas iš jotvingių sritinių valdovų.
Netgi pagal anų laikų praktiką nebūdavo keliaujama per nekrikštytų pagonių žemes (jotvingiai tebevo pagonys) krikštyti už jų esančių kitų pagonių (šiuo atveju - lietuvių).
Prūsai irgi pradėti krikštyti nuo Kulmo ir Pamedės, t. y. Tikrasis Lietuvos krikštas įvyko 1251 m., krikštijantis Mindaugui.
Jo krikštas atėjo iš vokiškosios Livonijos, iš Rygos, ir to krikšto užsilikusių pėdsakų esama dabartiniame lietuvių maldyne.
Kad pirmieji krikščioniški tekstai galėjo būti išversti iš vokiečių kalbos, dar XX a. viduryje pastebėjo kai kurie lietuvių išeivijos atstovai - A. Mažiulis, P. Rabikauskas ir kt.
Išsamiai šį klausimą ištyrė prof. Zigmas Zinkevičius, atkreipęs dėmesį į tai, jog žegnonės pradžia lietuvių, latvių ir prūsų kalbose turi bendrą bruožą - joje minimas žodis Dievas: Vardan Dievo Tėvo…; Dieva Tēva /…/ vārdā; prūsiškoji žegnonė, suprantama, išliko tik raštiška forma: en Emnen Deiwas ſteſſe Tawas ….
Nei lotyniškojoje (In nomine Patris…), nei lenkiškoje (W imię Ojca…) ar rusiškoje (Во имя Отца…) žegnonėje žodžio Dievas nėra, vadinasi, lietuviškoji, latviškoji ir prūsiškoji verstos ne iš šių kalbų.
Pasirodo, taip XIII a. Kai kurių per mindauginį krikštą atlikto vertimo fragmentų užsilikę ir maldose.
Pavyzdžiui, „Angelo pasveikinime“ frazės Tu pagirta tarp moterų žodis pagirta tiesiogiai išverstas iš lotynų benedicta ‘gerai pasakyta’; lenkų poteriuose vartojama reikšmė ‘palaiminta’.
Visa tai rodo, kad pirmieji poteriai į lietuvių kalbą buvo išversti irgi iš vokiečių ar lotynų kalbos mindauginio krikšto (1251) metu ir iki jogailinio krikšto (1387) įsitvirtino kaip tradicija, kurios nelaužė vėlesnis krikšto pakartojimas.
1387 m. įvyko dar vienas Lietuvos krikštas, vykdant Jogailos įsipareigojimus Krėvos akte (1385) mainais į Lenkijos sostą.
Po mindauginio krikšto krikščionybės (katalikybės) plitimas Lietuvoje stagnavo - periferijoje ji platinama nebuvo.
Įtakos tam turėjo Mindaugo mirtis (1263) ir po jos buvusi valdžios suirutė.
Konfesiniu (ir kalbiniu) požiūriu LDK nebuvo unitarinė - tuo ji skyrėsi nuo kaimynų - Livonijos, Maskvos kunigaikštystės ir Lenkijos.
Rytinę Lietuvos dalį sudarė stačiatikiškos slavų žemės, tad Lietuva ir iki abiejų savo krikštų buvo pusiau krikščioniška, tačiau stačiatikybė nebuvo orientuota į Vakarų Europą ir net konfrontavo su Europoje paplitusia katalikybe; tos konfrontacijos būta abipusės.
Be to, stačiatikybė Lietuvos elitui buvo vasalinių ar aneksuotųjų sričių religija, o Maskvos religinė įtaka joms tik stiprino pagoniškojo Lietuvos elito atsparumą stačiatikybei, todėl jos plitimas sustojo ties etnine lietuvių riba - Polocko-Minsko-Gardino linija.
Žinoma, Lietuvos valstybės sritiniai kunigaikščiai slaviškosiose žemėse apsikrikštydavo; iki XV a. vidurio net apie 50 Lietuvos kunigaikščių rytinėse žemėse buvo priėmę stačiatikystę.
Tačiau abu katalikiški Lietuvos krikštai (1251 ir 1387) rodo, kad Lietuvos valdovai rinkosi Vakarų civilizaciją ir vakarietišką orientaciją.
Jogailinis krikštas (tiksliau - krikšto atnaujinimas) buvo kur kas platesnis už mindauginį.
Pats Jogaila prieš metus (1386) jau buvo apsikrikštijęs ir tapęs Lenkijos karaliumi.
Lietuvoje jis fundavo Vilniaus katedrą bei 7 bažnyčias periferijoje, Aukštaitijoje, iš jų, beje, toliausia į rytus buvo Obolcų bažnyčia (ir parapija) - tarp Vitebsko ir Oršos.
Bažnyčios buvo statomos išimtinai naujakrikštams lietuviams, nes stačiatikiai Lietuvos slavai (rusėnai) jau kelis šimtmečius turėjo cerkves, o kitokių katalikų, išskyrus pakrikštytuosius lietuvius, periferijoje nebuvo.
Vadinasi, XIV a. Visi trys krikšto atvejai kai kurių istorikų diferencijuojami taip: Netimero krikštas buvęs pirmasis krikštas Lietuvoje (iš tikrųjų jotvingių žemėje), Mindaugo krikštas buvęs Lietuvos valdovo krikštas, o jogailinis - Lietuvos krikštas.
Manyčiau, kad Lietuvos krikštu derėtų laikyti mindauginį, nes ir kitose šalyse, apsikrikštijus valdovui bei jo aplinkai, periferija dar likdavusi nekrikštyta.
Pavyzdžiui, lenkų kunigaikščio Mieško krikšto data (966) laikoma Lenkijos krikšto metais, nors, tarkim, vyskupas Adalbertas pakeliui į prūsų Pagudę 997 m. dar masiškai pakrikštijo Gdansko lenkus, o ir lenkų atsimetimo nuo krikšto būta ne vieno.
Jogailinio krikšto metu ir po jo vyko parodomasis ankstesniojo tikėjimo apraiškų naikinimas: gesinama šventoji ugnis, kapojami žalčiai, kertamos šventgirės, ąžuolai ir pan.
Šito darbo aktyviai ėmėsi iš Lenkijos atvežti kunigai ir vienuoliai, nes savos gausios katalikų dvasininkijos lietuviai, suprantama, dar neturėjo.
Kilmingieji buvo pakrikštyti Vilniuje individualiai, pašlaksčius juos vandeniu, nekilmingiesiems karalius pažadėjo marškinius ir vilnonius drabužius, todėl norinčių krikštytis susidarė ištisi būriai, ir juos krikštijo masiškai, įbridusius į upę.
Interpretuojant mindauginį ir jogailinį krikštą, pasitaiko teiginių, jog mindauginiam krikštui Lietuvos diduomenė nepritarė dėl antivokiškų nuostatų, bet nesipriešino, kai valdovas (Jogaila) pasirinko lenkiškąjį krikšto variantą.
Taip teigti būtų prasminga tik tuo atveju, jei abu krikštai būtų vykę tuo pačiu metu ir krikštijęsis būtų tas pats valdovas.
Dabar gi abu krikštus skiria 136 metai, krikštijosi skirtingi valdovai ir skirtingomis sąlygomis.
Mindaugui mainais į krikštą nebuvo siūloma tapti Livonijos karaliumi, o valstybės žemių dovanojimas už krikštą ir netrukus už karūną vargu ar puošė patį krikšto foną.
Jogailai krikštas buvo viena iš sąlygų gauti Lenkijos sostą.
Be to, per daugiau nei 100 metų ir Lietuvos diduomenės nuostatos evoliucionavo krikščionybės naudai, suvokiant, kad tai būsiąs vienas iš pagrindinių pretekstų reikalauti nutraukti užsitęsusius ir alinančius kryžiaus karus prieš Lietuvą, ypač suintensyvėjusius po prūsų ir šiaurės baltų pavergimo.
Neprieštarauta net dėl valstybės statuso pažeminimo iki vasaliteto.
Vokiečiams prikišti galima ne tai, kad jie baltus vertė KRIKŠTYTIS, o tai, kad VERTĖ krikštytis.
Baltai ir lyviai su estais XIII a. Europoje buvo vieninteliai nekrikščionys.
Krikščionybė buvo Europą vienijanti religija; būti krikščioniu reiškė priklausyti tuometinei Europos sąjungai, bendrai krikščioniškosios Europos kultūrai, integruotis į ją.
Kiekvienos religijos vienas iš pozityvių bruožų yra visuomenės konsolidacija.
Jei arabams Europoje būtų pavykę išplatinti ir įtvirtinti islamą, Europą vienijanti religija būtų tapęs islamas, o vienintelis ir tikriausias dievas būtų buvęs Alachas, ne Jahvė su Kristumi.
Tad krikštas buvo neišvengiamas ne todėl, kad krikščionybė būtų pranašesnė už baltų religiją ar už bet kurią kitą pasaulio religiją.
Baltams krikštas buvo neišvengiamas, norint įveikti politinę izoliaciją, panaikinti krikščionių agresijos pretekstą ir pilna teise bendrauti su tuometine Europa, kurios civilizacija tęsėsi nebe pagoniškosios antikos, o krikščionybės pagrindu.
Kiekvienos valstybės valdovas, pirmasis priėmęs krikštą, savo poelgį grindė vienokiu ar kitokiu asmeniniu pretekstu.
Mindaugui tai buvo kelias išardyti pavojingai Tautvilos-Vykinto-Danilos koalicijai ir likti kaimynų pripažintu Lietuvos valdovu.
Jogailai tai buvo sąlyga vesti Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi.
Tačiau už tų pretekstų slypėjo priežastis: nelikti izoliuotam nuo Europos, nebūti svetimkūniu Europoje ir nebūti agresijos taikiniu.
Agresijos, kurios pateisinimas buvo to svetimkūnio šalinimas.
Kad nutrauktų agresiją, buvo pasišovę krikštytis ir Vytenis, ir Gediminas, panašias krikšto sąlygas, tik su teritorinėmis pretenzijomis, buvo pareiškę ir Algirdas su Kęstučiu.
Tad valdovo resp. Grįžkim prie pirmojo „jeigu“ modelio.
Jeigu būtų susikūrusios prūsų ir latvių valstybės, jų valdovai anksčiau ar vėliau būtų krikštijęsi patys ir krikštiję tautą.
Vadinasi, vokiečių vykdytas baltų „krikščioninimas“, arba smurtinis krikštas, nutraukė natūralią baltų genčių valstybingumo raidą ir diskreditavo pačią krikščionybę.
Kad kryžiuočių smurtinis elgesys diskredituoja patį Kristaus tikėjimą, XIII a. gale ir XIV a. ne kartą yra pabrėžę Livonijos arkivyskupai ir Rygos magistratas skunduose popiežiui.
Ordino brolių smurtavimu ir sutarčių nesilaikymu yra skundęsis ir Gediminas.
Kad krikščionybė buvusi tik priedanga naujoms žemėms grobti, puikiai rodo XIII a. pradžioje kilęs livoniečio vyskupo Alberto ginčas su Danijos karaliumi dėl pretenzijų į danų užimtą ir krikštytą Šiaurės Estiją (ginčą Albertas tąsyk pralaimėjo).
Anų laikų krikščionybės hierarchus ir sekėjus diskredituoja jau pats ginkluotų vienuolių (miles Christi) ordinų įkūrimas ir veikla, selektyvus Dekalogo, ypač penktojo įsakymo, taikymas, sugebėjimas krikščioniškąjį gailestingumą derinti su šventojo karo samprata.
Kristus smurto nepropagavo, netgi tramdė išsišokėlius ar karštakošius (Lk 9, 54-55, Jn 18, 11, Mt 26, 52).
Kryžiuočių agresyvumą lėmė tuometinė Romos bažnyčios nuostata, jog nekrikščioniški kraštai yra niekieno teritorija, kurią reikia padaryti Dievo globojama žeme.
Ekspansyvumu krikščionybė varžėsi su islamu ir labai kontrastavo su pagoniškąja religine tolerancija.
Ankstyvieji krikščionys metraštininkai stebėjosi pagonių baltų taikumu.
Istorikas Jordanas (VI a.) rašo, jog aisčiai yra „labai taikinga gentis“.
Adomas Brėmenietis (XI a.) stebėjosi prūsų humaniškumu (homines humanissimi), pabrėžė prūsų visuomenės uždarumą, kuris kartu reiškė ir nesikišimą į kaimyninių valstybių santvarką bei religiją.
Baltų religija kaimyniniams krikščioniškiems kraštams negrėsė, baltai jos neeksportavo.
Lietuvos nekrikščioniškieji karaliai, į kurių valstybės sudėtį įėjo ir krikščioniškosios slavų žemės, niekada neprimetinėjo vasalams pagonybės, toleravo krikščionybę (net kelias jos atmainas).
Matyt, dėl to po Mindaugo mirties ir nebuvo persekiojami krikščionys Lietuvoje, nors šį faktą bažnyčios istorikai interpretuoja kaip krikščionybės plitimo pomindauginėje Lietuvoje įrodymą.
O krikščioniškos valstybės, vos tik tapusios tokios, skubėdavo siųsti į pagonių kraštus misionierius, kurie, vėlgi, laisvai keliaudavę po kraštą, kol nepažeisdavę svečio statuso, t. y. kol nepradėdavę niekinti vietinių šventenybių ir brukti krikščioniškųjų tiesų.
Tokia mazochistinė provokacija užsitarnauti dangų jiems paprastai ir baigdavosi tragiškai, o incidentas sukeldavo krikščioniškojo pasaulio pasipiktinimą, nors tragedija būdavo įvykusi nekrikščioniškame krašte.
Nesėkmingos krikščionių misijos buvusios ir kitur.
Pavyzdžiui, frankų vienuolis Ansgarijus net dukart - 829-830 ir 851-852 m. - mėgino krikštyti Birkos apylinkių švedus ir abu kartus nesėkmingai.
Vėliau dėl švedų krikšto tarp savęs ėmė konkuruoti vokiečių ir anglosaksų misionieriai, tačiau irgi be sėkmės: arba juos nužudydavę, arba apkrikštytieji, palaukę, kol misionieriai išvyks iš jų krašto, grįždavę prie senosios tikybos.
Švedų krikšto data yra 1008 m., kai Husabyje (Husaby, Pietvakarių Švedija) krikštijosi karalius Olofas Šiotkonungas (Olof Skötk...
Latvijos atvejis keblesnis - Latvija resp. šiaurės baltai iki vokiečių ekspansijos nebuvo suvienyti ir savo valdovo neturėjo.
XII a. gale šiaurės baltų ir finų (lyvių) žemėse pasirodę vokiečiai misionieriai orientavosi į atskirų bendruomenių ar genčių krikštą, bet jis nebuvęs sėkmingas.
XIII a. pradžioje krikštas tapo karo pretekstu (1202 m. krikščionybei platinti Rytų Baltijoje buvo įkurtas Kalavijuočių ordinas); vokiečių karas su šiaurės baltais ir finais truko beveik iki to amžiaus pabaigos - 1290 m.
Nugalėtieji baltai ir finai, per karus netekę diduomenės, nebuvo nei masiškai krikštijami, nei kryptingai krikščioninami iki pat Reformacijos (XVI a.).
Tačiau latvių istoriografijoje krikšto data priimta laikyti pirmosios bažnyčios pastatymo ir vyskupystės įkūrimo datą.
Tokia vyskupystė buvo įkurta 1184 m.
Dėl panašių priežasčių neaiški ir prūsų bei Prūsijos lietuvių krikšto data.
Pačių latvių, tiksliau, šiaurės baltų krikštijimas vykęs lėtai, priešokiais, supriešinant apkrikštytąsias gentis ar net jų dalis su dar nekrikštytomis, pavyzdžiui, kuršius su kuršiais, žiemgalius su žiemgaliais.
Sprendžiant iš keliautojų ir kronikininkų liudijimų, taip pat iš XV a. pradžioje išleistų potvarkių matyti, kad krikščionybė buvo mažai palietusi Latvijos kaimo gyventojus - jie tebesilaikė ankstesnės tikybos ir garbino savo dievybes šventosiose giraitėse.
Valkos landtago išleistame teisyne buvo prisakyta, jog kiekvienas žemvaldys, „turintis pavaldžių nevokiečių, privalo žiūrėti, kad nevokiečiai savo vaikus pakrikštytų per mėnesį nuo jų gimimo.
Taip pat niekas negali susilaikyti nuo krikšto ar jį nuplauti“, grasinant už tai mirties bausme.
Rygos bažnyčios konsiliumo statute vėl kalbama apie latvių krikštijimą.
Krikštas turįs vykti labai iškilmingai, o kunigas turįs išmokyti šios apeigos tiek tėvą, tiek motiną, kad šie galėtų ateityje patys pakrikštyti kūdikį, matydami, jog jam gresia mirtis.
Tėvams krikštyti leista sava kalba, kunigas krikšto tekstą pasakydavęs lotyniškai.
Statutas reglamentavo ir kitas apeigas: konfirmacijos, vestuvių bei laidotuvių.
Apie Platelių ežerą pasakojama, kad jo šeimininkė - karalienė ant balto žirgo turėjo neįprastų galių.
Lietuvos valstybė XIII a.