Platonas (gr. Πλάτων; tikr. Aristoklis, gr. Αριστοκλής, 427-347 m. pr. Kr.) - vienas iškiliausių visų laikų Vakarų mąstytojų, Antikos filosofas, kilęs iš senos kilmingos Atėnų giminės.
Rafaelio paveikslo „Atėnų mokykla“ fragmentas, Platonas (kairėje) ir Aristotelis, 1509-1511 m.
Jo motinos prosenelis buvo graikų įstatymų leidėjas Solonas, vienas iš septynių išminčių, o tėvas priklausė garsiai Kodrų giminei, kuri save kildino iš pusiau mitinio paskutinio Atėnų karaliaus Kodro. Platonas gimė Aristono - Mesenijos bei Atėnų palikuonio - ir Periktionės - 6 a. Graikijoje gyvenusio poeto, leidėjo Solono giminaitės - šeimoje.
Tikrasis Platono vardas yra Aristoklis, o šią, taip prilipusią pravardę, filosofas įgavo gyvenimo eigoje. Ir Aristonas, ir Periktionė buvo graikų aristokratijos atstovai, todėl Platonas, kaip kiti privilegijuotieji berniukai, įgavo puikų išsilavinimą, mokėsi pas geriausius Atėnų pedagogus.
Platonas buvo mokomas gramatikos, muzikos, gimnastikos, piešimo, taip pat klausėsi filosofijos paskaitų, kuriose buvo remiamasi tokių filosofų, kaip Parmenidas, Herakleitas, Kratilas ir Pitagoras, doktrinomis, kurios jaunąjį mąstytoją supažindino su metafizika ir epistemologija.
Platono tėvas Aristonas mirė, kai Platonas buvo dar jaunas berniukas. Netrukus po Aristono mirties Periktionė ištekėjo už graikų politiko, ambasadoriaus Persijoje Pyrilampo. Manoma, jog Platonas turėjęs du brolius, vieną sesę ir vieną įbrolį.
Jaunystėje Platonas patyrė du reikšmingus įvykius, kurie nulėmė jo gyvenimo kryptį. Pirmasis įvykis - susitikimas su didžiuoju graikų filosofu Sokratu. Sokrato pokalbiai su įvairiais žmonėmis, jo diskutavimo metodai, mąstymo būdas Platonui darė didžiulį įspūdį. Tapęs Sokrato mokiniu, Platonas gyvenimą paskyrė dorybės klausimų kontempliacijai, kilnaus charakterio formavimui ir įvairiems filosofiniams klausimams bei atsakymams.
Antrasis įvykis - Pelaponeso karas, vykęs tarp Atėnų ir Spartos (431-404 m. pr. Kr). Atėnų pralaimėjimas pažymėjo demokratijos pabaigą - spartiečiai, užėmę regioną, įvedė oligarchinę valdymo sistemą, naikino kultūrinį ir religinį paveldą, siaubė laukus ir miestus.
404 m. pr. Kr. susiformavo Trisdešimties tiranų oligarchinis režimas, vadovaujamas Kritijo bei Terameno. Visgi 403 m. pr. Kr., susiklosčius palankioms politinėms aplinkybėms, žuvus tiranams, nuvertus oligarchiją ir atkūrus demokratiją, Platonas pradėjo svarstyti apie karjerą politikoje, tačiau Sokrato egzekucija 399 m. pr. Kr. Po Sokrato mirties Platonas dvylika metų keliavo po Viduržemio jūros regioną: studijavo matematiką su pitagoriečiais, Egipte tyrinėjo geometrijos, astronomijos, religijos mokslus.
Grįžęs po kelionių, 387 m. pr. Kr, įkūrė Akademiją sename Atėnų herojui Akademui skirtame alke. Šiame moksliniame centre buvo mokoma matematikos, dialektinio metodo, buvo kuriama augalų bei gyvūnų klasifikacija, diskutuojama įvairiomis temomis. Itin svarbus buvo matematikos mokslas, per kurį Platonas atrasdavo savo „aukso grynuolius“, gabiausius mokinius.
Platono filosofija, paremta dialektikos principu, yra itin plati, kone visas egzistencijos dalis kontempliuojanti sistema. Platonas yra vertinamas ne tik dėl savo originalios filosofinės sistemos, bet ir dėl perteikiamų idėjų formos: filosofas yra įvaldęs įvairias meninės raiškos priemones - metaforas, alegorijas, metonimijas, oksimoronus, epitetus, litotes ir panašiai.
Platonas taip pat geba meistriškai perteikti veikėjų nuotaiką, bendrą atmosferą, įsijausti į skirtingus kalbėsenos būdus. Neatskiriama raštų formos ir turinio dalis yra ironija bei humoras, šie pagyvina tekstą, tačiau dėl jų neretai pasimeta teiginiai, todėl dėl kai kurių faktų, idėjų bei teorijų rimtumo diskutuojama iki šių dienų. Manoma, jog Platono teksto formą įkvėpė sokratiškasis dialogas.
Pagrindinės Platono idėjos
Platonas įtvirtino esminį filosofijos pavidalą, savotišką filosofijos deep magic, filosofinio mąstymo metastruktūrą, kurią galima įvardyti kaip penkias Platono lygtis:
- Idėjų teorija: Platono idėjų teorija - eidosai, idėjos, pavidalai, formos (kaip juos beverstume) konceptualizuoja atotrūkį tarp tikrosios tikrovės, tikrovės pagrindo, ir regimosios tikrovės. Ir tai yra esminė įžvalga, kuri duoda pagrindą metafizikai: tikroji daiktų esmė yra kažkur kitur, ji nėra pasiekiama juslėmis, ji yra pasiekiama mąstymu ir turi savo logiką, savo struktūrą, kurios mūsų matoma tikrovė negali paneigti.
- Būties ir pažinimo tapatumas: Ji susijusi su būties ir pažinimo tapatumu. Ji nubrėžia esminę filosofijos prielaidą, kad galutinė tikrovės priežastis yra vienu metu ir tikrovės egzistavimo, būties, ir pažinumo priežastis. Tai milžiniškas mąstymo žingsnis, sakantis, kad tai, kas yra, yra fundamentaliai, iš esmės pažinu. Kad pasaulis turi pažinią struktūrą. Be šito mąstymo žingsnio neįmanoma ne tik filosofija, bet ir mokslas, taip pat ir dabartinis mokslas.
- Gėrio idėja: Tame pačiame Saulės prilyginime glūdi ir dar viena esminė filosofinė Platono teorema: visos tikrovės pagrindas yra gėrio idėja. Platonas giliausią tikrovės priežastį ir pagrindą įvardija kaip gėrį, „gėrio idėją“. Jeigu gėris yra tai, kas įgalina ir būtį, ir pažinimą, tai reiškia, kad būtis ir pažinimas turi moralinę dimensiją.
- Politika: Jeigu politinė santvarka kuriama taip, kad kuo geriau atitiktų žmogaus prigimtį ir leistų žmonėms būti maksimaliai laimingiems, tai Platono pasiūlytą santvarką galima sukritikuoti tik filosofinėje plotmėje, pasiūlius dar geresnį, dar labiau žmogaus prigimtį atitinkantį valstybės sutvarkymą, dar tiksliau supratus žmogaus prigimtį ir t. t. Jei filosofai neims karaliauti miestuose arba tie, kurie dabar vadinami karaliais ir valdovais, neims autentiškai ir pakankamai filosofuoti, ir jei šiedu dalyku - politinė galia bei filosofija - nesupuls į daiktą, […] nuo blogio nebus atilsio nei miestams, nei, man regis, žmonių giminei.
- Filosofo situacija: Paskutinė Platono lygtis aprašo pamatinę egzistencinę filosofo situaciją. Puotoje įkvėptai aprašomas filosofas kaip philo-sophos, išminties mylėtojas - pakankamai gebantis regėti tiesą ir išmintį, kad ją pamiltų, tačiau tiesa niekada netampa jo nuosavybe, jis niekada netampa tiesos šeimininku ar valdovu, kad nustotų jos geisti. Tuo būdu Platonas sukūrė ir apibrėžė bazines filosofijos žaidimo taisykles.
Šitos penkios lygtys apibrėžė Vakarų metafizikos pamatinę struktūrą. Gal Aristotelis ir galėjo kai ką išmąstyti toliau ir tiksliau, bet jis žaidė Platono nubraižytoje aikštelėje.
Kiekvienas daiktas turi savo idėją idėjų pasaulyje. Platonas savo etinėje sistemoje išskiria tris sielos pradus, kurie paaiškina kiekvieną žmogaus elgesio manifestaciją. Platonas teigia, jog žmogaus siela iš prigimties yra dora, tačiau norint ją tokią palaikyti privaloma išlaikyti šių pradų hierarchiją. Geidžiantysis pradas privalo paklusti narsiajam ir svarstančiajam, o narsusis - svarstančiajam.
Politikos teorija nuodugniausiai išplėtota garsiausiame Platono veikale Valstybė. Platono utopinis politikos vaizdinys taip pat pasižymi aristokratijos išaukštinimu, teigiant, jog tokioje santvarkoje gyvenantys žmonės bus laimingiausi ir teisingiausi.
Tačiau sprendžiant iš Platono VII laiško atrodo, kad giluminių savo mąstymo pagrindų filosofas taip ir neišdėstė raštu, jie daugiau nagrinėti žodiniuose disputuose Akademijoje drauge su mokiniais. Nepaisant to, Platonas laikomas tiek genialiu filosofu, tiek genialiu rašytoju, jo filosofija tyrinėjama nuo Antikos laikų iki šių dienų.
Geriausios (ir blogiausios) Platono idėjos – Wisecrack
Dialogai ir kūrybos laikotarpiai
Platono dialogai skirstomi įvairiai: vieni skiria į draminius, pasakojamuosius ir mišrius, kiti - į pamokomuosius ir tyrinėjamuosius.
Platono dialogai skirstomi ir pagal parašymo laikotarpį:
- Pirmasis (ankstyvasis) laikotarpis: apima Platono keliones 399 - 387 m. pr. Kr. Šiuose tekstuose Platonas bando perteikti Sokrato filosofiją ir mokymą. Į šį laikotarpį įeina tokie Platono dialogai, kaip Sokrato apologija (veikiausiai parašyta kaip duoklė filosofui iškart po Sokrato mirties), Protagoras, Eutifronas, Hipijas mažasis, Hipijas didysis, Ijonas ir t. t.
- Antrasis (arba vidurinis) laikotarpis: pasižymi idėjomis apie teisingumo, drąsos, išminties idealus. Šiame laikotarpyje, priešingai negu pirmajame, kuriame Platonas, galima teigti, tik atkartojo Sokrato mąstymą, Platonas jau perteikia savąsias originalias idėjas.
- Trečiuoju (arba vėlyvuoju) laikotarpiu Platonas peržvelgia savo ankstyvąsias metafizines idėjas. Jis tyrinėja meno (šokio, muzikos, dramos ir architektūros) vaidmenį, taip pat etikos ir moralės svarbą.
Įtaka ir reikšmė
Platono įvaizdžiai įstringa į vaizduotę ir per visą Europos literatūros tėkmę ataidi iki šiol: filmas „Matrix“ yra turbūt viena geriausių šiuolaikinių Olos alegorijos iliustracijų. Atlantida, literatūrinė legenda, tapusi neužmušamu simboliu, kuri pati viena pagimdė ištisas lentynas utopijų, fantasy romanų ir sąmokslo teorijų.
Būtent tai leidžia skirstyti žmoniją į platonikus ir aristotelininkus. Platonikai - idealistai, siekiantys pokyčių, besiveržiantys prie tobulybės. Aristotelininkai - empirikai, stebintys pro šalį plaukiantį pasaulį. Tokie „yra kaip yra“ žmonės.
Platono filosofiją nagrinėjo ir jos veikiami buvo daugybė Lietuvos filosofų. Tai ir tarpukario filosofai Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Juozas Girnius, ir klasikinės filologijos profesorius, Valstybės vertėjas Jonas Dumčius. Platonu domisi šių dienų mokslininkas, filosofas ir klasikas Naglis Kardelis, kuris nuolat nagrinėja Platono tekstus, taip pat išvertė jo dialogus Timajas ir Kritijas, Faidras, Sokrato Apologija; Kembridžo universiteto diplomantas Mantas Adomėnas yra išvertęs dialogus Kratilas ir Ijonas, filosofas Kristupas Sabolius - II ir VII Platono laiškus. Nemažai tyrimų atliko Vytautas Ališauskas.
| Laikotarpis | Svarbiausi dialogai | Pagrindinės temos |
|---|---|---|
| Ankstyvasis | Sokrato apologija, Protagoras, Eutifronas | Sokrato filosofija, etika, dorybės |
| Vidurinis | Protagoras, Gorgijas, Kratilas, Menonas | Teisingumas, drąsa, išmintis, kalbos prigimtis |
| Brandusis | Puota, Faidonas, Valstybė, Faidras | Meilė, siela, tobula valstybė, idėjų pasaulis |
| Vėlyvasis | Valstybininkas, Sofistas, Filebas, Timajas, Įstatymai | Tobulas valstybininkas, aistra ir pažinimas, pasaulio sąranga, valstybės metmenys |