Temos aktualumas ir problematika yra susijusi su nuosavybės ribojimo pagrindais, įskaitant nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams. Lietuva ratifikavo Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją bei jos pirmąjį protokolą, kuriame nustatytos nuosavybės apsaugos garantijos ir sąlygos, kuriomis remiantis pateisinamas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams.
Nepaisant to, kad nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai nustatyti LR įstatymuose, visuomenėje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams laikomas ekstremalia situacija. Visuomenės poreikio sąvoka yra neapibrėžta, o nesant apibrėžtos sąvokos, praktikoje kyla problemų nustatant visuomenės poreikį.
Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutas Lietuvoje menkai nagrinėtas. Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtintos ,,visuomenės poreikio" sąvokos turinys, o pateiktas sąrašas atvejų, kuriems esant nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams yra pateisinamas, sudaro prielaidas sąrašo plėtimui.
Tyrimo metodai ir šaltiniai
Tyrimui atlikti naudoti sisteminės analizės ir lyginamasis metodai. Lyginamuoju metodu analizuota nuosavybės samprata, nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutas, lyginant minėto instituto reglamentavimą Lietuvoje su reglamentavimu Vakarų Europos valstybių teisėje ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu. Lyginamojo metodo problematiškumas pasireiškia terminologiniais Konvencijos vertimo į kitas kalbas skirtumais.
Sisteminės analizės metodu siekiama atskleisti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus, jų turinį, sąryšį, siekiant atskleisti teisėtą nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.
Tyrimo objektui išsamiai išnagrinėti ir pateiktoms išvadoms pagrįsti pasinaudota Lietuvos ir Europos valstybių teisės aktais, teismų praktika (tiek Lietuvos, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, atsiskleidžiant nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisės normų taikymo aspektus bei problematiką), mokslinės literatūros šaltiniais.
Nuosavybės samprata ir jos reglamentavimo ypatumai
Pirmame skyriuje aptariamas Lietuvos, atsižvelgiant į Europos valstybių nuosavybės sampratos (nuosavybės teisės objekto ir nuosavybės teisės turinio) reglamentavimo ypatumai. Šiame skyriuje taip pat analizuojama Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl nuosavybės objekto ir nuosavybės teisės turinio įtakos konstatuojant nuosavybės teisės pažeidimą.
Antrame skyriuje apibendrinamas nuosavybės ribojimo - nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams reglamentavimas Lietuvoje, iškeliamos pagrindinės teisinio reguliavimo problemos. Atskirai kalbama apie nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygas - teisėtumo kriterijus, ,,visuomenės poreikio" sampratą, proporcingumo principą, įskaitant teisingą atlyginimą už paimamą nuosavybę. Šiame skyriuje taip pat analizuojami Europos valstybių nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams reglamentavimo ypatumai.
Šiame skyriuje analizuojama nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo problemos. Išryškinama teisėtumo kriterijaus bei visuomenės poreikio" sampratos taikymo Lietuvos teismų praktikoje problematiškumas.
Nuosavybės teisės objektas užsienio valstybių civilinėje teisėje
Užsienio valstybių civilinės teisės įstatymais nuosavybės teisės objektas apibrėžiamas įvairiai. Kaip antai, Pranckūzijos CK nuosavybės teisės objekto turinys apima kelias reikalmes. Pirmoji ir labiausiai įprasta nuosavybės teisės objekto reikalmė yra daiktai, kurie naudojami žmogaus poreikiams tenkinti - tai yra kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai (PCK 518 ir 528 straipsniai). Antroji reikalmė apima teises, kurios sukuria tuos daiktus, tai yra tos teisės, kurios turi vertę ir kurios nėra daiktai (pranc. les biens). Šios nekilnojamiesiems daiktams), 529 straipsnyje nurodytos komercinių įmonių akcijos (teisės susijusios su kilnojamaisiais daiktais). Šia nuosavybės objekto koncepcija, įtraukiant ir prievolines teises.
Belgijos CK 529 str. nuosavybės teisės objektams inter alia priskiria kilnojamuosius daiktus pagal įstatymus - veiksmus ir prievoles, kurie pagal prievolės įvykdymo objektą yra pinigų sumokėjimas bei veiksmus ar interesus finansinėse, komercinėse ar gamybos bendrovėse ir nekilnojamuosius daiktus, kurie yra bendrovės nuosavybė.
1964 m. CK nuosavybės teisės objektu pripažino daiktus, kitas materialias gėrybes. Pagrindinis kriterijus priskiriant daiktą nuosavybės teisės objektu yra jo materialumas. Daiktas suprantamas kaip materialaus pasaulio dalykas, galintis tenkinti materialinius ar kultūrinius žmogaus poreikius.
Remiantis 1964 m. CK, nuosavybės teisės objektu yra tik daiktas, kuris dažniausiai vadinamas turtu. Tačiau turto sąvoka minėtame CK neatskleista. Remiantis sisteminės analizės metodu, galima teigti, kad daiktas sutapatinamas su turtu. Tačiau toks objektas jau nebegali tenkinti vien materialinius ar kultūrinius poreikius.
Naujajame CK įtvirtinta pliuralistinė doktrina civilinės teisės objektų atžvilgiu. CK 1.97 straipsnyje įtvirtinta norma ,,Civilinės teisės objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės". Analizuojant CK normas akivaizdus daikto kaip turto ir turtinių teisių išskyrimas įvairiuose CK straipsniuose. Remiantis CK sistemine analize, darytina išvada, kad nuosavybės teisės objektu yra ne tik daiktas, bet ir kitas turtas. Kyla klausimas ar turtas laikytinas nuosavybės teisės objektu, ar jis įgauna atskirą kategoriją.
Dviprasmybę nagrinėjant nuosavybės teisę pastebi ne vienas autorius - nuosavybės teisę pagal CK priskiriant daiktinei teisei, o ją sutapatinant su daiktu. Kaip nurodo V. Pakalniškis ,,tokie prieštaravimai atsirado tikriausiai todėl, kad atskirų Civilinio kodekso knygų projektų rengėjams įtakos turėjo skirtingos nuosavybės teisės doktrinos. Jau romėnų teisė pripažino ,,res incorporales", nematerialius objektus, turtines teises. Pagrindinis kriterijus nematerialius objektus atskiriant nuo materialaus - galimybė pastarąjį paliesti.
Plečiantis civilinei apyvartai ir sudėtingėjant gamybai, iškilo poreikis palengvinti tiek daikto, tiek turto judėjimą, įvedant dirbtinį konstruktą - nematerialius objektus. Siauruoju požiūriu sąvoka ,,turtas" reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju požiūriu ,,turtas" - tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės ir panašiai.
Šio ekonominės vertės pripažinimas nuosavybės teisių objektu ir neįvertinant daikto teisinės prasmės paneigia Vakarų Europos valstybių civilinės teisės objektų sampratą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintą nematerialaus objekto sampratą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika
Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo: ,,pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas ginamos teisės objektu gali būti bet koks turtas, atitinkantis ekonominės vertės ir realaus egzistavimo kriterijus, į kurias ieškovas turi teisėtą lūkestį". Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas išskyrė nuosavybės (angl. possession, pranc. Šiuo nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio prasme.
Byloje Azinas v. Cyprus ieškovas buvo pašalintas iš Nikosijos valstybės tarnybos. Šis bei piktnaudžiavimo valdžia. Pagal Kipro Valstybės tarnybos įstatymą dėl pašalinimo iš valstybės tarnybos ieškovas neteko teisės į visas privilegijas, susijusias su pensija. Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad ,,teisės į pensiją Konvencija negarantuoja".
Priešingai, viltis pripažinti išlikusią seną nuosavybės teisę, kurios ilgą laiką nebuvo įmanoma efektyviai įgyvendinti negali būti laikoma nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme. Be to, nuosavybe negalima pripažinti sąlyginio reikalavimo, kuris nustoja galios dėl to, kad neįmanoma įgyvendinti reikalavimų.
Byloje Kopecky v. Slovakia ieškovo (Kopecky) tėvas 1959 m. buvo pripažintas kaltu dėl tuo metu neteisėtai laikomų numizmatinės vertės auksinių ir sidabrinių monetų, kurios buvo konfiskuotos. Remiantis nacionaliniais įstatymais, kilnojams daikts restitucija yra galima, jei asmuo nurodo, kur yra nuosavybė. Kopecky nesugebėjo įrodyti, kad jo tėvo monetos vis dar yra išlikusios. Teismas, nepaisydamas sąlygos, nurodytos nacionaliniuose įstatymuose, neįvykdymo, priėmė sprendimą, kad ieškovas neteko nuosavybės Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme. Šioje nuomonėje trys teisėjai konstatavo, kad nuosavybės teisė nebuvo pažeista, dėl negalėjimo nurodyti kur yra nuosavybės objektas.
Šioje byloje formuluojama, kad sąlygos, nurodytos nacionaliniuose įstatymuose neįvykdymas, nėra pagrindas atsisakyti ginti nuosavybės teisės objektą, pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio normas.
Įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtas bylas dėl nuosavybės teisės pažeidimo ir gynimo, paminėtina, kad nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme laikoma nekilnojamojo daikto vertės sumažėjimas dėl ekspropriacijos leidimo išdavimo ir uždraudimo statyti, betono maišyklės, prievolės įvykdymo užtikrinimo teisė, teisė patekti prie savo teritorijos ar ja naudotis ir kt.
Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Chasagnou and others v. France dėl nuosavybės teisės pažeidimo ieškovo reikalavimo teisei uždrausti medžioti jo teritorijoje nesuteikė nuosavybės statuso, o ją nagrinėjo priklausomai nuo ieškovo nuosavybės teisės į žemę. Taip pat paminėtina Tre Traktörer Aktiebolag byla, kurioje Teismas licencijai prekiauti alkoholiniais gėrimais nesuteikė nuosavybės statuso, o licenzijos atėmimą siejo su materialiu pagal prigimtį daiktu.
Teisę į pensiją (paskirtą ir mokamą) - nuosavybės teisės objektą pripažino Konstitucinis Teismas, ,,paskirta ir mokama senatvės pensija yra saugoma ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį". Konstitucinis Teismas, pripažindamas teisę į pensiją ir ,,turtinius aspektus" nuosavybe, priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismas nedetalizuoja, ką apima ,,turtiniai aspektai", ar jie kaip nuosavybės teisės objektas yra sinonimas turtui, nurodytam CK 4.38 str. Be to, Konstitucinis Teismas šiame nutarime, nors ir remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, nenurodo kokiais kriterijais remiantis ,,turtiniai aspektai" pripažįstami nuosavybės teisės objektu.
Šios firmos santykius su klientais ir veiklos ryšius, turtinio pobūdžio reikalavimo teisės, reikalavimai išmokėti išlaidas susidariusias vykdant įsipareigojimus pagal sutartį, teisę į pensiją, atsiradusią dėl darbo, teisę į senatvės pensiją.
CK turto nebetapatina tik su materialiais daiktais, o apima ir turtines teises. Tačiau remiantis CK atskirų institutų sistemine analize, liko daug nesuderinamumų tarp daikto, turto ir turtinių teisių sampratos. Nacionaliniai teismai, priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdami bylas dėl nuosavybės teisės gynimo nepateikia kriterijų, kurias remiantis turtinės teisės yra ginamos pagal nuosavybės teisės apsaugos normas.
Nuosavybės samprata yra neatsiejama nuo nuosavybės teisės turinio analizės. Šis teisių sąrašu. Tokiu būdu, tiek kiek tai nėra draudžiama įstatymais ir reglamentais. Tokio reglamentavimo pasekoje nuosavybės teisė apima savininko išimtinę teisę į daiktą, kuris yra nuosavybės teisės objektas. Šios įstatymais įsakmiai įtvirtintos asmens teisėms.
Šis nuosavybės teisės turinio reglamentavimas paremtas nuosavybės teisės savybėmis: ,,pirma, tai teisė į daiktą - nuosavybės teisės objektą, antra, tai absoliutinė teisė - pagrindinė savybė gauti iš daikto bet kokią naudą, kurią jis gali suteikti. Nuosavybės teisė suteikia jos savininkui visumą galimybių veikti daiktą: teisę jį naudoti (usus), teisę gauti iš jo pajamas (fructus) ir teisę juo disponuoti (abusus). Šia, daiktinė teisė yra išimtinė teisė - savininkas gali uždrausti visiems kitiems asmenims gauti naudą iš daikto savybių.
1964 m. Šios nuosavybės buvimą, savininko nuosavybės teisės turinį reglamentavo per savininko teisių triadą ,,valdyti, naudoti ir disponuoti". Šią nuosavybę. Priėmus naująjį CK, nuosavybės teisės turinio reglamentavimas nesikeitė, nepaisant to, kad savininko teisių triada jau nebeatitiko rinkos poreikių. 2000 m. CK 4.37 straipsnyje nuosavybės teisės turinys reglamentuojamas per...
Europos Žmogaus Teisių Konvencijos protokolas
Europos Žmogaus Teisių Konvencijos protokolas reglamentuoja nuosavybės teisės apsaugą, įtvirtindamas, jog kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Šis straipsnis niekaip neriboja valstybės teisės leisti įstatymus, būtinus, kad būtų galima reguliuoti naudojimąsi nuosavybe pagal bendrąjį interesą arba užtikrinti mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.
Taigi, valstybė turi teisę apriboti nuosavybės teisę, tačiau tai turi būti daroma tik esant bendrajam interesui ir tik įstatymų nustatyta tvarka.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra suformulavęs nuosavybės teisės ribojimo proporcingumo principą, kuris reiškia, kad bet koks nuosavybės teisės ribojimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Kitaip tariant, valstybė, ribodama nuosavybės teisę, turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės intereso ir asmens teisių.
Taigi, nuosavybės paėmimas valstybės naudai yra galimas tik esant išimtiniams atvejams, kai tai yra būtina visuomenės interesams užtikrinti, ir tik įstatymų nustatyta tvarka, užtikrinant teisingą kompensaciją savininkui.
tags: #privacios #nuosavybes #nusavinimas #valstybes #naudai #vadinamas