Sen Siru Turto Dievybė Mitologija

Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. - išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.

Romuvos šventykla

Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.

Baltų mitologijos reliktai

Baltiškas tikėjimas Lietuvoje yra išsaugojęs senoviškų šventviečių, žinomų apeigomis iki XIV a. - Alkakalnių gerbimo (prūs. ‚garbis‘ - kalnas, ‚garian‘ - medis) tradiciją. Tarp žinomiausių turistiniuose leidiniuose minimas yra Dzūkijoje Liškiavos alkakalnis, o Aukštaitijos - alko kalnas Sirvetos nacionaliniame parke, tačiau šiuose dviejuose regionuose alkakalnių tėra tik keliolika, o Žemaitijoje, Kurše jų gausybė, nemažai ir Vidžemėje prie Rygos įlankos [18] (latv. Gi jau vietovardžių su visa hidronimija Lietuvos teritorijoje su šaknimi ‚alk‘ akims raibstant nuo gausos priskaičiavau per dvi šimtines [19]. Panašus vaizdas ir iš Prūsijos: Alka, Alkainiai, Alkgiris, Alkynėliai, Alkininkai, Alkkalnis, Alknikiai [20] bei kyšulys į jūrą - Alknikių ragas (vok. Rantauer Spitze, rus. Gvardejskij mys) [21].

Pagvildenkime nežinomą iki šiol šventvietės žodžio ‚alkas‘ kilmę. Žaliava pirminiam apmąstymui tebūnie lietuviškų žodžių lizdas ‚alksnis, alkūnė, alkanas, alkas‘, o tolimesnis pasižvalgymas po kitas geografines platumas tuoj pat atveda prie helėnų ‚αλϰη‘, lotynų ‚alces‘, germanų (švedų/norvegų/danų/anglų: ‚älg /elg/elk‘) - briedis [23]. Todėl labai jau tikėtina, kad alkavietėse baltai ne tik aukodavo alksnynų smarkuoliui, kuris brido per pelkes, upokšnius - briedžiui, bet ir vaišindavo praalkusius, bet ne įvaryto į duobes briedžio kepsniais (- išlikdavo alkani [25]), o turbūt dar ir kartu sumedžioto bei iškepto šerno: skrandis, skilvis, blužnis, vėdaras, lašinys yra tik baltams būdingi žodžiai.

Tai būdavo neeilinė ir išskirtinė šventė (prūs. šventinis - ‚lankenan‘), lankytina takais ( - prūs. Kad prūsai lankams naudodavo lazdyną rodo jų ‚lunkun‘ - lazda. Kad medžioklė prasidėdavo nuo Alko pagarbinimo gal rodytų ir suom. ‚alku‘ - pradžia, nes baltų ir suomių paribyje šie galėdavo perimti kai kuriuos ritualus.

Saulės kultas ir alkakalniai

Lietuvoje žinoma daugiau kaip dvi dešimtys alkakalnių, vadinamų Saulės kalnais, sietinais su jos krėslu (prūs. Alksnio žirginėliai yra rudos spalvos, kaip ir rudas briedis, o kad ‚bristi‘ ir ‚rudas‘ sumoje galėjo duoti ‚briedį‘, vėlgi negalima atmesti. Kitaip tariant, alksnis buvo laikomas briedžio medžiu.

Baskų tarmių ‚alki, alkhi, aulki‘ reiškia krėslą, suolą, o kur Vykinto Vaitkevičiaus nurodytoje pvz. Saulės krėslo kalvoje nusileisdavo saulė irgi galima numanyti - žiūrint iš tam tikro žyniui žinomo taško atrodydavo, kad ant alkakmenio, o tai galėjo būti ženklu uždegti šventą ugnį, meldžiant, kad saulė niekada nepaliktų šios aplinkos, kaip kad nutinka poliarinėje naktyje.

Ugnies sakralumas ir Perkūnas

Į paleolitinį laikotarpį dėl globalios etimologijos ‚par‘ ( - skristi, šokti, bet kodėl tada ne ir liepsnai sparnuotai mišku?) pretenduojantis helėnų kalboje žodis „ugnis“ yra ,πῦρ (pŷr)‘, kuri pas mus įsitvirtinusi ‚pirkšnyse (smulkios žarijėlės tarp pelenų), pirkiose, pirtyse, kibirkštyse‘, gal net senoviniuose titnago ‚pirkiniuose‘ bei ‚beržuose‘ (nuo ugniai - ‚pirkšniai ragu rėžti‘ tošį) ir, net … rūkorių ‚papirosuose‘. Iš čia bus kilęs ir griausmavaldis PERKŪNAS - įvardijantis žmogaus nutrenkimą žaibu: helėniška ugnis mažytės milžiniško dangaus atžvilgiu ‚pirkšnies‘ - žaibo (iš ‚gaibo‘?) pavidale pereina per kūną (vėlgi tai iš globalios etimologijos, o tai rodo išskirtinį jo archajiškumą, žodis) ir žmogus žūsta (slav. ‚gibniet‘ - dar žr.

Aistringas tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys išvardijo 67 nupasakojimus kaip žmonės įsivaizduoja Perkūną [28]. Daugiau nei trečdalis susiejo Perkūną su ugnimi. Keistoka, kad gausūs kalbininkai gal išskyrus čekų matematiką - lingvistą Vaclavą Balžeką, kuris *per-kun iterpretavo kaip ‚smūgis pleištu/akmuo‘ [29], neieškojo ‚Perkūnas‘ etimologizavimui dviejų žodžių žodžių sudurtinumo (iš ‚pirk(š)kūnas‘), bet tegvildeno tradiciškai - pagal šaknies ir priesagos modelį, nors aliuziją į helėnų ugnį kuria ir rumunų ‚pirpiruna‘, bulgarų ‚Perperuna‘, albanų ‚perëndí ‘, ‚Perperone‘ ir slavų *perunъ, net baskų .‘piri-n‘ - žaibo kontekste (!). ‚Per-‚ taigi, kad ne preciziškas graikiškas ugnies atitikmuo, o tai ir bus klaidinanti aplinkybė.

Moteriškos dievybės ir Žemyna

Ugnis amžių bėgyje buvo suasmeninta, jai priskirta moteriškos zoomorfinės, vėliau antropomorfinės savybės [30]. Ne tik ankstesniam mezolito sėkmingam medžiojimui ar ugnies skėlimui, bet ir vėlesniam neolito pradžios puodų lipdymui ir išdegimui reikėjo nemenko gabumo, todėl tame be ‚Gabijos‘ neapseita, nors gabumų reikėjo ir iš titnago skeliant kibirkštį.

Pasaulis - pelkių gyvenimas pasak prof. Vinco Vyčino proaisčiams buvo Žemynos viešpatija [11]. Iš čia bus kilęs ir matyt, mezolitinis žodis ‚bala‘, o sandūroje su luotu - ir slavų ‚boloto‘ bei Balatono ežero pavadinimas.

Leksikos sąsajos

Mezolitinė išgyvenamumo taisyklė: arba būsi gabus arba žūsi (slav. ‚gibneš‘). Prūsų ‚panikė‘ - ugnelė ir lot. ‚panis‘ - duona bei prūs. ‚soanxti [spanksti]‘ - kibirkštis, turbūt, duonkepei krosniai užkurti, rodytų javininkystės atėjimo laikus. ‚Liepsna‘ bus iš piliakalnių susižinojimo liepiniais fakelais, kad priešas ateina, laikų - gr. ‚ λίψ· ‘ - liepti, gr. Lupta karnai ‚liepa‘ bus kilusi nuo lipti medaus ir lapų, kurie jauni yra valgomi, o ‚lapas‘ savo ruožtu, vis tik gal nuo piečiau liepynuose gyvenusių slavų ‚lapa‘ - letena, o iš čia bei tos pačios reikšmės danų ‚lab‘ gal bus ir ‚labas‘. Graikiškai ‚labe‘ - sport. apkabinimas bus giminingas ir germanų ‚liebe‘, ir slavų ‚liubov‘ - meilė.

Žynių vaidmuo ir mitologijos sąsajos

Stiprų argumentą mezolitiniam žynių kildinimui duoda baskų *e-akin - žinoti, nes priebalsių ‚g,k‘ evoliucija į ‚ž‘ yra gerai įtvirtinta lyginamojoje kalbotyroje, o sugretinimas su ‚akimis‘ (žr. posakį ‚krito akin‘), kurios būtinos žinių kaupime dar labiau padidina sąryšio tikėtinumą, juolab atsektas ‚žinios‘ giminigumas ir germaniškam, ir fino-ugriškam žodžiui: suomių ‚kone(h)‘ - mašina, įrankis (ir kt.), karel. ,koneh’ - burtas < *koneš yra kildinama iš pragerm. *gn̥(H)-yo- (germ. *kunja-: s.isl. ‚kyn‘- nuostaba, kažkas stebinančio, keisto )< ide. Jei priimtume ‚kn‘ už žodžio ‚žinios‘ priebalsinį „stuburą, karkasą“, tai prasmių nuo baskų *e-akin‘ iki suomių ir karelų burtų leksikos būta šių: kūno paslapčių žinojimas, laukinių žirgų - ‚konj‘, ‚kiaunių‘ medžioklės su ‚šunimis‘ perpratimas, pagaliau nuo graikų ‚ κυνηγός ‘ - medžiotojas nebetoli ir iki „kuningų“ - kunigaikščių (geriausias medžiotojas, medžioklės dvasių išmanytojas) žinojimo, juolab kunigaikščio ir aukojančio žynio pareigos yra ne sykį sutapę.

Pastebėkime, kad lotynų sakralumą reiškiantis sacer labai jau morfologiškai atitinka … Kaukarį - XVIII a. minimą Mažosios Lietuvos leksikografų ir kultūros veikėjų darbuose kalnų dievą (plačiai gvildentas Rolando Kregždžio [35]), o tai, beje, atitinka Karpatų-Tatrų kryptį bei Kauko suliejimą su trakų, graikų, romėnų karo dievu Ἄρης (dar žr.

Baskų raganius yra ‚sorgin‘, (vėl ‘g(k)n’!) tad iš čia bus kilęs ir mūsiškas sergėjimas nuo piktų jėgų ir sirgimo visokiais žynių bei raganių užkalbėjimais ir aukomis. Žyniai - žinių skleidėjai turėdavo ir mokinius (vėl ‚kn’ derinys). Tai galėjo būti senovinės apeiginių žinių perdavimo mokyklos vieta, juolab 980 m. Gi šykštesni sūduviai aukodavo ožius. Betgi kepdavo net ant ąžuolų lapų [37]. Chronologizuoti mezolitu ‚mokinį’ leistų baskų ‘amakoi’ - prie motinos prisirišęs vaikas, „mamytės berniukas” (dar žr.

Žodžiai su ‚alk‘ turi išskirtinę vietą helėnų mitologijoje, nes yra tarp pradinių: Alkionejas - Gajos ir Urano sūnus, jaučiaganis, Alkionė - Atlanto dukra, Alkajas - Heraklio senelis, (dar žr. Alkatojas, Alkestidė Alkinojas, Alkmajonas, Alkmenė). Juk neveltui hiperborėjai - tolimieji šiauriečiai per skitus gabendavo dovanas į Delo salą deivei Ilitijai, globojusiai ir derlingumo dievybę Leto. Pasirodo, serbų mitologijos yra audrą nešantis labai godus, nes, matyt, amžinai alkanas Ala. Makedonija gi turi savo mitologijoje Alkedemos - alką žmonėms.

Slavų mitologija ir undinės

Ukrainiečių undinę - ‚rusalka‘, kalbininkai tuoj pat išlukštentų į šaknį ‚rus-‘, priesągą ‚-al-‚ ir slavams būdingą galūnę -‚ka‘. Tačiau neskubėkime „trupinti“ itin svarbią mitologemą, nes yra sudurtinės sandaros alternatyva: nuo ‚rus-‚ ir ‚alka‘ - tabuistiška briedė. Gi 3-4 metų briedžių patinai iš tiesų turi dvi tris ragų atšakas. Maks‘o Vasmer‘io ‚rusalkos‘ etimologija - nuo gr., lot. ‚rosālia‘ - rožių šventė neatrodo įtikinama, todėl akys krypsta link natūralaus kitų kalbininkų aiškinimo, kad nuo intako srovės - slav.

Gi dar vienas argumentas rastųsi dėl ‚ruslo‘, jei jį pakreiptume link sakralizavimo - kraujo ištakos čiurkšlės vykstančios kruviname, rausvame aukojimo rituale, kuriam prieš naują veiksmą reikalingas buvusio pėdsako nuplovimas vandeniu, juolab ‚švarus‘ yra sietas su slovak. ‚švárny‘, ček. ‚Švarný‘ švarus, trm. ‚ošvářit‘ - nuvalyti’, lenk. Tai gal ir Kijevo ‚Rusia‘ bus kilusi nuo „rusalkų“, juolab ir Dnipro aukštupys - vidurupis pilnas ir akmenų, ir miškų, kuriuose gausu briedžių. Gi dvi paminėtos slavų valstybės irgi yra nusidriekusios netoli nuo slavų žynių centro: etnonimas ‚sklaveni‘ evoliucionavęs į ‚slavianie‘ yra aiškintinas kaip Vendų - Venetų genties (nuo lot.

Tiesa, neabejotinai kerus žinojusi ‚Cheruski‘ gentis priskiriama germanams, bet kas gi dabar atsakys, kaip klostėsi etnonimai I a. pr.Kr. ir po jo - pasikviesti vadovus ar daug žinančius mokslininkus iš kitų kraštų nesvetima ir naujiems laikams. Etnonimas Cheruski gretinamas su gotų: ‚hairus‘ - kardas, kuris gal kilęs nuo kovos manieros, kai skydas, o gal kitas ginklas, laikomas dešine, tačiau kardas - kaire ranka (gi sen. aukšt. vok. kairė - ‚lęncha‘ labai jau primena kitą ginklą - … lanką). Vieno dosnaus alkas.lt komentatorių man nurodyta baskų kairė - ‚ezkerra‘, davusi atitikmenis ispanų ,izquierda‘, portugalų ‚esquerda‘, katalonų ‚esquerra‘, aiškiai kildintina iš itin archajiško, nostratinio, kirtį pabrėžiančio ‚ker‘ iš kurio duplikuotas raginimas ‚ker‘, ‚ker‘ laikant dešine, smogiant kaire, aptrupėjusioje samplaikoje bus davęs plušėjantiems slavams bei baltams įžodinimą ‚ragas‘- ‚rog‘.

Taigi, etnonimas ‚rusas‘ yra vestinas nuo aukojimo Kijevo Rusios teritorijoje su kardu kairėje rankoje ‚rusalkai‘ - undinei, juolab estai ir suomiai bus pirma susidūrę su save įvardinusiais žmonėmis kaip slavais (suom. Venäjä, est. Vene, karel. Veneä - nuo germanų Winde, lotynų Wende), gal ne rusais, o kita gentimi.

Išvados

Eidami link išvadų pabrėžkime, kad žodžiai ‚kūnas‘ ir ‚alkūnė‘ priklauso Merith‘o Ruhlen‘o konstatuotoms globalioms etimologijoms [39], todėl jie sietini su pirmuoju žmonijos išplitimu ir galimai itin artima kalbine išraiška buvo naudojami dar paleolitinės Aurinjako kultūros žmonių. Visa tai rodo, kad itin stipriai įsišaknijęs mūsuose Alkų garbinimas yra vos ne archajiškas bendraeuropinis Rygos - Atėnų kryptimi, o ir germanų - baltų vektorius nuo baskų krypties atrodo gan įtikinamai. Tačiau pastarasis liudija neparastai senus laikus - ne žalvario amžių, o bent jau mezolitą ir judėjimą pajūriais nuo Iberijos link Arkties ledjūrio. Pagaliau ir ‚lokys‘, ir ‚elnias‘, ir...

tags: #sen #siru #turto #dievybe