Verstinių Knygų Leidybos Tendencijos Lietuvoje

Kokie leidybiniai pokyčiai pastebimi kalbine, geografine prasme? Anglų kalba ir toliau neabejotinai vyrauja, tačiau galima pastebėti, kad sąraše yra ir keli stiprūs suomių autorių kūriniai.

Apžvelgiant verstinių knygų leidybą Lietuvoje, galima įžvelgti tam tikras tendencijas ir pokyčius, susijusius su autorių kilme, kalbomis bei knygų turiniu.

Leidyklų Pokyčiai ir Atsigavimas

Ne į knygų turinį, o į jas išleidusių leidyklų sąrašą žvelgiant, pastebėtina, kad didžiausia šalies leidykla „Alma littera“ po ilgesnės pertraukos vėl grįžta ir prie rimtesnės, išliekamąją vertę turinčios literatūros. Nežinia, ar tai ilgalaikis strateginis, ar, veikiau, atsitiktinis, nuo asmeninės leidykloje dirbančių žmonių iniciatyvos priklausantis žingsnis (maždaug: mėginam leisti, o kaip bus - pamatysim), tačiau iš to, matyt, galima daryti išvadą, kad yra požymių, jog knygų leidybos reikalai Lietuvoje atsigauna. Kitos, tradiciškai vertingesnę verstinę literatūrą leidžiančios leidyklos šiemet tai darė ir toliau.

Teminės Tendencijos Verstinėje Literatūroje

Kaip visad, gausu pseudobiografinės literatūros, romanų apie Antrąjį pasaulinį karą, romanų, besišaipančių ar satyriškai vaizduojančių viduriniąją klasę, paprastą žmogų, miesčionį - Umberto Eco, H.Kocho, V.Pelevino, Michelio Houellebecqo romanai. Tapatybės ir kultūrų susiliejimo tematika taip pat gana ryški - ją paryškina išeivių iš Azijos ir dabartine Europos padėtimi susirūpinusių europiečių kūriniai.

Išskirčiau istorinio romano tvarumą. Šių metų geriausios verstinės knygos ilgajame sąraše turėjome bent septynis romanus, kuriuose atsigręžiama į praeitį, neretai Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo patirtį, tikrinamos istorinės tiesos, diskurso paraštės - grožinių tekstų kalba permąstomos Vakarų pasaulio istorinės traumos, su jomis siejamas kultūrinis palikimas. Kultūrų samplaikos, tarpkultūrinių sąsajų ir iš jų kylantys tapatybės klausimai Vakarų literatūros avanscenoje figūruoja jau ne pirmą dešimtmetį, ypač Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos literatūrose.

Žiūrint į per praėjusius metus išleistos verstinės literatūros bendras temas ir tendencijas, nereikia pamiršti, kad to negalime laikyti naujausių pasaulio literatūros madų atspindžiu. Čia turime reikalo su knygomis, išėjusiomis tiek prieš kelerius, tiek prieš keliasdešimt metų. Manau, tai, kad imama platesnė perspektyva, apskritai yra teigiamas dalykas. Kad ir kaip ten būtų, net ir šiek tiek atsitiktinai sukritusias knygas paanalizuoti įdomu. Iš tiesų, viena praėjusių metų tendencija yra kultūrų ir civilizacijų sąveika ir tapatybės ieškojimas tos sąveikos fone. Man regis, ši tema artimiausia angliškai rašantiems autoriams, kilusiems iš nevakarietiškų šalių, pavyzdžiui, Indijos - į sąrašą pakliuvo keletas tokių knygų.

Dominuojančios kalbos ir regionai

Vertimai iš anglų kalbos, be abejonės, vyrauja. Tad galėtume kalbėti apie tai, jog grožinės literatūros tekstų vokiečių, olandų, prancūzų, ispanų, graikų, juolab mažųjų Europos tautų kalbomis trūksta. Išskirčiau olando Ceeso Nooteboomo, ispano Javiero Cercaso prozą, naujausią vokiečių rašytojo Timuro Vermeso romaną. Viliuos, kad nereikės ilgai laukti ir Fernando Pessoa romano „Nerimo knyga“ vertimo.

Tačiau anglakalbės literatūros laukas taip pat nėra vienalytis ir čia pasigendu daugiau australų, kanadiečių, Naujosios Zelandijos rašytojų kūrinių vertimų. Tokių autorių kaip Geraldo Murnane, Anne Carson, Margaret Laurence, Thomaso Kingo, Davido Maloufo ar Peterio Carey tekstų vertimai, tikiu, būtų įdomūs Lietuvos skaitytojui.

Tai, kad pagausėjo suomių literatūros vertimų - tikrai džiugina. Pasigendu, kaip visada, daugiau Vidurio ir Rytų Europos šalių - Rumunijos, Vengrijos, Čekijos autorių. Šiuo metu itin stipri Meksikos proza - leidėjams, manau, vertėtų pasidomėti naujaisiais Meksikos autoriais - Yuri Herrera, Valeria Luiselli, Jorge Volpi ir t.t. Kyla ir nauja Lotynų Amerikos literatūros banga.

Pernai minėjau, kad labiausiai pasigendu Vidurio ir Rytų Europos mažesnių šalių literatūrų vertimų, bene labiausiai - įdomių rumunų autorių. Suomių autoriai jau kelinti metai maloniai stebina (kaip, beje, ir kanadiečiai). Ne ką didesnėje už Lietuvą šalyje, turinčioje ne itin senesnę literatūros istoriją, atrodo, verda įdomus ir labai įvairus literatūrinis gyvenimas. Gal labiausiai mane žavi prasimušantis blaivus žemiškumas, toks, sakyčiau, kaimiškas realizmas, kuris puikiausiai dera su šiuolaikiška tematika ir kompozicija.

Kaimyninių šalių literatūra

Galbūt šaunu būtų turėti daugiau latvių literatūros vertimų. Jau vien iš kaimyniškų sumetimų. Juk, tarkim, kitų kaimynų - lenkų - literatūros lietuviškai turime tikrai gana daug, nors, žinoma, per daug niekada nebus.

O šiaip Lietuvos leidėjai dažniausiai visai gerai ir, sakyčiau, netgi gana operatyviai atspindi tai, kas dedasi pasaulyje (t.y. kas leidžiama angliškai, vokiškai, prancūziškai - šiuo atveju omenyje turiu ne tik šiomis kalbomis originaliai rašančius autorius, bet ir kitų šalių kūrėjų literatūros vertimus į didžiąsias kalbas). Nors aišku, kad kiekvienu atveju skaičiuojama ir svarstoma, ar knyga atsipirks, net ir gavus dalinę paramą iš vieno ar kito šaltinio.

Įspūdingiausios Knygos ir Autoriai

Kiekviena į trumpąjį sąrašą patekusi knyga paliko įspūdį. Galbūt giliausiai į atmintį bus įsirėžęs olandų autoriaus H.Kocho romanas „Vakarienė“ - dėl sukurtos atmosferos, kuriamo efekto.

Jau seniai žinau, kad V.Pelevinas ir J.Barnesas yra labai aukšto lygio autoriai. Tačiau kiti trys rašytojai man buvo smagus atradimas. B.Atxagos istorijų vainikas - provinciali gerąja prasme knyga, nes joje užčiuopiami esminiai, universalūs dalykai.

Iš į trumpąjį sąrašą nepatekusiųjų labiausiai dėmesį atkreipti norėčiau į tris knygas. Pirmiausia, H.Helgasono „1000° moteris“ - gaila, kad romanas verstas ne iš originalo kalbos (islandų), bet iš prancūzų, ir kaip tik tai, mano galva, ir sukliudė šiam kūriniui patekti į trumpąjį sąrašą (nors prancūzistė vertėja Diana Bučiūtė savo darbą atliko išties puikiai). O juk vertėjų iš islandų tikrai buvo galima rasti. Kita vertus, gal geriau jau geras vertimas iš tarpinės kalbos nei poprastis iš originalo (grynai hipotetiškai žvelgiant). Taip pat išskirti norėčiau ir abu sąraše atsidūrusius suomių romanus - T.Kinnuneno „Namas kryžkelėje“ ir K.Kettu „Už nuodėmes bus atleista“. Kiekviena iš šių trijų knygų savita, bet visas jas vienija tai, kad pasauliniai įvykiai meistriškai sumegzti į vieną gumulą su pagrindinių veikėjų likimais.

Juliano Barneso kūrybos išskirtinumas

Nagrinėjant vertingiausių verstinių knygų sąrašus galima pastebėti, kad yra autorius, kurio visos Lietuvoje išleidžiamos knygos patenka į trumpąjį sąrašą - tai Julianas Barnesas. Anksčiau sąraše buvo jo „Flobero papūga“, „Pabaigos jausmas“, o dabar - „Gyvenimo lygmenys“.

Geras, plataus akiračio ir neeilinio meistriškumo autorius, puikiai suvaldantis medžiagą, perteikiantis įvairius nuotaikų registrus.

J.Barnesas nėra tik romanistas; jis rašo ir apsakymus, esė, kritines recenzijas. „Gyvenimo lygmenys“ - jautrus, bet ne sentimentalus tekstas, kuriame per tris kertines metaforas (aeronautiką, fotografiją ir pasakojimo meną) J.Barnesas samprotauja apie tai, kaip žmogaus gyvenimą sulygiuoja meilės ir mirties patirtys. Kaip ir ankstesniuose savo romanuose, autorius lieka dėmesingas kultūros istorijai: jo pasakojimų veikėjai neretai yra istorinės asmenybės, kurių žmogiškuose sprendimuose atrandame savo pačių aistras, baimes, nusivylimą ar pasiaukojimą. Štai ir naujausiame, šiais metais išleistame romane „Laiko triukšmas“, J.Barnesas permąsto kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus likimą Stalino diktatūroje, jo moralinę laikyseną smurto ideologijos atžvilgiu, jo kūrybinės vaizduotės galią. Santykio tarp meno ir gyvenimo problema - pasikartojantis J.Barneso kūrinių motyvas. Romane „Gyvenimo lygmenys“ šį motyvą jis suasmenina, ieško meno kalbos, per kurią galėtų išskleisti ir savo paties neviltį po žmonos mirties.

J.Barnesas - labai „patogus“ rašytojas. Jis ir paprastas, ir elitinis, jo romanai - nedidelės apimties. Jis sugeba apie rimtus ir sudėtingus dalykus rašyti taip, kad tai patiktų ir sudėtingų tekstų nemėgstantiems. Tuo pat metu jis yra žaismingas, kiek ironiškas. Bet būnant tokiu jam pavyksta išsaugoti ir nuoširdumą. „Gyvenimo lygmenys“ - gerąja prasme gluminanti knyga. Skaudi. Intelektuali. Nuoširdi. Ji išmuša iš vėžių. O kartu stebiesi rašytojo meistryste - kaip jam pavyko nesubanalinti savo aprašomo sielvarto, o kartu ir nepaversti jo tik kuru rašomam tekstui.

Klasikos Vertimai Lietuvoje

Dažniausiai daugiausia dėmesio tenka vertingiausių šiuolaikinės literatūros knygų sąrašui, tačiau taip pat ekspertai pristato ir klasikos sąrašą. Kokia yra padėtis su klasikinių kūrinių vertimu Lietuvoje ir kokius kūrinius norėtumėte išskirti iš šio sąrašo, kokios spragos buvo užpildytos?

Klasikiniai kūriniai Lietuvoje verčiami - nuolat, po nedaug, bet verčiami. Tik, deja, jie dažnai nesulaukia nei tokio populiarumo, nei tokio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. O kai kurie iš jų turėtų. Iš šio sąrašo norėčiau išskirti poetiškai-apokaliptinį kūrinį, Lautreamont'o „Maldororo giesmes“ - sudėtingą poetinį daugialypį tekstą. Skaitytojų šis kūrinys gal ir neturės daug, bet jis buvo ir yra reikšmingas poezijai, jos suvokimui.

Nėra gerai, kad klasikos sąrašas nesulaukia tiek dėmesio kiek šiuolaikinės literatūros. Kaip žinome, tos ribos yra sąlyginės, tačiau gana komercializuotoje mūsų leidyboje vis rečiau ryžtamasi leisti senesnius, laiko patikrintus kūrinius. Šiemet klasikos sąrašas trumpesnis nei pernai, tačiau jame esama puikių knygų. Labai siūlau atkreipti dėmesį į ambicingiausią anglų rašytojo Aldous Huxley romaną „Neregys Gazoje“. Ir Antrojo pasaulinio karo istorijos mėgėjus, ir literatūros gurmanus turi sudominti Vilnijos lenkų rašytojo Jozefo Mackiewicziaus romanas „Nereikia garsiai kalbėti“, iš labai netikėtos perspektyvos pasakojantis apie to meto įvykius regione. Turime naują Taraso Ševčenkos poetinės kūrybos vertimą, kurio autorius yra poetas Vladas Braziūnas. Jį atsiversti verta ne vien dėl to, kad įdomu jį palyginti su senesniais. Taip pat pasirodė antras Varlamo Šalamovo klasikinių apsakymų apie lagerius vertimas - šį kartą neblogas. Deja, reikia paminėti, kad gausios knygos iliustracijos yra tiesiog klaikios.

Literatūros vertėjų sąjungos organizuojamos verstinės literatūros rinkimuose į klasikos sąrašą įtraukiami tie kūriniai, kurie pirmą kartą originalo kalba pasirodė ne anksčiau nei prieš trisdešimt metų (kaip minėjau, iš naujo lietuviškai perleistų knygų taip pat nevertiname). Džiugu, kad po truputį lietuviškai pasirodo vis daugiau įvairiais laikotarpiais įvairiomis kalbomis rašytų ir didesnį pėdsaką pasaulinėje literatūroje palikusių kūrinių. Šiemet į klasikos sąrašą pateko dešimt knygų, norėtųsi, kad jų būtų buvę daugiau, bet manykim, kad ir tiek, kiek pateko, - jau nemažai.

Pasidžiaugsiu, jog išleidome amerikiečių rašytojo J.Williamso romano „Stouneris“ lietuvišką vertimą. Šį romaną literatūrologai yra praminę literatūriniu lozoriumi: pirmą kartą jis buvo išleistas JAV 1965 m., kuomet savo kūrinius leido Trumanas Capote, Harper Lee, Kenas Kesey, Sylvia Plath, ir nors jis sulaukė palankių atsiliepimų, netrukus buvo užmirštas. Vertėtų pastebėti, jog anglosaksiškos literatūros lauke prie „Stounerio“ „prikėlimo“ prisidėjo ir J.Barnesas, išspausdinęs recenziją dienraštyje „The Guardian“. Ne visi kritikai romaną gyrė: pavyzdžiui, Elaine Showalter pasakojime įžvelgia mizoginijos apraiškų, o pagrindinį veikėją, universiteto profesorių Viljamą Stounerį laiko pasyviu konformistu. Man šis romanas įdomus keliais aspektais. Viena vertus, empatizuoju Stounerio kančiai ir kantrybei, jo pedagoginiams ieškojimams bei romane išskleidžiamai akademinio pasaulio kritikai, kuri XXI a. pradžioje rezonuoja gal net stipriau nei XX a. pabaigoje. Kita vertus, koks nevienareikšmis Stounerio tragizmas: jo sizifinė ištvermė dera su emociniu ir intelektualiniu pasyvumu, griaunančiu stipraus ir vitališko amerikietiškojo herojaus mitą.

Metų Vertėjo Krėslo Premija

Metų vertėjo krėslo premija šiemet skirta Zitai Marienei už sklandų, tikslų ir meistrišką Anthony Doerrio romano „Neregimoji šviesa“ vertimą iš anglų kalbos, tačiau trumpajame sąraše jos nėra.

Romano kompozicija ir kalba gana komplikuoti, tad vertėjai teko nemažai paplušėti.

Mano subjektyviu požiūriu, ši knyga labai jau „taisyklingai padaryta“, labai „teisinga“, - tiek formos, tiek turinio prasme. Šiaip romanas sudėtingas: autorius suvaldo kalnus medžiagos, gerai styguoja siužetines linijas (ne veltui romanas apdovanotas Pulitzerio premija). Žodžiu, gerai „sukaltas“, monumentalus, didelės apimties kūrinys. Ir tikrai vertas dėmesio. O vertėja apdovanojimą gavo visiškai pelnytai - tikslu...

Išvados

Apibendrinant, verstinių knygų leidyba Lietuvoje atspindi pasaulines tendencijas, tačiau turi ir savitų bruožų. Svarbu atkreipti dėmesį į mažesnių šalių literatūrą, klasikos vertimus ir vertėjų darbą, siekiant užtikrinti kultūrinę įvairovę ir literatūros prieinamumą.

tags: #buco #bernardo #kuriniai