Bukantės dvaro sodyba, esanti Plungės rajone, Godelių kaime, yra svarbi lietuvių kultūros paveldo dalis. Ši sodyba labiausiai žinoma kaip lietuvių literatūros klasikės, rašytojos Žemaitės (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) gimtinė.
Bukantiškių valda žinoma nuo XVI a. - jau tada šioje vietoje buvo bajorų žemės. XVII a. šios žemės skilo į dvi valdas - didžiąją ir mažąją Bukantiškę. 1723 m. mažoji Bukantiškė perėjo Pliaterių nuosavybėn ir tapo Šateikių dvaro palivarku.
Bukantės dvarelio namas - dvigalė žemaitiška bajoriška troba, jos viduje buvo priemenė, centre - didysis kaminas, skirtas ir ūkineiems reikmėms, ir kaip senoji kūrenimo sistema, į kurią sueidavo visų aplinkinių patalpų krosnių dūmai. Abipus kamino buvo dvejos priemenės - geroji priemenė, kitaip vadinama sieniumi, iš pagrindinio įėjimo pusės ir ūkinė priemenė kitoje kamino pusėje. XVIII a. vienoje namo pusėje buvo gerosios patalpos, vadinamieji bajoriškieji apartamentai, kitoje - pagrindinė šeimyninė ir kamaros.
Bukantės dvarelis buvo apie 70 hektarų ir pretendavo į vidutinioko statusą. Paprastai tokiais buvo laikomi dvarai, turintys nuo 100 hektarų žemės. Tačiau žemės šiame krašte nebuvo labai geros. 70 hektarų čia ir derlingoje vietovėje skyrėsi, todėl Bukantės dvaro šeimininkai liko smulkūs bajorai.
D. Puodžiukienės atkreipia dėmesį, kad tai išties didelis skaičius lyginant su Europa, kurios vidurkis - tik apie 2-3 proc. bajorijos. Būtent Žemaitijoje buvo gausu smulkiųjų bajorų, jie turėjo savo suformuotą kultūrą ir gyvenimo būdą.
Nedidelis Bukantės dvarelis Pliateriams priklausė kaip nuo Šateikių dvaro nutolęs palivarkas, o XIX a. pradžioje dvarelį jie perleido Šateikių dvare dirbusiai porai - Žemaitės tėvams, ten motina tarnavo šeimininke, tėvas - urėdu. Julijos tėvas Antanas Beniuševičius tarnavo Pliateriams, kurie jam pavedė tvarkyti Bukantės palivarką. 1845 metais joje gimė lietuvių rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė. Čia ir gimė būsimoji rašytoja Žemaitė (1845-1921). Bukantėje Beniuševičiams gimė keturios dukros: Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa. Būsimoji rašytoja čia augo iki 12 metų, vėliau buvo išleista mokytis ir įgyti gyvenimo patirties.
Sunku pasakyti, kaip Bukantės dvaro namas atrodė iki čia įsikeliant Žemaitės tėvams. Spėjama, kad jis buvo tik restauruotas, sutvarkytas, nes smulkūs bajorai senus statinius bandydavo sutvarkyti panaudodami kuo mažiau lėšų. Sodyboje išlikęs svirnas atkurtas pagal XX a. vidurio nuotraukas, pagal pamatus atkurtas tvartas.
Kaip iš tikrųjų atrodė sodyba, šiek tiek žinoma iš Žemaitės autobiografijos: graži vieta, namas ant aukštumėlės, didelis sodas, pakelės apsodintos tuopomis. Turimos žinios gana skurdžios, tačiau situaciją galima nuspėti pagal kitų panašių dvarų išlikusią medžiagą.
Nors smulkieji bajorai gyveno beveik kaip valstiečiai, dirbantys žemę ir besirūpinantys dvarelio ūkiu, D. Puodžiukienė atkreipia dėmesį, kad čia gyvenusiesiems vis dėlto buvo svarbus jų įvaizdis visuomenėje. Tai galėjo išduoti ir patalpų apstatymas, baldai. Kokia patalpa kokius baldus turėjo, nėra tiksliai žinoma. Tai priklausė nuo dvaro šeimininko pomėgių, galimybių, noro pasirodyti.
Sakydama, kad mažuosius dvarelius ir gyvenimą juose galima pažinti įvairiuose juos iliustruojančiuose literatūros kūriniuose, D. Autorės aprašomas dvarelis panašus į Bukantės, todėl šiame aprašyme gausu bendrų detalių. Pavyzdžiui, kad namas stovėjo ant aukštumėlės, kitoje namo pusėje buvo vaismedžių sodas, ant palangių buvo laikomos fuksijos ir rozmarinai, pristabdydavę musių skridimą į patalpas, kurios taip pat buvo išdėstytos panašia tvarka.
Šiandien Bukantės dvaro sodyba yra Žemaičių dailės muziejaus padalinys - Žemaitės memorialinis muziejus. Muziejus čia atidarytas 1965 m., minint rašytojos Žemaitės 120-ąsias gimimo metines. Nuo 1994 m. Žemaitės memorialinis muziejus atskirtas nuo Telšių muziejaus „Alka“ ir perduotas Žemaičių dailės muziejaus žinion.
2012 m., vykdant projektą „Bukantės dvaro sodybos restauravimas ir pritaikymas turizmo reikmėms“, dvarelio gyvenamasis namas, buvo suremontuotas o šalia jo atstatytas tvartas ir svirnas.
Šiuo metu suremontuotas dvaro sodybos gyvenamasis namas, atstatyti tvartas ir svirnas. Jos gimtajame name atidaryta memorialinė ekspozicija. Čia eksponuojami etnografiniai-istoriniai daiktai, knygos, leidiniai, fotografijos ir rengiami tradiciniai rašytojos Žemaitės gimimo dienos minėjimai.
Dabar muziejaus darbuotojai rašytojos gimtojoje troboje kviečia susipažinti su Žemaitės memorialine ekspozicija, atspindinčia jos gyvenimo ir kūrybos kelią. Ekspozicija atspindi Žemaitės nueitą kelią, parodoma, koks svarbus rašytojai buvo tarmiškas žemaitiškas žodis. Muziejaus stenduose - jos gyvenimo ir kūrybos fragmentai, dokumentų, rankraščių, nuotraukų kopijos. Tai medžiaga, padedanti pažinti Žemaitės šeimą, sužinoti, kur ir kada ji mokėsi, su kuo bičiuliavosi, kokie žmonės buvo svarbiausi jos kūrybiniame kelyje. Ekspozicinės medžiagos gauta iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos bei Kauno Maironio literatūros muziejaus.
Atstatytas tvartas taip pat yra pritaikytas muziejinei kultūrinei veiklai. Atstatytame tvarte siūloma susipažinti su sakraliniu Plungės krašto paveldu. Čia eksponuojami tradiciniai žemaičių kryžiai-saulutės, šventųjų skulptūrėlės.
Didelio lankytojų dėmesio sulaukia ir svirne yra įrengta iškilaus žemaičių liaudies meistro, medžio drožėjo Stanislovo Riaubos memorialinė ekspozicija, kurioje galima išsamiai susipažinti su jo gyvenimu, savita, filosofiškų ženklų pagražinta gyvenamąja aplinka ir unikalia kūryba. Šioje memorialinėje ekspozicijoje susipažinsite su vienu iš iškiliausių Žemaitijos liaudies meistrų, jo savita, filosofiškų ženklų pagražinta gyvenamąja aplinka ir unikalia kūryba, kurioje - ryškus senosios liaudies skulptūros tradicijų tęstinumas, darnus gamtos ir menininko ryšys.
Kaip artėjant rašytojos Žemaitės 180-osioms gimimo metinėms ir skelbė muziejaus darbuotojai, Bukantės dvaras šiemet vėl atvėrė savo vartus gyvai ir prasmingai tradicijai. Jau ne vienerius metus Žemaitės memorialinis muziejus kviečia į rašytojos Žemaitės gimtadienio minėjimus, o šiemet, pažymint garbingą jos 180 gimimo metų sukaktį, renginys tapo dviejų dienų kultūros švente, jungiančia akademinį žvilgsnį, gyvąją atmintį ir bendruomenišką džiaugsmą.
2012 metais dar kartą suremontuotas dvarelio gyvenamasis namas, atstatyti tvartas ir svirnas.
Rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė-Žemaitė.
Šeštadienį Šateikių seniūnijos Bukantės dvaro sodyboje vyko didelė šventė: po restauracijos atidarytas Žemaičių dailės muziejaus padalinys - rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus. Beje, nuo šiol, restauravus gyvenamąjį namą, atstačius tvartą ir svirną, čia veiks ne tik Žemaitės atminimui skirta, bet ir kitos ekspozicijos. Restauruotosios Bukantės dvaro sodybos atidarymo iškilmės pradėtos šventomis mišiomis, kurios aukotos netoliese esančioje, taip pat restauruotoje, 1863 metais statytoje medinėje Bukantės koplyčioje.
Po mišių visi pakviesti į iškilmingą Bukantės dvaro sodybos atidarymą. Šventėje, kurią vedė Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, dalyvavo Telšių vyskupas Linas Vodopjanovas, Šateikių parapijos klebonas Gediminas Norvilas, Seimo narys Jurgis Razma, sveikatos apsaugos viceministras Audrius Klišonis, Savivaldybės administracijos direktorė Asta Beierle Eigirdienė, statybos ir restauravimo darbus atlikusių įmonių atstovai ir daug kitų garbingų svečių.
Birželio 6 d. Žemaičių dailės muziejuje Plungėje vyko mokslinė konferencija „Rašytoja Žemaitė vakar ir šiandien“, o birželio 7-ąją senoji Bukantės dvarelio sodyba prisipildė gyvų garsų, gardžių kvapų ir žemaitiško juoko. Po šv. Šventėje netrūko nei linksmybių, nei rimties. Jos dalyviai turėjo galimybę pamatyti teatralizuotą Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“ interpretaciją, pasiklausyti AUSTIEJOS koncerto bei folkloro ansamblio „Šateikē“ pasirodymo. Tai buvo šventė, kurioje Žemaitės žodis atgijo, o dabartis pasilenkė prie praeities - ne iš nostalgijos, bet iš pagarbos. Nuotraukoje - šventės dieną Bukantės dvarelyje sodriomis tradicinių kostiumų spalvomis džiugino žemaitės.
Bukantė pristatoma kaip rašytojos tėviškė, čia atkurta autentiška aplinka, įrengtos patalpos, kuriose - etnografiniai ir asmeniniai Žemaitės baldai: rašomasis stalas, komoda, drabužių kabykla.
Telšių rajone esanti Biržuvėnų dvaro sodyba jau skaičiuoja beveik 300 metų. Šiandien Biržuvėnai - vertingas XVIII-XIX a. stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys, atspindintis natūralią tokių sodybų raidą feodalizmo laikotarpiu. Biržuvėnų gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1253 m. XV a. čia buvo įkurtas ir stambus karališkasis dvaras. Bėgant laikui, savininkai keitėsi, tačiau grafams Gorskiams dvaras priklausė iki pat 1940 metų.
Sovietmečiu dvaras labai nukentėjo, nes jo teritorijoje buvo tarybinio ūkio centras, daugelis pastatų naudota ne pagal paskirtį. 2004 m. dvare įvyko gaisras. Jo metu smarkiai apdegė pagrindinis sodybos pastatas - ponų namas, kuris buvo pastatytas XVIII a. viduryje. Iki gaisro ponų name buvo įsikūrusi biblioteka ir muziejaus ekspozicija.
Laimei, ponų namas atstatytas 2011 m. Stengtasi išsaugoti rekonstruoto pastato savitumą. Namą puošia senovinio stiliaus baldai, išlikę autentiški židiniai su XVIII a. kokliais, kaminas, grindų plytelės. Taip pat įrengta ir mansarda, kurioje daugiausia buvo gyvenamieji kambariai. Vienoje svetainėje įsikūrė biblioteka. Lankytojai gali pamatyti svetainių, virtuvės, indaujos, ponų miegamojo, kabineto ir kitas patalpas. Netoli ponų namo atstatyti oficina, arklidė ir vežiminė. Dvaro sodybos ponų name įsikūręs Žemaitijos turizmo informacijos centro filialas.
Anot padavimų, dvaro teritorijoje trykštančių šaltinių vanduo yra stebuklingas, sugrąžina jaunystę ir sveikatą. Tereikia gurkštelėti šlakelį iš čia esančios „Laumės pėdos“.
Biržuvėnų dvaro sodyboje vyksta renginiai, minėjimai, poezijos skaitymai, parodos. Didingoje, grafų gyvenimą menančioje aplinkoje jaunavedžiai gali sumainyti aukso žiedus.
Šiuo metu sodyba priklauso Žemaičių dailės muziejui.
Unikali ponų namo šildymo sistema: pastate yra keturios krosnys, iš jų išvedžioti ortakiai, o dūmai sueina į vieną kaminą. Kaminas XIX amžiuje Žemaitijoje statytose trobose buvo atskira patalpa, vadinama viraline. Čia būdavo ir duonkepė krosnis, ir mėsos rūkykla.
1957 m. parengtas sodybos restauravimo projektas, o 1965-aisiais, per rašytojos 120-ąsias gimimo metines, čia įrengtas Žemaitės memorialinis muziejus, kitame namo gale atidaryta biblioteka.
2012 metais dar kartą suremontuotas dvarelio gyvenamasis namas, atstatyti tvartas ir svirnas.
Atstatytame tvarte suformuotos salės tautodailei ir seniesiems amatams. Lankytojus pasitinka sakralinis liaudies kryždirbystės menas, o sodybos svirne eksponuojama autentiškų daiktų pagrindu atkurta iš tų pačių apylinkių kilusio žymaus žemaičių medžio drožėjo Stanislovo Riaubos (1904-1982) memorialinė ekspozicija: čia daug sužinosite apie vieną iškiliausių Žemaitijos liaudies meistrų, susipažinsite su unikalia jo kūryba.
Bukantėje Žemaičių dailės muziejus organizuoja rašytojos Žemaitės gimimo dienos minėjimus, edukacinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems. Lankytojai supažindinami su atnaujintomis ekspozicijomis, parodomis.
Bukantės dvaras.
Medinės architektūros dvarai Lietuvoje - ne tik vertingas architektūrinis palikimas, liudijantis lietuviškosios bajorijos istoriją ir gyvenimo būdą, bet ir kultūros židinys, kurį puoselėjo ir stambūs, ir smulkesni bajorai, kurių gausiausia buvo Žemaitijoje. Apie smulkaus žemaičio bajoro dvarelį, kuo jis skyrėsi nuo stambaus dvaro, kokie regioniniai skirtumai atsispindi jo architektūroje ir kaip gyveno jo šeimininkai, pasakoja dr.
D. Puodžiukienė pasakoja, kad smulkių bajorų dvareliuose regioniškumas pastebimas ryškiau. Stambūs bajorai buvo kosmopolitai, todėl ir jų dvarų architektūroje tai atsispindėdavo, čia sunkiau juntamas regionalizmas, kuris tarp smulkių bajorų buvo itin ryškus.
Dažnai susipainiojama lyginant Žemaitijos ir Aukštaitijos valstiečių gyvenseną, kai sakoma, jog pastarieji gyvena paprasčiau ir skurdžiau.
XIX a. Žemaitiškas namas gana didelis, dengtas XIX a. būdingu pusvalminiu stogu. Abiejose šio pastato pusėse įrengti prieangiai Žemaitijai nebuvo itin būdingi. D. Puodžiukienės spėjimu, jie tikriausiai vėlyvesni. Dvarelis artėjo prie vidutiniokų, todėl pagrindinio fasado centre galėjo būti portikėlio imitacija. Prie ūkinės priemenės dažniausiai nebūdavo prieangio. Šiuo metu dvarelyje prie ūkinės priemenės stovi labai puošnus prieangis, pavaizduotas XX a. Bukantės dvaras.
Alkieriai - miegoti skirtos patalpos. Paprastai jose miegodavo tėvai, kartais būdavo skiriamos svečiams. Stambiuose dvaruose alkieriai taip pat egzistavo. Tai viena iš detalių, išduodanti, kad smulkūs bajorai imdavo pavyzdį iš aukštesniųjų ir stambiuose dvaruose vyravusias madas pritaikydavo savo namuose.
Bukantės dvaro name išlikęs įdomus kaminas. Retai kur galima aptikti gerai išsilaikiusį didįjį kaminą, o čia galima matyti, kaip jis atrodė iš tikrųjų. Namo lubos medinės ir vožtinės - lentos virš sijų suklotos viena ant kitos. Tinkuotos patalpos taip pat byloja namą buvus dvaru. Ūkinės, pagalbinės patalpos dažniau netinkuojamos, ten būdavo rąstų sienos, kurias prieš didžiąsias šventes švariai nuplaudavo. Visos gerosios patalpos prie įėjimo fasado pusėje klotos lentų grindimis. Alkieriai - taip pat. Kitoje namo pusėje, pavyzdžiui, virtuvėje galėjo būti asla, nors Bukantės dvaro name ir virtuvėje yra lentų grindys.
Dalis šio namelio durų yra tradicinės liaudiškos. Išorėje dažnai sukaltos, tradiciškai puošiamos eglute arba rombu sukaltomis lentomis. Įėjimo durys dažnai buvo dvigubos - išorėje apkaltos rombu, o iš vidaus horizontaliomis lentomis. D. Puodžiukienės nuomone, durys į alkierius turbūt keistos ir vėlyvesnės, nes tokio rašto jos būdingos XIX a. pabaigai ir XX a. pradžiai.
D. Puodžiukienė teigia, kad kiti dvaro pastatai atkurti pagal išlikusias XX a. nuotraukas. Tyrinėtojos nuomone, čia labai įdomus svirnas, nes keturkampio su keturšlaičiu stogu tipo svirnų, anot jos, nėra daug. Daugiausia jie būdavo stačiakampiai, XIX a. dengti pusvalminiais stogais, vėlesni galėjo būti dvišlaičiai. Šis svirnas atspindi žemaičio bajoro savitą tradiciją. XX a. Taip pat atkurta dalis tvarto. Akmenys rodo, kad čia galėjo būti dar vienas toks statinys. D. Puodžiukienė sako, kad Žemaitijoje buvo būdingos abarės - kai keli pastatai formuoja pusiau uždarą tvarto kiemą.
Pliaterių pavesti Žemaitės tėvai tvarkė šį dvarelį ir už tai gaudavo algą. Skirtingai nei stambūs dvarai, visi smulkūs dvareliai dirbo žemę ir turėjo tam įgūdžių. Tai lėmė, kad per 1861 m. vykusią valstiečių reformą ir baudžiavos panaikinimą labiausiai nukentėjo bajorai vidutiniokai, nemokėję išsilaikyti - juk jie patys nedirbo, naudojosi tik baudžiavinių valstiečių darbu. Smulkiuose dvareliuose, nors iš dalies ir buvo naudojamasi šiais valstiečiais, tačiau ir patys šeimininkai dirbo dvarelio ūkyje.
Iki XVIII a. pabaigos stambūs dvarai net neturėjo daržinių ar sandėlių, kur būtų laikomi padargai, nes valstiečiai ateidavo dirbti su savo įrankiais. Smulkiame dvarelyje įrankiai visada buvo jiems skirtame statinyje, kur buvo laikomi atitinkami padargai.
Smulkiuose dvareliuose, nors iš dalies ir buvo naudojamasi šiais valstiečiais, tačiau ir patys šeimininkai dirbo dvarelio ūkyje.
D. Puodžiukienė sako, kad nedidelis dvarelis nebuvo reprezentacinis, skirtas priimti svečius. Dvarelio pastatai buvo naudojami kasdieniam gyvenimui. Vien tai, kad virtuvė buvo įrengta jau namo viduje, o ne atskira, rodo, kad namo viduje nebuvo taip gražu ir švaru kaip stambių ar vidutinių dvarų namuose.