Apšvietimo Raida ir Istorija Lietuvoje

Apšvietimo istorija Lietuvoje siekia gilią senovę, o jo raida atspindi ne tik technologinius pokyčius, bet ir kultūrinius bei socialinius aspektus. Nuo primityvių laužų ir deglų iki modernių elektros lempučių - apšvietimas visada buvo svarbus žmogaus gyvenimo elementas.

Senovinė aliejinė lempa

Seniausi Apšvietimo Būdai

Seniausi šviestuvai - trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų atsiradę fakelai. Lietuvoje ketvirtame-antrame tūkstantmetyje prieš Kristų buvo naudojami moliniai ornamentuoti dubenėliai su dagtimi, kuriuose degindavo ruonių taukus (tokių dubenėlių rasta Šventojoje ir Nidoje). Jie buvo pakabinami, pailgi (maždaug 12 × 26 cm dydžio), apvalūs (maždaug 6 cm aukščio, maždaug 26 cm skersmens).

Viduramžiai ir Žvakės

Iki 19 a. vidurio kaime buvo naudojamos balanos, mieste turtingieji naudojo žvakides ir žibintus su vaško žvakėmis. Apie šį laikotarpį bažnyčioms ir turtingųjų miestiečių namams apšviesti imta naudoti sietynus.

XVII-XVIII amžiai

17-18 a. Lietuvos miestuose buvo paplitę visai Europai būdingi šviestuvai. 17 a. antroje pusėje pradėtas naudoti kandeliabras su daug šakų ir peršviečiamais pakabučiais, vadinamasis žirandolis. Kandeliabras su šviesos šaltinį dengiančiu gaubtu - toršeras - atsirado Prancūzijoje 17 a. pabaigoje.

Miestų Apšvietimas XIX amžiuje

18 a. pabaigoje-19 a. pradėtos apšviesti gatvės (lajiniais, vėliau aliejiniais, žibaliniais, dujiniais žibintais). 19 a. miestiečiai butams apšviesti ėmė naudoti aliejines, nuo 1860 - žibalines lempas. 19 a. 8 dešimtmetyje žibalinės lempos paplito ir kaime.

Žibalinė lempa

Elektros Atėjimas

Nuo 20 a. L: K. Kačinskienė, O. Mažeikienė XVI-XX a. pr.

Žmonių Gyvenimo Pokyčiai ir Buitis XIX a.

Nuo XVIII a. pabaigos ligi XX a. 8-o dešimtmečio europiečių ūkinis gyvenimas ir buitis labai pasikeitė. Tuos pokyčius sukėlė technikos pažanga, pramonės perversmas, padidėjusi pasaulinės prekybos apimtis, gyventojų skaičiaus ir miestų augimas. Didelė pažanga pasireiškė liaudies švietimo ir aukštojo mokslo srityje. Pažangus reiškinys naujųjų amžių Europoje buvo gyventojų skaičiaus didėjimas. Jis skatino gamybos plėtimąsi, teikė pakankamai darbo rankų augančiai pramonei. Tie, kurie nesurasdavo pragyvenimo šaltinių tėvynėje, galėjo vykti į Šiaurės bei Pietų Ameriką, Australiją ir kai kurias kitas užjūrio šalis. Rusijoje nemažai gyventojų kėlėsi į retai gyvenamus imperijos pakraščius. Tiesa, palikti gimtinę ir leistis į nežinomybę būdavo nelengva.

XIX a. Europos miestiečių ir, tiesa, daug lėčiau, kaimiečių buitį gerino ūkio bei technikos pažanga. XIX a. pažangiųjų Europos šalių gyventojai pradėjo geriau ir įvairiau maitintis. Pirma, didėjo žemės ūkio augalų derlius ir gyvulių prieaugis. Antra, Europoje plėtojosi naujų produktų, pavyzdžiui, cukraus, gamyba. Cukrus pačioje XIX a. pradžioje buvo pradėtas gaminti iš runkelių. Jo gamyba ypač išaugo Napoleonui I įvedus kontinentinę blokadą. Tačiau ir pasibaigus karams su Napoleonu ši nauja pramonės šaka smarkiai plėtėsi, ypač Prancūzijoje ir vokiečių žemėse. Rinkoje atsirado daugiau cukraus, ne tik atvežamo iš užjūrių. Trečia, labai padidėjo arbatos, kavos, kakavos įvežimas.

Fabrikams gaminant kaskart daugiau medvilninių audinių, jų galėjo nusipirkti ir nepasiturintys gyventojai. Tad gatvėse ir keliuose vis rečiau buvo galima sutikti skarmaluotų žmonių. Augo ir šilkinių bei vilnonių, audinių gamyba. Daug šilko buvo atvežama į Europą iš Kinijos ir Japonijos, vilnos - iš Argentinos, Australijos. Tik šilkiniai ir vilnoniai audiniai buvo kelis ar keliolika kartų brangesni už medvilninius. Iš jų pasiūtais drabužiais dažniau vilkėdavo turtingesnieji.

Gyvenimą darė patogesnį daugelis išradimų bei patobulinimų. XIX a. pradžioje paplito degtukai su geltonojo fosforo galvutėmis, kurios užsidegdavo truputį jas patrynus. Tačiau tokie degtukai pasirodė esą gana pavojingi (neretai užsidegdavo savaime), ir geltonasis fosforas buvo pakeistas raudonuoju. 1848 m. Švedijoje, vėliau ir kitur, buvo pradėti gaminti “švediški” saugūs degtukai. Fosforas, sumaišytas su kitomis medžiagomis, buvo užliejamas ant degtukų dėžutės paviršiaus.

Labai pagerėjo būstų dirbtinis apšvietimas. Kitados jie buvo apšviečiami deglais, vaškinėmis ir lajinėmis žvakėmis; pirmosios buvo brangios, o antrosios labai rūkdavo ir prastai šviesdavo. XIX a. pradžioje buvo pradėtos naudoti stearino, o vėliau ir parafino žvakės. Atsirado taip pat aliejinių, o XIX a. antroje pusėje - ir žibalinių lempų su stiklais. Tačiau tikrą perversmą padarė degiųjų dujų, išskiriamų iš akmens anglių, pritaikymas. Jau pačioje XVIII a. pabaigoje dujiniai degikliai padėjo apšviesti patalpas, o 1814 m. - ir Londono gatves. XIX a. 9-ame dešimtmetyje dujinį apšvietimą miestuose pradėjo keisti elektros lemputės.

Gana svarbus buvo fotografijos išradimas. Fotografija suteikė žmonėms galimybę įamžinti save ir savo artimuosius. Dar anksčiau elektra pakeitė ryšius. Jau Didžiosios revoliucijos metais Prancūzijoje buvo įrengtas optinis telegrafas, kuris perduodavo šviesos signalus. Tačiau šio telegrafo bokštų statyba daug kainavo, o signalų priėmimas labai priklausė nuo oro sąlygų.

Daugelio šalių, tarp jų Anglijos, Rusijos, Vokietijos, JAV, mokslininkai ir inžinieriai XIX a. Tobuliausias pasirodė JAV išradėjo S. Morzės elektromagnetinis rašantysis telegrafo aparatas. Jis sukūrė ir telegrafo kodą (Morzės abėcėlę). Kaip tik šis telegrafo aparatas nepaprastai sparčiai paplito visame pasaulyje. Pirmoji telegrafo linija JAV pradėjo veikti 1844 m., o 1852 m., nutiesus povandeninį kabelį, buvo užmegztas ryšys tarp Londono ir Paryžiaus. Septinto dešimtmečio pabaigoje buvo nutiestos linijos: Londonas-Šiaurės Amerika (per Atlanto vandenyną) ir Londonas-Kalkuta. Ši antroji jungė Didžiąją Britaniją su jos kolonija Indija.

Žmonių tarpusavio ryšius labai palengvino ir pašto veiklos patobulinimas. XIX a. viduryje Anglijoje buvo įvestas išankstinis pašto paslaugų apmokėjimas užklijuojant ženklą ant voko ar kitokio siuntinio. Pašto paslaugos smarkiai atpigo, o valstybės pajamos nesumažėjo.

R. Didžiulę reikšmę susisiekimui turėjo garo mašinos. XVIII a. pabaigoje ir pačioje XIX a. pradžioje išradėjai bandė pagaminti garo vežimus, judančius sausumos keliais. Tačiau visi bandymai rezultatų nedavė. Tik XIX a. Užtat geležinkeliuose paplito garvežiai. 1825 m. pirmoji geležinkelio linija buvo nutiesta Anglijoje, 1830 m. - Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1832 m. - Prancūzijoje, 1835 m. - Prūsijoje, 1837 m. - Rusijos ir Austrijos imperijose. XIX a. viduryje geležinkeliai jau buvo tiesiami Indijoje ir Pietų Amerikoje.

Lėčiau plėtojosi vandens transportas su garine trauka. Pirmąjį ratais varomą garlaivį 1807 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pastatė airis R. Fultonas. Po ketverių metų pirmasis garlaivis buvo pastatytas Anglijoje. 1819 m. pirmą kartą medvilnės krovinys garlaiviu buvo atgabentas per Atlantą iš JAV į Angliją. Tačiau ligi XIX a. pabaigos buriniai laivai dar neužleido vietos garlaiviams. 1871 m. viso pasaulio burlaivių tonažas siekė 15,3 mln. garlaivių - tik 2,4 mln.

Pramonės ir technikos laimėjimus, palengvinusius žmonių gyvenimą, lėmė gamtos mokslų atradimai. Mokslui reikėjo išsilavinusių žmonių. Jų reikėjo taip pat mašinoms ir kitiems technikos įrenginiams aptarnauti. XIX a.

Štai svarbiausi įvykiai XIX a.:

tags: #bustu #apsvietimo #raida