Kviečiame pažvelgti į istorinį Kauną iš vidaus, per akį, kurią Jums K. Donelaičio gatvėje kasdien merkia restauruotas tarpukario modernizmo perliukas - A. Iljinienės namas. Turėsite unikalią galimybę žvilgtelti į tų laikų gyvenimą, namų interjerą ir kultūrą. Pamatyti, kaip atkurta aplinka įkvepia šiandieninius namo „gyventojus“ kūrybai ir naujo dizaino paieškoms.
K. Donelaičio gatvė Kaune.
Tarpukario Modernizmo Perlas
Kruopščiai restauruotas namas, su meile atkurtos vidaus erdvės, restauruotos, atnaujintos interjero detalės, skoningai parinkti to laikotarpio baldai leidžia ekskursijos metu pajusti tarpukario laikų dvasią, suvokti tuometinį modernizmo stiliaus novatoriškumą. Šis namas ir jo interjeras buvo lyg gaivus, iš Europos šalių žengiantis, architektūros madų gūsis laikinojoje sostinėje, iliustruojantis europinio modernizmo istoriją. Šiandien jis mums dar kartą parodo, kokia turtinga lietuviška kultūra ir skatina kurti ateičiai.
Ateik. Pamatyk. Išgirsk.
Žinomo vokiečių kilmės inžinieriaus architekto, nuo 1918 m. gyvenusio Kaune Arno Funko (1898-1957 m.) projektuotas gyvenamasis namas įtrauktas į architektūrinį maršrutą „Modernizmo atspindžiai laikinojoje Lietuvos sostinėje“.
Kauno modernizmo architektūra pretenduoja į UNESCO sąrašą.
Šis namas, kaip ir daugelis kitų Kaune išlikusių tarpukario modernizmo pastatų, pretenduoja būti įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kruopščiai restauruotas namas, su meile atkurtos vidaus erdvės, restauruotos, atnaujintos interjero detalės, skoningai parinkti to laikotarpio baldai leidžia pajusti tarpukario laikų dvasią, suvokti modernizmo stiliaus novatoriškumą, įsivaizduoti, koks tai buvo gaivus iš Europos šalių žengiantis architektūros madų gūsis laikinojoje sostinėje, iliustruojantis ir europinio modernizmo istoriją.
Europos Madų Vėjai Kaune
Tarpukario Kaunas, tapęs laikinąja sostine, galima sakyti, sužydėjo iš mokslų Europos šalyse sugrįžusių ir modernizmo idėjomis užsidegusių jaunųjų architektų kūryba. Tą laikotarpį reprezentuojančius pastatus nesunku ir šiandien atpažinti - greta vertikalių buvo naudojama daug lenktų, iki tol neįprastų formų. Gyvenamieji šio stiliaus namai išsiskyrė apvaliais išsikišusiais balkonais, apvaliais langais. Pabrėžiant inovatyvumą, buvo išmokta naudoti lenktą stiklą. Tai buvo mados klyksmas, kuriuo mėgavosi Kaunas.
Modernizmo architektūra Lietuvoje įgavo ir tautinių bruožų, ypač fasadų ir vidaus dekore (sienas, grindis puošdavo nacionaliniai ornamentai, raštai). Tai Kauno modernizmą išskyrė iš kitų Europos miestų. Ši stilistika ėjo koja kojon su jaunos, besikuriančios valstybės entuziazmu, tautiniu pakilimu, mokėjimu džiaugtis ir didžiuotis savo kultūra.
Pastaraisiais metais suaktyvėjo ir pačių kauniečių susidomėjimas modernizmu, atsirado šio stiliaus „fanų“, įsirenginėjančių butus pagal tarpukario madą.
Namas K. Donelaičio g. 19 pretenduoja būti įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Ypač pasisekė namui K. Donelaičio g. 19. Restauruota ne tik jo išorė, bet ir viduje išlikusi autentika. Architektas A.Funkas didelį dėmesį skyrė savo projektuotų namų interjerams, pats juos kūrė ir fotografavo. Šiame name atsiskleidė jo, kaip funkcionalisto (modernizmo pakraipa), kūrybinės idėjos. Iš istorinių išlikusių nuotraukų, kurios, kaip spėjama, darytos paties A.Funko, galima susidaryti vaizdą, kaip atrodė šis butas. Nuotraukos pagelbėjo ir restauruojant šį namą.
Apžiūrint namą iš vidaus ir išorės matyti funkcionalizmui būdinga išorės ir vidaus vienovė. Šis stilius atsisakė dekoratyvumo, puošybos, kurią anksčiau mėgo istorizmo architektūra. Naująjį stilių A.Funkas buvo pamėgęs ir įsisavinęs (1924 m. baigė Berlyno Šarlotenburgo aukštąją technikos mokyklą, o tuo metu Vokietijoje jau didelį poveikį modernizmui darė bauhaus mokyklos idėjos).
2011 m. namas jau atrodė apleistas.
Namo Istorija
Dabar šiam pastatui prigijęs Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Iljinienės namo vardas. Kas tie žmonės, tiek dėmesio skyrę savo gyvenamosios aplinkos architektūrai, estetikai? Dvi pavardės minimos dėl to, kad pirmasis (P. Gudavičius) planavo statyti namą, jau turėjo A.Funko parengtą projektą, bet jį perpirko kitas kaunietis (Jurgis Iljinas) ir pastatytą namą padovanojo savo žmonai Aleksandrai.
Išskirtinio namo K. Donelaičio gatvėje istorija, galima sakyti, prasidėjo, kai 1929 m. gretimame sklype (Gedimino g. 48/Donelaičiog. 21) buvo pastatytas art deco stiliaus keturių aukštų namas. Jį pasistatė P. Gudavičius - garsus to meto Kauno gydytojas terapeutas, baigęs Charkovo ir Berlyno universitetus, Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, dirbęs fronto gydytoju, į Kauną grįžęs 1919 m.
Vakarinėje fasado sienoje tarp tikrų langų - ir jų imitacijos. Taip buvo daroma, jei langai toje vietoje nebuvo reikalingi, bet siekiama, kad fasadas atrodytų su vienodu, taisyklingai išdėstytu langų skaičiumi.
Šį dabar į Kultūros vertybių registrą įtrauktą namą projektavo garsus to meto inžinierius architektas Edmundas Alfonsas Frykas (1876 - 1944). Jo projektuotų pastatų gausu visoje Lietuvoje. Šio namo pirmame aukšte P. Gudavičius gyveno su šeima ir buvo įkūręs savo kliniką. Kitus tris aukštus nuomojo. Gretimame sklype P.Gudavičius planavo pastatyti dar vieną namą, kurį projektuoti patikėjo vienam garsiausių to meto funkcionalizmo architektūros kūrėjų A.Funkui.
Išlikęs pasakojimas, kad apvalus langas namo projekte buvo užsakovo - karo gydytojo - pageidavimas, turėjęs priminti laivo iliuminatorių, pro kurį ilgesingai žvelgta į krantą ir laukta sugrįžimo namo.
Arno Funko projektuotas, 1933 m. pastatytas Aleksandros Iljinienės namas Kaune, K.Donelaičio g. 19, išsiskiria iš kitų gatvės pastatų.
Inžinieriui A.Funkui tik suprojektavus namą, elegancijos ir funkcionalizmo derme susižavėjo Iljinai. Jurgis Iljinas buvo aukštas Lietuvos geležinkelių pareigūnas. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis jau 1922 m. atstovavo Lietuvai Liucernoje vykusioje konferencijoje, kur buvo svarstomi susisiekimo Europoje reikalai. Iš P. Gudavičiaus perpirkęs sklypą ir projektą, 1933 m. pastatytą namą padovanojo savo žmonai Aleksandrai. 1934 m. dar buvo pristatyti priešgaisriniai laiptai vidiniame namo kieme.
Projekto autorius A.Funkas tuo metu bebaiginėjo Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą, tad savarankiškai imtis tokių darbų negalėjo. Statybos darbų priežiūrą vykdė ir parašą padėjo jo uošvis, VDU Technikos fakulteto profesorius Silvestras Grinkevičius. Vėliau pagal A.Funko projektus pastatyta Lietuvos draudimo bendrovės rūmai (1936 m.), Taupomųjų kasų rūmai - dabartiniai Kauno miesto savivaldybės rūmai (1939 m.), 18 gyvenamųjų namų. A.Funkas projektavo ir su kitais architektais, pavyzdžiui, Lietuvos banko pastatą sukūrė kartu su Mykolu Songaila.
A.Funkas suprojektavo ir pirmąjį šešiaaukštį namą Kaune, Vienybės aikštėje, kuris 1944 m. buvo susprogdintas. A.Funko projektuotiems pastatams būdinga aiški planinė struktūra, saikingos, griežtos formos. Jo projektuose taikytos tuo laiku modernios karkasinės konstrukcijos, kurioms naudotos metalinės atramos, monolitinio gelžbetonio perdangos, stiklo ir nikelio deriniai.
Vokiečių kilmės architektas 1944 m. su žmona Valerija pasitraukė į Vokietiją. Iljinai gyveno šio namo antrame aukšte, o pirmame aukšte įrengtus du butus nuomojo. Tačiau šiuo naujuoju, moderniu namu pasidžiaugė neilgai, 1941 m. emigravo į Vokietiją. Namas buvo nacionalizuotas.
Antrame aukšte Antrojo pasaulinio karo metais apsigyveno operos dainininkė Gražina Matulaitytė (1899 - 1993) su vyru estų poetu Aleksiu Rannitu. Iki 1944 m. G. Matulaitytė dainavo Kauno ir Vilniaus teatruose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1952 m. - į JAV. Gražinos sesuo Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, nuo 1939 m. gyvenusi Romoje, - Stasio Lozoraičio, kandidatavusio į Lietuvos prezidentus, mama.
Prieškambaryje dėmesį atkreipia rytietiško stiliaus poilsio zona - alkova.
Sovietmetis ir Dabartis
Sovietmečiu šiame name buvo įsikūrę įvairios įstaigos, jos pastato nerenovavo, todėl išliko daug autentikos. „Autentika buvo matoma iškart. Čia niekas nepameluota“ Menu, architektūra besidomintis namo savininkas Z.Dargevičius prisipažino, kad jis ypač neabejingas senoviniams baldams, modernizmo stiliaus architektūrai. Būtent šis namas ir traukė verslininko akį. „Man jis buvo labai gražus, - sakė jis. - Antrame aukšte, kur gyveno Iljinai, dabar yra interjero dizainerių ofisas, jis atviras visuomenei, susitarus dizainerės aprodo patalpas. Čia daug autentikos, pavyzdžiui, Afrikos juodmedžiu aptrauktos durys. Visas jas restauravome, kur trūko, ieškojom, pirkom, atnaujinom.
Afrikos juodmedžiu faneruotos durys išlaikę ir autentiškas rankenas.
Didžiuojuosi durų rankenomis. Jos visos autentiškos, juvelyro atnaujintos. Viename kabinete išlikę originalios sieninės spintos. Trys patalpos - valgomasis, svetainė ir darbo kabinetas - buvo sujungti anfiladine tvarka, atskirtos stumdomomis pertvaromis. Radome tas vietas tiesiog ant parketo užmūrytas. Mūrines pertvaras išardėme, atkūrėme stumdomas pertvaras.“
Pasak restauruojant šį namą čia dirbusios architektės Rūtos Palytės-Biliūnienės, visa laimė, kad anksčiau čia buvo įsikūrę valdiškos įstaigos, tai jos per daug visko nepertvarkė. Pavyzdžiui, nuardžius užmūrytas pertvaras, buvo surastos durų sagtelės, bėgiai, žalvariniai rieduliukai.
Pasak architektės Rūtos Palytės-Biliūnienės, visa laimė, kad anksčiau čia buvo įsikūrę valdiškos įstaigos, tai jos per daug visko nepertvarkė.
„Visgi, autentika buvo matoma, juntama iškart. Čia niekas nepameluota. Kad ir apleistas buvo namas, bet tai netrukdė nustebti, suvokti jo vertę. Europoje nuo XX a. pradžios iki 8-o dešimtmečio gyvavusiam modernizmui buvo būdingas atsiradusių naujų konstrukcijų ir medžiagų (plieno, gelžbetonio) panaudojimas. Jų dėka buvo galima išgauti visai kitokias formas, imtis modernių sprendimų. Gelžbetonis leido iškišti balkonus ar atskiras namo dalis. A.Funkas tą puikiai įvaldė“, - sakė architektė.
Pasak jos, šiame name labai jaučiasi išorės ir vidaus harmonija, nes architektas A.Funkas ne tik namą suprojektavo, bet ir kūrė vidaus interjerą, numatė, kokie čia stovės baldai. Kaip prisimena R.Palytė-Biliūnienė, pirmą kartą atėjus į pastatą, nors buvo pojūtis, kad čia nepaprastas, žadą atimantis architektūros kūrinys, tačiau vaizdas buvo apgailėtinas: avarinės būklės pastato stogas buvo kiauras, ankstesnių šeimininkų lopytas keliais betono sluoksniais.
Kabinetas su kampiniu langu.
„Nepamirškite, kad namas karą atlaikė, radom tokių vietų, kur per plyšius matėsi kiemas, - pasakojo architektė. - Pirmiausia gelbėjom stogą, sutvarkėme pagal šiuolaikinius reikalavimus. Atkreipkite dėmesį į vidaus apšvietimą. Modernizmui buvo madinga naikinti puošnius šviestuvus, o lempas taip sudėlioti, kad jų nesimatytų, tačiau būtų šviesu. A.Funkas tai puikiai įkūnijo.“
Restauruojant autentiškų elektros jungiklių nebuvo išlikę, tačiau architektė buvo įsitikinusi, kad jie čia turėjo būti juodi, tokie, kokie ir jos vaikystės namuose Kaune buvo.
„Užsisakėm Vokietijoje, kur dalis tokių senų buvo surinkta iš žmonių, atnaujinta ir paleista į prekybą. Kiek trūko, nusipirkom naujų, dabar tokie vėl madingi ir gaminami, - pasakojo R.Palytė-Biliūnienė. - Laikiausi tokios idėjos, kad juodus elektros jungiklius reikia palikti tokiame aukštyje, kokiame jie ir buvo - maždaug ties viduriu sienos. Kur teko statyti naujus, jie jau baltos spalvos, kad ne taip kristų į akį, ir sumontuoti žemiau.“
Tarpukarį menantys elektros jungikliai.
Aprodydama patalpas architektė pagarbiai komentavo kiekvieną A.Funko sprendimą. Parketas paliktas autentiškas, tik švelniai nuskustas ir truputį palakuotas.
„Restauruojant atradome įrodymų, kad būta jaukių, audeklą primenančių tapetų. Pamenu, įėjau į vieną parduotuvę ieškoti, o prieš akis - beveik tokie patys. Lydėjo sėkmė. Ventiliacijos grotelės kai kur liko autentiškos, kur trūko, radome įmonę, kuri padarė panašias“, - kūrybinėmis paieškomis džiaugėsi architektė. Iljinų bute išlikę visos senosios durys. Iš laiptinės į holą - net jų stiklas tas pats. Afrikos juodmedžio faneruotė R.Palytė-Biliūnienė atkreipė dėmesį į nematytą kambarių durų, pertvarų rėmų raštą.
„Išsiaiškinome, kad durys faneruotos Afrikos juodmedžiu. Radome ir skirtingus raštus. Iš pradžių nesupratome, kodėl skiriasi. Pasirodo, vienur juodmedis iš kamieno, kitur - iš šaknų, todėl raštai skirtingi. Kur faneruotė buvo susidėvėjusi, tiesiog pakeitėme parsisiuntę nauja juodmedžio faneruote. Vienos sieninės spintos išorinis rėmas buvo susidėvėjęs, o iš vidaus - kaip naujas, todėl atsukome į išorę“, - pasakojo architektė.
Restauruota autentiška sieninė spinta.
Baldų nebuvo išlikusių, tačiau žinant laikmetį, buvo ieškota atitinkamo stiliaus. Antikvariniams daiktams neabejingas namo savininkas kartu su architekte tai darė su malonumu. Valgomojo veidrodį architektė atkūrė. Iš nuotraukos buvo žinoma, kad šią patalpą puošė didelis, iš atskirų dalių sukomponuotas veidrodis. Jis nebuvo išlikęs. Įstaigoms, kurios čia sovietmečiu buvo įsikūrę, tokio veidrodžio nereikėjo, tad jo ir neliko. Dabar vaizdas beveik identiškas.
Valgomajame - laivo iliuminatorių primenantis apvalus autentiškas langas. Atkurtas iš skirtingų dalių sudėliotas veidrodis.
„Tai buvo labai modernus butas. Pasižiūrėkite į langus, koks jų atidarymas, kokia konstrukcija: vienos varčios, bet dvigubo anų laikų stiklo. Dabar mes vietoj to buvusios stiklo įdėjom dvigubo stiklo paketą. Visi langų rėmai, rankenėlės autentiškos, restauruotos. Garsusis namą puošiantis 2 metrų diametro apvalus langas ir anksčiau, ir dabar yra atidaromas. Išsiskiriantis ir užapvalintas keturkampis langas. Iš kiemo pusės yra vietų, kur atrodo tarsi būtų užmūryti langai. Tačiau langų čia nebuvo, tai tik jų imitacija, kad fasadas atrodytų su vienodu, taisyklingai išdėstytu langų skaičiumi. Taip buvo daroma, jei langas toje vietoje nebuvo reikalingas“, - pasakojo architektė.
Modernizmas žavi neįprastais langais.
Prieškambaryje dėmesį atkreipia rytietiško stiliaus poilsio zona. Pasak architektės, tuo metu rytietiški inkliuzai buvo labai madingi. „Šis nišos pavidalo kampas vadinasi alkova, joje stovėjo minkšta tachta. Jau beveik buvome suradę panašią antikvarinę, bet keliais centimetrais buvo per ilga, netilpo. Todėl pastatėme senovinę sofutę su pufais. Anksčiau alkovoje stovėjo modernus tiems laikams muzikos centras - lempinis radijas „Mende“ su patefonu. Tai buvo tų laikų technikos naujovė. Kol kas tokio aparato čia nėra. Apskritai, pirmiausia buvo svarbu atkurti erdves, o baldus ir visa kita galima bus ir palaipsniui“, - teigė architektė.
Rytietiškai alkovai trūksta tik kadaise čia stovėjusio lempinio radijo.
Sėdint alkovoje, pakėlus galvą į lubas jose buvo matyti piramidės formos stoglangis, aplink kurį ant stogo buvo numatyta įrengti oranžeriją, deja, sumanymas tarpukariu nebuvo įgyvendintas. Ši įstiklinta žiemos sodo patalpa su egzotiniais augalais dar tik planuojama įrengti. Pagal senąjį projektą yra žinomas jos plotas, o tūris paliktas laisvam architektų pasirinkimui. Naują oranžerijos projektą jau parengė architektai Jurgis Rimvydas Palys ir Ieva Jurgita Palytė-Veilandienė - tikri Kauno architektūros fanai.
tags: #butas #donelaicio #g #akunas