Būtasis Dažninis Laikas: Į Kokius Klausimus Atsako?

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą. Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje. Šiame straipsnyje aptarsime esminius lietuvių kalbos veiksmažodžių laikų ypatumus, padėsiančius išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų.

Nors kartais gali būti sunku pasirinkti tinkamą laiką arba parašyti be klaidų, svarbu atsiminti, į kokius klausimus atsako kiekvienas laikas ir šias svarbiausias rašybos taisykles.

Bendrieji Rašybos Principai

Lietuvių kalbos rašyba pagal vyraujantį raidžių vartojimo principą yra morfonologinė, arba morfologinė, bet yra ir fonologinės bei istorinės (tradicinės, daugiausia balsių rašyba) rašybos elementų. Bendrinėje kalboje fonetiniu principu daugiausia grindžiama ilgųjų ir trumpųjų balsių rašymas.

Balsių Rašyba

Lietuvių kalbos trumpieji ir ilgieji balsiai i, u, y, ū paprastai rašomi taip, kaip tariami, t. y. remiantis fonetiniu rašybos principu: Būti buvo ir pražuvo. Balsius i ir y, u ir ū žodžių šaknyje paprastai rašome taip, kaip tariame: kitas, riksmas, vyras, Vytas, muša, durys, mūšis, krūvis. Vienų veiksmažodžių pagrindinių formų šaknies balsiai kinta, kitų - nekinta.

Vartojami tam tikri ženklai žymėti ilgiesiems ir trumpiesiems balsiams i, y, u, ū, kurie kaitaliojasi tų pačių žodžių formose (pvz., veiksmažodžių šaknyse: lýti, lỹja, ljo, psti, pùčia, ptė; vardažodžių galūnėse: trỹs - trs, gardùs - gárdūs) arba tą pačią šakninę morfemą turinčiuose žodžiuose (pvz., pasùkti - pósūkis, brsti - bryd).

Neretai tais ženklais žymimi ilgieji ir trumpieji balsiai skiria žodžių reikšmes (pvz., lpa ‘burnos angos kraštas’ ir lùpa ‘muša’; lýnas ‘žuvis’ ir lnas ‘augalas’), priesagas: ‑imas ir ‑ymas, ‑ilis ir ‑ylis, ‑ilas ir ‑ylas, ‑(i)ukas ir ‑(i)ūkas (plg. kláusimas < kláusti, klaũsymas < klausýti).

Ilgiesiems ir trumpiesiems kirčiuotiems balsiams a, e atviruose skiemenyse žymėti tam tikrų raidžių nėra, prireikus jų ilgumas ar trumpumas gali būti žymimas kirčio ir priegaidės ženklais (pvz., mãno, màno, nèšti, nẽša, sèkti, sẽka).

Priebalsių Rašyba

Jo principo laikomasi tik rašant priebalsius (tarmėse daug įvairiau). Pvz., rašoma sèkti, jei sẽka; sègti, jei sẽga, t. y. jei stipriojoje pozicijoje (prieš balsį) yra k, rašoma k, jei - g, rašoma g.

Morfologinis Principas

Lietuvių kalbos rašyba yra saikingai morfologinė: pvz., morfologiškai reiktų rašyti nešsiu, bet laikantis fonetinių principų rašoma nešiu; vietoj segk, rašoma sek. Remiantis morfologiniu principu rašomi priešdėliai iš‑, už‑ sandūroje su atitinkamu ar panašiu šaknies priebalsiu. Priešdėlio priebalsis visada rašomas, nors ne visada tariamas: iššóko [išóko], užšãlo [ušãlo]).

Tradicioninis (istorinis) Rašybos Principas

Remiantis tradiciniu (istoriniu) rašybos principu nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji balsiai, kilę iš dvigarsių: ą < an, ę < en, į < in, ų < un. Kai kurių balsių ilgumas žymimas dvejopai: y, į, ū, ų. Nosinėmis raidėmis ą, ę žymimi tik iš dvigarsių kilę ilgieji balsiai.

Nosinės raidės dažniausiai rašomos galūnėse, rečiau šaknyse (nosiniai balsiai). Tradiciniu principu pagrįstas minkštųjų priebalsių žymėjimas raide i (pvz., miaũkti, kiùrti), j rašymas žodžio pradžioje (pvz., jiẽ, Jiẽznas) arba nerašymas (pvz., Ievà, ieškóti). Simboliniu principu pagrįstas didžiųjų raidžių rašymas (plg.

Veiksmažodžių Laikai

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą. Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje.

Lietuvių kalboje skiriami trys pagrindiniai veiksmažodžių laikai:

• Esamasis laikas
• Būtasis laikas (kartinis ir dažninis)
• Būsimasis laikas

Esamasis Laikas

Esamasis laikas nurodo veiksmus, vykstančius dabartyje, ir atsako į klausimą „ką veikia?“. Šis laikas vartojamas apibūdinti veiksmams, kurie vyksta tuo momentu, kai apie juos kalbama, pavyzdžiui: eina, žaidžia, važiuoja.

Rašant esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikia?“, kyla problemų rašant galūnes. Dažnai šių veiksmažodžių pabaigoje girdime e, tačiau jie visada turi baigtis su -a arba -ia. Jei veiksmažodyje galūnė yra po j raidės, ji visada baigiasi -a. Jei po minkštojo priebalsio girdime e, galūnė turi baigtis su -ia. Esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikia?, galūnėse rašoma -ia arba -a (po j).

Būtasis Laikas

Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį.

Būtasis Kartinis Laikas

Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs.

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“. Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai. Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“. Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au. Kitais atvejais, kai galūnėje girdime e, rašome -iau. Būtojo kartinio laiko antrojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikei?, galūnėse rašoma -ei, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -ė, arba -ai, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -o. Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens vaiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikiau?, galūnėse rašoma -au (po j)arba -iau.

Būtasis Dažninis Laikas

Būtasis dažninis laikas atsako į klausimą „ką veikdavo?“. Juo apibūdinami veiksmai, kurie praeityje kartojosi arba vyko nuolat.

Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai turi priesagą -dav-, kuri, susidūrusi dusliaisiais priebalsiais, pakeičia jų tarimą į skardžiuosius. Rašant tai kelia problemų: pavyzdžiui, šuo „bėkdavo“ ar „bėgdavo“? Norint šio laiko veiksmažodžius parašyti teisingai, juos paprasčiausiai reikia pakeisti kita jo forma, kurioje jis neturi šios priesagos ir skamba aiškiau.

Pavyzdžiui:

• Petriukas kiekvieną dieną vėluodavo į pamokas.
• Vaikai kiekvieną pertrauką lauke žaisdavo kvadratą.
• Mokytoja aiškindavo kiekvieną dieną naują matematikos temą.
• Aš kiekviename diktante padarydavau daug klaidų.

Būsimasis Laikas

Būsimasis laikas nurodo, kad veiksmas vyks ateityje, ir atsako į klausimą „ką veiks?”. Būsimųjų laikų veiksmažodžiai visada baigiasi priesagomis -s ar -š, pavyzdžiui: miegos, šoks, vaidins, pieš, veš, neš.

Vienas iš sunkumų, kylančių rašant šiuos veiksmažodžius, yra tai, kad priebalsiai supanašėja. Pavyzdžiui, kyla klausimas - medis „augs“ ar „auks“? Norint suprasti, kuri priebalsė turi būti rašoma, reikia žodį pakeisti kita jo forma, kurioje jis skamba aiškiau.

Jei norime iš veiksmažodžio bendraties padaryti būsimąjį laiką, gali kilti abejonių, kada balsės sutrumpėja, o kada lieka ilgos. Pavyzdžiui, lietus „lis“ ar „lys“? Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir prieš priesagą -ti yra balsės y arba ū, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės sutrumpėja. Pavyzdžiui: būti - bus, kliūti - klius, lyti - lis, gyti - gis.

Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir tarp priesagos -ti bei balsių y arba ū yra priebalsė, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės lieka tokios pačios ir nesutrumpėja. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, esančios prieš -ti, būsimojo laiko trečiame asmenyje sutrumpėja. Pvz.: būti-bus, žūti-žus (fonetinė rašyba). Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, prieš -ti turinčios priebalsių, būsimojo laiko trečiame asmenyje išlieka ilgos.

Veiksmažodžių Laikų Apibendrinimas

Apibendrinant, veiksmažodžių laikai lietuvių kalboje padeda mums tiksliai nurodyti, kada įvyko, vyksta ar įvyks veiksmas. Žinant kiekvieno laiko ypatumus ir rašybos taisykles, galima išvengti klaidų ir rašyti taisyklingai.

tags: #butasis #dazninis #laikas #i #kokius #klausimus