Kodėl svarbu turtinti priešmokyklinuko žodyną

Priešmokyklinėje grupėje vaikai įgyja socialinių įgūdžių, išmoksta bendrauti su bendraamžiais, orientuotis naujoje aplinkoje, atlikti tikslines užduotis ir sistemingai pasirengia sėkmingam ugdymui(si) mokykloje.

Skaitymas - vienas svarbiausių gebėjimų ugdant asmenybę, lavinant šiandieniniame pasaulyje aktualius ir būtinus gebėjimus kritiškai mąstyti, veiksmingai bendrauti. Priešmokykliniame amžiuje skaitymo įgūdžių lavinimas yra ypač aktualus, nes tai formuoja charakterio bruožus, moko taisyklingai ir raiškiai kalbėti, turtina vaikų žodyną, suteikia įvairių žinių, padeda formuotis vertybių sistemai.

Mokymasis skaityti prasideda nuo kalbos girdėjimo. Kuo turtingesnė ir įvairesnė (kalbine prasme) vaiko aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad vaikui bus lengviau išmokti skaityti. Tačiau ne mažiau svarbu ir paties vaiko noras.

Kretingos lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ direktorė Zita Domarkienė pažymėjo, kad išugdyta meilė knygoms ir skaitymui lemia vaiko sėkmę ne tik mokantis skaityti savarankiškai, bet ir lankant mokyklą. Reiktų nepamiršti, kad skaitymo įgūdžių ugdymas vyksta visą gyvenimą, todėl svarbu net akimirkai nesustoti mokantis skaitymo.

Rašymo įgūdžių formavimasis

Rašymas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis daugelio įgūdžių. Norint sėkmingai ugdyti vaiko rašymo įgūdžius, svarbu suprasti, kokie etapai ir aspektai yra svarbūs šiame procese.

Nuo ankstyvojo amžiaus iki priešmokyklinio ugdymo

Prieš pradedant rašyti, vaikas pirmiausia turi išvystyti tam tikrus rašymui reikalingus įgūdžius (pre-writing skills). Jau tuomet, kai mažylis pradeda griebti ir laikyti daiktus delne, jis mažais žingsneliais artėja prie to momento, kai paims rašymo priemonę. Šie įgūdžiai svarbūs, nes leidžia vaikui sklandžiai ir efektyviai naudoti rašymo priemonę.

Jeigu šie įgūdžiai nėra pakankamai gerai išugdyti, tai gali sukelti tokius jausmus kaip nusivylimas ir priešiškumas rašymo užduočiai, neįskaitomas raštas, greitas nuovargis rašymo metu ir nepasitikėjimas savimi.

Svarbiausi rašymo įgūdžiai apima:

• Rašymo priemonės suėmimas: Kaip laikoma rašymo priemonė.
• Abipusė rankų integracija: Gebėjimas naudoti abi rankas vienu metu, kai viena ranka yra pagrindinė.
• Vizualinis suvokimas: Galvos smegenų gebėjimas interpretuoti ir suteikti prasmę pamatytiems vaizdams.

Vienas iš svarbiausių aspektų, turinčių įtakos rašysenai, yra rašymo priemonės laikymas (pencil grasp).

Priešmokyklinio amžiaus vaikų rašymo ypatumai

Penkerių-šešerių metų vaikai dažnai susidomi rašymu. Dažnai šiame amžiuje rašymo įgūdžiai gali varijuoti nuo minimalių iki bandymų užrašyti visas mintis mažosiomis raidėmis. Vienas įdomiausių etapų yra tas, kai vaikai dar negeba rašyti raidžių - jie tada rašo apskritimus, ovalus, brūkšnelius ir pan., ir visa tai „skaito”. Atkreipkite dėmesį, toks raštas būna iš kairės į dešinę, būna tarpai tarp žodžių, rašymas iš naujos eilutės ir pan. Vienas kitas dar net sudėlioja skyrybos ženklus. Tai rodo, kad vaikas jau supranta, kodėl mes užrašome tekstą.

Dauguma vaikų, atėjusių į priešmokyklinę klasę, jau daugiau-mažiau pažįsta raides bei geba užrašyti savo vardą. Vienas-kitas geba skaityti. Bet, kaip sakant, tai nėra nenormalu, nes juk priešmokyklinėje klasėje vaikas ir turi išmokti apie tai, kas yra rašymas, o mokymosi rašyti sudedamosios yra klausymas, kalbėjimas, mąstymas ir…viso to užrašymas.

Dauguma mokytojų pradeda mokyti rašyti nuo abėcėlės. Vieni moko tik didžiųjų, kiti - tik mažųjų raidžių. Efektyviausia - iškart viską. Vaikams raides - kurios šiaip yra abstrakcijos ir vaikams, dar nemąstantiems abstrakčiai, sunkiai suprantamos - lengviausia yra išmokti iškart mokantis ir mažųjų, ir didžiųjų. Tą jau galima pradėti darželiuose. Duokite vaikams užduotis, kur jie turi rasti „didžiąją” ir „mažąją” raideles. Pavyzdžiui, kalbate apie Lietuvos paukščius. Ir „į temą”, ir įdomu, ir vaikas supras, kad tai - raidžių pora ir t.t. Per šiuos metus vaikai išmoksta ne tik atpažinti raides, bet ir jas užrašyti. Beje, niekur (net JAV, kur dabar įvesti vadinamieji nauji griežti standartai!) nereikalaujama, kad vaikas išmoktų taisyklingai rašyti VISAS raides, bet reikalaujama, kad daugumą.

Lietuvių kalbos ypatumai mokantis rašyti

Lietuvių kalba gan dėkinga, kai kalbame apie mokymąsi rašyti. Kodėl? Todėl, kad iš esmės rašome taip, kaip tariame. Iš lėto tardami žodį gan nesunkiai suprantame, kaip jį užrašyti. Lietuvių vaikams sudėtingiausia yra minkštumo ženklas, dvibalsiai, įsidėmėtinos rašybos žodžiai (ir ne tik vaikams!), pradedantiems rašyti dar sunku tokie junginiai kaip „šč” greta, balsių trūkumas (dažnai vaikai rašo ne „grįžus”, o „girįžus”) ir pan.

Kai tik vaikas pradeda rašyti, nepulkite taisyti klaidų. Tai labai svarbu! Kodėl? Todėl, kad vaikas turi suprasti, kad visų pirma rašymas yra skirtas komunikacijai. Pamažu, kasdien vis daugiau rašydamas, vaikas išmoks taisykles ir pradės taisyklingai rašyti. Taisyklių nebrukite, tačiau stebėkite, ar vaikas tobulėja. Jeigu tobulėja - viskas gerai. Jeigu ne, pasikonsultuokite su logopedu, nes tai gali būti ir mokymo(si) sutrikimas.

Rašymo žingsniai: klausymas, kalbėjimas, piešimas

Rašymo žingsniai - kaip jau užsiminiau anksčiau - yra klausymas, kalbėjimas, piešimas. Pavyzdžiui, skaitymas yra rašymo dalis: jūs garsiai skaitote vaikui knygą ir išsiaiškinate, koks yra pavadinimas, kas yra autorius, kas yra iliustratorius, apie ką knygoje kalbama. Nebijokite užduoti tokių klausimų kaip: kokie yra pagrindiniai veikėjai? Kur vyko istorijos veiksmas? Kodėl Pepė nusiminė? Nupiešk, kas tau buvo įdomiausia. Diskutuokite apie tai, ką matote iliustracijose; apie tai, ką papasakojo knyga; ko vaikas iš jos išmoko ir pan.

Kalbėdamas vaikas išmoksta reikšti savo mintis, atsakyti į klausimus (į temą!), užduoti klausimus naudojant „kas, ką, kur, kada, kodėl ir kaip”. Pradžioje tegul nupiešia istoriją, o tekstą diktuoja. Prisimenu, su priešmokyklinukais kasdien rašydavome dienoraščius. Pradžioje vaikai tik piešdavo, o aš viską užrašydavau, o metų pabaigoje tie piešiniai jau būdavo simboliniai, o tekstas…dievulėliau! Ta prasme, kad būtent dienoraščiai geriausiai parodydavo, kokiu šviesos greičiu vis dėlto tais metais tobulėja vaikas.

Kai vaikas pradeda rašyti, jam reikia pagalbos. Kokios? Visų pirma, padėti „įgarsinti” mintis. VIsų antra, „įgarsinti” tai, ką jis rašo - išmokyti vaiką paraidžiui įvardinti visas raides. Pradėjęs skaityti vaikas mokosi jungti, o pradėdamas rašyti vėl mokosi atskirti raides, kad išgirstų tik tas, kurias ir reikia užrašyti.

Kai jau vaikas rašo, galite iškart padėti rašyti taisyklingai arba galite tekstą taisyti vėliau. Kiek aš esu pastebėjus, geriau iškart padėti užrašyti taisyklingai. Tai reikalauja nemažai laiko, todėl puiku, jei į klasę gali ateiti namuose mažylį auginantys mama arba tėtė arba močiutė/senelis. O gal studentas/-ė norėtų atlikti praktiką? Žodžiu, labai verta paieškoti padėjėjo, nes su daugiau, nei 5 vaikais, vienu metu taip dirbti yra beveik neįmanoma. Kita vertus, viskas yra įmanoma, kai nori. Aš dažniausiai turėdavau vieną rašymo centrą, kuriame aš dirbdavau su 4-5 vaikais, o kituose centruose vaikai dirbdavo savarankiškai. Taip per dieną padirbėdavome su visais vaikais.

Su priešmokyklinukais jau kalbėdavome apie tai, kad sakinio gale dedame tašką, kai klausiame - klaustuką, kad vardus ir pirmą sakinio žodį rašome didžiosiomis raidėmis ir pan. Žodžiu, vaikų niekada neinfantilizavau ir - jei matydavau, kad gali - mokydavau visko, ko gali konkretus vaikas išmokti. Taigi būdavo, kad vienas ar keli vaikai aplenkia visus kitus, bet, mano giliu įsitikinimu, taip ir turi būti - juk neturi tas vaikas, kuris geba, laukti kitų. Jeigu vaikas ateina rašydamas tik didžiosiomis raidėmis, tai paprastai pradžioje jis tik taip ir rašydavo, tačiau vis paklausdavau, kokia būtų mažoji raidė. Taip pamažu pamažu pereidavome į rašymą mažosiomis ir didžiosiomis (kada reikia) raidėmis. Perėjimas įvykdavo balandžio-gegužės mėnesiais. Noriu pabrėžti, kad tai būdavo procesas, trukdavęs 6-8 mėnesius.

Vaiko užrašytos mintys turi sulaukti dėmesio, kad jis pajustų rašymo prasmingumą. Jeigu vaikas rašys, tačiau tekstą perskaitys tik mokytoja (ir dar raudonai ištaisys klaidas!), tai motyvacija rašyti tikrai neaugs. Esu ne kartą pasisakiusi prieš dailyraštį, tačiau nuoširdžiai tikiu raštingumu. Tikiu, kad, taisyklingai ir įskaitomai rašydami, rodome pagarbą kitiems žmonėms. Tai nereiškia, kad visi rašome didžiąją G vienodai (aš tikriausiai tik toje pirmoje klasėje ir rašiau ją taip, kaip reikalavo), bet visi rašome taip, kad įskaitytumėme ir suprastumėme, kad tai - didžioji G. Be to, raštingas žmogus sulaukia ir daugiau aplinkos pagarbos.

Bet, mielieji, nepamirškime, kad priešmokyklinuko akies rankos koordinacija bei smulkioji motorika dar nėra tokia, kokia yra suaugusio žmogaus. Viena mano priešmokyklinukų smagiausių veiklų buvo rašymas pudingu: nupirkdavau vanilinio (skonį vis keisdavau) pudingo, įkrėsdavau vaikams į vienkartines lėkštutes po didelį šaukštą, vaikai nusiplaudavo rankas ir pirštuku rašydavo raidę, apie kurią kalbėdavome. Didžiąją ir mažąją. Jeigu taisyklingai užrašydavo, galėdavo pirštą nulaižyti. Smagumėlis! Taip rašydavo ir ant smėlio. Arba nežiūrėdami čiupinėdavo mano iš švitrinio popieriaus iškirptas raides ir turėdavo atspėti, kokią raidę čiupinėja. Dar viena smagi veikla poromis - vaikai rašo raidę kitam vaikui ant nugaros, ir tas, ant kurio nugaros rašoma, turi atspėti, kokia raidė buvo užrašyta. Raides galima rašyti ir kūnu (vaikų grupė iš savo kūno turi sudėlioti 3D raides taip, kad kita vaikų grupė atspėtų), ir ore (Ryto Rato metu).

Man vienas smagiausių prisiminimų iš darbo klasėje yra ta akimirka, kai vaikas pradeda skaityti. Kai jis pakelia žibančias, pasididžiavimo kupinas akis ir net nedrįsta ištarti to, ką abu tik ką supratome - AŠ SKAITAU! Net dabar - tai prisimindama - kaskart graudinuosi. Nes visada čiupdavau vaiką į glėbį ir turėjom tradiciją, kad tą akimirką metam visas veiklas ir einam su vaikais šokti: pasileidžiam muziką, tas vaikas šoka viduryje, o mes visi aplinkui! Man tai būdavo kažkoks nerealus - dervišų - šokis, nes ta didybė perėjimo iš neskaitančio į skaitančio žmogaus pasaulį yra magiška. Jeigu dirbote su pradedančiais skaityti vaikais, puikiai tą suprantate.

Rašymo sunkumai

Su šiais ir kitais panašiais klausimais labai dažnai susiduriama dirbant su įvairaus amžiaus vaikais: tiek su neurotipiniais vaikais, tiek su raidos sutrikimą turinčiais vaikais. Atrodo, kad rašymas ir piešimas vis labiau tampa „nemėgstama“ vaikų veikla, o tėvams kelianti vis daugiau nerimo ypač tada, kai vaikas atkeliauja į pirmąją klasę. Būtent dėl šios priežasties norisi šia tema pakalbėti šiek tiek plačiau ir suteikti tėvams rekomendacijas, kaip padėti vaikui išspręsti rašymo problemas, kaip vaikui „susidraugauti“ ir pamėgti šią veiklą.

Rašymas kaip kompleksinis įgūdis

Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad rašymas yra kompleksinis įgūdis, kuris reikalauja iš vaiko tam tikro pasiruošimo, žinių ir pastangų ir būtent dėl šios priežasties, kad rašymas yra sudėtingas procesas, dažnai vaikams tiesiog pritrūksta motyvacijos pradėti/užsiimti šia veikla. Kitas ne ką mažiau svarbus momentas išsiaiškinti, kuri ranka pas vaiką yra dominuojanti, tam, kad galėtume vaiką mokinti, kuria ranka laikysime pieštuką, o kuria prilaikysime popieriaus lapą ir sėdėsime stabiliai.

Norint mokinti rašymo įgūdžių pradžioje reikia pradėti nuo paprastų simbolių elementų mokinimo tokių kaip: taškų jungimo, vertikalios, horizontalios linijų piešimo, vedžiojimo per punktyrines linijas ir tik vėliau pereiti prie savarankiško rašymo. Kita vertus, vaiką galime mokinti rašymo įgūdžių ne tik nuobodžiai sėdint prie stalo ir rašant popieriaus lape…. Mes galime paskatinti vaiką užsiimti ir smagia veikla, tokia kaip: raidžių, skaičių ar simbolių, figūrų piešimas putose - taip įtrauksime ir taktilinę pojūčių sistemą.

Rašymo priemonės spaudimas

Kalbant apie per stipriai spaudžiamą rašymo priemonę, svarbu suvokti, kad atliekant šią veiklą įsitraukia vaiko sensorinė sistema, tokia kaip propriorecepcija. Būtent šios sistemos dėka vaikas geba suvokti savo kūno padėtį erdvėje, svorį, spaudimą, tempimą, judėjimą ir visa tai leidžia vaiko kūnui adekvačiai reaguoti į aplinkos tam tikrus pasikeitimus. Ir ši sistema suteikia vaikui galimybę, kai reikia panaudoti mažiau ar daugiau raumenų spaudimo jėgos atsižvelgiant į situaciją ir ko tuo metu reikalauja paskirta užduotis.

Atsiranda momentai kuomet vaikai, laikydami rašymo priemonę, labai stipriai ją spaudžia - tuomet matote itin ryškias linijas popieriaus lape. Dažnu atveju gali net sulūžti rašymo priemonės ar suplyšti popieriaus lapas, galiausiai vaikas greitai pavargsta, nes išnaudoja per daug jėgos atlikdamas šį veiksmą ir pradeda pykti, reikšti neigiamas emocijas.

Arba gali būti priešingas atvejis, kuomet rašymo priemonė suimama netvirtai, per švelniai, atrodo kad trūksta plaštakose jėgos. Tokiu atveju, popieriaus lape vos matome paliekamus rašymo priemonės ženklus, staiga krenta iš vaiko rankų pieštukas, tuomet vaikas stengiasi išlaikyti rašiklį taip pradėdamas laikyti netaisyklingai rašymo priemonę, įtraukdamas daugiau rankos pirštų ir taip atliekant papildomus rankų judesius.

Būtent dėl šios priežasties svarbu žinoti veiklas, kurios pagerina rašymo priemonės spaudimą. Labai noriu pasidalinti keliomis rekomendacijomis, kurios gali padėti vaikams pamėgti rašymo veiklą ir kurios pagerina priemonės spaudimą:

• Įvairūs pratimai atliekami su gumomis, kurie reikalauja didesnio raumenų pasipriešinimo.
• Ergoterapinės masės, kieto plastilino ar kamuoliuko minkymas, stiprina pirštų/plaštakos raumenis.
• Veiklos, kurios reikalauja stipresnio sugriebimo: plastilino karpymas, kempinės ar buteliukų tolygus suspaudimas ir atleidimas, galima rinktis veiklas, kuriose reikalingas skylamušis.
• Įvairūs pratimai, kurie stiprina pirštus ir plaštakos raumenis.

Kalbos ir rašymo sunkumai

Kalba yra svarbiausias žmogaus psichinės ir socialinės raidos pasiekimas, įgyjamas bendraujant su kitais žmonėmis. Na, o mažo vaiko kalba - tai gebėjimas klausyti ir kalbėti. Tokiu būdu vaikas pratinasi išgirsti ir suprasti kitą, mokosi kalbėti pats. Rašymo sunkumai gali būti paveldimi.

Logopedės teigimu, rašymo sunkumų gali būti įvairių: dėl girdimojo suvokimo nepakankamumo, dėl gramatikos nesusiformavimo, dėl nesusiformavusios garsinės analizės sintezės įgūdžių (vaikas nemoka išskirstyti žodžių į garsus, skiemenis). „Garsinės analizės sintezės mokymas, darbas su fonemomis, su žodžiais ypač svarbus priešmokyklinėse klasėse - jis yra ir skaitymo, ir rašymo pagrindas“, - teigia specialistė.

Specialistė atkreipia dėmesį, kad nesusiformavusių garsinės analizės ir sintezės įgūdžių - vaikas gali prirašyti vienodų, nereikalingų raidžių, sutrumpinti žodžius, nes nesuvokia jų vientisumo. Rašymo sunkumų gali kilti ir dėl gramatinių kalbos trūkumų (vaikas netaiko taisyklių). Beje, pastebėta, kad rašymo sunkumai gali būti paveldimi.

Jeigu rašymo sunkumų kyla dėl girdimojo suvokimo nepakankamumo arba girdimasis suvokimas neišlavintas, tokie vaikai sunkiau atskiria panašiai skambančius garsus. Rašymo ir skaitymo sunkumai gali persipinti tarpusavyje, vaikas gali blogiau tarti žodžius su priebalsių samplaikomis, raidė asocijuojasi su izoliuota fonema (dažnai neišgirsta garso „i“ žodyje, ypač tarp dvibalsių arba kaip minkštumo ženklo), blogiau įsimena garsą atitinkančią raidę, dėl artikuliacijos (ypač vaikams, turintiems anatominių pakitimų - vilko gomurys, kiškio lūpa, per siauras žandikaulis, dėl apraksijų, šveplavimo ir kt.) keičia netaisyklingai tariamus garsus ir pan.

Iš ko pastebime rašymo sutrikimus? „Pakitusi raidžių forma, eiliškumas žodyje ir rašymo krypties reversijos (veidrodinis rašymas ir pan.), rašybos taisyklių netaikymas, sakinių ribų nepaisymas (tai ypač pasireiškia diktuojant tekstą), neįskaitomas arba sunkiai įskaitomas raštas, praleidžiamos raidės ir panašiai“.

Dailės reikšmė ikimokyklinukų ugdyme

Dirbdama su 1,5-3 metų vaikais pastebėjau, kad dailės pamokėlės labiausiai veikia nedrąsius, uždarus, dar nekalbančius vaikus. Tyrinėdami įvairias medžiagas arba piešdami popieriaus lape, vaikai ugdosi valią, ryžtą daryti tai, kas nepažinta. Miriam Lindstrom, kalbėdama apie dailės reikšmę 2-7 metų vaikams, pabrėžia, kad tai priemonė „nugalėti chaosą“. Meninė veikla sudaro sąlygas suteikti formą neįvardytiems, nesuvoktiems vaikų jausmams ir išgyvenimams. Paprastai dailė suteikia vaikams malonumo, todėl pasiryžimas įsitraukti į šią veiklą kelia pasitenkinimą ir pasididžiavimą savimi, pergalės jausmus.

Nėra puikesnės pirštukų mankštos už žaidimus su dailės priemonėmis. Piešiant lavinama smulkioji motorika, sensomotorika, įsivaizdavimas, emocinė raiška. Tyrinėdamas medžiagas ir žaisdamas su jomis, vaikas turi galimybę visa tai asocijuoti su aplinkos įvykiais ir veiksmais. Pirštukais ir rankytėmis spaudžiama, glostoma, maigoma. Liesdamas medžiagas, vaikas kaupia skirtingą sensorinį patyrimą. Šiame procese pirštukų judesio amplitudė labai plati, ji gali būti prilyginama tik grojimui kanklėmis ar fortepijonu. Asociacijų įsivaizdavimas, nusakymas siekiant išreikšti patyrimą skatina sąvokų ir kalbėjimo formavimąsi.

Šiuo laikotarpiu dailės raiškos priemonių įvairovė itin svarbi, nes suteikia vaikui neišsemiamų galimybių žaidimui, atradimams, savęs suvokimui. Kiekviena meninės raiškos medžiaga turi skirtingas fizines savybes: pieštukas - kietas, brėžia ploną liniją; dažai - šlapi, tiršti, gali būti skysti, susiliejantys; molis - sunkus, reikalaujantis fizinės jėgos ir t.t. Todėl kiekviena meninės raiškos medžiaga suteikia skirtingą jutiminį patyrimą, sukelia kitokios psichologinės reikšmės.

Žaidimai kalbos ugdymui

Nemažai priešmokyklinio amžiaus vaikų patiria kalbos raidos sunkumų. Dar daug vaikų nemoka rišliai pasakoti, kiti turi nepakankamai turtingą žodyną. Ne visi vaikai taisyklingai taria garsus. Ugdant kalbą turi vyrauti žaismės principas (Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa, 2002). Mokymasis ikimokyklinio amžiaus vaikui turi būti patraukli ir žaisminga veikla.

Didaktiniai žaidimai - vienas iš metodų kalbos, tame tarpe ir rišliosios, ugdymui:

• ,,Ką nupiešiau?”. Daiktą vaikas turi pažinti iš jūsų pasakojimo. Vaikas spėlioja tol, kol atspėja, kas tai per daiktas.
• ,,Mano draugas”. Vaikas turi pasirinkti draugą ir jį apibūdinti.
• ,,Spėliojimų žaidimas“. Atneškite į kambarį uždengtą dėžę. Klauskite vaiko, kas joje gali būti.
• ,,Tęsk toliau”. „Ką darytum, jeigu…“ .Pasakoma situacija.
• „ Kodėl taip negali būti?“.
• ,,Vaisius - daržovė“. Vienas vaikas paskiriamas sodininku (daržininku). Kiti vaikai kviečiami prie stalo (į „sodą“), ant kurio išdėlioti paveikslėliai su nupieštais vaisiais ar daržovėmis. Prašoma nuskinti kokį nors vaisių ar „išrauti“ daržovę.

Žaisdami mes galime daryti įtaką vaiko kalbinių gebėjimų ugdymui.

tags: #kodel #reikia #turtinti #priesmokyklinukozodyna