Vidinių herojų pažadinimas: kelionė į asmenybės gelmes

Knyga „Vidinių herojų pažadinimas. Dvylika archetipų, padedančių surasti save ir pakeisti pasaulį“ - tai kelionė į pačią žmogaus asmenybės gelmę, kur susiduria individo psichika ir mūsų rūšiai būdingi psichologiniai archetipai.

Kai kurie žmonės panašūs į herojus - bet koks jų pradėtas darbas tampa įsimintinu meno kūriniu ar sėkmingai užbaigtu projektu. Jie lengvai randa išeitį pačiose dramatiškiausiose situacijose, o kartu dar ir padeda kolegoms ir draugams. Vis dėlto rašytoja Carol S. Pearson teigia, kad tokį herojų savo viduje nešiojame kiekvienas.

Knyga „Vidinių herojų pažadinimas“ tęsia pirmojo autorės bestselerio „Vidinis herojus“ temą, tačiau ją išplėtoja ir siūlo skaitytojui dvylika archetipų, padedančių surasti save ir pakeisti pasaulį. Knygos autorė Carol S. Pearson nagrinėja daugybę galimų scenarijų, kaip tapti herojumi.

„Vidinių herojų pažadinimas“ skirta tiek asmenims, norintiems atskleisti savo vidinį potencialą, tiek profesionalams, siekiantiems padėti kitiems. Rašytoja įtikinamai pasakoja, kaip mūsų asmeninio augimo kelionės skiriasi priklausomai nuo amžiaus, lyties ir kultūrinių aplinkybių. Knygoje rasite ne tik psichiatro Carlo Gustavo Jungo, psichoanalitiko James’o Hillmano ir mitologijos tyrinėtojo Josepho Campbello teorijomis grįstą pasakojimą apie herojiškumo pradus. Autorė Carol S. Pearson - amerikiečių autorė, įvairių seminarų ir dirbtuvių vedėja, edukatorė.

Indrės Bareikienės knyga "Nebijok, tu normali": drąsa būti savimi

Pirmąkart prisijungė prie rašytojų Indrei Bareikienei ši Vilniaus knygų mugė - pirmoji rašytojos amplua. Penktadienio vakarą vykusio knygos „Nebijok, tu normali“ pristatymo metu moteris sakė besidžiaugianti tokia galimybe ir neleidžianti sau burbėti.

„Per visas veiklas man jau ne pirmą kartą tenka dalyvauti tokio pobūdžio mugėse. Tai suprantu tą visą šurmulį, bet taip, kaip rašytoja čia esu pirmą kartą. Kiekvieną akimirką save susistabdau, jei išlenda bumbėjimas, kad kamščiai, daug žmonių, nuovargis... Aš kažkaip galvoju, kad kai tu taip mąstai - tai tu taip ir nusiteiki, pavargsti. Todėl jau vakar prigavau save medituojant. Turiu tokį skrabalą, groju aš juo, medituoju, ruošiuosi kažkaip susikaupti ir tikrai atiduoti viską, nes tos energijos reikia labai daug. Bet eini su tuo požiūriu, kad vertini ir džiaugiesi - Jėzus Marija, parašiau tą knygą, faina dalintis tuo. Kai tau nebe -niolika metų, neslėpkime, tų pirmų kartų jau mažėja, jau kažkaip neatsiranda tokių spontaniškų dalykų“, - kalbėjo I.Bareikienė, Knygų mugėje išdalinusi daugybę autografų.

Indrė juokavo iš pradžių nesupratusi, kam reikia knygą pristatyti keliuose renginiuose. Visgi, I.Bareikienė tikino Knygų mugėje matanti gilią prasmę. „Šitame etape labai save stabdau ir noriu kuo labiau išbūti ir džiaugtis. Nors, neslėpsiu, buvo ta mintis, kad kodėl dar vieną kartą reikia pristatinėti knygą - juk vieną kartą pristačiau. Man atrodo, kad svarbu yra pabūti skaitytojo pusėje, gauti autoriaus autografą ant knygos, tai tikrai labai vertinga, prasminga - toks gražus palikimas. Bet labai džiaugiuosi, kad šiais metais prisijungiau prie rašytojų“, - sakė I.Bareikienė.

Indrės Bareikienės bičiulis ir knygos prodiuseris Alfas Ivanauskas sakė, kad jam užtruko draugei pasiūlyti savo pagalbą su knyga. „Aš visą laiką stebėjau šią nuostabią, turinčią daug ką pasakyti ir vedančią aplink save daug moterų moterį. Bet galvojau - ji tikrai su kažkuo jau yra nusprendusi rašyti, jau tikrai yra kažkur rankraštis, ir gal aš nesikišiu. Bet žiūriu vienus, antrus metus ir Knygų mugėje jokia jos knyga nepasirodo. Tada aš galvoju - gerai, dabar jau tikrai parašysiu ir pasiūlysiu pagalbą. Galiausiai įvyko taip, kad aš turėjau idėją ir, pasirodo, Indrės idėja buvo labai panaši. Ir susikooperavom“, - prisiminė Alfas.

Pasak jo, iš vyro perspektyvos ši knyga - tarsi moters dienoraštis, kurį privaloma perskaityti visiems. „Iš savo pusės galiu pasakyti - kai tu skaitai moters dienoraštį, tu jos nepažįsti, bet kartais tikrai eina šiurpuliai. Tu galvoji, kaip jinai išdrįso tam tikras temas paliesti ir taip duoti savo dienoraštį skaityti. Ir turbūt kitoms moterims tai padeda. Kitos gal išdrįs savo gyvenime padaryti tam tikrus dalykus, priimti sprendimus. Tai mano idėja yra tokia, kad dabar šitą knygą skaito visos moterys, o po to ją turės perskaityti visi vyrai“, - kalbėjo A.Ivanauskas, iškėlęs mintį, kad kažkada turėtų atsirasti ir vyras herojus, kuris taip atvirai išklotų, kaip jaučiasi.

Knyga, leidžianti pažvelgti naujomis akimis

Visi renginio dalyviai vieningai sutiko, kad naujoji Indrės Bareikienės knyga skaitytojams leis pažvelgti į ją visiškai naujomis akimis ir suprasti, koks ji iš tiesų yra žmogus. „Aš tą knygą skaičiau ir tada tikrai pagalvojau, kad Indrė turi tokį fenomeną, nežinau, kaip čia pavadinti, jos toks likimas. Interviu su tavimi dariau, pameni? Man kanalas jo neleido rodyti metus laiko. Tos kautynės buvo labai įdomios, aš nesuprantu šitų dalykų, bet buvo abejojama - o kas jinai čia tokia? Aš galvoju - kaip? Žmogaus nepažinti? Vakar su Rosita Čivilyte kalbėjome tą patį, kad ją vienaip įsivaizduoja, bet tas žmogus kitoks yra, o kad tą pamatytum, tu turi būti įžvalgus arba žiūrėti tiesiai į dūšią“, - prisiminimais, kuriuos grąžino knyga, dalijosi TV laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė.

Knyga „Nebijok, tu normali“ iš autorės pareikalavo nemažai drąsos atsiverti, pasirodyti kitoje šviesoje, kurioje gerbėjai jos gal nepažįsta. Tiesa, pati Indrė sako, kad tai jai buvo tarsi savaime suprantama. „Man atrodo, kad aš apie tai negalvoju, susimąstau tiktai tuomet, kuomet manęs paklausia. Man tai atrodo savaime suprantama: kai tu gali padėti, tu padedi, kai matai gražią moterį - prieini ir pasakai komplimentą, nesvarbu, kad tu jos nepažįsti. Savo skirtingose veiklose, skirtinguose amplua su tomis taisyklėmis, kurias mes turėjome, neva tai galbūt ir susiformavo kažkokia tam tikra nuomonė. Taigi mes nelabai gilinamės. Mes pamatome antraštę, pamatome, kad kažkur vaidini, ir susidarome nuomonę“, - kalbėjo I.Bareikienė.

Pasak Indrės, klausimų dėl savo drąsos ji sulaukia dažnai - ir to klausiantiems turi atsakymą. „Prieš 15 metų turėjau 5 vaidmenis ir turėjau kovoti, kad mane vadintų aktore. Aš, neslėpkime, galvojau - o dar čia reikia mokytis aktorinio? Atsiprašau, eini ir vaidini į sceną, jeigu tu tai jauti. Mes kažką atsinešėme kiekvienas, aš tuo tikiu. Tiesiog mus užgesina kiti žmonės, primesdami savo baimes, savo kompleksus. Jau tas klausimas būna suformuluotas žmonių galvose: manęs klausia, kaip tu išdrįsti, kaip tau nebaisu liptį į sceną, dalintis? O man tai atrodo savaime suprantama“, - mintimis dalijosi žinoma moteris.

I.Bareikienė prisiminė, kad daug kas pasikeitė gimus jos vaikams - atsirado motiniškas savisaugos instinktas, paskatinęs kurti erdves moterims, skirtas dalintis išgyvenimais saugioje aplinkoje. „Dalinausi motinystės sunkumais, iššūkiais, su kuriais mes susiduriame, ir tada supratau tą atgalinį ryšį. Kai pirmiausiai pradėjau kalbėti apie pogimdyvinę depresiją, nesitikėjau tokios lavinos, tiek daug laiškų ir tiek dar iki pat šiandienos rašančių padėką, kad apie tai kalbėjau, padėką už tai, kad pasidalinau, ir kad tai nėra silpnybė. Mes vis bijome pasakyti, kad mums taip sunku ir kartais mums net nereikia psichoterapeuto, psichologo. Kartais mums reikia tiesiog draugo, kuris išklausytų. Ir kai tu turi tokį pavyzdį, kuris galbūt panašiai gyvena, jaučiasi, išgyvena, tu matai, kad viskas praeina, nors tau toje duobėje atrodo, kad tai tęsis amžinai. Tai gal dabar taip saugiai ir nesijaučiu, bet tą akimirką tu negalvoji apie tas baimes, imi ir jauti, o aš kažkaip jaučiu tą moterišką emociją, energijas“, - pasakojo knygos autorė.

I.Bareikienei antrinusi jos bičiulė Katažina Zvonkuvienė sakė, kad perskaičiusi knygą geriau suprato savo draugę. „Man buvo labai gėda, kad vis dar neperskaičiau savo geriausios draugės knygos, nors ankstesniame pristatyme buvau. Net ją buvau seniai pasidėjusi šalia lovos ir kokia aš draugė, kad dar neperskaičiau... O kai jau įspaudė uodegą, kai reikia ateiti - kur dėtis, ėmiau ir perskaičiau. Ir taip saldžiai perskaičiau! Mes, ko gero, su Indre labai panašiose rogėse, todėl, man rodos, aš skaičiau kaip apie save. Prieš važiuojant čia aš pakalbėjau su savo vyru ir jis paklausė - kaip tu jautiesi? Aš sakau - jaučiuosi labai gerai, nes žinau, kur važiuoju, pas ką važiuoju, su kuo, kokia Indrė yra, kokie žmonės pas ją ateina“, - kalbėjo moteris.

Žinutė skaitytojams: nebijokite būti savimi

I.Bareikienė sakė neturėjusi tikslo savo knyga kažko mokyti - labiau ji siekė tiesiog dalintis savo patirtimi, paremta psichologijos literatura: „Pagrindinė žinutė buvo galvojant apie tą moterį, kuri jaučiasi taip, kaip aš jaučiausi - tam tokiame tamsiame kambaryje, juodame etape, kai tu jautiesi vienas. Ji yra būtent apie tą tikslinę moterį. Man atrodo, ir tikrai tikiu, kad knygos atsiranda tinkamu laiku, kai tau to reikia. Ir netgi tą pačią knygą skaitant, kiekvieną kartą tu gali atrasti kažką sau, kas tau dabar yra aktualu.“

Knygoje rasime ir vieną vaidmenį, kurį Indrė Bareikienė vadina jautriausiu savo gyvenime - pamotės vaidmenį savo sutuoktinio Vido Bareikio sūnui Adui, kuris, beje, tekstą pamatė vienas pirmųjų ir jam uždegė „žalią šviesą“. „Tai vėlgi visiems labai smalsu, visi rašė ir rašo, nes tos informacijos pilna, bet apskritai apie jungtines šeimas nelabai kalba. Mes žinome, kad skyrybos, tie etapai praeina, o kas tada būna po to? Čia kaip pasakose - kuo baigiasi visos pasakos? Vestuvėmis! O kas po to gyvenime? O tada gyventi reikia mokytis. Gerai, kad mes galime dalintis patirtimi, mūsų daug, tai tas vidines „žertvas“ prigesiname. Jei kažkaip erzina gražesnė, talentingesnė moteris, tai ji niekuo dėta. Man atrodo, jei susitvarkai savo vidų, gerai jautiesi savo kūne, esi laiminga, myli save, viskas būna gerai“, - kalbėjo I.Bareikienė.

Indrė Bareikienė atvira - vyrai jos veiklos dažnai neseka. Visgi, nauja jos knyga gali tapti puikiu įrankiu jiems suprasti savo mylimas moteris. „Atrodo nevyriška sekti tą, kuri čia gi vedina moterų, įkvėpėja ir kalbėtoja, tiktai moterims skirtų renginių organizatorė. Tai jie neseka, bet parašo - pavyzdžiui, padėkoja, perka bilietus į renginius, nes grįžta laimingos damos. Lygiai taip pat aš bent iš 5 vyrų gavau laiškus, kurie knygą užsakinėjo savo moterims kaip dovaną, ir parašė su padėka, kad paėmė pavartyti ir perskaitė. Tai tikrai labai geras jausmas, kad mažais žingsneliais tu gali iš tikrųjų padėti, išgirsti ir išklausyti, nes paradoksalu, kad su artimiausiais žmonėmis kalbėti apie emocijas yra pakankamai sudėtinga. Šita knyga yra kaip slaptas įrankis vyrams, kad tiesiog lengviau būtų suprasti, kaip jaučiasi ir ką išgyvena moteris su savo visais vaidmenimis, kuriuos jas mes ir kartais pasirenkame, ir kartais gauname“, - kalbėjo autorė.

Nomeda Marčėnaitė antrino bičiulei ir prisiminė dar vieną svarbų moterų savivertei ingredientą - tėvų požiūrį. „Mano tėvų karta yra vyresnė nei Indrės, jie buvo pokario vaikai ir kai mes dabar žiūrime į praeitį, galime suprasti, kodėl su jais buvo taip arba vienaip. Mes perduodame savo savivertę savo vaikams. Būdavo, pagiria mano mamą, o ji iškart - „vai vai vai, čia kokie tai kumpiai išsišovę, o va šita spalva man netinka“. Kol tėvai kalba taip, tol dukros bus žiemos savivertės. Pagal pripūstų lūpų kiekį, mese galim sakyti, kad ta savivertė nepagerėjo, bet yra ir gerų ženklų, kad ta psichologija, kuri turėtų pasiekti mus greičiau, ji mažais žingsneliais pareina. Aš labai džiaugiuosi tokiomis knygomis kaip Indrės, nes ją daug moterų skaitys ir tapatinsis, ir galvos, kad aš irgi galiu“, - kalbėjo N.Marčėnaitė.

Vilniaus knygų mugė - tai parodų centre „Litexpo“ vykstanti didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse ir vienas ryškiausių kultūros įvykių Lietuvoje, kasmet pritraukiantis tūkstančius lankytojų. Šių metų tema buvo „Žodis ieško žmogaus“, pakvietusi atrasti gyvą literatūros, muzikos ir bendrystės dialogą.

tags: #buti #gerojum #knyga