Straipsnio tikslas - pristatyti subūdvardėjusių lietuvių kalbos dalyvių atpažinimo kriterijus ir paaiškinti, kaip subūdvardėję dalyviai gali būti atpažįstami remiantis tekstynų duomenimis. Atpažinti šiuos žodžius svarbu, nes žodynuose jų žymėjimo tradicija nėra nusistovėjusi, anotuojant tekstynus svarbu žinoti, kokias morfologines pažymas nurodyti, o mokant lietuvių kalbos kaip gimtosios ir svetimosios būtina paaiškinti skirtį tarp dalyvio ir būdvardžio.
Vienas iš pavyzdžių - dalyviai. Nors tradiciškai dalyviai laikomi veiksmažodžių formomis, jie yra panašūs ir į veiksmažodžius, ir į būdvardžius: viena vertus, jie turi veiksmažodinį kamieną, reikšmę, rūšies ir laiko kategoriją (tai nebūdinga būdvardžiams); kita vertus, jie turi giminę, skaičių, linksnį; kaip būdvardžiai derinami su daiktavardžiais, gali būti įvardžiuotiniai (DLKG 2006: 354) arba kitaip - apibrėžiamieji.
Kai kurie dalyviai gali prarasti veiksmažodžių ypatybes ir priartėti prie būdvardžių, pavyzdžiui, jų leksinė reikšmė gali būti gerokai nutolusi nuo atitinkamo veiksmažodžio leksinės reikšmės (žodis nepakartojamas ‘nuostabus, retas’ Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (toliau - DLKŽ) laikomas būdvardžiu). Tokie dalyviai vadinami subūdvardėjusiais dalyviais (terminą mini Aldona Paulauskienė 1994: 41). Atskirti, ar dalyvis subūdvardėjęs, ne visada paprasta ne tik kalbos vartotojams, bet ir kalbininkams.
Vis dėlto tai padaryti svarbu dėl kelių priežasčių. Viena iš jų - vienodas žodžių pateikimas žodynuose: jeigu dalyvis subūdvardėjęs, jis pateikiamas kaip savarankiškas antraštinis žodis žodyne, o jeigu nesubūdvardėjęs, tada dalyvis nenurodomas kaip antraštinis žodis (žodyne aprašomas tik veiksmažodis, o dalyvis laikomas jo forma). Vis dėlto lietuvių kalbos žodynuose dalyviai nuo būdvardžių ne visada skiriami nuosekliai.
Pavyzdžiai iš žodynų
Pavyzdžiui:
- Lietuvių kalbos žodyne (toliau - LKŽ) žodis patenkintas laikomas būdvardžiu, atskiru įrašu pateikiamas ir Bendrinės lietuvių kalbos žodyne (toliau - BLKŽ), o DLKŽ laikomas žodžio patenkinti forma (dalyviu).
- Žodis apsiniaukęs laikomas būdvardžiu Mokomajame lietuvių kalbos žodyne (Norkaitienė, Šepetytė, Šimėnaitė 2010), bet juo nelaikomas nei LKŽ, nei BLKŽ, nei DLKŽ.
- Žodis praėjęs įtrauktas į BLKŽ antraštyną, tačiau žodis praeitas - neįtrauktas.
- Žodis vedęs aprašytas kaip būdvardis Mokomajame lietuvių kalbos vartosenos leksikone (2021, toliau - Leksikonas), įtrauktas į BLKŽ antraštyną kaip atskiras žodis, tačiau būdvardžiu nelaikomas nei DLKŽ, nei LKŽ.
Be leksikografinių išteklių, subūdvardėjusius dalyvius svarbu atskirti anotuojant tekstynus pagal kalbos dalis, mokant lietuvių kalbos kaip gimtosios ir kaip svetimosios (svarbu, kuriuos dalyvius mokyti kartu su būdvardžiais, o kuriuos - su veiksmažodžiais). Taigi šio straipsnio tikslas - pristatyti subūdvardėjusių lietuvių kalbos dalyvių atpažinimo kriterijus ir paaiškinti, kaip subūdvardėję dalyviai gali būti atpažįstami remiantis tekstynų duomenimis.
Subūdvardėjusių dalyvių atpažinimo kriterijai išskirti remiantis teoriniais darbais (LKG II 1971; Ambrazas 1979; Paulauskienė 1983, 1994, 2006; DLKG 2006; Ramonienė ir Pribušauskaitė 2019), užsienio tyrėjų darbais (Petrunina 2021) ir žvalgomuoju tekstynų tyrimu.
Žvalgomojo tyrimo šaltiniai - Leksikonas, Mokomasis lietuvių kalbos tekstynas3 (toliau - MLKT) ir Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas4 (toliau - DLKT). MLKT - tai tekstynas, skirtas skirtingų lygių lietuvių kalbos mokiniams. Jame yra 669 000 žodžių, tekstai - rašytinės ir sakytinės kalbos (dauguma tekstų - rašytinės kalbos, sakytinės kalbos tekstai sudaro apie 7,5 proc. tekstyno).
Rašytiniai tekstai rinkti iš kitakalbiams skirtų vadovėlių, grožinių knygų, naujienų portalų, viešųjų užrašų, instrukcijų, skelbimų, dokumentų ir t. t. Leksikonas5 - tai leksinė bazė, parengta MLKT pagrindu. Jame aprašyta 700 dažniausių MLKT žodžių ir 3 000 su šiais žodžiais susijusių darinių bei pastoviųjų žodžių junginių (iš viso 3 700 antraštinių vienetų).
Leksikone dažniausių žodžių leksiniai ir gramatiniai dėsningumai parodomi pasitelkiant vartosenos modelius ir pavyzdžius, taip pat pateikiama informacija apie darybinius ryšius (pamatinius žodžius ir darinius); kai kurie pastovieji žodžių junginiai Leksikone aprašyti kaip atskiri leksiniai vienetai, apie jų vartosenos ypatumus galima susidaryti vaizdą iš kelių pateiktų pavyzdžių.
Per žvalgomąjį tyrimą analizuota 200 dažniausių veiksmažodžių iš Leksikono (visi veiksmažodžiai, kurių dažnumas - bent 100 vartosenos atvejų) ir dalyvinę formą turintys žodžiai, Leksikone aprašyti atskirai nuo veiksmažodžių - kaip būdvardžiai arba dalyviai (iš viso - 49 žodžiai) - bei su jais susiję veiksmažodžiai. Visi minėti žodžiai analizuoti MLKT ir DLKT (žodžiai analizuoti šiame tekstyne, kai MLKT vartosenos informacijos pritrūkdavo).
Per žvalgomąjį tyrimą tikrinti kitų autorių darbuose nurodyti subūdvardėjusių dalyvių atpažinimo kriterijai, jų pritaikymo galimybės. Keli objektyvūs kriterijai pristatyti išsamiau, pradėti taikyti pagal eiliškumą - jie pristatyti tiriant 185 dažnus veiksmažodžius iš Leksikono (kurie yra iš 200 dažniausių Leksikono veiksmažodžių; neanalizuoti tie veiksmažodžiai, kurie turi homonimų, kad žodžių vartosenos dažnumo analizė tekstynuose būtų tikslesnė, daugiau apie tai žr.
Straipsnyje iš pradžių trumpai pristatoma adjektyvizacijos problema, tada aprašoma, kaip subūdvardėję dalyviai galėtų būti skirstomi pagal adjektyvizacijos laipsnį ir reikšmę. Pateikiamas subūdvardėjusių dalyvių atpažinimo kriterijų sąrašas, kuriame kriterijai suskirstyti pagal požymius: gramatinius, leksinius semantinius, darybinius ir kiekybinius. Pristačius šiuos kriterijus, objektyviausi lingvistiniai kriterijai pradėti taikyti tekstynuose pagal eiliškumą, remiantis veiksmažodžių ir dalyvių vartosenos dažnumu.
Adjektyvizacija
Šiame skyriuje išsamiau kalbama apie tai, kas yra adjektyvizacija, aprašoma, kas apie ją minima lietuvių kalbininkų darbuose, nusakoma teorinė aptariamojo reiškinio esmė. Visų pirma, minėtina, kad apie adjektyvizaciją plačiau rašo Paulauskienė (1994: 40-42; 2006: 52). Pasak jos, adjektyvizacija, arba kitaip - būdvardėjimas, yra „[k]itų kalbos dalių virtimas būdvardžiais“ (Paulauskienė 1994: 40). Paulauskienė mini, kad būdvardžiais paprastai virsta dalyviai. Ji duoda tokių pavyzdžių (Paulauskienė 2006: 52): skalbiamasis muilas, rašomasis stalas, drumstas vanduo, suktas žmogus, pasiutęs šaltis ‘labai didelis’, netikęs vaikas, pageltęs lapas ir t. t.
Adjektyvizacija minima ir Kalbotyros terminų žodyne (Gaivenis, Keinys 1990: 40) - čia ji vadinama būdvardėjimu; apie ją rašo ir Vytautas Ambrazas (LKE 2008: 96; 1979: 64-65) bei vadina adjektyvacija; apie subūdvardėjusius dalyvius užsiminta DLKŽ įvade, pavyzdžiui: netikėtas, suprantamas; apie juos rašo ir Kazys Ulvydas DLKG (2006: 411-412). Iš naujesnių lietuvių kalbos tyrėjų darbų, kur analizuojami subūdvardėję dalyviai, minėtini Markevičiaus (2012), Kudirkos (2021) darbai. Be to, adjektyvizacija minima ir užsienio kalbų tyrimuose, gramatikose (plg.
Galima būtų apibendrinti, kad minėti autoriai sutaria dėl adjektyvizacijos. Vis dėlto ne visada sutariama dėl to, ar visi dalyvio formą turintys ir būdvardžio funkciją atliekantys žodžiai laikytini subūdvardėjusiais dalyviais, ar kai kurie iš jų dalyviais net ir nebuvę, taigi būdvardžiais negalėję virsti (apie tai rašo Ambrazas LKE 2008: 96; 1979: 64-65). Kai kur adjektyvizacija neminima, pavyzdžiui, Ambrazo DLKG (2006: 354) tokie žodžiai, kaip gimtasis kraštas, miegamasis kambarys, aprašyti prie paprastų dalyvių - veiksmažodžių formų (tikėtina, kad šiame darbe adjektyvizacija neminima, nes į dalyvius žvelgiama formaliai).
Kai kuriuose darbuose rašoma apie panašius į adjektyvizaciją procesus, tačiau šis terminas neminimas - LKG II (1971: 334) Ambrazas rašo, kad dalyviai gali būti vartojami kaip tam tikri iš veiksmažodžių padaryti būdvardžiai, pavyzdžiui, dedanti višta (ne šiuo metu dedanti, o apskritai dėsli višta); minima, kad tokie dalyviai, kaip ištvirkęs (dvarininkas), pasiutęs (šuo), suaugęs (vyras), yra artimi būdvardžiams (LKG II 1971: 335-336), turi būdvardinę reikšmę, netgi minima priešprieša tarp būdvardinės ir dalyvinės reikšmės. Mokomajame lietuvių kalbos žodyne (Norkaitienė et al. 2010: 9) taip pat minimi dalyvio formą turintys būdvardžiai (pavyzdžiui, apsiniaukęs), nors pats subūdvardėjusių dalyvių terminas nevartojamas.
Nepaisant to, kad ne visi lietuvių autoriai, rašydami apie dalyvius, vartojamus kaip būdvardžiai, mini adjektyvizaciją (tiesa, vartoja įvairius terminus), bent dalis minėtų lietuvių autorių adjektyvizaciją pripažįsta (nors ir neaiškios jos ribos), tačiau menkai aprašo šio reiškinio teorinę esmę. Apie tai plačiau rašo Paulauskienė - ji adjektyvizaciją sieja su žodžių daryba.
Kalbininkė šalia morfologinės žodžių darybos (kai naujų žodžių pasidaroma naudojantis darybos afiksais, suduriant žodžius) išskiria dar vieną žodžių darybos būdą - sintaksinę (1983: 40-49) arba funkcinę (1994: 38-46) žodžių darybą. Pasak jos, tai - žodžių darybos būdas, kai „<...> vienas kalbos dalies žodis be darybos afiksų pridėjimo ima funkcionuoti kitos kalbos dalies reikšme“ (Paulauskienė 1994: 38). Paulauskienė prie šios žodžių darybos priskiria ne tik adjektyvizaciją, bet ir kitus procesus - substantyvizaciją, prominalizaciją, adverbializaciją; mini, kad iš kitų kalbos dalių atsiranda ir nekaitomosios kalbos dalys. Kalbininkė pateikia funkcinės (sintaksinės) žodžių darybos pavyzdį - žodis stiklinė gali būti būdvardis ir daiktavardis.
Yra autorių (pavyzdžiui, Gaivenis, Keinys 1990: 109), kurie šį žodžių darybos būdą, kai žodis pradeda funkcionuoti kaip kitos kalbos dalies žodis, vadina ne sintaksine ar funkcine žodžių daryba, o vartoja kitą terminą - konversija (angl. conversion). Taigi adjektyvizacija vadinamas procesas, kai kitos kalbos dalies žodis (pavyzdžiui, dalyvis - veiksmažodžio forma) virsta būdvardžiu (plg. Paulauskienė 1994: 40; Gaivenis, Keinys 1990: 40; LKE 2008: 96), o būdvardžiais virtę dalyviai, t. y. būdvardžiai, turintys dalyvio formą, vadinami subūdvardėjusiais dalyviais.
Reikia turėti omenyje, kad šie dalyviai virsta būdvardžiais, nes jie įgyja būdvardžių reikšmę, tačiau formaliai vis dar yra dalyviai (išlaikę dalyvio formą). Nors kalbininkai ne visada sutaria, kokios yra adjektyvizacijos ribos, ar ji gali būti siejama su žodžių daryba, šiame darbe daugiausia palaikoma Paulauskienės (1983; 1994; 2006) pozicija (adjektyvizacija laikoma didesnio proceso - funkcinės žodžių darybos, arba kitaip, konversijos - dalimi).
Dalyvių skirstymas
Atliekant žvalgomąjį tekstynų tyrimą, paaiškėjo, kad dalyvius skirstyti vien į subūdvardėjusius ir nesubūdvardėjusius bei nubrėžti griežtą ribą yra sudėtinga. Adjektyvizacija - tai daugialypis, sudėtingas reiškinys, nes tas pats dalyvis gali turėti ir požymių, leidžiančių jį laikyti veiksmažodžio forma, ir požymių, artinančių jį prie būdvardžių; kai kurie dalyviai gali būti laikomi subūdvardėjusiais tik tam tikrame vartosenos kontekste.
Be to, subūdvardėję dalyviai, kaip ir būdvardžiai, gali būti kokybinės ir santykinės reikšmės (t. y. atitikti kokybinius ir santykinius būdvardžius7): jiems atpažinti kartais taikytini skirtingi kriterijai.
DALYVINIAI SĄLYGINIAI – Viskas, ką reikia žinoti! – Anglų kalbos gramatika B2 pirmajam / C1 pažengusiam
