Frazė "būtų juokinga, jei nebūtų graudu" dažnai vartojama apibūdinti situacijas, kai absurdas ir liūdesys susipina taip, kad juokas tampa gynyba nuo realybės. Ši frazė puikiai tinka apibūdinti daugelį situacijų, su kuriomis susiduriame kasdieniame gyvenime, ypač sunkmečiu.
Šiandien, kai nejaukios pauzės dažniau užpildomos kalbomis ne apie orą, o apie krizę, juokams vietos tarp jų lyg ir neturėtų būti. Tačiau yra. Balandžio 1-osios - dienos, kuri nuo seno minima kaip išdaigų ir juoko, proga reikia pripažinti, kad šypseną keliančių naujienų pastaruoju metu sulaukiame gal ir mažiau nei anksčiau. Tačiau juoktis žmonės nenustojo ir į krizės šiepiamus dantis smogia humoro kumščiu.
Krizė, sunkmetis, nuosmukis, recesija, devalvacija - šiuos žodžius dabar jau galima rasti ne tik įvairių sričių ekspertais save laikančių asmenų bei politikų ataskaitose, bet ir kur kas dažniau - anekdotuose. Pasakose sublogusią karalių nuotaiką keldavo juokdariai - jų "etatai" būdavo kone kiekvienuose rūmuose. Dabar šypsotis, nors ir pro ašaras, dažniausiai priverčia vietinės ar centrinės valdžios atstovai. Tarp šiandienos ir ano meto juokdarių netgi galima rasti panašumų. Argi įtikinėjančio politiko monologas apie didėjančių mokesčių naudą mažėjant atlyginimams nepanašus į "tirlim pam pam tra lia lia lia, prisiekiu savo makaule..." - mėgstamiausią juokdario frazę iš animacinio filmuko apie tai, kaip princas žmonos ieškojo?
Beje, darželinukams šiais laikais bandoma aiškinti, kad princas žmonos ieškodamas vedė... princą. Tai irgi būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.
Ar dar yra dalykų, kurie prajuokina? Mano nuojautos tikslumas. Proto nedaug turiu, bet nuojautą - šunišką. Dar prieš ketverius metus sakiau, kad bankai, kuriems ir aš esu skolingas, plėšikauja akivaizdžiai. Dabar žmonai atsuku laikraštį, o ten - viskas, apie ką kalbėjau. Greit grabe sėdėsiu, o rūpesčių - iki gyvenimo pabaigos! Mintys sukasi, kaip rast kuo storesnę šaką pasikarti, bet negaliu - bankas laukia pinigų. Dieną naktį suku galvą, kaip skolos atsikratyti, butą išsaugoti. Ačiū Dievui, dar turim ką pavalgyti, šaldytuvuose randam. Bet tai nereiškia, kad gyvenam gerai. Man sumažėjo koncertų, užsakovai net jei gali sumokėti sutartą sumą, sako, kad "krizė", ir nemoka. Rimtai pradėjau galvoti apie profesijos pakeitimą. Per visokius pakrizenimus, juokelius žmonės papuolė į rimtus spąstus. O dar visokie analitikai gąsdina! Tai veikia jautresnius, o aš toks ir esu. Paskutiniu metu aš paniuręs. Namie juokauju mažiau, rečiau bučiuoju savo moterį, ko gero, greit ir tikro vyro pareigų nebeatliksiu, nes ne tas rūpi. Štai tau ir humoras! Mano aplinkos žmonės dabar juokiasi mažiau.
Be jokių abejonių, gyventi lengviau tiems, kurie ir šiandien suranda, iš ko juoktis. Nesvarbu, koks tas humoras - arkliškas, karviškas, banalus, neįdomus - vis tiek neša teigiamas emocijas, gėrį. Spaudoje pasigendu šito dažnai. Rašo kas, kur ir kiek pavogė, sušaudė, primušė. Ką reiškia vagims ir visokiems tipams žinia, kad policija nebeturi pinigų? Ogi kad žalia šviesa jiems šviečia! Prašau - imkit, neškit ir muškit! Ką juokingo parodo sunkmetis, ką apnuogina? Kai tariamos aukštuomenės žurnaluose į padebesius skraidinamos ponios, kurių gyvenimo būdas ir tikslas yra vienas - prisiglausti prie turtuolio. O dar juokingiau, kai "amžinosios meilės" objektai bankrutuoja ir meilė staiga ištirpsta.
Anekdotų apie krizę esu girdėjęs, bet atmintyje jie neišsilaiko. Prajuokina realios situacijos. Neseniai įvykusiame verslininkų ir miesto mero susitikime buvo iškeltas klausimas, kam priklauso remontuoti pasukamąjį piliavietės tiltelį, nes artėjant vasaros sezonui jis reikalingas turistams persikelti iš Kruizinių laivų terminalo. Tai po susitikimo kilo didžiulis skandalas, nes miesto valdžia niekaip nesugebėjo išsiaiškinti, kas gi yra tikrieji tiltelio šeimininkai. Istorija virto detektyvu. Kol aiškinosi, pasipylė kalbos, esą remontui nukeltas ir kažkur pamestas tiltas sužlugdys turizmą Klaipėdoje. Dėl to, kad jo nėra, esą turistai Klaipėdą aplenks. Juokinga, tiesa? Šaukiama apie jo svarbą, bet nieko nedaroma, kad problema pajudėtų. Nebaigtiems statyti objektams ketinama imti 56 mln. paskolą, tačiau nesurandama lėšų tokiam labai svarbiam darbui užbaigti...
Dar mane juokina žmonių naivumas ir gyvenimas iš inercijos, galvojant, kad viskas susitvarkys savaime, be pastangų. O pastangų pirmiausia reikia sau. Ar dažnai prie jūros pasitinkame tekančią saulę? Dalinamės gera nuotaika? Ar džiaugiamės gyvenimu? Kaip juoktis, kai nemylime savęs? Juk geras humoras žmogų lydi, kai jis laimingas. O kaip tokiu būti, jei nesistengi? Poilsis, laiko planavimas - štai kas tikrai svarbu. Esu laimingas, kai jaučiu nepriklausomybę plačiąją prasme. Ėjau mišku, po kurio laiko pastebėjau - nupėdinau visus 10 km!
Ar juokauja uostamiesčio verslininkai krizės tema? Žinote, vieniems sunkmetis suteikia išsivalymo efektą, kai galvos prašviesėja, kiti verkia, tretieji susiveržia diržus ir bando eiti į priekį. Kol kas juokinga ne visiems. Gal ir gerai. Jeigu lietuvius krizė privers vieningai juoktis, vadinasi, būsime pasiekę dugną.
Kiekvieną rytą ligoninės padalinių vadovai renkasi į "penkiaminutes" - trumpą darbo dienos aptarimą. Vieno padalinio vadovas kartą pasiguodė: "Nutariau, kad atėjo laikas pirkti batus. Susiradau patinkančius, bet prieš perkant dar žmonos nuomonės paklausiau. Ji sako - palauk, gal atpigs, gal dar labiau atpigins... Tai ir vaikštau suplyšusiais batais." Mane prajuokinti nesudėtinga, esu linksmas žmogus. Šypsausi net tuomet, kai einu lankyti sunkiai sergančių ligonių - šypsena gydo, suteikia viltį, sušildo. Į gyvenimą, kiek save atsimenu, visada žvelgiau per lengvą humoro šydą. Toks požiūris suteikia energijos, gyvenimą ilgina. Priklausau kartai žmonių, gyvenančių pagal galimybes, o ne pagal norus. Gal ir juokauti dabar dėl to man lengviau? Pamenat, kažkada mikroautobusuose klijuodavo lipdukus su užrašu "Tik nereikia mūsų gąsdinti!" Šis šūkis ir vėl mums reikalingas. Nenoriu girdėti ir matyti informacijos apie tai, kad bus dar sunkiau. Kad krentam į balą, žino visi, bet kur patarimai, kaip įkritus kuo mažiau išsipurvinti? Krizę ir tai, kas šiuo metu vyksta aplinkui, vertinu filosofiškai. Juk viskas praeina - praeis ir tai.
Prajuokino Klaipėdos valdininkų noras priversti žmones viešinti savo gyvenamąją vietą. Turiu omenyje sprendimą, kuris įpareigos senamiesčio gyventojus ant leidimų automobilių stovėjimui nurodyti savo namų adresą. Tokią informaciją galės pasiskaityti kas tik nori, nes leidimai bus užkišami už priekinio automobilio stiklo. Sakau, dar reikėtų ir sąskaitas bankuose nurodyti, kiek pinigų jose yra, bei parašyti, kur ir kaip juos pasiimti. Ar ne anekdotas?
Yra dalykų, kurie mane džiugina. Žmonės jau pradėjo suprasti, kas įvyko. Jie atras save iš naujo, nes iki krizės buvo daug skraidančių padebesiais. Gyveno ne savo gyvenimus, dirbo ne savo darbus. Dabar mes sugrįžtame į realybę, ir faktas, kad vairuotojas gali įsigyti butą už 400 tūkst. Dirbu daug, su anekdotais neturiu laiko draugauti, tačiau klasika virtusį posakį, kad štai dabar kiemsargiai turės draugų oligarchų perfrazuočiau į "turės draugų durnių". Kas rimtai verslą kūrė ir tvirtai ant žemės stovėjo, tas ir šį sunkmetį pakels.
Labiau juokingas buvo praėjusios kadencijos Seimas. Pamenat, tiek komisijų buvo prikūrę, kurios vienos kitų nusižengimus tyrė ir tyrė. Ir taip - visus ketverius metus! Vertinti šią valdžią sudėtinga. Pradžioje jų sprendimai kėlė agresyvias nuotaikas, tačiau dabar matau, kad dirba išsijuosę ir rimtai. Buvo opozicijoje 8 metus. Mano valdomose įmonėse, kuriose 70 darbuotojų, įtampos nėra.
Patinka žmonių veiduose sukelti šypseną. Tai pavyko restorano klientams pasiūlius krizinių patiekalų meniu. Turime daug nuotraukų, kuriose žmonės juokiasi prie stalo. Tikslą pasiekėme. Balandžio 1-osios išvakarėse "Vakarų ekspresas" teiravosi praeivių - kas jiems šiuo metu kelia juoką ir ar globalinės ekonomikos problemos jų neprivertė užmiršti šio jausmo. Viena moteris, atrodo, pamiršo - į klausimą ji atsakė, kad yra ne vietinė...
Dabar reikia tik juoktis, ir kuo daugiau. Iš visko. Man atrodo, kad taip ir yra - žmonės juokiasi daugiau nei prieš krizę. Man tai juokingas visas tas reikalas su šiukšlių išvežimu ir atsiskaitymu už tai. Ir daugiau yra juokingų savivaldybės sprendimų, o krizės juokauti neuždraus. Reikia daugiau apie pramogas rašyti, ir užmiršim tą krizę.
Iš valstybės tarnautojų galima juoktis. Štai visai neseniai patekau į juokingą situaciją - buvau vienoje valstybinėje įstaigoje, į kurią privalėjau pristatyti banko kvitą. Darbuotoja pasakė, kad reikia jo kopijos, šalia moters stovėjo kopijavimo aparatas, bet ji padėti man negalėjo. Sako, eik į buities rūmus, padaryk kopiją ir man atneši. Tai negi verksi tokioje situacijoje? Krizės, nedarbas ir kitos bėdos buvo ir anksčiau, man atrodo, kad šypsenos ir humoras šiuo metu kaip tik padės išgyventi sunkumus. Va, kad ir dabar - toks geras oras, kodėl gi nesišypsojus? O juoktis visada bus iš ko - galima ir iš savęs. Žmonės juokiasi galbūt ir mažiau, tačiau tokie jie Lietuvoje jau yra. Man tai jokio skirtumo, juoktis galima iš daug ko. Apgauti klausytojo lūkesčius, pateikiant tai, ko jis nesitiki, pašiepti žmonių ydas, pasityčioti, reikalui esant, iš savųjų, primaišyti karikatūros ir ironijos, apsimesti naivuoliu, pabrėžti priešininko kvailumą - štai priemonės, kaip sukelti juoką.
Kai įkišau banko kortelę į bankomatą, jis parodė, kad trūksta lėšų.- Tu savo darbininkams algą moki?- Ne, jau seniai.- Ir aš ne. Bet jie vistiek į darbą eina?!- Eina.- Na, kaip, taviškiai į darbą dar vaikšto?- Aha. Tik taupo.
Atėjo žmogėnas pas banko konsultantą.- Norėčiau užsiimti smulkiu verslu.- Tai labai paprasta. Pradėkit didelį verslą ir truputį palaukite.
Krizė man padėjo atsistoti ant kojų. Už nesumokėtas paskolas bankas atėmė automobilį.
Direktorius kreipiasi į savo darbuotojus:- Jūs vis skundžiatės, kad krizė, kad pablogėjo gyvenimas dėl prastos ekonominės padėties... Bet šiaip jau Jūsų alga šiais metais 75 proc. didesnė!- Atsiprašau, didesnė už ką?
Vieno generalinio direktoriaus laiškas kitam generaliniam direktoriui: "Dėl Jūsų reikalavimų apmokėti įsiskolinimus, pranešu, kad, atsižvelgus į ekonominę situaciją ir pasaulinę krizę, įsiskolinimų apmokėjimas mūsų organizacijoje vyksta tokiu būdu: visos sąskaitos faktūros, skolų, komunalinių paslaugų ir atlyginimų kvitai dedami į vieną krūvą, gerai išmaišomi ir kas mėnesį traukiami trys nugalėtojai. Jeigu Jūs dar kartą tokiu tonu pareikalausit apmokėti sąskaitas, jūsų faktūros loterijoje nebedalyvaus."
Ši situacija puikiai iliustruoja frazės "būtų juokinga, jei nebūtų graudu" reikšmę: juokas padeda susidoroti su sunkumais, tačiau liūdesys visada tvyro ore.
