Mažėjantis gimstamumas Lietuvoje: statistika ir priežastys

Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes. Tai labai bloga žinia Lietuvai, kurios demografinė būklė ir perspektyvos jau seniai nekėlė optimizmo.

Gimstamumo rodikliai Lietuvoje. Šaltinis: Statistikos departamentas

Gimstamumo rodiklių nuosmukis

Kaip rodo naujausi Statistikos departamento duomenys, praėjusiais metais suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje pasiekė 1,34 reikšmę. Priminsiu, kad šis rodiklis nurodo vidutinį skaičių vaikų, kurių susilaukia viena reproduktyvaus amžiaus moteris. 2020 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,48, o 2012-2019 m. jis svyravo apie 1,6-1,7, kai kuriais metais priartėdamas net iki 1,74 (2015 m.).

2021 m., lyginant su 2019 m., suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo 17 proc. punktų, o lyginant su 2020 m. - 9 proc.

2021 m. padėtis grąžina mus į 2000-ųjų pradžią, kai Lietuva išgyveno istoriškai dar nebūtą gimstamumo „duobę“. 2000-2007 m. suminis gimstamumo rodiklis svyravo apie 1,2-1,3. Skausmingos šio periodo pasekmės šiandien jau atsiveja per mažėjantį mokinių, potencialių ir esamų studentų skaičių, būtinybę pritaikyti švietimo infrastruktūrą ir pan.

Vis tik atsakyti, ar 2020 m. prasidėjęs ir praėjusiais metais tebesitęsiantis gimstamumo nuosmukis bus ilgalaikis, kada ir koks bus pasiektas kritimo dugnas, šiandien dar per anksti.

COVID-19 pandemijos įtaka

Nuojauta sufleruotų, kad praėjusių metų gimstamumas yra COVID-19 pandemijos pasekmė. Nors pandemijos pradžioje socialinėse medijose spekuliuota apie laukiantį kūdikių bumą, demografai buvo skeptiški ir nepalaikė tokios nuomonės. Ankstesnių pandemijų, didelių stichinių nelaimių efektas gimstamumui paprastai yra ne skatinantis, bet ribojantis.

Vis tik pasirodantys ES šalių duomenys rodo, kad pirmieji dveji pandemijos metai turėjo skirtingą poveikį gimstamumui. 2021 m. vienose šalyse jis augo nežymiai (Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Vengrijoje), kitose - gana reikšmingai (pvz., Čekijoje, kur užfiksuotas aukščiausias suminis gimstamumo rodiklis nuo 1992 m.). Net ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje praėjusieji metai buvo paženklinti stabilumu.

Santuoka ir būstas kaip veiksniai

Juolab kad į aktyvųjį šeimos kūrimo tarpsnį įžengia karta, kuri gimė ir augo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Nors gyvenimas ne santuokoje yra paplitęs, taip gyvenama tol, kol nusprendžiama susilaukti arba pradedama lauktis vaikų. Ne santuokoje gimstančių vaikų dalis Lietuvoje sudaro apie 25 procentus. Jei lyginsime su padėtimi prieš dešimtmetį ar du, ji mažėja. Kitų šalių kontekste nesantuokinių vaikų dalis yra labai maža (palyginimui, Estijoje ne santuokoje gimusių vaikų dalis 2021 m. buvo 58 proc.). Lietuvoje santuoka tebėra pagrindinė prielaida vaikams.

2020 m. pirmų santuokų suminis rodiklis buvo rekordiškai žemas (beje, panašus į 2000-2005 m.). Pandeminiai suvaržymai, tikėtina, paskatino dalį potencialių jaunavedžių atidėti santuokos įregistravimą, o tai kartu privertė nukelti ir vaikų susilaukimą. Taigi, kad ir kaip būtų paradoksalu, mūsų socialinis konservatyvumas šiuo atveju suveikė kaip gimstamumą ribojantis veiksnys.

Jei santuoka yra vaikų susilaukimo prielaida, tai būstas yra santuokos prielaida. Premija už nuosavo būsto barjero įveikimą yra santuoka - tai jau nusistovėjusi gyvenimo kelio kultūrinė logika. Lietuvos banko duomenimis, 2021 m. būsto kainos augimo tempas buvo sparčiausias nuo 2007 m., o būsto įperkamumo indeksas stagnuoja pastaruosius kelerius metus. Tai skaudžiausiai atsiliepia jauniems žmonėms. Jiems tenka vis ilgiau užtrukti, trypčiojant prie būsto įveikimo barjero, o tai atitinkamai paveikia ir jų sprendimus, susijusius su šeimos kūrimu.

Pirmųjų vaikų gimstamumas

2021 m. rekordiškai mažai buvo pagimdyta pirmųjų vaikų. Jų gimė tik 43 proc., kai praėjusius du dešimtmečius pirmagimių dalis svyruodavo apie 47-48 proc. 2021-ieji pratęsė nuo 2018 m. pasirodžiusią pirmų vaikų dalies mažėjimo tendenciją ir tai jau rodo ne pandeminį efektą. Antrųjų vaikų susilaukta panašiai kaip ir praėjusių penkerių metų periodu, o trečiųjų dalis šiek tiek augo. Vis tik pirmųjų vaikų dalies mažėjimas gali būti blogas ženklas.

Jis rodo, kad dalis moterų neįžengia į motinystę: arba ją nukelia vis tolesniam amžiui, arba ir visai jos atsisako. Nuo 2011 m. ir 2021 m. augo negimdžiusių moterų dalis 30-34 m. ir 35-39 m. amžiaus grupėse. Žinoma, galima viltis, kad jos dar susilauks vaikų, tačiau mažiau, nei vyresnė karta. Juolab kad tarp surašymų išaugo negimdžiusių moterų dalis 40-44 m. ir 45-49 m. amžiaus grupėse.

Taigi, jei demografai jau daug metų kalbėjo, kad Lietuvos gimstamumo bėda yra antro ir paskesnių vaikų susilaukimas, regis, įžengėme į etapą, kai demografine problema tampa ir pirmojo vaiko susilaukimas.

Ekonominiai ir socialiniai veiksniai

Optimistiškai galime tikėtis, kad 2020 ir 2021 m. gimstamumo kreivės smukimas tėra trumpalaikis. Tai - atsakas į pandemijos sukeltus neapibrėžtumus ir ekonomines problemas. 2021 m. vasarą mano ir kolegų atliktas reprezentatyvus 30-34 m. gyventojų tyrimas rodė, kad ketvirtadalis jaunų žmonių, ketinusių susilaukti vaikų, šiuos ketinimus atidėjo ateičiai. Nors su ekonominiais neapibrėžtumais susidūrė ne tik Lietuva, tikėtina, kad socialinės politikos saugikliai kitose šalyse suveikė efektyviau. Taigi, akivaizdu, kad įžengėme į naują demografinį gimstamumo etapą, kuris nenuteikia viltingai. Nors dalis esamos padėties priežasčių yra susijusios su pandemija, esama ir kitų, fundamentalesnių demografinių ir socialinių veiksnių.

Reikia paminėti, kad mažėjantis gimstamumas ne tik Lietuvos problema. Portalas „Euronews“ šių metų rugsėjį paskelbė, jog pirmą kartą nuo 1960 m. gyvų gimusių kūdikių skaičius Europos Sąjungoje (ES) sumažėjo iki mažiau nei 4 mln. - tai vienas mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje. Nors kone visose Europos valstybėse gimstamumas dramatiškai mažėjo pastaraisiais metais, statistika leidžia matyti, jog Lietuva patenka į sąrašą šalių, kur vienai moteriai tenkančių gyvų gimstančių kūdikių skaičius yra tarp mažiausių.

Europos kontekstas ir pronatalistinė politika

Kol kas, panašu, sėkmės formulė dar nėra atrasta. Demografai ir ekonomistai teigia, kad Europos pastangos skatinti mažėjantį gimstamumą yra nesėkmingos. Jie ragina iš naujo apsvarstyti šią problemą, taip pat pakeisti požiūrį ir pripažinti bei priimti ekonomines senėjančios visuomenės realijas.

Pastarąjį dešimtmetį Europos gimstamumo rodiklis buvo įstrigęs ties 1,5 gyvo gimstančio kūdikio vienai moteriai riba. Tai yra daugiau nei Rytų Azijoje, tačiau gerokai mažiau nei 2,1, reikalingo gyventojų skaičiui išlaikyti. A. Matysiak ir kiti ekspertai nemano, kad artimiausioje ateityje šis rodiklis bus pasiektas.

Europos šalių vyriausybės jau dabar išleidžia milijardus eurų papildomai prie pagrindinių socialinės apsaugos priemonių, kad finansuotų įvairias vaikų gimstamumą skatinančias priemones - nuo tiesioginių piniginių paskatų vaikams iki mokesčių lengvatų gausesnėms šeimoms, mokamų vaiko priežiūros atostogų ir išmokų vaikams. Tačiau net tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Čekija, kuriose pastaraisiais metais gimstamumo rodikliai buvo gana aukšti, dabar jau mažėja.

Madrido universiteto šeimos sociologijos, demografijos ir nelygybės profesorė Marta Seiz „Reuters“ teigė, kad tokie veiksniai kaip sparčiai augančios būsto kainos ir nesaugumas dėl darbo vietų yra susiję su Ispanijos gimstamumo rodikliu (1,16), kuris yra antras mažiausias Europoje po Maltos.

Lietuvos specifika

Sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė „Delfi“ tikino, jog mažėjantį gimstamumą Lietuvoje pirmiausia lemia demografija. „Yra žymiai mažiau moterų, kurios gali susilaukti vaikų. Jei prieš 30 metų jų buvo apie 900 tūkst., tai dabar - apie 600 tūkst. Mažiau reproduktyvaus amžiaus moterų, mažiau vaikų, jei skaičiuojame absoliučiais skaičiais“, - įvardijo sociologė.

Antras dalykas, keičiasi, kiek vaikų susilaukia skirtingų socialinių grupių moterys. Kaip ji pastebėjo, ilgą laiką moterys su žemesniu išsilavinimu susilaukdavo daugiau vaikų, tad jų įnašas į bendrą gimstamumą buvo didesnis. Ši tendencija pasikeitė. Be to, vis dažniau jos lieka bevaikės, kai anksčiau tai buvo dažniau aukštesnio išsilavinimo moterų likimas. A. Maslauskaitė pabrėžė, jog moterys su universitetiniu išsilavinimu tiek anksčiau, tiek ir dabar susilaukia panašaus vaikų skaičiaus.

Trečia - pasikeitė, kada susilaukiama vaikų, o tai taip pat turi efektą. Vėliau startuojant, dalis moterų vis tiek pagimdo keletą vaikų ir suspaudžia tai į trumpesnį laiko tarpą. Kitos, susilaukusios pirmojo, atideda antrą ar paskesnius ir nebespėja.

„Ketvirta, jei kalbame apie dabartinį kontekstą, turime išorinių - globalių, geopolitinių - ir vidinių priežasčių komplektą. Jis veikia dabartinę dvidešimtmečių - trisdešimtmečių kartą ir jų sprendimus susilaukti vaikų. Tai, kad gimstamumas pradėjo mažėti dar iki COVID-19 pandemijos, nurodo į vidines, su mūsų visuomene, jos raida susijusias priežastis. Atsirado jos iki pandemijos, tačiau tebeveikia ir dabar. Ir čia galima kalbėti apie būsto prieinamumą, darbo rinkos ypatumus, tokius kaip darbo vietos saugumas ir pan., vaiko priežiūros paslaugų prieinamumą ir kainą ir kt. Ne mažiau svarbūs yra ir kiti, „minkštieji“ veiksniai, kurie susiję pavyzdžiui, su tuo kaip tėvai įsivaizduoja kiek kainuoja auginti vaikus norint atliepti gerus tėvystės/motinystės standartus. Jei nepasitikima valstybine švietimo sistema kaip teikiančia kokybišką startą vaiko gyvenimui ir kaip alternatyva matomas privatus sektorius, vaiko kaina auga, o tėvai galbūt bus linkę dar labiau apriboti susilaukiamų atžalų skaičių“, - komentavo profesorė.

Ji taip pat pastebėjo, kad tikėtina, jog koronaviruso pandemija „suspaudė“ jaunimo gyvenimo galimybes ir dabar kai kurie iš jų nori atsigriebti. Daro kažką, kas nebuvo įmanoma, o vaikus stumia į ateitį. Taip pat tie, kurie jau turėjo vaikų per pandemiją, dėl vaikų priežiūros ir darbo namuose patyrė papildomo streso, daugiausia tai buvo moterys, galbūt irgi nukelia ar atsisako turėti daugiau vaikų.

Ne mažiau reikšminga ir geopolitika. „Karas Ukrainoje sustiprino argumentus atidėti vaikus ateičiai. Neigiamas karo poveikis tikėtina, mažina gimstamumą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose dvejose Baltijos šalyse. 2023 m. Estijoje taip pat gimė rekordiškai mažas kūdikių skaičius, tas pats pasakytina ir apie Latviją. Tad visos trys šalys turi mažiausią gimusiųjų kūdikių skaičių per visą fiksavimo istoriją, kuri apima maždaug šimtmetį“, - pastebėjo A. Maslauskaitė.

Reikėtų užmiršti išsvajotą orientyrą

Pasak sociologės, ilgalaikėje perspektyvoje visos šalys juda nuo aukštų gimstamumo rodiklių link žemesnių. Kai kurios šį perėjimą išgyveno dar prieš daugiau nei šimtą metų, pavyzdžiui, Prancūzija. Jei pažiūrėsime į Vidurio ir Rytų Europos šalis - judame panašia trajektorija, tikino profesorė. Nuo kartų kaitą užtikrinančio gimstamumo, kuris buvo būdingas daugumai šio regiono šalių iki 1990-ųjų, link žemesnio gimstamumo.

„Visos išgyveno labai didelį nuosmukį 1990-aisiais, vėliau - atsigavimą, kuris prasidėjo ir turėjo skirtingą trukmę, o nuo maždaug 2021 m. išgyvena vėl nuosmukį. Vis tik kalbant apie dabartį, Lietuva priklauso šalims, kur gimstamumas yra labai žemas arba žemiausias“, - įvardijo A. Maslauskaitė.

Anot jos, toks mažėjantis gimstamumas išties yra problema. Mažos gimusiųjų kohortos reiškia mažiau ateinančių į mokyklas, mažiau dirbančių, mažiau mokančių mokesčius, mažiau prisidedančių prie bendro pyrago, kurį reikia perskirstyti. Svarbu ir tai, kad pasekmės yra ilgalaikės.

Profesorė aiškino, jog dėl mažėjančio gimstamumo išsibalansuoja gyventojų amžiaus struktūra, visuomenėje tuomet turime mažiau jaunų ir daug pagyvenusių asmenų. Atsiranda daug struktūrinių iššūkių - kas dirbs, kaip pritaikyti infrastruktūras, kaip išlaikyti pagyvenusiais visuomenei pritaikytą socialinės paramos, sveikatos priežiūros sistemą.

„Reikėtų daugiau racionalumo ir skaidrumo suvokiant situaciją. Pirma, gimstamumas banguoja ir apie tai jau kalbėjau. Antra, dažnai nematome pilno paveikslo. Jis išryškėja tik tuomet, kai moterų karta baigia savo reprodukcinį amžių. Tik tada galima pasakyti kiek gi iš tikrųjų susilaukta vaikų. Jei lyginsime moteris, kurioms dabar 60 metų ir 40-metes, jos susilaukė panašaus vaikų skaičiaus, maždaug 1,7. Trečia, mes labai dažnai esame prisirišę prie 2,1 vaiko kaip siekio, kuris teoriškai užtikrina kartų kaitą. Bet prie gyventojų skaičiaus ir struktūros prisideda ir kiti demografiniai procesai - migracija, mirtingumas. Turėtume užmiršti 2,1 vaiko kartelę kaip išsvajotą orientyrą ir labiau galvoti ką daryti kad netaptume kaip Pietų Korėja, kurioje suminis gimstamumo rodiklis žemiau 0,8“, - aiškino A. Maslauskaitė.

Anot jos, čia taip pat kyla klausimas apie lietuvių tautą. Jei mes manome, kad tai kažkas, ką gali uždaryti skrynioje ir apsaugoti nuo laiko, atsakymas vienoks. Jei atveriame istorinį langą, tautos netapatiname tik su etniškumu - kitoks.

Šeimos politika ir paslaugų prieinamumas

Visgi, jos teigimu, nemažai dalykų gimstamumo didinimui Lietuvoje yra daroma, kau kurios priemonės veikia neblogai. Pavyzdžiui, turime lanksčias ir dosnias vaiko priežiūros atostogas - jos netgi per ilgos, lyginant su kitomis šalimis, tačiau, kaip sakė sociologė, „džinas iš butelio išleistas dar 2008 m. ir dabar jau atgal sunkiai sukišime“.

Taip pat turime priemones, nukreiptas į didesnį tėčių įtraukimą į vaiko priežiūrą, tačiau kiek tai padeda gimstamumui, jau yra kitas klausimas. „Turime vaiko priežiūros paslaugas, kurių prieinamumas labai skirtingas priklausomai nuo gyvenamosios vietos. Turime bėdą, nes atostogų trukmė nesusinchronizuota su galimybe patekti į darželį. Jei pažiūrėsime į tai kiek vaikų iki 3 metų lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir palyginsime su kitomis mūsų regiono šalimis, atrodome irgi labai gerai.

Turime vaiko pinigus, mokestines lengvatas, kurie nėra tiesiogiai gimstamumo skatinimo priemonės, bet irgi svarbios. Bendrai, pagal tai kiek nuo visų išlaidų socialinėms reikmėms valstybė skiria šeimai ir vaikams, atrodome tikrai neblogai ES. Bet, kaip ir kalbėjau, gimstamumą veikia ir platesnio spektro veiksniai. Pvz., švietimo prieinamumas ir kokybė, visuomenės pasitikėjimas valstybe, socialinė nelygybė ir visuomenės poliarizacija, šeimos politikos ilgalaikis stabilumas“, - „Delfi“ kalbėjo A. Maslauskaitė.

Anot jos, svarbi yra šeimos politikos ir mokslo jungtis. O šiuo metu turime per mažai tyrimų, tikslių duomenų, kurie leistų labai taikliai planuoti šeimos politikos intervencijas. Dar vienas dalykas, šeimos politikos ir mokslo jungtis. Turime per mažai tyrimų, tikslių duomenų, kurie leistų labai taikliai planuoti šeimos politikos intervencijas.

Finansiniai aspektai ir pensijų sistema

„Viešieji finansai ir socialinė bei pensijų ekonomika remiasi lėšų šalies ūkyje perskirstymu, tad jos stabilumas priklauso nuo to, ar dirbančių ir mokesčius mokančių bei išlaikomų gyventojų skaičiaus santykis reikšmingai nesikeičia. Vis dėlto, minėtos ne tik Lietuvai būdingos visuomenės senėjimo, gimstamumo mažėjimo ir gyvenimo trukmės ilgėjimo tendencijos programuoja visai kitokią ateitį. Kad pensijų sistema išliktų stabili ir „Sodra“ išvengtų gilėjančio deficito Lietuvoje pastaraisiais metais buvo ilginamas pensinis amžius. Ateityje, toliau gerėjant gyvenimo kokybei ir ilgėjant gyvenimo trukmei, darbingo amžiaus trukmė taipogi turės būti ilginama ir gyventojai turės gerokai aktyviau investuoti ir taupyti, kad išlaikytų senatvėje orų pajamų srautą“, - aiškino I. Genytė-Pikčienė.

Pažangios Vakarų valstybės jau seniai susiduria su mažėjančio gimstamumo problema ir ją sprendžia daugiapakopėmis pensijų sistemomis, o aukštą pajamų pakeitimo normą senatvėje bei pensijų diferenciaciją pagal buvusias pajamas padeda pasiekti kaupiamosios pakopos. Anot jos, būtent daugiapakopės pensijų sistemos yra atsparesnės ekonominiams svyravimams ir ryškėjančioms demografinėms duobėms.

2021 metų gyventojų surašymo duomenys

2021 metų gyventojų surašymo duomenimis, pernai Lietuvoje nuolat gyveno 1,3 mln. 15 metų ir vyresnių moterų, iš jų 76,5 proc. arba 996,6 tūkst. buvo gimdžiusios. Jos pagimdė 1 mln. 962 tūkst. Palyginti su 2011 metų surašymo rezultatais, šio amžiaus moterų sumažėjo 8,3 proc. (117,4 tūkst.), pagimdžiusių moterų - 6,6 proc. (70,7 tūkst.), o pagimdytų vaikų - 11,3 proc.

Statistikos departamentas pastebi, kad su kiekviena jaunesne karta moterys gimdo vis mažiau vaikų.

2021 m. surašymo duomenimis, 1 tūkst. 15 metų ir vyresnių moterų teko 1 506 pagimdyti vaikai (2011 m. - 1 557, 2001 m. - 1 607). Daugiausia pagimdytų vaikų 1 tūkst. 15 metų ir vyresnių moterų teko Rietavo (2 019), Pagėgių (1 987), Šilalės rajono (1 977), Skuodo rajono (1 894), Alytaus rajono (1 875) ir Kalvarijos (1 872) savivaldybėse.

Santykinai mažai moterų gimdė savivaldybėse, kuriose yra didieji miestai: Vilniaus (1 255), Kauno (1 314), Panevėžio (1 392), Klaipėdos (1 393), Šiaulių (1 405), taip pat Neringos (1 385) ir Palangos miesto (1 459) savivaldybėse.

Gimstamumas mieste ir kaime

Gimstamumas mieste ir kaime skiriasi. 689 tūkst. miesto moterų (69,1 proc. visų pagimdžiusių moterų) pagimdė 1 mln. 263 tūkst. vaikų (64,4 proc. visų pagimdytų vaikų). 307,6 tūkst. kaimo moterų (30,9 proc.) pagimdė 699,1 tūkst. vaikų (35,6 proc.). Palyginti su 2011 m. surašymo rezultatais, pagimdžiusių miesto moterų sumažėjo 4,3 proc., kaimo - 11,4 proc., jų pagimdytų vaikų skaičius - atitinkamai 6,5 ir 18,7 proc.

Kaimo moterys dažniau gimdo daugiau vaikų nei miesto moterys. Kaimo moterų, pagimdžiusių keturis ir daugiau vaikų, buvo 1,7 karto daugiau negu miesto moterų.

Motinystės amžius

2021 m. surašymo duomenimis, dažniausiai moterys pirmą kartą gimdė 20-24 metų - 48,4 proc. visų pagimdžiusių moterų. Palyginti su 2011 m., pirmą kartą gimdančių tarp 20-24 metų moterų buvo 51,4 proc. Kas trečia pirmą kartą gimdžiusi moteris buvo 25-29 metų (2011 m. pirmą kartą gimdžiusių 25-29 m. moterų buvo 27,9 proc.).

Kaimo moterys pirmą kartą gimdo jaunesnės negu miesto. Iš visų pagimdžiusių kaimo moterų būdamos15-19 metų ir 20-24 metų pirmą kartą gimdė atitinkamai 12,8 proc. ir 52,9 proc., iš visų pagimdžiusių miesto moterų - atitinkamai 7,4 proc. ir 46,4 proc.

tags: #daugiausiai #butu #be #vaiku