Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgiama buožių iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos istorija. Išsamus istorijos konspektas, kuriame supažindinama su antrąja sovietine okupacija.
Antroji sovietinė okupacija prasidėjo 1944 m. vasarą, kai į Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė (vokiečiai visiškai iš Klaipėdos pasitraukė 1945 m. sausio mėn.), ir baigėsi 1990 m.
1941-ieji tremtis vaikų akimis
Sovietų valdžios politika Lietuvoje
Sovietų okupacija Lietuvoje, su nedidele pertrauka trukusi pusę amžiaus, paliko ryškų pėdsaką mūsų šalies istorijoje, ir išsiaiškinti jos padarinius svarbu ne tik istorikams - tai labai reikalinga ir mūsų visuomenės istorinės atminties bei savimonės nuskaidrinimui. Totalitarinis sovietų režimas, marksistinę istoriosofiją paskelbęs vienintele moksline pasaulėžiūra, siekė pagal ją visiškai pakeisti žmogaus ir visuomenės būtį, pajungti juos visa apimančiai valstybės kontrolei.
Religijos veiksnys turėjo ypatingą reikšmę sovietizavimo eigai Lietuvoje, kurios visuomenė prieš susidurdama su sovietų režimu buvo mažai sekuliarizuota ir konfesiniu atžvilgiu buvo beveik homogeniška. Katalikų bažnyčia (toliau - KB), turėjusi tankų religinių ir pasaulietinių organizacijų tinklą, sudarė veiksmingą, autonomišką socialinės komunikacijos sistemą.
Be to, religija Lietuvoje, ne taip, kaip tuo pat metu okupuotose kitose Baltijos valstybėse, buvo svarbi tautinio identiteto dalis. Visa tai darė Bažnyčią potencialiai galinga režimo oponente, kurios įtakos mažinimui režimas buvo priverstas skirti daug dėmesio.
Taigi sovietų valdžios ir KB santykiai yra svarbi XX a. Lietuvos istorijos dalis.
Posovietinė istoriografija dėmesį sutelkė į labiausiai matomus ir skaudžiausius sovietų režimo patirties aspektus. Daugiausia tiriama represijos, tautos pasipriešinimo slopinimas, ekonominio ir politinio gyvenimo sovietizavimas.
Mokslinių darbų apie sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą antireliginę politiką, kaip ir apskritai sovietinės sociokultūrinės, pasaulėžiūrinės politikos problemoms skirtų tyrimų, vis dar yra labai nedaug.
Pastangas aprašyti ir nagrinėti sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą antibažnytinę politiką galima sugrupuoti tik pagal jų atsiradimo vietą ir laiką, nes ryškesnius interpretacijų skirtumus, be sovietinių vertinimų, įžvelgti sunku.
Išskirtinos trys darbų grupės: 1) išeivijos ir užsienio autorių darbai; 2) darbai, išleisti sovietinėje Lietuvoje; 3) posovietiniai darbai. Tik apie paskutinės grupės darbus galima kalbėti kaip apie istorinius tyrimus tikrąja šio termino prasme, nes tik juose analizės objektas vertinamas kaip praeities reiškinys, tuo tarpu pirmųjų dviejų grupių autoriai į sovietų režimo politiką, vykdytą Bažnyčios atžvilgiu, neretai žvelgė kaip į aktualią rašymo momentu realiją.
Pirmosios grupės darbams, be jau minėto istorinės perspektyvos trūkumo, būdinga ir tai, kad juose ribotai panaudoti pirminiai istorijos šaltiniai, kurie jų autoriams buvo neprieinami. Sovietinės spaudos ir tendencingai atrinktų šaltinių publikacijos, įvairiais būdais pro geležinę uždangą prasiskverbusios informacijos nuotrupos, kuriomis tegalėjo naudotis Vakaruose gyvenę autoriai, dažnai apribodavo galimybes pateikti nuodugnesnę analizę.
Pirmasis Vakarus pasiekusią informaciją apie Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje susisteminti ir įvertinti septintojo dešimtmečio pradžioje pabandė Juozas Vaišnora MIC, pasirašęs literatūriniu J. Savojo slapyvardžiu1. Jis daugiausia dėmesio skyrė postalininio laikotarpio sovietų režimo politikai, vykdytai religijos atžvilgiu, ir tik prabėgomis užsiminė apie religijos persekiojimus ankstesniais metais.
J. Vaišnoros pateikti faktiniai duomenys buvo labai apytikriai arba visai netikslūs. Apibendrindamas pateiktą informaciją, jis priėjo išvadą, kad sovietų režimas iki septintojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje nepadarė didesnių nuostolių KB.
Po kelerių metų pasirodė Mato Raišupio parengta apybraiža2, kurioje tikėjimo persekiojimas sovietinėje Lietuvoje atskleidžiamas daugiau per atskirų katalikų dvasininkų likimo prizmę. Su paskutinio, dar nuo nepriklausomos Lietuvos laikų savo pareigas ėjusio vyskupo Kazimiero Paltaroko mirtimi autorius siejo atskiros Lietuvos KB istorijos epochos pabaigą, nors ir nenurodė esminių jos požymių.
Būtent šios publikacijos, taip pat dėl aštuntajame dešimtmetyje pralaidesne pasidariusios geležinės uždangos ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" (toliau - „Kronika") leidybos pagausėjusi informacija apie Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje paskatino Vakaruose vėl imtis nagrinėti sovietų režimo ir Bažnyčios santykius. Svarbiausias autoriaus tyrimo objektas buvo nacionalizmo ir katalikiškumo konvergencija aštuntojo dešimtmečio disidentiniame sąjūdyje, tačiau daug dėmesio jis skyrė ir Bažnyčios padėties evoliucijai sovietų režimo sąlygomis ankstesniais metais, nes be to nebuvo galima paaiškinti ir aštuntojo dešimtmečio procesų.
Religinės politikos sušvelnėjimą po Josifo Stalino mirties autorius aiškino režimo siekiu integruoti į sovietinę visuomenę tikinčiuosius, kurie iki tol laikyti jos priešais. Lietuvoje KB tai suteikė viltį, išsilaikiusią iki septintojo dešimtmečio pradžios ir kuriam laikui atitolinusią katalikiškojo pasipriešinimo judėjimo kristalizaciją, kad jos gyvenimo sąlygos pamažu normalės.
V Vardys, kaip ir dauguma Vakarų bei išeivijos autorių, disidentinio sąjūdžio stiprumą Lietuvoje siejo su KB veikla. Beveik tuo pačiu metu pasirodė ir Kestono koledžo Religijos ir komunizmo studijų centro (Didžioji Britanija) vadovo Michaelio Bourdeaux darbas4, analizuojantis Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje. Tiesa, didesnė jo dalis - tai dokumentų publikacijos.
Kai kurias KB egzistavimo sovietų režimo sąlygomis problemas monografijoje apie opoziciją režimui aptarė ir Tomas Remeikis6. Jis neigiamai vertino septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Šventojo Sosto komunistinių režimų atžvilgiu vykdytą politiką, ne pagerinusią Bažnyčios padėtį Lietuvoje, o tik sutvirtinusią sovietų režimui palankių Bažnyčios hierarchų padėtį.
T. Polemizuodamas su V.Vardžiu, T. Katalikybės ir nacionalizmo santykį sovietinėje Lietuvoje nagrinėjo Kęstutis Girnius7, kuris bandė paneigti „lietuvio kataliko" teoriją ir įrodyti, kad katalikybės ir lietuviškojo nacionalizmo suartėjimas labiausiai pasireiškė būtent sovietmečiu ir jį sąlygojo interesų sutapimas, o ne objektyvi lietuviškumo ir katalikybės giminystė.
Prie pirmosios grupės darbų reikėtų priskirti ir jau gerokai po sovietinės sistemos žlugimo pasirodžiusią sintetinę studiją „Krikščionybė Lietuvoje"8, kurios skyrius apie XX a. antrosios pusės Bažnyčios istoriją parengė V.Vardys ir K. Pirmieji sovietinės istoriografijos darbai apie KB padėtį sovietinėje sistemoje pasirodė XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje.
Tai nebuvo objektyvūs moksliniai tyrimai: juose tendencingai atrinktais ir pateiktais istorijos faktais siekta pagrįsti ateistinės propagandos teiginius. Sovietinė istoriografija pabrėžė politinį sovietų valdžios ir Bažnyčios konflikto pobūdį, stengėsi įrodyti, kad svarbiausia pastoracinės veiklos suvaržymų ir represijų prieš dvasininkus priežastis buvo Bažnyčios priešinimasis naujajai socialinei santvarkai 9.
Sovietinė istoriografija taip pat tvirtino, kad šeštajame ir septintajame dešimtmetyje dauguma katalikų dvasininkų, neva matydami, jog dėl jų priešiškumo sovietų valdžiai Bažnyčia gali būti izoliuota nuo visuomenės, tapo politiškai lojalūs, kartu jie siekė prisitaikyti prie naujų sąlygų ir taip sustiprinti religijos įtaką10.
Kiek kitaip Bažnyčios padėtis buvo traktuojama užsieniui skirtose propagandinėse sovietinių autorių brošiūrose. Kaip pavyzdį galima paminėti J. Sovietų okupuotoje Lietuvoje būta ir režimo nekontroliuojamų mėginimų aprašyti bei analizuoti antireliginę politiką. Aštuntajame dešimtmetyje aktyvus disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis pogrindžio sąlygomis sugebėjo parengti išsamią studiją, kurioje apžvelgė ateistinę literatūrą, pasirodžiusią Lietuvoje iki 1976 m. Tai labiau bibliografinio pobūdžio darbas, pateikiantis tyrėjams daug kiekybinių duomenų apie ateistinės literatūros leidimo mastą tam tikrais laiko tarpsniais ir jos temas.
Žlugus sovietų režimui, susidarė gerokai palankesnės sąlygos laisvai nagrinėti neseną praeitį, nes: 1) nebeliko išorinės politinės cenzūros; 2) tapo prieinami slapti sovietų valdžios institucijų archyviniai dokumentai; 3) atsirado poreikis istoriškai įvertinti praėjusią epochą. Sovietų režimo vykdytas Bažnyčios persekiojimas taip pat tapo viena iš populiariausių temų. Periodiniuose leidiniuose pasipylė srautas straipsnių apie represijas prieš dvasininkus, bažnyčių uždarinėjimą, tikinčiųjų pasipriešinimą 13, įdomiausių šaltinių publikacijų ar pagal juos parengtų populiariai parašytų knygų14.
Mokslinių sovietų valdžios antireliginės politikos tyrimų daugiau pasirodė tik XX a. 15. Juose panaudota daug sovietų valdžios institucijų archyvinių dokumentų, atskleisti Bažnyčios praradimai dėl sovietų valdžios vykdytos politikos.
Jau septintajame dešimtmetyje serijoje „Faktai kaltina" buvo išspausdinti sovietų ateistinės propagandos ir istoriografijos tezėms pagrįsti reikalingų archyvinių dokumentų rinkiniai, kurių didžiąją dalį sudarė dvasininkų tardymo protokolų ištraukos18. Be konteksto pateikti ir dažniausiai prievarta išgauti kunigų liudijimai turėjo parodyti Bažnyčios politinį angažuotumą ir jų vaidmenį pogrindžio veikloje.
Tiriant sovietų valdžios antibažnytinę politiką itin svarbūs yra vadovaujančių komunistų partijos institucijų, kurios nustatydavo pagrindines antireliginio darbo kryptis ir sprendė svarbiausius su tuo susijusius klausimus, dokumentai. Darbe panaudoti Lietuvos ypatingojo archyvo Lietuvos komunistų partijos (toliau - LKP) dokumentų skyriuje saugomi LKP Centro komiteto (toliau - CK) biuro posėdžių protokolai ir nutarimai, LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus parengtos pažymos, taip pat vadinamajame ypatingajame aplanke sukaupti ypač slapti LKP CK biuro nutarimai ir su jų svarstymu susijusi medžiaga19.
Nagrinėjamu laikotarpiu Sovietų Sąjungoje kontroliuoti religines organizacijas, išskyrus RSB, ir konkrečiai vykdyti komunistų partijos vadovybės numatytus bendrus antireliginio darbo uždavinius buvo patikėta Religinių kultų reikalų tarybai prie SSRS Ministrų Tarybos (toliau - RKRT)*, kuri kiekvienoje srityje bei sąjunginėje res-publikoje turėjo savo įgaliotinius, ir sovietų saugumo policijos (Valstybės saugumo liaudies komisariato (toliau - NKGB), Valstybės saugumo ministerijos (toliau - MGB), Valstybės saugumo komiteto (toliau - KGB)) įstaigoms. Šių institucijų archyviniai dokumentai yra pagrindinis šaltinis temai atskleisti.
Naudojantis RKRT ataskaitomis ir pranešimais SSRS Ministrų Tarybai (toliau - MT) ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos (toliau - SSKP) CK, posėdžių protokolais, pokalbių su valdžios pareigūnais ir religinių organizacijų atstovais stenogramomis, saugomomis Rusijos Federacijos valstybiniame archyve20, buvo galima analizuoti antibažnytinės politikos sprendimų priėmimo mechanizmą, parodyti centrinių ir vietos valdžios institucijų nesutarimus dėl šios politikos taktikos. RKRT įgaliotinio Lietuvoje archyvinis fondas, kurio didžiąją dalį sudaro susirašinėjimo su RKRT, LKP CK, LSSR MT ir kitomis sovietų valdžios institucijomis dokumentai, įvairios informacinės įgaliotinio pažymos ir ataskaitos21, suteikė daug informacijos apie konkrečius antibažnytinės veiklos būdus ir jos rezultatus.
Svarbiausi nagrinėjamai temai buvo skyrių, kurie tiesiogiai kontroliavo Bažnyčios veiklą ir stengėsi daryti jai įtaką, informaciniai pranešimai, sektų dvasininkų operatyvinės įskaitos bylos ir nuteistųjų tardymo bylos 22. KGB ir visų kitų sovietų valdžios institucijų dokumentus būtina vertinti itin kritiškai, nes net slapčiausi iš jų pažymėti melo ir demagogijos, kuriais buvo pagrįsta visa sovietinė sistema, ženklu. Be to, nemažai konkrečių antireliginės politikos veiksmų buvo atlikta tik pagal žodines instrukcijas.
Informatyviausias antrosios grupės šaltinis, naudotas šiame darbe, yra 1972-1989 m. pogrindyje išleistas 81 „Kronikos" numeris23. Čia galima rasti gausybę sovietų valdžios vykdyto tikinčiųjų diskriminavimo, jų pasipriešinimo faktų, sovietų valdžios ir Bažnyčios santykių vertinimų.
Vertingas informacijos apie Bažnyčios reagavimą į valdžios veiksmus šaltinis yra Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomi dokumentai - kunigų raštai kurijai, vyskupijų valdytojų tarpusavio susirašinėjimas, užrašyti pokalbiai su valdžios pareigūnais. Šiai grupei taip pat priskirtini dvasininkų, nagrinėjamų įvykių tiesioginių liudininkų, atsiminimai24, kurie suteikė galimybę ne tik suvokti konkrečią dramatiškų įvykių patirtį, bet ir pateikti alternatyvą ideologizuotiems, dažnai neatspindintiems tikrovės sovietų valdžios doku-mentams. Itin reikšmingi šiuo požiūriu yra kan. Juozapo Stankevičiaus, 1947-1965 m. buvusio pačiame Bažnyčios gyvenimo įvykių centre, atsiminimai, parašyti dienoraščio forma. Nors ir labai subjektyvūs, jie leido visiškai kitaip interpretuoti faktus, atsispindinčius oficialiuose archyviniuose dokumentuose.
Lietuvoje vykdytos antibažnytinės politikos lyginimas su antireliginio darbo kituose Sovietų Sąjungos regionuose ir satelitinėse valstybėse leido atrasti bendrų bruožų ir skirtumų, nustatyti, kuo Lietuvos atvejis buvo unikalus. Išsami jų sovietmečio patirties analizė turėtų būti atskiros studijos objektu. Darbe taikyti politinės istorijos tyrimams būdingiausi aprašomasis, lyginamasis ir probleminės analizės metodai. Aprašymui daug vietos skirta todėl, kad iki šiol istoriografijoje daug sovietų valdžios vykdytos antibažnytinės politikos aspektų nebuvo detaliai nagrinėta.
Pagrindiniai trėmimai
1948 m. gegužė - tremiamos žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimos, ištremta apie 40 tūkst.
1949 m. kovas - “Dėl buožių su šeimomis, banditų ir nacionalistų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSRS”. Į Rytus išvežta apie 33 tūkst.
1951 m. spalis - “Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo visam laikui iš Lietuvos SSRS”, ištremta apie 16 tūkst.
1951 metų trėmimui sovietiniai okupantai parinko maloniai skambantį pavadinimą - „Ruduo“ (rus. Osen). LTSR Ministrų Tarybos nutarime dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos rudens operacijos metu buvo numatyta į Sibirą nuolatiniam gyvenimui iškelti 4 tūkst. kolektyvizacijai besipriešinančių šeimų.
Skirtingai nuo ankstesnių vežimų, kurie buvo vykdomi savaitgaliais, 1951 metų „rudens“ operacija prasidėjo ankstų antradienio rytą. Spalio 2-3 dienomis paskutiniam dideliam trėmimui vykdyti buvo mobilizuotos milžiniškos pajėgos: daugiau nei 15 tūkst. MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų bei 8 tūkst. sovietinių ir partinių aktyvistų, sudarę 2600 „operatyvinių grupių“, šukavo kaimus, pagal sąrašus ieškodami „buožių“ ir „buožių pakalikų“ šeimų.
1951 m. spalio 2 d. iki vidurnakčio visoje Lietuvoje paimtos 3992 šeimos (15041 žmogus), spalio 3 d. - dar tūkstantis žmonių. Ir kai jau buvo surinkta 16 150 žmonių (5278 vaikai, 577 moterys ir 5090 vyrų), ešelonai išvyko į tremties vietas Krasnojarsko krašte. Liko neištremti 2395 žmonės, kurių emgėbistai nerado gyvenamosiose vietose (iš jų 121 jau buvo miręs, 13 anksčiau ištremta, 91 suimtas, 53 pabėgo trėmimo metu). Tremties vietų nepasiekė 39 vaikai.
Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį 87 m. širvintiškiui J. J. B. 1951 m., būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu, vykdė Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ ir iš Vilniaus srities Smėlių rajone esančio Gursčių kaimo į SSRS teritoriją, Tomsko sritį, ištrėmė K. V.
Taip pat 1952 m. J. B., vykdydamas tą patį Lietuvos SSRS Ministrų tarybos nutarimą, iš Vilniaus srities Smėlių rajone esančio Gailiūnų kaimo prievarta išvarė iš namų N. A., B. A. ir tą pačią dieną pristatė jas į Lentvario geležinkelio stotį, iš kurios traukiniu buvo prievarta išvežtos į SSRS Krosnojarsko kraštą. Ingašsko srities Revučij gyvenvietėje pastarosios priverstinai gyveno iki 1956 m.
Teismo nuosprendyje teigiama, kad J. B. kaltu prisipažino iš dalies. Byloje surinkti įrodymai - dokumentai, rašysenos specialisto tyrimo išvada - patvirtina, kad kaltinamasis J. B. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, J. B. pripažino kaltu dėl dviejų šeimų ištrėmimo ir taikant bausmių dalinio sudėjimo būdą paskyrė kaltinamajam galutinę subendrintą bausmę - laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant J. B. nuo 23 val. iki 6 val.
Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad J. B. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogiškumui. Be to, nuteistasis J. B. Nuosprendyje pabrėžiama, kad įgyvendinant teisingumo principą, siejamą ne tik asmens, kurio atžvilgiu priimamas nuosprendis nubaudimu, bet šio asmens padarytos veikos įvertinimu, pripažįstant ją nusikalstama ir tuo pačiu jos ir ją padariusio asmens pasmerkimu, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skirti J. B.
Tremties memorialas Utenoje
Trėmimų priežastys ir tikslai
1940 m. birželio mėn., tik okupavus Lietuvą ir net nesant partizaninio pasipriešinimo, pasak Vytenio Rimkaus („Sibiro Alma Mater“, VI t., 2015), užsibrėžtas tikslas - apvalyti visuomenę „nuo komunizmui priešiškų elementų“, galinčių trukdyti „vieningai ideologinei komunistinei visuomenei sukurti“, būtent visiškai naujai - „tarybinei visuomenei“.
Toliau V. Rimkus teigia: „peršasi mano tėvo Jaroslavo - tremtinio ir politinio kalinio - ne kartą sakyta nuomonė, kad čia nesą jokio komunizmo, o tik naujos formos rusiškasis imperializmas, siekiąs surusinti kaimynines tautas, kuris oficialiai Lietuvą vadinęs „iskono ruskaja ziemlia“, „Sieverno-Zapadnij kraij“.
1941 m. balandžio pabaigoje sovietų santvarkai galimai priešingai nusiteikę asmenys buvo suskirstyti į 10 kategorijų ir joms numatytos 3 rūšių represijos: 1) įkalinimas pagal teismo nuosprendį TSRS NKVD Vyriausios lagerių valdybos (sutrumpintai - GULAG‘o) sistemos kalėjimuose, t. y. spec. tremtis; 2) įkalinimas karo belaisvių stovyklose; 3) apgyvendinimas specialiose gyvenvietėse, prižiūrint NKVD.
1941 m. gegužės mėn. LTSR NKGB jau turėjo sudariusi orientacinius duomenis apie pagal įvairias kategorijas apskaitytus tremtinus asmenis ir jų šeimas. Tai: LR Prezidentas Aleksandras Stulginskis, Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, visi ministrai, šimtai buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, žurnalistai, spaudos darbuotojai, mokslininkai, mokytojai, kunigai.
Taigi tremtimi pirmiausia siekta iš Lietuvos pašalinti okupacijai nepritariančius žmones, konfiskuoti jų turtą, pakeisti šalies socialinę ir tautinę sudėtį, asimiliuojant Lietuvą, įbauginti žmones, kad šie nesipriešintų sovietiniam režimui.
Pasak Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko Povilo Jakučionio, šiuo trėmimu traumuota Lietuvos visuomenė, nes „buvo nupjauta visa tautos ir šalies viršūnė. Prie Laptevų jūros prievarta buvo išvežtas visas elitas. Todėl dabar murkdomės ir negalime susivokti patys savyje. Daugybė žmonių nebesupranta nei pačios valstybės svarbos, nei pilietiškumo, nebeturime moralinių vertybių“.
1941-06-14 trečią val. nakties Maskvos nurodymu prasidėjo pirmoji masinė žmonių deportacija Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Moldovoje. Ši data pavadinta „Gedulo ir vilties diena“.
1945 m. pavasarį, vos pasibaigus karui, į Rytus vėl pajudėjo ešelonai su tremtiniais.
1948-05-22 ketvirtą val. ryto įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, kurio metu gyvuliniuose vagonuose išvežta apie 40 tūkst. žmonių, iš jų - 10 897 vaikai iki 15 metų. Jie irgi buvo įrašyti į liaudies priešų sąrašus. Tremtiniai nugabenti į Sibirą, SSSR pietus ir kitas menkai tinkamas išgyvenimui vietoves.
1949 m. irgi vykdyti gausūs, liaudiškai vadinant, žmonių vežimai perpildytais ešelonais.
1950-09-19, remiantis SSSR ir LSSR Ministrų tarybų nutarimais, vyko ūkininkų trėmimai į Chabarovsko krašto Lazo ir Chabarovsko prie Amūro rajonus.
1951 m. spalio 2 - 3 d. pagal Vyriausybės nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR“ surengta represijų banga prieš kolektyvizacijai nepasidavusius ūkininkus, kurie nepanoro bendram vartojimui atiduoti savo užaugintų gyvulių, padargų, pastatų, grūdų... Šia tremtimi siekta greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją. Taip siekta galutinai sunaikinti žemę mylinčių, darbščių ūkininkų struktūrą. Antra, tai buvo kerštas pradėjusiam gesti antisovietinio partizaninio judėjimo dalyviams ir jų rėmėjams. Trečia, tai buvo kartu ir tautos gąsdinimas siekiant besąlygiško paklusnumo naujai ideologijai.
Tremiamųjų sąrašus sudaryti buvo patikėta vietinėms administracijoms ir partijos komitetams. „Savieji“ buvo itin negailestingi tautiečiams, pažįstamiems, kaimynams... Net 4 215 šeimų (14 950 asmenų) buvo įvardyti buožėmis, nors daugiau nei pusė jų jau buvo grasinimais, bauginimais suvaryti į kolūkius ir jiems perleidę sunkaus darbo vaisius. Operacijai įvykdyti mobilizuota 15 tūkst. MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų bei 8 tūkst. vietinių aktyvistų.
Po Stalino mirties tremtiniams pamažu pradėta leisti grįžti į Lietuvą.
Atminimo įamžinimas
Straipsnyje „Kodėl? Kur? Kam?“ („Šiaulių naujienos“, 2010 10 21) rašiau: „Tremtinių literatura... Rezistentų dainos... Piešiniai... Kita šių žmonių rūsčią dalią liudijanti medžiaga... Apie tai garsiai prabilta pačiais pirmaisiais metais po šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Skaityta, dainuota, dalintąsi įspūdžiais, mąstyta... Nespėjome gerai nė apsidairyti, euforija priblėso, kalbos pritilo... Net D. Grinkevičiūtės prisiminimų ištraukų neliko naujajame 2007 m. „Šviesos“ leidyklos išleistame chrestomatinio pobūdžio literatūros vadovėlyje“.
tags: #del #buoziu #iskeldinimo #is #ltsr #teritorijos