Lietuvoje, krašte, kurio ilgesys perpina daugelio Vlado Šlaito eilėraščių motyvus, ilgą laiką buvo išleista tik viena jo poezijos knygelė „Be gimtojo medžio“ (1982 m.), neatskleidžianti visos Vlado Šlaito kūrybos esmės. Visi kiti jo poezijos rinkiniai tuo metu Lietuvoje buvo mažai kam matyti ir skaityti. Tik 1997 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pilną V.Šlaito kūrybos rinktinę „Saulė ant šaligatvio“, kurią sudarė VDU Lietuvių literatūros katedros vedėja docentė I.
Šioje rinktinėje atsiskleidžia įvairios V. Šlaito kūrybos temos ir motyvai, kurie leidžia giliau pažvelgti į poeto pasaulėjautą.
Šį - pabaigos poezijos - reiškinį yra šiek tiek tyrinėjusi Brigita Speičytė. Savo straipsnyje apžvelgusi kelių klasikinių poetų vėlyvuosius tekstus, autorė teigia, kad įmanoma išskirti tam tikrą „pabaigos tekstų“ tipą, kurį apibrėžia ne tiek jų parašymo chronologija, kiek jų semantikos, struktūros, intonacijos ypatybės.
Žodžiu, ne visi vėliausiai parašyti eilėraščiai įstengia vainikuoti kūrybą, ir nebūtinai kūrybą užbaigiantys tekstai sutampa su biografinio autoriaus gyvenimo finalu (manyčiau, kad Martinaičio kūrybos pabaigos tekstai išrašyti 2004 m. rinkinyje K. B. Įtariamas, nors šią prielaidą reikėtų atskirai tikrinti).
Egzistencinis liūdesys ir laiko tėkmės pajauta
Beregint silpstantis ryšys su pasauliu, egzistencinis liūdesys („Klausausi, kaip išskrenda gervės. / Lyg būčiau voroj paskutinis / Žiemoti čia liekantis paukštis - / Pats nuo savęs atsiskyręs, / Nuo savęs nežinia kur nutolęs“; eil. „Auksinis ruduo“, p. 51) lemia subjekto nostalgiją ir troškimą bet kokia kaina sustabdyti laiką („Te ilgiau dar pabūna ruduo“, p. 24; „Te ilgiau dar pabūna žiema“, p. 33; „Tik noriu, kad mano diena / kas rytą sugrįžtų, / kad ir snieguota, purvina, / vėjuota, / bet grįžtų“; p. 45; „Kad taip dar 20, 30 metų, / kurių abu neturėsime!“, p. 79).
Liūdnos eilėraščių intonacijos kyla iš gyvenimo prarasties jausmo: „Jau nenueisiu iki Babilono. / Viskas pakeista: / Keliai, miestai, kalbos - / Juos jau užvertė šimtmečiai“ („Mano lange…“, p. 77) - ir iš abipusio intersubjektyvaus ryšio ilgesio: „Mano žodžiai / pasiilgo, kad būtų jie išgirsti“ („Mano žodžiai…“, p.
Tėkmė, ėjimas, judėjimas užtikrina gyvenimą laike („Eidamas žinau, jeigu sustosiu, / tai ir bus to laiko pabaiga“; eil. „Kelio daina“, p.
Neapeinama vienišo subjekto lyrinių apmąstymų tema yra mirtis, pomirtinio gyvenimo būsenos: „Mokėsiu būti numiręs taip, / kaip reikės. / Taip, kaip reikės / prastam cementiniam paminklui“ („Taip, kaip reikia cementiniam paminklui“, p. 103); „Nenoriu nieko neveikti po mirties - / Tiek amžių / Negalėsiu nieko pasakyt, kas vyksta“ („Nenoriu nieko neveikti po mirties…“, p. 81).
Eilėraščiuose su mirties nuojauta susitaikoma ne lengvai ir ne iš karto („laikau kirvį / kad galėčiau apsigint nuo mirties / (kuri lenda per langą, laužia duris)“; eil. „Žodžiai, ko jūs tylite…“, p. 97). Subjektui labiausiai baisu dėl to, kad mirti teks vienam („Likau vienas išnuomotame savo gyvenime, / kurį turėsiu kažkam sugrąžinti“; eil. „Po jubiliejaus“, p. 121).
Dabartinį savo gyvenimą subjektas suvokia kaip nuolatinę, užsitęsusią nemigą, laviravimą ties „širdies demarkacine linija“, skiriančią gyvenimą nuo mirties (p. 85), senų skylėtų prisiminimų lopymą (p. 109), sapną.
Šiapusinis pasaulis darosi ankštas, todėl vis dažniau kuriais nors kanalais (vaizduote, sapnu, nuojauta užsimerkus) persikeliama į „anapus“: „Sutemsta. / Koks ankštas pasaulis! / Nieko nematau, užsimerkęs / anoj pusėj lietaus“ („Audra: Kita redakcija“, p.
Eilėraščių subjektas prisistato kaip senas žmogus (eil.
Senatvė eilėraščiuose susitinka su vaikyste, vaikiškumu kaip tolygios pajėgos suprasti, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime: eilėraštyje „Einant gatve su vaiku“ (p.
Sužinoti, kad kitas yra, reiškia ne abejingai praeiti pro šalį kaip pro daiktą, nors ir matomą, bet susitikti žvilgsniuose, pokalbyje, užmegzti abipusį kontaktą.
Abejingi, nevalentiški žmonės-daiktai kuria kraupios atmosferos, kurioje nėra gyvybės, įspūdį. Todėl verčiau trauktis į draugiškesnę, dialogiškesnę aplinką - mišką (plg. eil. „Šimkaičių miško aikštelėje / Gūdžioje miško aikštelėje“, p.
Subjekto prisipažinimas - „Nenoriu nieko neveikti po mirties“ - suponuoja baimę būti įkalintam sustingusioje pasyvioje amžinybėje, kur nėra laiko tėkmės, todėl joje neįmanomas aktyvumas. Nuogąstaujama, kad reikės tylėti („Negalėsiu nieko pasakyti“), ir ši baimė suponuoja subjekto poreikį įvardyti, suprasti, nušviesti, t. y. „pasakyti, kas vyksta“.
Atrodytų paradoksalu, tačiau paskutinėje strofoje subjektas prisipažįsta, kad vis dėlto nejaučia baimės nebūti: „Kodėl nebijau nebuvimo iki šiol?“ Ar tai reiškia, kad baisiausias dalykas yra ne nebūtis, bet negalėjimas veikti, sakyti?
Paskutiniai Martinaičio eilėraščiai atrodo liūdni. Juose, lyginant su visa ankstesne jo poezija, vis silpniau srovena gyvybinė energija, anksčiau prikėlusi tiek gyvenimų „iš pasėtų rugių“ ar aidėjusi negimusių kūdikių balsais, kuriuos liudijo girdėjęs K. B. Įtariamas.
Paskutiniuose eilėraščiuose vis daugiau rimties, sąstingio ir vienišos tylos, bet kartu akivaizdus gyvenimo, gamtos savaimingumas (nasturtos vis tiek kvepia, ruduo vis tiek auksinis, lapai parkuose krenta) - nepriklausomai, ar subjektas yra, veikia, sako, ar jis tyliai išeina („Toksai išnykimo gražumas. / Kuriam ir tavęs nebereikia - / Lyg parko nukritusiam lapui, / Kurį gal tik vėjas pakels“; eil. „Auksinis ruduo“, p. 51).
Tu išnyksti, išeini iš pasaulio, bet pasaulis lieka pilnas gyvybės.
Medis - ilgaamžiškumo ir stiprybės simbolis.
Kūrybos bruožai ir temos
Antra ir trečia knygos dalys skirtos Kukučio ir K. B. eilėraščių pluoštams. K. B. („K. B. Vilnius, Vokiečių gatvė“, p.
K. B. pasakoja vis absurdiškesnes eilėraščių istorijas: žudikai apsirinka ir nužudo filosofijos magistrą, kadangi nužudytas „ne tas“, todėl byla nutraukiama („K. B. apie filosofijos magistro N. nužudymą“, p. 144); arba - kaleidoskopiškas žvilgsnis į lėkštą chaotišką žiniasklaidos turinį ir aktualijas, vardijant ne itin skoningai skambančias politikų pavardes: „apibrazauskinti, / nuforuminti, / apterleckinti, / vaišviluoti, / nuprunskinti, / landsbergiuoti, / petkevičiuojasi, lyguoja, / pasiuokuodami…“; eil. „K. B. Skaito laikraščius. Savaitė“, p. 157).
K. B. sąmonę juodina laikraščiai („K. B. skaito laikraščius: juodoji sąmonė“, p. 153), subjektas kasdien gyvena baimės įtampoje, kad šiandien mane partrenks, įstrigsiu lifte, sumuš arba apiplėš einantį gatve, sužinos banko kortelės kodą etc. Šios nepasitikėjimo aplinka jausenos, skaidančios subjekto sąmonės vientisumą, ypatingai priartina K. B.
Trečioje dalyje skelbiami paskutiniai Kukučio eilėraščiai pakartoja klasikines Kukučio baladžių vietas ir siužetus, komentuoja, aiškina ankstesnį Kukutį, pavyzdžiui, jo sugebėjimą būti vienu metu „keliose šalyse, Paryžiuje, Stokholme ir Maskvoj / kalbėti įvairiomis kalbomis, / kurių jis nesupranta“ („Apie Kukučio globalizaciją: Iš agentūrinio pranešimo“, p. 179).
Justi pastanga naudotis tais pačiais, atpažįstamais įvaizdžių ir temų resursais (kaip įprasta Kukučiui, ir toliau tarsi savarankiškai pasaulyje gyvena skirtingos jo kūno dalys: liežuvis, ausis, koja).
Tačiau paskutiniai lyriniai Kukučio portretai vis labiau panašėja į K. B.: Kukutis atsiduria naujoje kultūrinėje aplinkoje, kuri taip pat ne mažiau groteskiška už ankstesnę: pavyzdžiui, jis negali gelbėti skęstančiojo, nes neturi gelbėtojo pažymėjimo, neturi kulkosvaidžio, nes niekas dabar nenaudoja kulkosvaidžių, galiausiai „jis net neturi dėl ko / atiduot savo kojos / ar bent akies!“ („Kukutis neturi medalio“, p. 171).
Kukučio lyrinių patirčių erdvė darosi vis panašesnė į K. B. erdvę: Kukutis taip pat tampa naujo pasaulio įtariamuoju, savotiškai yra numarinamas protokoluose, bylose (p. 181), patiria savotiškų nuotykių globalizacijos epochoje (eil. „Apie Kukučio globalizaciją“, „Globaliniai Kukučio nuotykiai“, „Įtariamas Kukutis“), pagaliau visiškai paskutinis rinkinio eilėraštis skelbia „Dekukutizacijos įstatymą (Pliugžmos projektą)“ (p. 206).
Nuo šiol Kukutis bus inventorizuotas, bus ištirti jo nuolatiniai atsivertimai, persivertimai, deformacijos, bus nustatyta kokios UAB yra į jį investavusios, bus atimta jo teisė pasirašyti ant vertybinių popierių, bus atimti autoriaus jam kadaise suteikti įgaliojimai vienu metu būti keliose vietose, skelbtis pakartam bei dalyvaujančiam savo laidotuvėse, galiausiai bus palaidotas tarp Neries ir Vilijos (p. 207).
Jeigu K. B. („Nenoriu nieko neveikti po mirties…“, p.
Bibliografija
- Šlaitas, Vladas. Žmogiškosios psalmės. Detmoldas: Pradalgė, 1949.
- Šlaitas, Vladas. Ant saulėgrąžos vamzdžio. Londonas: D. Britanijos lietuvių sąjunga, 1959.
- Šlaitas, Vladas. Be gimto medžio. Londonas : D. sąjunga, 1962.
- Šlaitas, Vladas. Antroje pusėje. Londonas: Šaltinis, 1964.
- Šlaitas, Vladas. Širdies paguodai. Londonas: D. sąjunga, 1965.
- Šlaitas, Vladas. Aguonų gaisras. -[Southfield, Mich.]: Ateitis, 1969.
- Šlaitas, Vladas. Pro vyšnių sodą . - Chicago (Ill.) : Ateitis, 1973.
- Šlaitas, Vladas. Nesu vėjo malonėje. - Southfield (Mich.) : Ateitis, 1978.
- Šlaitas, Vladas. Be gimtojo medžio.- Vilnius: Vaga, 1982.
- Šlaitas, Vladas. Rudenio vynas. - Western Springs (Ill.) : Ateities Literatūros fondas, 1991.
- Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai / [sudarė Indrė Žekevičiūtė]. - Vilnius:Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 1997.
tags: #eilerastis #jeigu #buciau #medid