Vietinio Vandentiekio, Kanalizacijos, Drenažo Sistemos ir Elektros Sklype Reikalavimai

Aplinkos apsaugos tikslas - ne tik tausoti gamtą, racionaliai naudoti jos išteklius, bet ir sudaryti prielaidas tolygiai visuomenės materialinės gerovės bei dvasinės kultūros plėtotei (pasauliniu, teritoriniu ir vietos mastu).

Drenažo baseino schema

Atliekų Sąvartynai: Bendroji Informacija

Atliekos - tai nebetinkami vartoti žmogaus veikloje ir gamtiniuose procesuose panaudoti daiktai ir medžiagų likučiai (išskyrus išmetamus į atmosferą ir patenkančius į aplinką su nuotekomis teršalus), kurie yra tiesiog išmetami.

Atliekų sąvartynas - tai teritorija buitinėms ir komunalinėms atliekoms šalinti. Kad vietovė būtų panaudota ekonomiškai ir aplinka apsaugota nuo teršimo, paprastai įrengiami aukšti sąvartynai.

Tinkamai įrengtas sąvatynas turi paviršinio ir požeminio drenažo sistemas, nelaidų vandeniui pagrindą, vandens valymo ir dujų surinkimo įrenginius, laboratorinę įrangą aplinkos monitoringui vykdyti ir būna suskirstytas į sekcijas. Sekcijos atskiriamos specialia danga, grunto, smėlio ir molio sluoksniais.

Tarp šių sluoksnių atsiradusi sunka patenka į drenažo sistemą ir iš jos nuleidžiama į valymo įenginius. Kad į atliekas nepatektų kritulių vanduo, nesklistų kvapai, kenksmingos dujos, atliekos uždengiamos žemėmis. Gruntinis vanduo nuo taršos apsaugomas įrengiant kelių izoliacinių sluoksnių pagrindą arba įrengiant pagrindą žemiau gruntinių vandenų lygio. Aplink sąvartyną paliekamos iki 1000 m pločio sanitarinės apsaugos zonos (SAZ).

Atliekų tvarkymas - tai reglamentuota veikla, susijusi su atliekų prevencija, apskaita, deklaravimu, ženklinimu, rūšiavimu. Didžioji atliekų dalis, deja, keliauja į sąvartynus. Į sąvartynus kasmet išvežama maždaug 3mln. tonų įvairių atliekų, beveik pusė jų - nerūšiuotos komunalinės atliekos.

Kietų buitinių atliekų (KBA) deponavimo aikštelės projektavimo tikslas - dirvožemio atmosferos, gruntinio ir paviršinio vandens apsauga nuo užterštumo racionaliai deponuojant buitines atliekas.

Sąvartynas projektuojamas 25 metams Ukmargės rajone, kadangi dėl savartyno stokos yra jaučiamas nepatogumas ir vietos trūkumas šiukšlių šalinimui. Į sąvartyną bus tiekiamos ne tik buitinės, bet ir pramoninės atliekos.

Miestuose ir miestų tipo gyvenvietėse susidaro dideli buitinių atliekų kiekiai. Vienetinė buitinių atliekų susidarymo norma (VBASN) kiekvienais metais didėja 2-6 % pagal tūrį ir 0,2 - 0,6 % pagal svorį priklausomai nuo BVP. Pagrindinę buitinių atliekų dalį Ukmergės mieste sudaro maisto atliekos ir popierius bei kartonas. Didžiausią įtaką buitinių atliekų masės drėgmei turi maisto atliekos.

Sąvartyno Vietos Parinkimas

Įrengiant naujus sąvartynus pati svarbiausia problema - surasti sąvartynui tinkamą vietą, kuri būtų priimtina visuomenei ir aplinkos agentūroms. Tvarkingas sąvartynas įrengiamas lygumoje arba plokščioje duboje su nepralaidžiu podirviu taip, kad gyventojų nevargintų dulkės, nemalonus kvapas ir vėjo draikomi popieriai. Jis turi turėti patikimą izoliacinį sluoksnį ir drenažo sistemą, kurie apsaugo paviršinius vandenis nuo kenksmingų medžiagų.

Puvimo dujos surenkamos ir panaudojamos namams ir vandeniui šildyti, elektrai gaminti. Šių dujų šiluminė vertė prilygsta gamtinių dujų šiluminei vertei. Parenkant buitinių atliekų deponavimo aikštelės vietą labai svarbus faktorius yra sanitarinė apsaugos zona ( SAZ ). Sanitarinė apsaugos zona - aplink stacionarų taršos šaltinį arba keletą taršos šaltinių esantis žemės plotas, kuriame galioja nustatytos specialios sąlygos.

Deponavimo aikštelė turi būti projektuojama už gyvenviečių ribų, užtikrinant sanitarinės apsauginės zonos (SAZ) ribas. Sanitarinė apsaugos zona (SAZ) reikalinga laipsniškam dujinių išsiskyrimų išsisklaidymui ir atskiedimui, taip pat triukšmo lygiui sumažinti.

Pirmiausia buvo atkreipiamas dėmesys į vyraujančio vėjo kryptis. Didelė reikšmę deponavimo aikštelės vietai turi projektavimo vietoje esantis gruntas ir hidrogeologinės grunto savybės. Pagrindinės savybės yra gylis iki gruntinių vandenų bei gruntinių vandenų tekėjimo kryptis. Deponavimo aikštelės vietoje gylis iki gruntinių vandenų turi būti ne mažesnis kaip 3 metrai. Vietose, kur yra vienintelis vandeningo horizonto šaltinis, deponavimo aikštelę įrengti draudžiama.

Turi būti užtikrinta gruntinio ir paviršinio vandens apsauga. Taip pat reikia ištirti drenavimo ypatybes. Reikia atkreipti dėmesį į dirvožemio savybes ir kiekius. Svarbiausios dirvožemio savybės - tai jo rūšis ir pralaidumas. Deponavimo aikštelės funkcionavimo metu turi būti užtikrinta minimali žala biologiniams šaltiniams.

Svarbus esamo oro kokybės išsaugojimas. Deponavimo aikštelė projektuojama tokiose vietose, kur nėra parkų, miškų, upių, ežerų ir tvenkinių. Neturi būti gyvenamųjų ir pramoninių rajonų. Turi būti užtikrintas patogus privažiavimas pagrindiniais keliais. Deponavimo aikštelei parinkta vieta turi būti ekonomiškai pagrįsta. Reikia įvertinti kaštus ir atstumus iki sąvartyno.

Ši vieta pasirinkta į vakarus V nuo miesto teritorijos. Iš vėjų rožės matyti, kad sąvartyno vakaruose yra viršijama sanitarinė apsauginė zona (SAZ), tačiau vėjas neneš deponavimo aikštelėje išsiskyrusio filtrato į miesto pusę. Vandentiekis ir elektros tinklai yra pravesti visiškai netoli.

Sąvartyną geriausia įrengti už sodų bendrijų Sarapai, kadangi tokiu atveju vėjas neneš nemalonių kvapų ir šiukšlių iš sąvartyno sodų link. Be to, čia būtų geras privažiavimas, nes iš miesto veda gana platus kelias. Ši vieta yra šiaurės vakarų ŠV pusėje nuo miesto teritorijos. Iš vėjų rožės matyti, kad sąvartyno šiaurės vakaruose yra didžiausias vėjo pasikartojimas ir sanitarinė apsauginė zona (SAZ) yra viršijama net 300 m, kadangi pietryčių vėjas yra dažniausias.

Sąvartynas turėtų būti projektuojamas toliau už miesto ribos, nes šia kryptimi netoli miesto yra kitos gyvenvietės, kurios neturėtų kentėti dėl sąvartyno skleidžiamų teršalų. Bet jeigu sąvartynui parinksime šią vietą, tada toli bus vandentiekio tinklai, nors privažiavimas nėra blogas.

Ši vieta yra šiaurės Š pusėje nuo miesto teritorijos. Iš vėjų rožės matyti, kad sąvartyno šiaurėje yra vyraujantys pietų vėjai ir deponavimo aikštelėje išsiskyrusius teršalus jie neš į šiaurės pusę. Šioje vietoje taip pat yra patogūs privažiavimo keliai, tačiau teka upė Ukmergėlė.

Deponavimo Aikštelės Planavimas

Planuojamas sąvartynų eksploatacijos laikotarpis 25 metai. Deponavimo aikštelė užima didžiausią sąvartyno plotą. Deponavimo aikštelė turi būti suskirstyta į eksploatacinius etapus po 5 metus. į eksploatacinius etapus priklauso ir nuo paviršiaus nuolydžio. Kuo nuolydis didesnis, tuo mažesni kiekvieno etapo duobės išmatavimai.

Projektuojant atliekų deponavimo aikštelės duobę, labai svarbu tiksliai apskaičiuoti pagrindo įžeminimą. Iš lentelės matome, kad projektuojamo sąvartyno talpumas E = 329236 m3.

Sąvartyno ūkinė zona užima apie 20 % deponavimo aikštelės ploto. Ūkinėje zonoje turi būti buitinis pastatas, aptarnaujančio personalo automobilių stovėjimo aikštelė, pakrovimo ir rūšiavimo aikštelė, darbinių mašinų stovėjimo aikštelė, konteinerių plovimo aikštelė ir pan. Ūkinėje zonoje būtina pavojingų atliekų deponavimo aikštelė. Privažiavimo keliai turi jungti veikiančią transporto magistralę su deponavimo aikštele. Privažiavimo keliai turi būti dviejų krypčių.

Tačiau negalima iškarto projektuoti sąvartyno 25 metams, todėl ji reikia suskirstyti į tam tikrus etapus. Buitinių atliekų deponavimo aikštelė yra suskyrstoma į penkias sekcijas, tai yra kas penkerius metus. Kiekviena sekcija sukirstoma dar į penkias dalis, t.y. kas vienerius metus. Jų plotas irgi išdėstomas didėjančią tvarką. Savo ruožtu, metams skirta sekcija skirstoma į dvyliką dalių (kadangi dvylika mėnesių), o kiekviena iš jų dar į tris sekcijas, tai yra kas dešimt dienų yra užpildoma sekcija.

Sąvartyno dugno šlaitai suprojektuojami taip, kad nebūtų šlaitų erozijos. Sąvartynas yra klasifikuotas kaip skirtas nepavojingoms atliekoms.

Nelaukiama, kad natūralusis podirvis tenkintų pralaidumo reikalavimus, todėl turi būti įrengta dirbtinė geohidrologinė užtvara. Mineralinė medžiaga turi būti klojama ant sutankinto pagrindo sluoksnio. Dirbtinė geohidrologinė užtvara turi būti mažiausiai 0,5 m storio. Daugeliu atvejų, geohidrologinei mineralinei užtvarai įrengti naudojamas molis. Jo pakaitalu gali būti mineralinis sluoksnis iš smėlio bentonito. Šiuo atveju smėlis klasifikuojamas nuo vidutiniškai smulkaus iki vidutiniškai stambaus (150 m < N50 < 420 m). Bentonito kiekis turi būti 5-8 %, esant 30-50 cm storio sluoksniui.

Kita galima alternatyva - trisoplastas, susidedantis iš smėlio, bentonito ir polimero. Siekiant apsaugoti paklotą nuo mechaninio sugadinimo sąvartyno statybos ir eksploatavimo metu, ant dirbtinio sandarinančio pakloto turi būti įrengtas geoaudinys. Šio apsauginio geoaudinio svoris (g/m2) priklauso nuo drenažinio sluoksnio medžiagos.

Atliekos deponuojamos dviem pagrindiniais metodais: stūmimu iš apačios į viršų arba nustūmimu žemyn. Dieninės užduoties plotas izoliuojamas gruntu.

Atliekų deponavimas, kai sąvartyno vieta paruošta, yra kitas žingsnis, t.y. transportavimas į sąvartyną ir atliekų deponavimas. eksploatacijos periodą, dažniausiai per vieną dieną sudaro atskirą sekciją. Atliekos atgabentos transportu paskleidžiamos 0,4 - 0,6 m aukščio sluoksniais ir tankinamos. Tipiškas sekcijos aukštis 2,0 - 3,5 m. Darbo lauko dydis priklauso nuo vietos sąlygų ir proceso apimties. Darbo laukas - tai sąvartyno plotas, kur iškraunamos atliekos ir kompaktiškai deponuojamos per tam tikrą eksploatacijos laiko tarpą. Sekcijos plotis svyruoja nuo 3 iki 10 m, priklausomai nuo sąvartyno projekto ir talpumo.

Sąvartyno vietos parinkimas. Pirmas žingsnis šiame procese yra vietos sąvartyno įrengimui paruošimas. Esančios vietos drenažas turi būti taip sutvarkytas, kad nukreiptų visą vandenį iš numatyto sąvartyno sklypo. Tinkamai įrengti drenažą ypatingai svarbu sąvartynuose, projektuojamuose daubose, kur pagrindinis paviršinio vandens nutekėjimas galimas per sąvartyno sklypą.

Be to, sąvartyno sklypo drenažas turi nuvesti vandenį šalin nuo pirmo etapo eksploatacinio sklypo. Sekančiame etape įrengiami privažiavimo keliai, atliekų registracijos punktas su svarstyklėmis, bei sąvartyno sklypo aptvėrimas.

Kitas sąvartyno vystymosi žingsnis yra kasimas, sąvartyno dugno ir šoninio paviršiaus paruošimas. Šiuolaikiniai sąvartynai paprastai yra įrengiami etapais. Toks būdas palieka tik nedidelius sąvartyno plotus, bet kuriuo metu atvirus krituliams. Kasinėjimai atliekami etapais, todėl nebūtina ruošti iškarto visą sąvartyno dugną. Iškastas gruntas gali būti kaupiamas ant nekasto dirvožemio prie eksploatuojamo sklypo, taip sumažinant rūpestį dėl kritulių kaupimosi iškastose vietose.

Ten kur ištisas sąvartyno dugnas įrenginėjamas iš karto, turi būti pasirūpinta lietaus vandens pašalinimu iš nenaudojamos sąvartyno dalies. Pirmojo eksploatacijos etapo sąvartyno darbinė vieta iškasama pagal suprojektuotą gylį ir iškastas gruntas kaupiamas tolimesniam panaudojimui sąvartyno teritorijoje. Zona, tarp gruntinio vandens nuolatinio lygio ir dugno paviršiaus, panaudojama gruntinio vandens monitoringo prietaisams įtaisyti. Šie prietaisai įrengiami prieš pradedant sąvartyno dugno izoliacinių sluoksnių formavimą.

Sąvartyno dugnas projektuojamas tokios formos, kad numatytų filtrato drenažą ir tam įrengiamas nedidelis izoliacinis sluoksnis. Filtrato surinkimo ir ištraukimo priemonės talpinamos izoliaciniame sluoksnyje ar ant jo. Horizontalus dujų drenažas gali būti įrengiamas sąvartyno dugne, jei įmanoma, kad lakių organinių junginių (LOJ) plitimas iš naujai supiltų atliekų nesudarytų problemų. Norint sumažinti lakių organinių junginių emisijas, sudaromas vakuumas ir iš užbaigtų sąvartyno sluoksnių išsiurbiamas oras. Išsiurbtos dujos turi būti deginamos kontroliuojamomis sąlygomis, kad panaikintų lakius organinius junginius. Prieš pradedant atliekų deponavimo procesui. Deponavimo aikštelėje pavėjui supilama grunto sankasa. Sankasa atlieka užuovėjos funkciją, kontroliuojant lengvų medžiagų nupūtimą ir ekrano funkciją, už kurio atliekos talpinamos deponuojant.

Deponuojant atliekas sąvartynuose, be biodujų išsiskyrimo proceso, ne mažiau svarbus ir filtrato susidarymas. Dažniausiai sąvartynai nėra apsaugoti nuo kritulių, o be to ir vykstant biocheminiams procesams susidaro vanduo. Sis vanduo skverbiasi į gruntinius vandenis. Filtrato sudėtis yra sąvartyno kūne vykstančių biocheminių procesų indikatorius.

Sąvartyno filtrato sudėtis, laikui bėgant, kinta dėl buitinių atliekų degradacijos stadijų pasikeitimo. Pirmoji stadija - aerobinė - yra labai trumpa, kuri trunka kelias savaites, kol mikrobiologinių procesų metu sunaudojamas atliekose esantis deguonis. Antroje fazėje - hidrolizės ir fermentacijos - karbohidratai, riebalai ir proteinai yra hidrolizuojami iki cukraus, o po to fermentuojami iki tirpių (lakių) rūgščių, anglies dioksido, vandenilio ir neorganinių druskų. Trečioje stadijoje - acetogenezės - tirpios rūgštys pirmiausia virsta acto rūgštimi, anglies dioksidu ir vandeniliu. Ketvirtosios stadijos - metanogeninės - metu metanogeninės bakterijos pradeda gaminti metaną ir anglies dioksidą iš acetato ir vandenilio. II, III ir IV stadijos gali tęstis po keletą metų, priklausomai nuo klimato ir paties sąvartyno tvarkymo.

Atlikti sąvartynų filtratų tyrimai rodo, kad filtrate esti daug tiek organinės tiek ir neorganinės prigimties cheminių medžiagų. Tarp jų: Cl-, SO42-, HCO3, Na, K, Ca, Mg, jonai. Pastebėti ir dideli sunkiųjų metalų kiekiai, fenoliai, riebalai, naftos produktai ir kt.

tags: #elektra #sklype #numatyta #vietinis #vandentiekis #ir