Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausiu išteklių, o kartu ir nacionalinis turtas. Žemė yra svarbi ne tik savo verte, bet ir kiekyje, nes derlingasis jos sluoksnis naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Atidžiau pagalvojus, bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Teisine prasme žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisės objektas. Teisės normose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija - tarnauti visos tautos interesams.
Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą. Šiuos žemės santykius įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Vienas svarbiausių laikytinas Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Jame numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą tausojant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.
Žemės nuosavybės teisės esmę riboja Lietuvos civilinė teisė, įdiegta vadinamoji "triada" - nuostata, kad nuosavybės teisę sudaro trys savininko teisės - teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Svarbu paminėti, kad nuosavybės teisės turiniui apibrėžti "triada" naudojama tik Rusijoje, o Europoje vyrauja prigimtinės nuosavybės teisės doktrina.
Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Panašiai nuosavybės teisės sąvoka traktuojama ir kitų valstybių teisėje. Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Bendras Lietuvos Respublikos žemės plotas sudaro 6530,1 tūkst. ha. Kaip numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui.
Žemės savininkui valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį, pavyzdžiui, ją arti ar melioruoti. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlių, vaisius ir žemės duodamas pajamas. Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, mainų ir kitus sandorius.
Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose. Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinis santykis srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.
Šiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokių sunkių pasekmių kaip sutarties pripažinimas negaliojančia. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės. Iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto.
Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai kaip ir kitai nuosavybei: sandoriai, paveldėjimas, įgyjamoji senatis ir kiti įstatymo nustatytais pagrindais.
Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu. Nuosavybės teisė į žemę atkuriama bei suteikiama žemė nuosavybėn neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu. Svarbu, kad šis sprendimas atitiktų įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimus. Teismo sprendimas reikalingas tais atvejais, kai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie įgijimą žemės nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi ir pan.
Nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. Žemės reforma, 1993 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas. Pagrindiniai nuosavybės teisės atkūrimo principai numatyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje.
Teisę atkurti nuosavybę turi asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisės perėmėjai testamentu paliko turtą. Tokiais atvejais būtinas juridinio fakto nustatymas.
Jeigu asmenys, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje buvo būtina sąlyga norint atkurti nuosavybės teises. Tačiau vėliau ši sąlyga buvo panaikinta.
Įdomu tai, kad į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokį kaip žemė, miškai ir vandens telkiniai, nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos, kaip numato įstatymas.
Asmenys, siekiantys atkurti nuosavybės teises, turėjo pateikti prašymus. Prašymų pateikimo terminus reglamentavo 1991 m. įstatymas "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų". Prašymo turinys nurodytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje. Iš jo seka, kad prie prašymo privalomai turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, kurie įrodo giminystės ryšius.
Nuosavybę patvirtinančiais dokumentais laikomi turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Taip pat tinka notaro pripažinimo aktų knygos ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigos pripažinimo aktų knygos ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notaro patvirtinti testamentai ir pan. Jei asmuo neturi jokių nuosavybę patvirtinančių dokumentų, gali būti naudojamas gimimo liudijimas, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 metų. Asmenys, kurių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai neišliko, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo.
Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pateikti prašymai neatitiko jų turiniui įstatymo keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, asmenų, turinčių teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan.
Valstybinės žemės užėmimas kelio tiesimui yra sudėtingas procesas, reikalaujantis atidaus planavimo ir koordinavimo. Tai apima žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras, kompensacijų nustatymą ir išmokėjimą, taip pat aplinkosaugos reikalavimų laikymąsi. Tinkamas proceso valdymas užtikrina, kad kelio tiesimas būtų vykdomas sklandžiai, o piliečių teisės būtų apsaugotos.
Kelio tiesimo darbai
Žemės nuosavybės formos ir jų ypatumai
Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas numato, kad žemė gali būti privati, valstybinė ir bendroji. Kiekviena iš šių formų turi savo ypatumų, susijusių su valdymu, naudojimu ir disponavimu.
- Privati žemė - priklauso fiziniams arba juridiniams asmenims, kurie turi teisę ją valdyti, naudoti ir disponuoti savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių.
- Valstybinė žemė - priklauso valstybei ir yra valdoma bei naudojama įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinė žemė gali būti išnuomojama, perduodama naudotis arba privatizuojama įstatymų nustatytais atvejais.
- Bendroji žemė - priklauso keliems savininkams bendrosios dalinės arba bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisės ypatumai reglamentuojami Civiliniame kodekse.
Žemės nuosavybės formos Lietuvoje
Valstybinės žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra
Valstybinė žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams, pavyzdžiui, kelio tiesimui, įstatymų nustatyta tvarka. Ši procedūra apima kelis etapus:
- Sprendimo priėmimas - Vyriausybė arba savivaldybė priima sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams.
- Informavimas - Žemės savininkai informuojami apie planuojamą žemės paėmimą.
- Vertinimas - Nustatoma žemės vertė ir kompensacijos dydis.
- Kompensacijos išmokėjimas - Žemės savininkams išmokama kompensacija už paimamą žemę.
- Žemės paėmimas - Žemė paimama valstybės nuosavybėn.
Svarbu paminėti, kad žemės savininkai turi teisę nesutikti su nustatytu kompensacijos dydžiu ir kreiptis į teismą. Teismas gali peržiūrėti kompensacijos dydį ir priimti sprendimą dėl teisingos kompensacijos.
Žemės nuosavybės teisės gynimo būdai
Žemės savininkai turi teisę ginti savo nuosavybės teises įstatymų nustatytais būdais. Pagrindiniai žemės nuosavybės teisės gynimo būdai yra:
- Vindikacinis ieškinys - Tai ieškinys dėl daikto (žemės) išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
- Negatorinis ieškinys - Tai ieškinys dėl kliūčių pašalinimo, kai savininkui trukdoma naudotis savo žeme.
- Reikalavimas atlyginti žalą - Jei savininkui padaryta žala dėl neteisėtų veiksmų, jis turi teisę reikalauti atlyginti žalą.
Teisinė pagalba žemės savininkams
Žemės nuosavybės teisės gynimas yra svarbus aspektas, užtikrinantis savininkų teisių apsaugą ir stabilumą žemės santykiuose. Savininkai, susidūrę su nuosavybės teisių pažeidimais, turėtų kreiptis į teismą arba kitas kompetentingas institucijas dėl savo teisių gynimo.
Apibendrinant, valstybės neatlygintinai grąžinamas žemės sklypas kelio tiesimui yra sudėtingas procesas, reikalaujantis atidaus planavimo ir teisės aktų laikymosi. Žemės savininkai turi teisę į teisingą kompensaciją ir teisinę apsaugą, o valstybė turi užtikrinti, kad kelio tiesimas būtų vykdomas sklandžiai ir efektyviai.
Žemės nuosavybės teisė yra specifinė daiktinė teisė, turinti savitą reglamentavimą ir jos gynimo būdus.
tags: #gavus #is #valstybes #grazinama #neatlygintinai #zemes