Gyvenamieji namai priešistorės laikotarpiu: nuo piliakalnių iki mūrinių pilių

Jau priešistorės laikais karyba buvo vienas iš visuomenės ir ekonomikos raidos stimulų. Gynybiniai įtvirtinimai gyvenvietėse ir miestuose - akivaizdūs senovės kovų ir karų liudytojai. Tai vieni iš įspūdingiausių Lietuvos kultūros paveldo paminklų. Jie apima piliakalnius ir piliavietės, mūrinės pilys ir miestų ginybinės sienos. Gausiausią šių paminklų grupę sudaro piliakalniai, kurių Lietuvoje saugoma beveik 1000. Mūrinės valdovų pilys pradėtos statyti XIII a. Nuo XVI a. pilis ir rūmus statydinosi jau ir Lietuvos magnatai. Tai buvo bastioninio tipo pilys, kurių prieigas saugojo didžiuliai žemės pylimai. Šiuo laikotarpiu didieji Lietuvos miestai taip pat buvo apjuosti gynybinėmis sienomis. Viduramžiais Lietuvos ir kitų Europos miestų gynybinę sistemą paprastai sudarė du pagrindiniai elementai: pilis ir miesto siena. Pilies mūrai supo valdovo rezidenciją, o miesto siena - amatininkų, pirklių ir miestiečių gyvenamuosius pastatus.

Pirmųjų įtvirtintų gyvenviečių, arba piliakalnių, dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado maždaug II - I tūkstantmečio prieš Kr., dažniausiai upių ir jų slėnių apsuptose kalvose, ežerų pusiasaliuose, rečiau atskirose kalvose . Jų atsiradimą lėmė pavienių gotų, hunų ar kitų klajoklių genčių siautėjimas Europoje, vikingų antplūdis. Lietuvos piliakalniai buvo tik laikinos slėptuvės ypatingo pavojaus atveju, ką rodo archeologiniai tyrimai. Juos saugodavo aukšti žemių pylimai ir mediniai įtvirtinimai. Palaipsniui ėmė rastis ir naujo tipo piliakalnių, kurie vadinami “miniatiūriniais”. Jų nedidelės aikštelės būdavo apjuostos labai stipriais žemių pylimais. Dėka ššio laikotarpio įtvirtinimų, Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys ne tik atlaikė karus su kaimyninėmis gentimis ir kryžiuočiais, bet ir vienintelės iš visų baltų sukūrė savo valstybę.

Lietuvos piliakalnis

Nuo XIII a. pagrindinis ir populiariausias pilies tipas buvo medinės pilys, kurios vyravo XIV a. pab. - XV a. pr. Tai buvo unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir viduramžių. XIII - XIV a. medinės pilys dar buvo statomos gana primityviai - tik iš molio ir medžių, dažniausiai ant kalvų, supamų natūralių gamtinių kliūčių (vandens, pelkių ir kita) . Nepaisant to, kad pilys buvo medinės, jos buvo patikimi gynybiniai kompleksai, kurie ne kartą padėjo apginti Lietuvą nuo išorės priešų. Medines pilis paprastai saugodavo statūs šlaitai, neretai sutvirtinti plūkto molio sluoksniu. Kita vertus, priešui lengviau pasiekimas prieigas saugodavo pylimai, už kurių buvo iškasami nedideli grioviai. Kai kuriuos piliakalnius pylimai saugodavo iš visų pusių. Mediniai gynybiniai įtvirtinimai paprastai būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti moliu, kad ne taip greitai užsidegtų. Reikia pažymėti, kad pilies aikštelėje be gynybinių sienų ir pylimų, neretai dar būdavo keturkampio formos rąstinės konstrukcijos pastatų, kurie stovėdavo vienas greta kito prišlieti prie pylimo . Toks konstrukcinis junginys kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą medinį įtvirtinimą. Tai daugiau buvo būdinga didesnėms pilims, o mažesnių pilių kiemas paprastai būdavo visai tuščias. Svarbu pažymėti faktą, kad jau nuo XIII - XIV a. medinėse pilyse buvo įrengti stebėjimo postai su nuolatinėmis budėtojų įgulomis. Apibendrinant, reikia dar kartą pažymėti, kad Lietuvą galima vadinti piliakalnių kraštu. Dalis jų taip ir liko tik piliakalniais, kita dalis - tapo pilimis ir valdovų rezidencijomis, kuriomis šalia gyvenusios bendruomenės pavojaus metu naudodavosi kaip slėptuvėmis.

Pilys: gynybiniai įrengimai ir valdovų rezidencijos

Pilys - pastovūs gynybiniai įrengimai, statyti sunkiausiai prieinamose vietose. Jas statė ir panaudojo maždaug apie 2000 metų . Svarbu pažymėti, kad pilimis buvo vadinami ne tik mūrines sienas turintys vėlyvi įtvirtinimai, bet ir kai kurie piliakalniai, nes juose būta pilių. Šalia pylimo pilių gynybinius įtvirtinimus sudarė medinės ir mūrinės sienos, bokštai, sausi ar vandens prileisti grioviai, tvenkiniai. Jau nuo XIII a. pab. atsiranda mūriniai pilių įtvirtinimai. Kaip rašo E. Gudavičius, sudėtingoje Lietuvos gynybos sistemoje, į kurią įėjo ne tik kalnas, bet ir jo papėdė, mūro įtvirtinimų ar bent svarbių mūro elementų buvo. Kita vertus, dar gausiai buvo statomos medinės pilys, ypač toliau nuo valstybės centro, arčiau priešo teritorijos. Medinių pilių statybą įtakojo tai, kad medines pilis buvo galima greičiau ir pigiau pastatyti, kadangi plytos tais laikais buvo brangios. Kaip bebūtų, rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos mūrinės pilys minimos tik nuo XIV a.

Trakų salos pilis

XIV a. paskutiniais dešimtmečiais, atsiradus galingesnėms apgulimo priemonėms ir parakiniams ginklams, sienas imta mūryti žymiai storesnes, o kampuose statyti bokštus. XIV a. pab. - XV a. pr. Lietuvoje intensyviai buvo statomi gynybiniai įrengimai. Ties Nemuno, Neries, Nevėžio ir kitų upių brastomis buvo įrengtos užtvaros bei pastatyti gynybiniai bokštai. Kita vertus, daugiausiai dėmesio buvo skirta pilių stiprinimui. Vietoj medinių pilių imtos statyti mūrines pilis iš akmens ir plytų (Vilniaus Aukštutinė pilis, Gardino, Naugarduko pilys). Jų planas išliko toks pat kaip ir medinių pilių, t.y. netaisyklingas daugiakampis. XV a. pr. XIV - XV a. Lietuvoje ir kitose Vakarų bei Vidurio Europos šalyse paplito aptvarinės pilys, kurias sudarė gynybinė siena, bokštais aptvertas netaisyklingos formos kiemas ir gyvenamieji bei kitos paskirties pastatai. Tačiau skirtingai nei Lietuvoje, kitose Europos šalyse tai nebuvo vienintelis gotikinės pilies tipas. Antai, kryžiuočių ir kalavijuočių teritorijose buvo paplitusios konventinės pilys, kurios buvo pritaikytos ne tik gynybai, bet ir vienuoliams gyventi. Kita vertus, gotikos laikais patobulėjo Lietuvos pilių statybos tecnika ir konstrukcijos. Antai mūre pradėta naudoti daug daugiau plytų, maišant jas su lauko akmenimis. Dar viena svarbi šio laikotarpio naujovė ta, kad jeigu ankstyvosiose pilyse svarbiausias kompozicijos akcentas buvo aukštos akmens mūro sienos, tai XIV a. pab. - XV a. LDK mūrinės pilys pagal planą, statybos techniką ir kitus požymius skirstomos į keletą tipų. pilimis laikomos vadinamos aptvarinės arba gardinės pilys (Kauno, Medininkų, Krėvos ir Lydos).

Aptvarinės pilys

Kiek vėlesnės yra netaisyklingo plano pilys, pastatytos kalvos viršuje, arba ežero saloje įrengtos pilys, turinčios gynybinių bokštų sistemą. Tokios pilys buvo Vilniuje (Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas), Trakuose (Pusiasalio ir Salos pilys). Tipiškiausias aptvarinės pilies pavyzdys Lietuvoje - atstatyta Kauno pilis. Ant pirmosios pilies pamatų sumūrytos naujos, daug storesnės aptvarinės sienos, pastorintos į išorę. Pastorintoje pamatų dalyje kloti išilgai sienų ąžuoliniai rąstai. Apvado sienos mūrytos beveik vien tik iš lauko akmenų. Spėjama, kad iš plytų mūryta tik viršutinė sienų dalis. Pilies kampuose buvo įrengti bokštai, kurių paskirtis buvo nevienoda; naudoti tiek gynybai, tiek ūkiniams reikalams. Atstatant pilį taip pat buvo praplatintos perkasos. Ties pietryčių bokštu buvo pastatyta žema pusapskritė bastėja. Tokio tipo bastėjos XVI a. buvo statomos daugelio Europos šalių, tarp jų ir Lenkijos bei Livonijos pilyse. Kitas aptvarinės pilies pavyzdys - Vilniaus aukštutinė pilis, kuri kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi jau XIV a. sudarė vientisą gynybos kompleksą. Žemutinės pilies aptvaro siena, kilusi stačiais kalno šiaurės ir pietų šlaitais, įsijungė į Aukštutinės pilies gynybinę aptvarą. Aukštutinė Vilniaus pilis buvo pailgo daugiakampio plano su išsikišusiu bokštu vakarinėje pilies dalyje. Bokšte buvo įrengtos šaudymo angos. Gardino pilyje po gaisro XIV a. buvo vietoj medinių įtvirtinimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Aptvarinių pilių sienos siekė 8 - 10 m. aukščio ir 290 m. ilgio . Aptvarą sustiprino penki masyvūs kvadratinia bokštai, kurie buvo nevienodo dydžio. Pilis buvo netaisyklingo trikampio plano. Pilies vartų apsaugą sustiprino šalia pastatytas į išorę išsikišęs apskritas bokštas. Įdomu pažymėti, kad pietinėje aptvaros pusėje buvo slaptas išėjimas į Nemuno šlaitą. Aptvarines 2,6 - 3 metrų storio sienas išorėje vienodais tarpais rėmė kontraforsai. Naugarduko pilies mūrinė 2,5 m. storio gynybinė siena su bokštais pradėta statyti XIV a. pab. Nuo XV a. pr. iki XVI a. pr. rytinėje ir šiaurės vakarų bei pietinėje kalno pašlaitėse buvo pastatyti kvadratiniai gynybiniai bokštai, kuriuos jungė sienos.

Nors Kauno, Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys išlaikė senuosius savo plano kontūrus, bet laikui bėgant įgijo naujų fortifikacinių įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Trakų pusiasalio pilį iš pradžių XIV a. pirmoje pusėje juosė gynybinė pilis be bokštų, o vėliau pusiasalis iš pietvakarių, šiaurės vakarų ir pietryčių aptvertas gynybine siena su bokštais. Sumūrijus aptvarinę sieną su bokštu šiaurės vakarų pusėje, buvo užbaigta netaisyklingo keturkampio plano pilies statyba. Pusiasalio pilis apie XIV a. vid. turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejose buvo vartai. Reikia pažymėti, kad Trakų pusiasalio pilis savo planu, statybos technika ir konstrukcijomis nesiskyrė nuo kitų ankstyvųjų keturkampių aptvarinių pilių. XIV a. antroje pusėje pridėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Trakų salos pilis. Šios pilies plano struktūrą lėmė sudėtingos geologinės sąlygos. Pilis buvo apjuosta gynybinėmis sienomis XIV a. pab., o XV a. pr. suformuotas papilys. Jį taip pat juosė 1,7 - 3,15 m. storio gynybinė siena su trimis masyviais bokštais, kurie apačioje buvo keturkampiai, o aukščiau - apskriti. Vieni bokštai buvo skirti ūkio reikalams, kiti - gynybai. Apskritai, reikia pabrėžti, kad papilyje koncentravosi pilies gynyba. Pagrindinė pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Pažymėtina, kad Trakų salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Reikia pažymėti, kad viduramžių mūrinės pilys buvo ne tik galingiausios to meto tvirtovės, bet ir šalies valdovų, didikų rezidencijos. Jų statybai ir gynybai rekėdavo daugelio žmonių ir didelių lėšų. Todėl visuose kraštuose tokių pilių statybos pradžia tiesiogiai siejasi su valstybės atsiradimu ir stiprėjimu.

Miestų gynybiniai įrenginiai XVI-XVIII a.

Nuo seno nusistovėjusi nuomonė, kad iki pat XVI a. pradžios mmieste nebuvo kokių nors tvirtesnių įtvirtinimų, išskyrus Vilniaus pilis . Kita vertus, jau ankstyvuoju gyvavimo laikotarpiu miestas saugojosi nuo priešų antpuolių gynybinėmis sienomis bei kitokiais gynybiniais įtvirtinimais. Kaip teigia istorikai Teodoras Narbutas ir Mykolas Balinskas, Vilnius tam tikrus gynybinius įtvirtinimus turėjo jau nuo XIV a. Karo inžinierius Teodoras Narbutas, atlikęs tyrimus, tvirtina, kad jau XIV a. beveik visas miestas buvo apjuostas gynybiniu pylimu su tvora. Vakariniai miesto įtvirtinimai yra minimi 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui. Tai pylimas, t.y. įtvirtinimas iš žemių su vidine konstrukcija, ir ant jo pastatyta aštriakuolių tvora. Pylimą juosė upelis. Senuosius vakarinius įtvirtinimus nagrinėjusi istorikė Sigita Gasparavičienė taip pat pritaria T. Narbutui, kad būtent vakarinė miesto dalis jau XIV a. galėjo būti įtvirtinta mūro siena.

Vilniaus gynybinės sienos fragmentas

Tačiau jau XV - XVI a. XVI a. politinė padėtis buvo nestabili. Baltijos šiauriniame pajūryje, latvių ir estų žemėse savų interesų turėjo Danijos ir Švedijos feodalai ir siekė čia įsitvirtinti. Jie tikėjosi iš čia organizuoti žygius į lietuvių ir rusų apgyvendintą teritoriją. Kitas pavojus grėsė iš Prūsijos kunigaikštystės, kuri nors ir pripažino vasalinę Lenkijos - Lietuvos valstybės priklausomybę, tačiau siekė sutvirtėti ir iš jos ištrūkti. Maža to, su Rusija vyko nesutarimai dėl baltarusių, uukrainiečių žemių, kurios priklausė LDK ir Lenkijos Karalystei. Be to, nauji pavojai ėmė grėsti iš pietų. Šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse išaugo stipri totorių valstybė, kurios raiteliai plėšikaudavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Visa tai sąlygojo susirūpinti visos šalies ir svarbesnių miestų apsauga. Senosios mūrinės pilys jau neatitiko naujų karybos būdų ir priemonių. Todėl svarbiausiose krašto gynybos vietose imta statyti naujas pilis su bastionais, o stambiausius miestus tvirtinti mūrinėmis arba mišrių medžiagų gynybinėmis sienomis ir bokštais. Naujos konstrukcijos fortifikacinius įrengimus Lietuvos miestuose imta statyti XVI a. pr. Miestų gynybinius įtvirtinimus sudarė sienos su šaudymo angomis ir galerijomis, tvirtai užskledžiami vartai, bokštai su įvairiomis šaudymo angomis, perkasai, gilios raguvos, pelkės ir upės bei kiti natūralūs vandens telkiniai. Pradėta pilti žemės bastionus, redutus bei šancus . Gynybinius įrenginius reikalavo įrengti Didysis Kunigaikštis, kuris kūrė miestus, suteikdamas jiems savivaldos teises. Kita vertus, dėl lėšų stokos, dauguma miestų taip ir liko neįtvirtinti arba buvo silpnai įtvirtinti: juos supo pylimai, perkasai, medinės ir iš dalies mūrinės aptvaros bei vartai. Sienomis ir kitais gynybiniais įrenginiais buvo apjuostas Vilnius, Biržai, Klaipėda buvo apjuosta žvaigždiniais pylimais, bastionais ir perkasais, tuo tarpu Kauną juosė mūro ir medžio sienos. Daug informacijos istoriniai šaltiniai pateikia apie Biržų ir Klaipėdos gynybines sienas. literatūroje yra aprašytos Vilniaus gynybinės sienos.

Vilnius, kaip ir daugelis kitų viduramžių miestų, buvo aptvertas gynybine siena. Tai sąlygojo Rusijos ir jos sąjungininkų Krymo totorių grėsmė. Tiesa, reikia pasakyti, kad Vilniaus miestas ilgai neturėjo gynybinės sienos. Dar 1387 m. Jogailos Vilniaus miestiečiams suteiktoje privilegijoje kalbama apie sieną, bet nei XIV, nei XV a. ji nebuvo pastatyta. Tuo tarpu kaimyninių kraštų - Lenkijos, Livonijos, Rusios - miestus juosė gynybinės sienos. Galimas daiktas, kad XIV a. Vilniuje sienos nestatė todėl, kad miestas turėjo labai tvirtą ir erdvų pilių kompleksą. XV a. poreikio apsiginti nebuvo, nes vakaruose kryžiuočiai buvo sumušti, o iš pietų ir rytų pavojus taip pat negrėsė. Tik XV a. pab. - XVI a. pr. iškilo pavojus iš besikuriančios Rusų valstybės ir jos sąjungininkų totorių pusės. Miestiečių saugumui užtikrinti reikėjo statyti gynybinę sieną. 1503 m. rugsėjo 6 d. privilegija didysis kunigaikštis Aleksandras leido miestą aptverti mūrine gynybine siena. Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai pavesta nužymėti miesto sienos ribas. Statybos darbus atlikti buvo įįpareigoti ne tik miestiečiai, kurie už tai buvo atleisti nuo mokesčių, bet ir gyventojai, didikai, bajorai bei dvasininkai. Bajorai ir dvasininkai, kurie atsisakydavo prisidėti prie sienos ...

Piliakalnių reikšmė ir gyvenimas juose

Piliakalniai Lietuvoje atsiranda I tūkstm. pr. Kr. Tai natūraliai susiformavusios kalvos, kurias žmogus papildomai formavo pylimais, įtvirtinimais. Pilys, statytos ant pirmųjų piliakalnių, neatitinka šiais laikais vartojamos pilies sąvokos. Senosios pilys neturėjo bokštų, tai buvo įtvirtinta karinė gyvenvietė su aukštomis tvoromis. Čia stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Sukaupę daugiau turto, lietuviai tobulino piliakalnių sistemą. Čia jie jautėsi saugūs nuo puldinėjimų, nes jų namus ant kalvos taip pat juosė tvoros, pylimai ir kitos kliūtys priešams atbaidyti. Manoma, kad piliakalniai galėjo atlikti ir šventvietės funkciją, tačiau jas fiksuoti ar tirti mokslininkams sudėtinga, nes apie tai beveik nėra išlikusių rašytinių šaltinių, susijusių archeologinių radinių taip pat sunku rasti. Kol Lietuva buvo pagoniškas kraštas (buvo tikima daug dievų), rašyti čia mokėjo itin nedidelė visuomenės dalis.

Baltų žemėse piliakalniai buvo statomi panašiu principu, tačiau Lietuvos piliakalnių tankumas yra vienas didžiausių regione - čia jų priskaičiuojama daugiau nei 1000. Šis skaičius dėl naujų mokslinių tyrimų dar gali didėti. Kernavės apylinkių paviršių stipriai paveikė prieš 10 tūkst. m. pasibaigęs ledynmetis. Pirmieji Kernavės krašto gyventojai čia pradėjo kurtis prieš 9-8 tūkst. m. pr. Kr. Kernavė, vienas iš svarbiausių mūsų valstybės kūrimosi centrų, buvo įkurta 1279 m., tad šis miestas yra senesnis už Vilnių ar Kauną, o klestėjimo laikais galime laikyti XIII a. pab.-XIV a. Kernavės kūrimosi istorija mena laikus, kai Lietuva buvo valdoma pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo (XIII a.). Jei čia gyveno valdovas, ši vieta turėjo būti itin saugi. Spėjama, kad Kernavė buvo tuometinė Lietuvos sostinė. Tiesa, neaišku, ar Mindaugas išvis turėjo nuolatinę sostinę - ja galėjo būti ne tik Kernavė, bet ir Naugardukas (dab. Baltarusija), paslaptingoji Voruta (niekas nežino, kur ji buvo) ar žemės šalia dabartinio Vilniaus. XIII a. Lietuvą valdant kunigaikščiui Traideniui, Kernavė tapo Lietuvos sostine, tad ji tampa ir svarbiausiu Lietuvos miestu. Dabar šiuos didingus laikus primena penki piliakalniai, ant kurių kadaise stūksojo pilys, ir miestietiška gyvenvietė greta.

Visgi Kernavės ir piliakalnių svarba sunyko palyginti greitai nuo miesto įkūrimo, kai 1365 m. miestą sudegino kryžiuočiai ir kai 1390 m. miestas ir pilys buvo sunaikinti Vokiečių ordino, kurio pusėje tuo metu kariavo ir Vytautas. Kernavė niekada nebeatgavo anksčiau turėtos svarbos, tapo eiliniu Lietuvos miesteliu. Sostine tapo Trakai (Trakai buvo Lietuvos sostinė iki 1323 m.). Kai Kernavės svarba sunyko, dauguma gyventojų iš čia išsikraustė. Kad piliakalniuose gyventa ilgai, išduoda archeologų kasinėjimų randami skirtingi kultūriniai sluoksniai. Teigti, kad XIII a. Lietuvos didikai gyveno prabangiai, būtų sudėtinga: piliakalnių gyvenvietėse galėjo gyventi kelios šeimos (giminė), kurios kartu gynėsi nuo priešų. Giminės name ant piliakalnio gyveno ne tik mama, tėtis, broliai, seserys ir seneliai, bet ir dėdės, tetos su savo vaikais ir anūkais. Pirmųjų Kernavės apylinkių gyventojų namai mūsų eros pradžioje buvo nedideli - 3,5 × 3,5 metrų ploto, vienos patalpos, statmenai suręstų rąstų pastatai. Kelių patalpų namų iš gulsčiai suręstų rąstų Kernavėje atsirado panašiu metu, kai miestas išgyveno savo klestėjimo laikotarpį - XIII a. Senųjų Lietuvos gyvenviečių, taip pat ir Kernavės sodybų sklypai, XIII-XIV a. buvo statomi be aiškesnio plano. Kernavėje pastebėta, kad senųjų sodybų pastatų kampai buvo orientuoti į pasaulio šalis: šiaurę, rytus, pietus ir vakarus. Čia stovėjo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Piliakalnių pilys buvo valstybės gynimo atrama. XIII-XIV a. čia tilpdavo apie 80-120 žmonių įgula, pasiruošusi ginti valdovą. Augant gyventojų skaičiui, ant piliakalnių tilpo ne visi - čia gyveno tik svarbiausi ir įtakingiausi tuometiniai valdovai, jų gynėjai. Apie turtingesnį valdovų gyvenimą byloja archeologų rasti indai, romėniškų taurių stiklo šukės (stiklas tuo metu buvo itin brangus), ginklai, papuošalai ar jų dalys. XIII-XIV a. Didikų namai - pilys - buvo statomi ant piliakalnių ar didesnių kalvų, krantų kyšuliuose. Piliakalnius pilies statytojai paplatindavo, paaukštindavo, iškasdavo 2-3 metrų gylio apsauginius griovius, į kuriuos prileisdavo vandens. Natūraliais vandens grioviais tapdavo ir upelių ar upių vagos. Iškasta žemė taip pat būdavo panaudojama - ją supildavo į pylimus, juosiančius piliakalnį. Piliakalnio šlaitai būdavo nukasami, kad liktų statūs, o didelė piliakalnio aikštelė apjuosiama spygliuočių rąstų siena, jos pamatai suręsti iš ąžuolinių rąstų (kartais ir akmenų). Kernavėje archeologiniai tyrimai pradėti XIX a. pr. Nuo to laiko senųjų Lietuvos gyvenviečių paslapčių atskleidžiama vis daugiau.

tags: #gyvenamieji #namai #priesistores #amziuje