Ilgalaikio Materialiojo Turto Tinkamumo Koeficiento Apskaičiavimas

Šiuolaikiniame verslo pasaulyje, kurį nuolat veikia technologijų pažanga ir auganti konkurencija, įmonės, siekdamos išlaikyti konkurencingumą, turi ne tik kurti naujus produktus ir įgyvendinti įvairias strategijas, bet ir nuodugniai analizuoti praėjusių laikotarpių veiklos rezultatus. Taip pat svarbu lyginti juos su kitų panašių įmonių rodikliais, įvertinti statistinius duomenis ir, remiantis jais, planuoti veiklos plėtrą bei naujų gamybinių pajėgumų įsigijimą. Šis procesas yra esminis siekiant didesnio efektyvumo ir mažesnių veiklos sąnaudų.

Vis dėlto, net puikiai suvokdami savo įmonės specifiką ir verslo aplinką, vadovai ne visada įvertina, kokią teigiamą įtaką įmonės finansiniams rezultatams gali turėti sėkmingas ir efektyvus ilgalaikio turto valdymas. Neretai mažos įmonės priima sprendimus įsigyti brangaus ilgalaikio turto, kuris nebūtinai susijęs su pagrindine veikla arba nesukuria papildomos naudos. Pavyzdžiui, įsigyjamos naujos biuro patalpos prestižiniuose pastatuose, atliekami brangūs remontai, perkami nauji baldai, kompiuterinė įranga, automobiliai administracijos darbuotojams ir pan.

Lietuvoje dar nėra populiaru valdyti nuomojamą ar kitais būdais (ne nuosavybės teise priklausantį) turtą, o sprendimai dažniausiai priimami ne siekiant didesnio ilgalaikio turto efektyvumo, remiantis įmonės analizės rezultatais, bet pasidavus rinkoje tokias paslaugas parduodančių įmonių spaudimui. Ilgalaikio turto efektyvumo problema atskirai nuo visos įmonės efektyvumo valdymo nėra literatūroje išsamiai nagrinėta.

Pagrindinis šio darbo tikslas - nustatyti ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo didinimo kryptis ir, remiantis moksline literatūra bei straipsniais, parengti ilgalaikio materialiojo turto naudojimo efektyvumo įvertinimo metodiką, kurią taikant praktikoje, įmonių atstovai, nepriklausomai nuo įmonės dydžio ir veiklos pobūdžio, galėtų įvertinti ilgalaikio turto efektyvumo lygį ir priimti teisingus sprendimus dėl turto sudėties, struktūros, kaitos bei techninės būklės valdymo. Taip pat siekiama sukurti konceptualias gaires, kuriomis vadovaujantis, būtų galima didinti efektyvumą ir identifikuoti problemines sritis, kai atlikta analizė neatskleidžia efektyvumo didinimo rezervo įmonėje.

Tyrimo metodai apima mokslinės literatūros analizę, indukciją ir dedukciją, loginę analizę ir sintezę, palyginamąją analizę, loginio ir grafinio modeliavimo metodus, dokumentų analizę, įmonės veiklos procesų stebėjimą, pokalbius su vadovais ir profesinės patirties apibendrinimą.

Efektyvumo didinimo siekia įmonės, įstaigos ir organizacijos visame pasaulyje, o tai rodo, kad šis tikslas yra labai svarbus globaliniu mastu. Norint pasiekti maksimalius įmonės finansinius rezultatus, būtina suvokti, kokie yra pagrindiniai efektyvumą lemiantys veiksniai ir kokia yra jo didinimo kaina, arba kokios išlaidos gali būti patiriamos dėl nepakankamo efektyvumo. Efektyvumas - tai ne mažiau svarbi ekonominė kategorija, tad pastaruoju metu jai skiriamas vis didesnis dėmesys.

Bendriausia prasme efektyvumas suprantamas kaip santykis tarp pagaminto produkto ir (ar) paslaugų apimties ir jiems panaudotų išteklių. Skirtingi autoriai, analizuodami ekonominius procesus, formuoja nevienodus požiūrius ir rodiklius, kuriais siekiama pabrėžti vieną ar kitą įmonės ar visos ūkio veiklos ypatybę. Efektyvumo sąvoka gali būti naudojama kaip kriterijus, sprendžiant, ar gerai yra paskirstomi ištekliai.

Tarptautinis žodžių žodynas sąvoką "efektyvumas" aiškina kaip rezultato ir sąnaudų (lėšų, resursų, energijos) palyginimo laipsnį. Šis apibrėžimas rodo, kad efektyvumą galima įvertinti palyginant gautą rezultatą su ištekliais, panaudotais siekiant rezultato. Panašiai efektyvumą aiškina ir vadybos srities autorius J. A. Stoner, teigdamas, jog tai "sugebėjimas sunaudoti mažiausiai išteklių, siekiant organizacijos tikslų".

Kitas vadybos srities mokslininkas P.F. Drucker efektyvumo sampratą formuluoja kiek kitaip ir apibūdina kaip "sugebėjimą daryti dalykus teisingai". Tuo tarpu viešajame administravime efektyvumas yra suprantamas kaip racionalus išteklių panaudojimas ir pozityvus organizacijos filosofijos bei organizacinės kultūros įtvirtinimas.

Skirtingi autoriai taiko skirtingus požiūrius į efektyvumą. Pavyzdžiui, L. Gulick efektyvumą aiškina pasitelkdamas vertybės sąvoką, argumentuodamas, kad efektyvumas yra vertybė, kuri gali konfliktuoti su kitomis vertybėmis, todėl jai turi būti teikiama pirmenybė. Tuo tarpu D. Waldo laikosi priešingos nuomonės, teigdamas, kad efektyvumas savaime negali būti vertybė ir visuomet jį būtina apibrėžti, atsižvelgiant į tikslus. Kaip matyti, D. Waldo efektyvumą siūlo vertinti per tikslų pasiekimą ar nepasiekimą.

Siekiant veiklos efektyvumo, gali būti naudojami įvairūs būdai ir technikos. Neoklasikinėje ekonomikos teorijoje ekonomikos efektyvumo aiškinimas grindžiamas Pareto optimumo samprata. Kitaip tariant, Pareto efektyvumas pasiekiamas, kai ekonominiai ištekliai yra paskirstyti tokiu būdu, kad jų perskirstymas, siekiant kažkam duoti daugiau, neišvengiamai pablogina kito individo padėtį.

Efektyvumas glaudžiai susijęs ir su veiksmingumu, rezultatyvumu bei produktyvumu. Dėl veiklos specifikumo, tik tam sektoriui būdingų niuansų, nurodomi skirtingi keliai ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti. Tai patvirtina 1 lentelėje pateiktos įvairios skirtingų atstovų nurodytos efektyvumo sampratos.

1 lentelė. Efektyvumo apibrėžimai pagal įvairius autorius

Ekonominis efektyvumas - tai geresnių rezultatų pasiekimas mažesnėmis sąnaudomis. Jis reikalauja optimalaus ekonominių išteklių naudojimo. Šis efektyvumas taip pat reiškia, kad naudojamas geriausias turimų išteklių derinys.

Ekologinis efektyvumas - geresnių rezultatų pasiekimas, darant mažesnę žalą gamtai. Šis efektyvumo tipas yra pats naujausias ir jo svarba dabartiniu laikotarpiu auga, nes įmonės yra priverstos laikytis šio principo efektyvindamos išteklių panaudojimą. Kiekvienas išvardintas efektyvumo tipas turi lemiamos įtakos siekiant bendro įmonės ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo.

Ilgalaikio turto efektyvumo valdymo analizė dažniausiai integruojama į daug platesnę veiklos analizę - toks kompleksinis vertinimas yra daug geresnis, jeigu visoms dalims skiriama pakankamai dėmesio. Vertinant ir analizuojant atskirus kiekybinius finansinius rodiklius, būtina lyginti vykdomos veiklos gaunamo ar gautino rezultato (efekto) atitikimą su tam rezultatui gauti reikalingomis sąnaudomis.

Verslo pasaulyje ilgalaikio turto panaudojimo efektyvumo valdymas dažnai yra nuvertinamas ir jam skiriama ne itin daug dėmesio. Įmonėse yra riboti ištekliai ir šiam klausimui spręsti sunku surasti laiko ir įrankių, todėl šią problematiką apimantys sprendimai atidedami neribotam laikotarpiui. Prieš pradedant ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo modelio paieškas, būtina identifikuoti, kuriai turto daliai bus skiriamas didžiausias dėmesys. Įmonės ilgalaikis turtas dažniausiai būna nevienalypis ir kiekviena šio turto dalis dar gali būti skaidoma į kelias dedamąsias. Drauge su turto specifika į įmonę atkeliauja ir problemos arba nauda, efektyvumas arba nuostolingumas.

Taigi, siekiant atskleisti ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo valdymo kryptis, labai svarbu atsižvelgti į ilgalaikio turto sudėtį ir išskirti, kuri jo dalis sudaro didžiausią svorį įmonės veikloje ir kuriai daliai taikytini efektyvumo didinimo sprendimai gali būti naudingiausi. Sąvoka "ilgalaikis turtas" yra labai plati, todėl, siekiant efektyvesnio panaudojimo, būtina taikyti tinkamai parinktus efektyvumo valdymo metodus, kurie turi atspindėti ir to turto specifiką. Įmonės turtas klasifikuojamas įvairiais požymiais - pagal naudojimo paskirtį ir trukmę įmonės veikloje, pagal materialinę išraišką, pagal piniginę išraišką, pagal tokio turto grupavimą balanse, statistikos ataskaitose ir kitus požymius.

Pagal vaidmenį įmonės veikloje klasifikacija svarbi tuo, kad tiek įmonės savininkai, tiek valdžios institucijos visada skatina aktyviosios turto dalies santykinį didėjimą viso turto sumoje. Pasyviuoju turtu laikoma žemė, gamtos ištekliai, pastatai, statiniai, perdavimo ir kiti įrenginiai. Šis turtas dažnai labai reikšmingas ir sudarantis didelę įmonės turto dalį, todėl svarbu įvertinti, kaip šis turtas gali būti efektyviai panaudojamas įmonės veikloje.

Aktyvioji ilgalaikio turto dalis turi sudaryti pagrindinę ilgalaikio turto apimtį įmonės veikloje, jeigu galvojama apie efektyvumo didinimą. Pasyvioji turto dalis gali būti perteklinė, dalies jo atsisakant, perleidžiant ar pasirenkant kitas įsigijimo formas, kurios mažintų šios turto dalies išlaikymo sąnaudas. Planuojant investicijas, ilgalaikio turto atnaujinimui, jos taip pat turi atspindėti pageidaujamą santykį tarp aktyviosios ir pasyviosios dalies.

Ilgalaikis materialusis turtas - tai materialios natūros formos, kurios nusidėvi naudojamos ne trumpiau kaip per vienerius metus ir kurių įsigijimo vertė yra ne mažesnė už įmonės nustatytą minimalią to turto vertę. Organizacijos ilgalaikį nematerialųjį turtą reikėtų vertinti atsargiau, kadangi įmonei bankrutavus nei programinės įrangos, nei licencijų, nei prestižo negalima nei parduoti, nei paskirstyti akcininkams (pvz., prekių ženklai, patentai ir licencijos, autoriaus ir gretutinės teisės, teisė demonstruoti kino filmus, plėtros darbai, kompiuteris programos).

Finansinis ilgalaikis turtas - tai ypatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Jis turi teikti įmonei naudą ilgesniu nei vienerių metų laikotarpiu. Tai yra neapčiuopiamas objektas, kuris priklauso ne nuo analizuojamos įmonės sėkmingos veiklos, o nuo to, kokius sprendimus priima vertybinius p...

Šiame kontekste svarbu paminėti ilgalaikio turto nusidėvėjimo metodus, kurie leidžia įvertinti turto vertės sumažėjimą per tam tikrą laikotarpį. Tinkamas nusidėvėjimo metodo pasirinkimas gali turėti didelės įtakos įmonės finansiniams rodikliams ir pelningumui.

tags: #ilgalaikio #materialiojo #turto #tinkamumo #koeficientas