Imties Būtojo Laiko Stilistika: Kas Tai?

Stilistika, kaip mokslas, radosi XX amžiaus pradžioje. Tai mokslas apie stilių ir jo raiškos priemones. Ši filologijos šaka skyla į dvi dalis: lingvistinę ir literatūrinę stilistiką. Kalbotyros krypties atstovus domina lingvistinė stilistika, arba lingvostilistika, kuri tiria visas sritis, kuriose reiškiasi tautinė kalba, ir nustato taisykles, kuriomis vadovaujamasi praktikoje.

Stiliaus samprata kilo antikos retorikos laikais ir apima kelias reikšmes: retorines kalbos priemones, funkcinį kalbos stilių, gerą rašymą, epochos, literatūrinės srovės ar žanro stilių, ir autoriaus individualybės išraišką. Pagal kalbos vartojimo sritį skiriami šie funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis, publicistinis, meninis ir buitinis. Bene dažniausiai tyrinėjamas meninis stilius.

Meninis Stilius

Kalbant apie meninį stilių, negalima nepaminėti rašytojo individualumo. Rašytojo kalba yra epochos kalba, ir tuo galima paaiškinti stiliaus ypatybes. Teksto kūrėjo kalboje atsispindi žmogaus charakterio savybės, išsilavinimas, visa tai sudaro individualaus stiliaus pagrindą. Individualusis stilius susiformuoja savaime, lemiamas rašytojo erudicijos, pasaulėžiūros, talento ir daugybės kitų veiksnių.

Meninis kūrinys turi perteikti ne tik autoriaus mintis, jis turi kelti estetinį pasigerėjimą, dėl šios priežasties meninio stiliaus kalba negali būti tik komunikacijos priemonė. Svarbiausia yra estetinė funkcija. Vienodas rašymo principas yra neįmanomas, nes kiekvienas autorius aplinką suvokia ir perteikia kitaip. Meninis tekstas savo turiniu ir sandara yra savitas, individualus, unikalus. Meninis stilius eksploatuoja visus kalbos išteklius, todėl autoriai gali kurti savitus, meniškus palyginimus, tropus, sintaksės figūras, kurių meniniame stiliuje esama labai daug. Vaizdingumas įvardijamas kaip svarbiausia meninio stiliaus savybė. Ši stiliaus ypatybė yra susijusi su autoriaus vaizduote, gebėjimu atsirinkti tinkamas kalbos priemones. Vaizdas turi būti perteikiamas būtent taip, kad kuo tiksliau atspindėtų autoriaus mintis.

Grožinei literatūrai labai svarbūs yra sinonimai ir kitos artimos raiškos priemonės, jos reikalingos dėl stilistinės disimiliacijos, sinonimai vartojami siekiant išvengti to paties žodžio ar formos pasikartojimo. Priešingai nei mokslinio stiliaus tekstams, meninio stiliaus tekstams būdingas nepasakymas iki galo, kuris palieka erdvės skaitytojo vaizduotei.

Funkciniu atžvilgiu grožinės literatūros kalba yra vientisa: į ją patekę kitų stilių elementai ima eiti estetinę funkciją, nepriklausomai nuo to, kokiais funciniais stiliais remiasi autorius. Meninis stilius autoriui suteikia neribotas galimybes. Siekiant tekstą padaryti vaizdingu, parinkti tiksliausius žodžius, autorius savo kūryboje gali vartoti įvairiausią leksiką, sintaksines konstrukcijas, menines figūras.

Buitinis Stilius

Buitinio stiliaus vartojimo sritys - kalba šeimoje, gatvėje, kelionėje, artimų žmonių laiškuose, t. y. asmeninė komunikacija. Šis stilius yra kiek kitoks nei meniniame stiliuje. Buitinis stilius veikia visus funkcinius stilius, bet labiausiai - meninį stilių.

Buitinio stiliaus sakiniai trumpi, dažnai komunikacijos akto dalyviai linkę pertraukti vienas kitą, trumpinti sakinius. Dažnai vartojami nepilnutiniai sakiniai. Anekamojoje kalboje atsisakoma sudėtingų konstrukcijų, kalba prastinama. Tam įtakos turi kalbos spontaniškumas, nes dialogui iš anksto nesiruošiama.

Dramos Tekstai ir Stilistika

Šiame darbe nagrinėjami dramos tekstai stilizuoja buitinio stiliaus dialogus. Meninis ir buitinis stilius sąveikauja dramos tekstuose.

Drama Kaip Literatūros Rūšis

Dramos terminas kilęs iš graikų veiksmažodžio "drao", kuris reiškia "esu pasiryžęs veikti". Graikai pirmieji suvokė dramą kaip atskirą specifinę literatūros rūšį, jie sukūrė ir pirmąją mums žinomą dramos teoriją Aristotelio "Poetikoje", kuri iki šių dienų išlaikė ne tik savo aktualumą, bet kai kuriais atvejais ir normatyvinę galią. Jau tada drama turėjo temą, motyvus ir visa kita, kas reikalinga literatūrinei dramai.

Drama neatsiejama nuo dramatizmo sąvokos, nors ji vartojama ne tik literatūroje. Dramatizmas siejamas su dvilypumu, kaita, disharmonija, kritinėmis situacijomis, sunkumais, įtampa. Kalbant apie dramą, nes būtent jis yra dominuojantis ir lemiantis faktorius. Dramai būtina kolizija, iš kurios išsirutulioja veiksmas. Jis gali būti tiesioginis (kai veikėjai atlieka veiksmus) ir netiesioginis (kai veiksmu vadinami vidiniai išgyvenimai, pokalbiai ir pan.). Dramos veiksmui būdingas intensyvumas, prieštaravimai, konfliktai, jis atskleidžia veikėjų charakterius, vidines būsenas. Tai yra personažų gyvenimas dabartyje.

Visų pirma dramos tekstai nuo kitų meninio stiliaus atmainų išsiskiria tuo, kad dramoje nėra pasakotojo ar lyrinio "aš", nes vaizduojamasis pasaulis skaitytojui atskleidžiamas taip, kad jį reikia priimti be tarpininkų. Nepaisant to, kad dramos laikas yra labai trumpas, koncentruotas, jame nuosekliai turi atsispindėti visi svarbiausi buvę ir esantys įvykiai. Net jeigu dramoje vaizduojami įvykiai tarsi atskiri, juos visuomet jungia priežasties ar pasekmės ryšiai. Kita dramos tekstų ypatybė yra ta, kad ji turi specifinę vaizduojamojo pasaulio kalbos organizaciją, kuri skiria ją nuo lyrikos ir epo.

Dialogas Dramoje

Svarbiausia ir pagrindinė dramos veikėjų bendravimo forma yra dialogas. Dialogas graikų kalboje reiškia pasikalbėjimą, pokalbį. Dialogo išradėju yra laikomas Platonas, jis beveik visus savo kūrinius rašė dialogo forma, manoma, kad būtent jis sukūrė dialogo modelį, kuris buvo laikomas tobulu. Dialogas apibūdinamas kaip dramatiška kalbos forma, kurioje veikiantys asmenys plėtoja veiksmą. Veikėjų tiesioginė kalba dramoje įgauna itin didelę informacinę krūvį, būtent per ją autorius turi suteikti skaitytojui žinių apie herojų charakterius, mintis, atskleisti fabulinę situaciją. Dialogas gyvina tekstą, autoriui jis teikia didesnę laisvę vartoti specialias raiškos priemones (anekamosios kalbos žodžius, tarmybes ir kt.). Veikėjai dramoje išreiškia savo nuomonę.

Struktūros požiūriu drama yra ne kas kita, kaip kelių veikėjų santykių istorija didžiausios jų įtampos ar lūžio metu. Dramos tekstų dialoguose susiduria prieštaringi požiūriai, jie atlieka ir fabulinę funkciją - atskleidžia veiksmo plėtros kryptį. Dramoje vyrauja polifoninė veikėjų kalba, kuri turi atlikti ir pasakotojo funkciją - įtraukti į savo kalbą informaciją, kurią būtina žinoti, kad skaitytojai suprastų veiksmo eigą. Dialogui priskiriamos kelios funkcijos - informacinė, charakterizuojanti ir dramatiškoji. Informacinė funkcija perteikia žinias, kurios padeda suvokti dramos esmę, temą. Charakterizuojanti dialogo funkcija apibūdina veikėjų charakterius ir jų pozicijas. Svarbiausia dialogo funkcija yra dramatiškoji, ji padeda plėtotis dramos konfliktui.

Kadangi dialogas imituoja kalbos aktą, reikėtų paminėti tradiciškai skiriamas kalbos akto funkcijas, kurios randasi ir dramos dialoguose. Kalbos funkcijas galima skirstyti į įvairias grupes, pavyzdžiui, komunikacinę (informacijos perdavimas), kognityvinę (žinių formavimas) ir akumuliatyvinę (visuomeninio patyrimo ir žinių kaupimo). Kalbos funkcijas skirsto taip: reprezentacinę-referencinę ir komunikacinę; ekspresyvinę-emotyvinę ir apeliatyvinę-impresyvinę; fatinę ir poetinę. Vienaip ar kitaip skirstomos funkcijos randamos dialoginėje dramos tekstų kalboje. Informacijos perteikimas, bendravimas, žinių dalijimasis - visa tai, kas vadinama komunikacine funkcija, atsispindi dramos dialoguose. Vaizduojami veikėjai bendraudami neapsieina be apeliatyvinės funkcijos, jie dažnai kreipiasi vienas į kitą, prašo, liepia, reikalauja. Estetinė funkcija būdinga visai grožinei literatūrai, įskaitant ir dramos dialogus. Vaizduojamuose situacijuose aptinkama ir fatinio bendravimo apraiškų. Šiuo atveju veikėjai mintimis ir informacija nesidalina.

Realiame anekos akte bendraujantys asmenys naudoja ir neverbalines priemones. Jie gali gestikuliuoti, judėti, pasirinkti reikiamą intonaciją, kalbėjimo tempą. Dramose užrašytuose dialoguose neverbalinės kalbos dalykai perteikiami autoriaus (pvz., šis veikėjo kalbos). Vieno personažo kalbėjimo, vadinamu monologu, tyrinėtuose dramos tekstuose nėra. Kartais veikėjai linkę išsiplėsti, monologu dramaturgas gali supažindinti kitus personažus ar tiesiog skaitytoją su tomis veiksmo aplinkybėmis, įvykiais, kurie neiškilo tiesioginiame veiksme ar dialoguose. Paprastai monologai išreiškia veikėjo prieštaravimus, vidinius konfliktus, svarstymus.

Dramos dialogai yra artimiausi anekamajai kalbai. Šiuolaikinės literatūros dramos tarsi perėmė anekamosios kalbos leksiką, nesudėtingą sintaksinę struktūrą, kartais nenuoseklią kalbą, savitą gramatinių formų vartojimą. Nepaisant autoriaus pastangų kuo tiksliau stilizuoti buitinę kalbą, kalbos akto modelis prozos tekstuose yra pakitęs. Rašytiniai tekstai, imituojantys kalbos aktą praranda svarbiausią gyvo dialogo bruožą - spontaniškumą. Žmogus šnekėdamas nuolat galvoja, kaip šiuo metu pasirengia naujai replikai, o rašytiniuose tekstuose ši ypatybė neįmanoma. Todėl galima sakyti, jog dramos tekstai, kurie priklauso meniniam stiliui, buitinio stiliaus dialogus tik stilizuoja.

Kiekvienas autorius, kurdamas antrinę bendravimo situaciją, stengiasi pakartoti realybę. Dialogo struktūra, daug priklauso nuo adresanto ir adresato sąveikos pobūdžio, daro įtaką leksikos vartosenai, skiriasi sakinių atranka, jų išdėstymas. Ši komunikacijos dalyvių sąveika mažai priklauso nuo meninio stiliaus atmainos. Dramos tekstams artima prozos tekstų dialogo struktūra. Šiuolaikinė dramos tekstų kalba neeiliuota, nors būta ir poetinių dialogų, kurie leisdavo autoriams vartoti įvairias menines priemones, ritmą, buvo suteikiamas pakilesnis tonas. Eiliuotą dramos kalbą lemia istorinė žanrinė raida.

Teksto Tipai ir Funkciniai Stiliai

Teksto tipai yra glaudžiai susiję su funkciniais stiliais. Vis dar nėra aiškių tekstų tipų skyrimo kriterijų. Mokslininkai siūlo tekstų tipus skirti įvairiai - pagal rašymo tikslą, funkcijas, sandarą, turinį, informacijos pateikimo būdą, tad kriterijų nustatymas vis dar tikslinamas. Neretai diskutuojama pagal kokius požymius skirstomi tekstų tipai (pagal vidinius, t. y. kalbinius, ar pagal išorinius, t. y. komunikacinius). Dalis autorių mano, kad išoriniai požymiai, kurie susiję su kalbėtojo tikslu ir tema, yra siejami su žanro kategorijos nustatymu, nes jis apibrėžiamas ne formos, o vartojimo pagrindu. Manoma, kad teksto tipas yra nustatomas pagal leksinius ir gramatinius požymius, t. y. pagal lingvistinę charakteristiką. Šie skyrimo kriterijai priklauso kalbos ir komunikacijos sritims. Dramos tekstų dialoginė kalba šiame darbe yra įvardijama kaip teksto tipas.

tags: #imti #butasis #laikas