Intelektinės nuosavybės agentūros funkcijos ir reikšmė

Žmoniją jos gyvavimo laikotarpiu lydi mažesni ar didesni atradimai, pradedant seniausiais laikais, kai žmonės išrado darbo įrankius ir juos tobulino, bei baigiant XX-XXI a., kur žmogus kuria ir tobulina aukštąsias technologijas. Šių intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga susirūpinta palyginti nesenai. Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas susiformuoja XIX a. Dabar, kai gyvename informacijos amžiuje, intelektinė nuosavybė įgauna vis didesnę reikšmę. Intelektinės nuosavybės apsaugos poreikis auga, nes visuomenėje didėja informacijos reikšmė. Informacija tampa ekonominio stabilumo bei plėtros pagrindu.

Turėdami geras bendravimo, informacijos perdavimo priemones bei išsamų teisinį tarptautinį ir regioninį intelektinės nuosavybės reglamentavimą, neišvengiame intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos. Intelektinės nuosavybės tarptautinis pobūdis dar nebuvo nagrinėtas kaip veiksnys įtakojantis intelektinės nuosavybės teisės globalizacijai, nenagrinėtos šio reiškinio pasekmės nacionalinėms teisinėms sistemoms. Pateikiamos nagrinėjamo reiškinio pasekmės.

Pirmajame straipsnyje apibūdinama intelektinės nuosavybės samprata, pateikiamos bei apibūdinamos intelektinės nuosavybės rūšys. Parodomi intelektinės ir materialinės nuosavybės skirtumai. Pateikiamos istorinės intelektinės nuosavybės atsiradimo priežastys. Šioje darbo dalyje nagrinėjamos intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos pasekmės, aptariami teigiami ir neigiami aspektai.

Intelektinė nuosavybė: samprata ir esmė

Labai ilgai daugumai žmonių nuosavybė buvo suprantama kaip žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai bei kitas turtas. Šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Taigi įstatymas gina ne tik materialias vertybes, bet ir žmogaus intelektinės veiklos metu sukurtas vertybes, kurios materialinės išraiškos gali ir neturėti.

Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas atsirado 1886 m. rugsėjo 9 d. pasirašius Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Šio norminio akto antrajame straipsnyje nurodyta, kad konvencija saugo bet kokios išraiškos literatūros ir meno kūrinius, nepriklausomai nuo jų išraiškos formos ar būdo. Matome, kad intelektinės nuosavybės objektai yra būtent žmogaus intelektinės veiklos procese sukurtos vertybės. Kadangi nuosavybės teisė žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais.

Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtinės teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas. Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinių kūrinių valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo. Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių. Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.

Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijoje dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės. Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis.

Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tiek paskelbtų, tiek nepaskelbtų kūrinių autoriams yra numatyta autorinės teisės apsauga. Paskelbti kūriniai teisinėje literatūroje suvokiami, kaip autoriaus sutikimu paskelbti kūriniai, nepriklausomai nuo kūrinio egzempliorių gamybos būdo. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzempliorių kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytinio kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas.

Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinių teisių gynimo laikas ir vieta. Pagrindiniai tokių teisės normų skirtumai susiję su sankcijomis, taikomomis už intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus. Skiriasi ir procesiniai klausimai. To paties straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kūrinio kilmės šalyje autorinės teisės apsaugą garantuoja vidaus įstatymai. Jeigu kūrinys paskelbus kitose sąjungos šalyse autorines teises gina ir tos valstybės, kuriose paskelbiamas kūrinys teisės aktai bei tarptautiniai susitarimai.

Kitas svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais. Valstybės narės pačios sprendžia dėl minėtų autoriaus teisių apsaugos terminų išlaikymo, o esant poreikiui gali nustatyti ir ilgesnius apsaugos terminus nei numatyti tarptautiniuose susitarimuose. Reikia paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinio išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.

Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės teisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes. Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.

Kaip jau minėjau vienas iš pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra išradimai. Panagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogų. Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.

Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardo, pavardės, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos derinys. Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekės ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiamų paslaugų ar gaminių arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos į rinką produkcijos. Taigi, nesunkiai pastebime, kad prekės ar paslaugos ženklo pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda.

Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas. Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. sutarties delyje dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS), 22 straipsnyje geografinė nuoroda apibrėžiama, kaip nuoroda identifikuojanti prekės, kurios kokybė, reputacija ar kitos charakteristikos yra iš esmės priskiriamos šios rūšies gaminio visumos, kilmę, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti „Šampanas“, kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje. Šiuo vynu.

Iš išdėstyto šioje temos dalyje darytina išvada, kad intelektinės nuosavybės saugomų objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas. Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumą tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšių.

Maslou poreikių teorijoje pasakyta, kad žmogus užtikrinęs savo fizinio egzistavimo poreikius ima domėtis ir rūpintis dvasinėmis gėrybėmis. Taip yra ir su intelektine nuosavybe. Žmogus savo evoliucionavimo metu išmokęs ir įvaldęs įvairių daiktų kūrimą bei jų apsaugą užsiima intelektine veikla. Kuria dvasines vertybes, tokias kaip literatūriniai kūriniai, muzika, dramaturgija. Ilgainiui atsiranda poreikis minėtas vertybes saugoti, kadangi jų autoriai, skirtingai nei materialinių gėrybių meistrai jokio atlygio negauna. Kovos dėl intelektinės nuosavybės apsaugos siejamos su Bomaršė vardu, kuris Prancūzijoje vadovavo autorinių teisių kovai su teatrais. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje imta aktyviau saugoti autorines teises. Paryžiuje įkuriamas Bureau de legislation dramatique, kuris vėliau pervadinamas į Autorių, kompozitorių ir dramaturgų draugiją, kurio pagrindinis tikslas - ginti ir saugoti intelektinės nuosavybės autorių teises į kūrinį ir teisėtas pajamas iš jo. Taigi matome, kad atsiranda poreikis ginti autoriaus teises į intelektinę nuosavybę.

Iki šiol autoriaus teisės į kūrinius ginamos tik valstybiniu mastu, tai reiškia, kad kitoje valstybėje autoriaus kūriniai gali būti naudojami kaip nori, kada nori ir už kūrinio naudojimą autorius atlygio negaus. Dėl to atsirado poreikis intelektinę nuosavybę saugoti tarptautiniu lygiu. Šis poreikis atsirado XIX a., kuomet išsivysčiusiose valstybėse augo intelektinės nuosavybės saugomų objektų vertė, o skirtingomis teisės normomis buvo neįmanoma apsaugoti universalaus pobūdžio intelektinės nuosavybės objektų. 1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos autorių teisių į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė. Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas. Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai. Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai.

Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį, iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis. Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje. Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokių garantijų, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autoriaus teisės.

Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO)

Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO)(World intelectual Property Organisation (WIPO)) - yra pasaulinis intelektinės nuosavybės paslaugų. PINO įgaliojimai, valdymo organai ir procedūros išdėstytos PINO konvencijoje. PINO yra Jungtinių Tautų agentūra, vienijanti 187 valstybes nares.

PINO struktūrą sudaro 4 pagrindiniai organizacijos organai:

• Tarptautinis biuras
• Generalinė Asamblėja
• Koordinacinis komitetas
• PINO Konferencija

Bendriausios funkcijos, apibrėžtos PINO nurodytos tokios: Skatinti ir plėtoti intelektinės nuosavybės apsaugą visame pasaulyje, ir suderinti nacionalinius teisės aktus šioje srityje.

PINO nuolatos siekia tobulinti intelektinės nuosavybės apsaugą ir yra pagrindinė naujų tarptautinių susitarimų su kitomis organizacijomis iniciatorė; Taip pat, viena svarbiausiųjų funkcijų yra tyriamasis darbas, pastovus informacijos rinkimas, jos fiksavimas, naujų intelektinės nuosavybės objektų paieška bei registravimas, atsiradimo prognozavimas. PINO prižiūri paslaugas teikiamas lengvinti intelektinės nuosavybės apsaugą, registruoja naujus intelektinės nuosavybės objektus; PINO bendradarbiauja su šalimis dėl techninės - teisinės pagalbos intelektinės nuosavybės užtikrinimo klausimais.

Ypač svarbus yra PINO ir Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) bendradarbiavimas. Kadangi intelektinės nuosavybės produktai tarptautinėje prekyboje tampa vis svarbesni, intelektinės nuosavybės apsaugos klausimais aktyviai rūpinasi PPO.

Intelektinės nuosavybės apsauga iš dalies rūpinasi ir kitos organizacijos: Jungtinių Tautų plėtros programa (UNDP); Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija - geriau žinoma kaip UNESCO, kurios veiklos sritis tiesiogiai susijusi su kultūrinių vertybių , įskaitant literatūros ir meno kūrinius.

PINO logotipas

tags: #intelektualines #nuosavybes #agentura