Paveldimo Turto Įgijimas Asmeninės Nuosavybės Teise Lietuvoje

Paveldėjimo teisė Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra svarbi civilinės teisės dalis, reguliuojanti turto perėjimą iš mirusio asmens jo įpėdiniams. Šiame straipsnyje aptariamas paveldimo turto įgijimas asmeninės nuosavybės teise pagal 1964 m. Civilinį kodeksą (CK), atsižvelgiant į to meto teisinį kontekstą bei komentarus. 1964 m. CK buvo vienas iš pagrindinių teisės aktų, reglamentavusių šiuos santykius sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Asmeninė Nuosavybė Pagal 1964 m. CK

Asmeninė nuosavybė pagal 1964 m. CK buvo viena iš nuosavybės formų, kurią galėjo turėti piliečiai. Ši nuosavybės forma apėmė įvairius daiktus, įskaitant gyvenamuosius namus, transporto priemones, pinigus, vertybinius popierius ir kitą turtą, kuris nebuvo skirtas gamybinei veiklai, uždraustai to meto įstatymų.

Paveldėjimo Būdai Pagal 1964 m. CK

Pagal 1964 m. CK, paveldėjimas galėjo būti vykdomas pagal įstatymą arba pagal testamentą. Paveldėjimas pagal įstatymą buvo taikomas tais atvejais, kai mirusysis nebuvo palikęs testamento arba testamentas buvo pripažintas negaliojančiu. Įpėdiniai pagal įstatymą buvo skirstomi į kelias eiles, pradedant artimiausiais giminaičiais - vaikais, sutuoktiniu ir tėvais.

Testamentas

Testamentas buvo mirusiojo valios išraiška dėl jo turto likimo po mirties. Testamentu buvo galima paskirti įpėdinius, nustatyti turto dalis, kurias jie paveldi, ir nustatyti kitas sąlygas, susijusias su paveldėjimu. Tačiau testamento turinys negalėjo prieštarauti įstatymams ir pažeisti įpėdinių, turinčių privalomąją dalį (pvz., nepilnamečių vaikų), teises.

Paveldimo Turto Tapimas Asmenine Nuosavybe

Paveldimas turtas, įgytas pagal įstatymą ar testamentą, tapdavo asmenine įpėdinių nuosavybe. Tai reiškė, kad įpėdiniai galėjo laisvai valdyti, naudoti ir disponuoti šiuo turtu, laikydamiesi įstatymų reikalavimų. Pavyzdžiui, paveldėtą gyvenamąjį namą įpėdinis galėjo parduoti, dovanoti ar išnuomoti.

Svarbu pažymėti, kad 1964 m. CK galiojimo laikotarpiu nuosavybės teisės buvo ribotos, palyginti su dabartine teisine sistema. Valstybė turėjo didelę įtaką ekonomikai ir nuosavybės santykiams, todėl asmeninė nuosavybė nebuvo tokia plačiai paplitusi kaip šiais laikais.

Pavyzdžiai

• Gyvenamasis namas: Jei miręs asmuo turėjo gyvenamąjį namą, kuris buvo jo asmeninė nuosavybė, šis namas galėjo būti paveldimas įpėdinių ir tapti jų asmenine nuosavybe.
• Pinigai ir vertybiniai popieriai: Paveldėti pinigai ir vertybiniai popieriai taip pat tapdavo asmenine įpėdinių nuosavybe, kurią jie galėjo naudoti savo nuožiūra.
• Transporto priemonės: Automobiliai, motociklai ir kitos transporto priemonės, priklausiusios mirusiajam, galėjo būti paveldimos ir tapti asmenine įpėdinių nuosavybe.

Pagrindiniai Aspektai, Susiję Su Paveldimo Turto Įgijimu

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai aspektai, susiję su paveldimo turto įgijimu asmeninės nuosavybės teise pagal 1964 m. CK:

Nors 1964 m. CK jau nebegalioja, jo nuostatos vis dar gali būti aktualios nagrinėjant paveldėjimo bylas, kurios buvo pradėtos galiojant šiam kodeksui. Be to, šio kodekso analizė leidžia geriau suprasti nuosavybės teisės raidą Lietuvoje ir jos pokyčius per pastaruosius dešimtmečius.

Šiuolaikinėje Lietuvoje paveldėjimo teisę reglamentuoja 2000 m. Civilinis kodeksas, kuris atitinka Europos Sąjungos teisės aktus ir užtikrina platesnes nuosavybės teises bei didesnę paveldėjimo laisvę.

Apibendrinant, paveldimas turtas pagal 1964 m. CK tapdavo asmenine įpėdinių nuosavybe, suteikiant jiems tam tikras teises valdyti, naudoti ir disponuoti šiuo turtu. Tačiau to meto teisiniai apribojimai ir valstybės įtaka ekonomikai ribojo šių teisių įgyvendinimą, palyginti su dabartine teisine sistema.

Nuosavybės Teisės Samprata

Nuosavybės teisė - tai daiktinės teisės institutas, nustatantis daiktų ir kito turto savininkų teises įgyvendinti šio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Savininko teisės į turtą, kuris yra jo nuosavybė, nepriklauso nuo kitų asmenų valios, jas gali riboti tik teisės normos ar paties savininko sprendimai (pavyzdžiui, turtą parduoti, paskolinti, išnuomoti, įkeisti, sunaikinti). Savininkas turi teisę leisti ar drausti kitiems asmenims naudotis savo turtu, išreikalauti prarastą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, o įstatymų nustatytais atvejais - ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis įgijo turtą iš trečiojo asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Be savininko leidimo niekas neturi teisės turtą gadinti, teršti, ardyti, kitaip bloginti jo naudingąsias savybes.

Daiktinei teisei būdinga tai, kad tik vienas daiktinis teisinis santykis subjektas yra aktyvus (pvz., daikto savininkas), o kitas subjektas, kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, yra pasyvus. Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Valstybės ir savivaldybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais). Nuosavybės teisės objektai gali būti žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės, namų apyvokos daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kompiuterinės programos ir kitas materialus ar nematerialus turtas.

Pagrindiniai nuosavybės teisės aspektai:

• Valdymas: Faktiškas daikto turėjimas ir kontrolė.
• Naudojimas: Teisė gauti naudą iš daikto, jį eksploatuoti.
• Disponavimas: Teisė nustatyti daikto teisinį likimą, jį parduoti, dovanoti, testamentuoti ir pan.

Teisė disponuoti - tai teisė nustatyti daikto teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Nuosavybės rūšys yra viešoji ir privati, taip pat gali būti mišri nuosavybė. Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe. Turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešam (bendram) interesui. Šios nuosavybės subjektais gali būti fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys. Santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Būdai

Svarbu, kad nuosavybės teisės įgijimas galimas tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nurodyti nuosavybės teisės įgijimo būdai:

• Pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų);
• Paveldint;
• Pagamintas naujas daiktas;
• Įgyjamoji senatis;
• Bešeimininkis daiktas.

Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe.

Nuosavybės teisės įgijimo būdai pagal sandorius

Pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.

Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalies teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius.

Nuosavybės teisės įgijimas paveldint

Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti.

Nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą

Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu.

Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Jeigu medžiagos vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, daikto savininku pripažįstamas medžiagos savininkas.

Nuosavybės teisės įgijimas pagal įgyjamąją senatį

Taip pat nuosavybės teisę galima įgyti į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.

Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šis sąlygas: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatytą terminą. Kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę.

Nuosavybės teisės įgijimas į bešeimininkį daiktą

Valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. Dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu į teismą su pareiškimu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą.

Nuosavybės Teisės Apribojimai

Savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šios teisės įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai.

Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu.

Paveldėjimo Būdai Šiuolaikinėje Lietuvoje

Civilinio kodekso (CK) 5.1 straipsnis paveldėjimą apibūdina kaip mirusio asmens turtinių ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, pareigų perėjimą įpėdiniams. Paveldėti galima materialius ir nematerialius dalykus. Paveldėjimas - tai mirusiojo turtas, t.y. palikimas. Šiuolaikinę Lietuvos paveldėjimo teisę įtakojo 1918-1940 m. laikotarpis.

Lietuvoje paveldima tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą. Pagal įstatymą paveldima tiek, kiek tai yra nepakeista testamentu. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniais gali būti fiziniai asmenys ir valstybė, o pagal testamentą - dar ir juridiniai asmenys. Pagal įstatymą: fiziniai asmenys ir valstybė. Pagal testamentą: fiziniai, juridiniai asmenys ir valstybė.

Įpėdinių eilės pagal įstatymą

Paveldint pagal įstatymą išskiriamos 6 įstatyminių įpėdinių eilės (CK 5.11 str.). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad paveldint pagal įstatymą visi įstatyminiai įpėdiniai paveldi eiliškumo tvarka lygiomis dalimis. Palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), taip pat vaikai, gimę po jo mirties. Palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai. Antros eilės įpėdiniai paveldi, jei nėra pirmos eilės įpėdinių, trečios - jei nėra pirmos ir antros eilės įpėdinių ir t. t.

Sutuoktinių paveldėjimo tvarka

CK 5.13 straipsnyje išaiškinta sutuoktinių paveldėjimo tvarka, t. y. palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Pavyzdžiui, šeimoje buvo sutuoktiniai ir du vaikai, tad mirusįjį sutuoktinį pergyvenęs sutuoktinis, paveldės vieną ketvirtadalį mirusiajam sutuoktiniui priklausančio palikimo. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais (palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai), jam priklauso pusė palikimo.

Testamento rūšys

Lietuvoje yra išskiriamos dvi testamentų rūšys: oficialieji ir asmeniniai.

• Oficialieji testamentai: sudaromi raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinami notaro. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad testamente nurodoma testamento sudarymo vieta, laikas. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje (dažniausiai pas notarą). Visa informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį laikoma konfidencialia. Oficialūs testamentai registruojami testamentų registre. Jiems yra prilyginami testamentai, patvirtinti CK 5.28 str. 6 dalyje nurodyta tvarka, t. y. testamentai asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo ar profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senyvo amžiaus asmenų arba asmenų su negalia socialinės globos namuose.
• Asmeniniai testamentai: tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba.

Testamento galiojimas

Testatorius neturi teisės pavesti kitam asmeniui po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti testamento turinį. Bendrąjį sutuoktinių testamentą gali sudaryti tik sutuoktiniai. Sutuoktiniai gali savo turtą ar jo dalį palikti visuomenei naudingam tikslui arba labdarai. Vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Neįvykdytas testamentas neturi galios. Testatorius turi teisę nurodyti testamente kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirs prieš atsirandant palikimui arba nepriims palikimo. Taip pat testatorius gali antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, jeigu antrinis įpėdinis numirs iki atsirandant palikimui arba nepriims palikimo.

Asmeninio testamento patvirtinimas

Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti įstatymo nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas.

Palikimo priėmimas

Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Asmens valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais. Be to, įpėdinio veiksmai turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Ribotai veiksnūs asmenys palikimą priima tik tėvų arba rūpintojų sutikimu.

Palikimo atsisakymas

Įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo. Įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Palikimo nepriėmimas - tylėjimas. Įpėdinio atsisakymas nuo palikimo atliekamas ne notariniu veiksmu, o įpėdinio vienašaliu sandoriu, kuriam įstatymo nenustatyta privaloma notarinė forma.

Palikimo perėjimas valstybei

Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

Nuosavybės teisės įgijimas

Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą apyrašą, turi kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notaro biurą ir paduoti prašymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Šiame prašyme turėtų būti suformuluotas punktas, kad įpėdinis palikimą priėmė pagal teismo antstolio sudarytą palikėjo turto apyrašą. Jeigu yra keletas įpėdinių, tai bent vienam iš jų priėmus palikimą pagal apyrašą, laikoma, kad ir visi kiti įpėdiniai priėmė palikimą pagal apyrašą ir jie atsako už palikėjo skolas tik paveldėto turto verte.

Paveldėjimo teisė ir užsienio valstybė

Paveldėjimo santykiams taikoma tos valstybės, kurioje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta, teisė. Išimtis taikoma tik paveldint nekilnojamąjį turtą: šiuo atveju paveldima pagal palikėjo nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės teisę. Šiuo atveju, jeigu palikėjas turėjo nekilnojamojo turto užsienyje, tai jis bus paveldėtas tos užsienio šalies įstatymais nustatyta tvarka.

Įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu. Jeigu žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, jis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Žemė pagal įpėdinio pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio nurodytam pirkėjui arba aukcione.

Santuokos nutraukimas ir paveldėtas turtas

Nutraukiant santuoką arba sutuoktiniams dalinant turtą ne skyrybų procese, dažnai kyla klausimas, kaip sutuoktiniui apsaugoti savo nuosavybę, išvengti jos padalinimo ir dalies atitekimo kitam sutuoktiniui arba kaip apsaugoti dovanotą ir/ar paveldėtą turtą ir pan.

Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė: Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą galioja sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kuri reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Pvz. jeigu po santuokos sudarymo sutuoktiniai įsigijo butą, automobilį, kompiuterį ar skalbino mašiną ir pan.,- šis turtas jiems priklausys bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Asmeninė sutuoktinių nuosavybė: Sutuoktiniai turi ne tik bendro, bet ir asmeninio turto, kuriuo gali naudotis, valdyti bei disponuoti, nepriklausomai nuo kito sutuoktinio valios. Kas gi įeina į asmeninio turto sudėtį? Pirma, tai yra abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo. Antra, asmenine nuosavybe yra sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.

Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus valdyti turtą

Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus valdyti turtą, galimas ir kreipiantis į teismą, jei įpėdinis po palikėjo mirties trijų mėnesių laikotarpyje pradėjo prižiūrėti ir rūpintis palikėjo turtu. Taigi palikimo priėmimas galimas ir nesikreipiant į notarą. Nesikreipėte į notarą dėl palikimo priėmimo po palikėjo mirties, tačiau iškart pradėjote rūpintis visu ar tik dalimi palikėjo turtu? Įteisinkite nuosavybę į faktiškai valdomą palikėjo turtą.

tags: #ipedinis #nuosavybes #teise #igyja #mip