Šiandienos pasaulyje dažnai susiduriame su taisyklėmis, apribojimais ir normomis, kurios reguliuoja mūsų elgesį. Tačiau kas būtų, jei jų nebūtų? Kas atsitiktų, jei niekas nestabdytų mūsų nuo veiksmų, kurių norime imtis?
Šis klausimas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais - nuo kasdienių situacijų iki globalių problemų. Aptarkime keletą pavyzdžių.
Nusikaltimai ir teisėsauga
Pirmiausia, pažvelkime į nusikaltimus. Kaip pranešė Panevėžio apskrities VPK, gruodžio 7 d. apie 10 val. 43 min. apsaugos darbuotojas (gim. 1997 m.) pareigūnams pranešė, kad apie 20 val. 27 min., Panevėžyje, Klaipėdos g., į prekybos centro apsaugos kabinetą atėjo nepažįstamas asmuo su metaliniu strypu rankoje. Vyras pasakė, kad eina vogti degtinės ir kad niekas jo nestabdytų. Tuomet jis nuėjo į parduotuvės salę ir atvirai pavogė iš lentynos butelį degtinės. Nuostolis - 9,99 eurų.
Apie tai, kad įtariamasis būtų sulaikytas policija nepraneša. Šis incidentas iliustruoja, kas nutinka, kai žmogus jaučiasi nebaudžiamas ir laisvas daryti ką nori. Jei niekas nestabdytų nusikaltėlių, chaosas ir neteisybė taptų kasdienybe.
Pandemija ir socialinė atsakomybė
Pastaraisiais metais pasaulis susidūrė su pandemija, kuri pareikalavo griežtų apribojimų. Tačiau ką daryti senam žmogui, kaip jam jaustis, su kuo dalytis kalėdaičiu? Vyskupo manymu, jei laikas toks, nėra ko graužtis, kad kalėdaičio prie stalo nebus su kuo dalintis. Ne pirmas kartas. Buvo lageriai, partizaninis laikotarpis, buvo tremtys. Nebuvo ką dalintis ir su kuo dalintis, reikėjo išgyventi.
„Jaunystėje dirbau melioracijos inžinieriumi. Darbo diena dažnai pasitaikydavo ir Kūčios, ir Kalėdos. Negalėdavai parvažiuoti namo ir ką padarysi", - ramina dvasininkas. Anot vyskupo, netikintiems žmonėms Kalėdos visada buvo tik eilinė žiemos šventė, o tikintieji turi paguodą, Dievą. Šiam sunkiam laikui vyskupas J.Kauneckas randa apibūdinimą - išbandymas visiems. Tikintiems, kurie pratę pakentėti už save ir kitus.
O kai nėra su kuo kalėdaičiu dalytis? „Tai vienas plotkelės atsilauši. Aš taip pat šiemet negaliu pas tėvus nuvažiuoti. Vienas Kūčių vakarienę valgysiu. Atsilaušiu plotkelę, sukalbėsiu maldą ir pabūsiu. Toks laikotarpis.
Kunigams šis laikotarpis taip pat esąs sunkus. „Mano parapijoje yra Jurdaičių socialinės globos namai. Prieš kiekvienas Kalėdas juos lankydavau. Ir šiemet jie laukia, bet nesusitiksime. Ten yra ligos židinys, meldžiausi mišiose, kad greičiau jie suvaldytų ligą. Ir už bendruomenę, kad turėtų stiprybės, meldžiuosi", - sakė kun.
Šios mintys atspindi dilemą tarp asmeninės laisvės ir visuomenės saugumo. Jei niekas nestabdytų žmonių nuo susibūrimų ir kelionių, virusas galėtų nekontroliuojamai plisti, sukeldamas dar daugiau kančių ir mirčių.
Menas ir saviraiška
Kalbant apie paišymą ant sienų, nori nenori prisimeni vaikystę, kai noras rašyti yra natūralus, o piešimas ant kambarių sienų priklauso tik nuo tėvų kantrybės. Tačiau mūsų senamiesčius dažniausiai purškia ir teplioja ne kokie neprižiūrimi vaikai, o suaugusieji. Tai gal duokime jiems vietos išsilieti? Neries krantinėje išskiriamos erdvės, bet entuziastingam ir savo misija tikinčiam piešėjui jos ne visai prie širdies, nes reikia suderinti projektą.
O štai Kauno senamiestyje, Santakos gatvėje, mane nustebino kai kur ant aptrupėjusių, nušiurusių sienų netikėtai atsiradusios meno užuominos - ornamentai ar estetiškos vienišos figūros, kurios bandė kažką pasakyti, bet tuščias lapas, specialiai paliktas tam, kad bet kas galėtų parašyti savo nuomonę, vis dėlto buvo tuščias. Viename skersgatvyje pamačiau nupieštą baleriną, liūdną ir pasiklydusią pilkšvame sienų ežere.
Išties grafičiai atsirado ne ant betono ir traukinių, kaip Niujorke septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje, vykstant masinėms šios ekstremalios kūrybos saviraiškos rungtynėms. Kai buvo madinga ką nors nupurkšti požeminiuose metro, suraityti įmantrų groteskišką kampuotą parašą ar meistriškai, rizikuojant gyvybe ir reputacija, išpurkšti milžiniškus, sunkiai pasiekiamus plotus ir net važiuojančius traukinius.
Pirmaisiais grafičių menininkais galima pavadinti priešistorinių uolų piešėjus, medžiotojus, anglimi ir kitomis natūraliomis medžiagomis vaizdavusius bizonus ir greičiausiai jų atvaizdus naudojusius magiškiems užkeikimams ar norėdami užsitikrinti medžioklės sėkmę. Senovės Egipte įrašų palikdavo ir piramidžių statytojai.
Kai kuriuose Europos miestuose net sudaromi katalogai ir, jei sugaunamas toks sienų tepliotojas, jam tenka sumokėti už visą savo meninę veiklą. Kita vertus, kuo skiriasi paprastas vandalizmas ir meniškas vaizdas? Keiksmų rašymas ir socialinis bei politinis protestas?
Anglijoje išgarsėjo toks Banksy, kuriantis labai ironiškus nespalvotus, grafiką primenančius piešinius, dažniausia juose - socialinė satyra. Žiurkės, tarnaitė, pakelianti sienos užuolaidą, ar vaiduoklis, plaukiantis upe, bei jo mėgstamas motyvas - Londono policininkai. Figūras jis dažniausiai išpurškia naudodamas trafaretus. Piešiniai gana stilingi.
JAV pradėjus aktyviau kovoti su šiuo reiškiniu, miestų valdžiai nuolat uždažant piešinius ir griežčiau baudžiant grafitininkus, nemažai piešėjų perėjo į galerijas ir tapo pripažintais menininkais. Tačiau, pasak kai kurių meno žinovų, kyla klausimas, ar toks legalizavimas negriauna paties grafičio esmės - būti anapus visuomenės ribų, provokuoti?
Vis dėlto jei jau piešiama, derėtų stengtis sukurti ką nors originalaus, jei rizikuojama - tai bent menu. Bet, pasižiūrėjusi į galerijos langines iš kitos pusės, aiktelėjau iš siaubo. Visur parašai ir užrašai. Lauki nesulauki, kol atskris koks angelas su dažų skardine ir užvoluos tokį išsišokimą.
Garsusis Banksy viename interviu pasakė: „Mes mirštame du kartus, pirmąjį - kai nustojame kvėpuoti, ir antrąjį, truputį vėliau, kai kas nors paskutinis ištaria mūsų vardą.“ Jis pripažino, kad gatvės menas yra laikinas, kada nors jis bus uždažytas, ištrintas iš atminties ar išliks nebent nuotraukose.
Tačiau, nepaisant to, tikrieji grafičių menininkai stengiasi kurti ką nors vizualaus ir prasmingo, puikiai suvokdami, kad pasaulyje nieko nėra amžino ir pastovaus. Net Saulės sistema kada nors sudegs. Todėl ir tapatybė gatvės menininkui yra kažkas laikino, netgi pavojingo.
Jie ir pasivadina keistai, tarkime C215. Arba visai gražius ornamentus ant sienos kurianti Pixnit, apie kurią rašyta, kad neva žuvo, nors daug kas mano, kad ji tiesiog sunaikino savo išgalvotą tapatybę, kaukę ir toliau ramiai tebegyvena. Ant sienų Pixnit štampuoti dekoratyvūs gėlynai ir vazos, rytietiški ornamentai atrodo tarsi specialiai sukurti papuošimui.
Jos kūriniai, dar kartą pasikartosiu, neprimena mūsiškio ekspresyvaus nuožmumo ir noro dominuoti, nemokšiškomis teplionėmis visus perrėkti, užgožti ir taip mažas erdves (juk esame ne koks milijoninis megapolis).
Kalba ir tapatybė
Kai jauni žmonės nežino, kad tiriamos kalbos, o galvoja, kad tiriami kalbėtojai, nuvertina tarmę. Žmogus, kalbantis tarmiškai, jiems atrodo mažiau protingas, mažiau siekiantis tikslo, mažiau „kietas“ negu bendrinės kalbos arba Vilniaus kalbos atstovas. Mokslininkės manymu, kad tarmės neišnyktų, svarbu jas paprasčiausiai vartoti - tarp šeimos narių, viešoje erdvėje, prestižinėse vietose.
Tarmę esą būtina pritraukti į kasdienybę, kad žmonės kalbėtų tarmiškai, pavyzdžiui, su meru, o mokykloje mokytojai nestabdytų mokinių. „Tarmę reikia vartoti moderniems, šiuolaikiniams tikslams, nepadaryti atskyrimo, kad bendrinė kalba - rimtiems dalykams, tarmė - tik buičiai“, - įsitikinusi L. Būtų įdomu išgirsti apie jus pačią.
Sociolingvistams labiausiai rūpi, kaip tarmės keičiasi, kai persikelia į miestą. Rašto kalbą bepigu tirti, nors tai ir įdomus bei sudėtingas dalykas. Bet, norint gauti empirijos, medžiagos savo tyrimams, reikia įrašinėti kalbančius žmones. Tada atsiranda etikos dalykų.
Ar gali įrašyti mokinį be tėvų sutikimo? Negali - turi visą procesą atlikti. Ar gali įrašyti žmogų jam nežinant? Negali - turi jo pasiklausti. O jei tu jo pasiklausi, jis susitelks į kalbą ir nebekalbės natūraliai. Taigi yra visokių triukų, kuriuos mes turime žinoti ir atlikti, kad įsirašytume.
Šiandien mes ne tokie formalūs, ne taip oficialiai kalbame. Tai nei gerai, nei blogai. Kita vertus, yra pastebėjimų, kad anksčiau žmogus turėjo progą, galimybę per radiją, per televiziją išgirsti švarią kalbą, taisyklingai sukirčiuotą, gerai ištartą žodį. Dabar į eterį išėjo gatvės kalba.
Jeigu tyrinėjame fonetiką, matome, kad idealo, idealiosios standartinės kalbos su tokiu kirčiavimu, kokio reikalauja kai kurie kalbininkai, tiesą sakant, ir nebuvo. Pirmas klausimas, ar kiekvienas turi specialiai ir ilgai treniruotis mokydamasis gimtosios kalbos? Antra, kodėl mano vilnietiška fonetika blogesnė, tarkim, už specialiai treniruoto žmogaus fonetiką?
Jei nori išsaugoti tarmę, nereikia ypatingų renginių, reikia kalbėti, vartoti, perduoti jaunimui, kalbėti su savo anūkais, vaikais. Perdavimas kitai kartai - garantas, kad kalba išliks. Štai žmogus, paskambinęs mums, kalba tarmiškai. Tai geras ženklas.
Jeigu jis tą tarmę vartoja dar ir raštui, susidaro komplektas bruožų, dėl kurių tarmė tikrai gali išlikti. Kai tyrinėjame ir miesteliuose klausinėjame tarmiškai kalbančių žmonių (juk yra ir laikraščių, ir literatūros leidžiama), jie dažnai sako, kad tarmiškai skaityti per sunku, akys nepripratusios.
Prisiminkime airių pavyzdį, kaip jie atgaivino savo kalbą. Taip, tai politika. Tai labai svarbu, nes kalba vartojama tuo pačiu moderniu tikslu. Tai ne atskira skiltis, kaip mes dabar įpratę, kai tarmiškai parašoma apie kokį etnografinį renginį, kuris skaitytojui gal ne pirmos būtinybės, nes jis pirmiausia nori perskaityti žinias. Bet Lietuvoje daug tarmių.
Jeigu tarmė ateitų į kasdienybę, į tam tikras viešąsias erdves (nesakau, kad didžiuosiuose miestuose ar vietoj bendrinės kalbos), jei žmonės kalbėtų tarmiškai su meru, jei mokyklose mokytojai nestabdytų mokinių, visi mes galėtume būti dvikalbiai, trikalbiai, keliakalbiai.
Su kuo kalbėti? Perduoti savo vaikams. Kalbėti su savo vaikais - tai galima daryti ir mieste, savo šeimoje. Nebūtina važiuoti į savo kraštą ir vien tik ten kalbėti tarmiškai. Jeigu noras toks didžiulis, prašom - kalbėkite su vaikais.
Žemaičiai išsiskiria atviruoju prestižu - paklaustas oficialiai, tiesiai, žmogus pasako, kad jam tarmė labai labai svarbi ir jis kalbės, rašys, nes jam labai jos reikia. Tada ir išaiškėja, kad tarmė vis dėlto turi menkesnę socialinę vertę. Ir žemaičiai vienodai prastai įvertina žemaitiškai kalbančius žmones, ir bet kurio kito regiono gyventojai.
Bet klausytojui rėžia ausį. O aš jau pradžioje pasakiau, kad mes nė vienas negaminame vienos kalbos ir vienos sistemos. Yra gramatikos, rašto kalbos taisyklės, nes tai priimta bendrinė kalba, pasirinkta tam tikra morfologija, tam tikra gramatika. Taisyklės randasi iš mūsų vartosenos.
Religija ir moralė
Kai į ieškančiojo širdį įsiveržia dieviškoji Gerosios Naujienos žinia, jis iš nuodėmės tamsos gręžiasi į tiesos saulę. Toks kardinalus žmogaus pasikeitimas yra dvasinis atsivertimas. Buvęs nuodėmės vergu dabar jis tapo konvertitu… Jis nenulauš palinkusios nendrės, ištikimai neš tiesos liepsna žėruojantį fakelą, kantriai tiesins melo tėvo iškraipytus žmonių širdžių kelius ir, pamatęs širdį veriantį blogį, nesitaikys su juo, aukštai pakels rimbą ir, garsiai sušukęs: „Gana, liaukitės! Išmušė tiesos valanda, nuo šiol mano Tėvo namuose nebebus triukšmingų prekybinių sandorių, išniekinusių šios šventovės orumą ir paskirtį“ (plg. Jn 2, 16), - išvartys pinigų keitėjų stalus, ir niekas Jo nė pirštu nedrįs paliesti, nes Jis - nepaprastas Karalius, kuris tik tada leisis priešų sulaikomas, kai Pats panorės, kai pradės vykdyti savo Tėvo valią…
Iki Kristaus mirties galėjome, žvelgdami į žydų tautą, sakyti: „Ji yra išrinktoji Dievo tauta, savaip pranokstanti kitas“. Po Viešpaties įvykdyto Atpirkimo Izraelio šalis tarsi „ištirpo“ pasaulio tautų tarpe, nes nėra didesnės meilės, kaip Jėzaus, kuris už viso pasaulio draugus atidavė gyvybę (plg. Jn 15, 13). Kas tie Jo draugai? Ogi visi, kurie įtikėjo Pašlovintąjį ant kryžiaus, gyvena, kaip Jis moko ir turi Dievo vaikų išaukštinimo dalį Jo Karalystėje.
Viską vertindami per Nukryžiuotojo meilės prizmę, galime sakyti, kad esame naujos Išrinktosios tautos nariai, bet dar nepasirodė, kas iš tiesų būsime (1 Jn 3, 2). Tikroji mūsų būklė visiškai paaiškės Anapusybėje, kai bus atidengtos visos paslaptys. Kam iš tiesų dabar tarnaujame?
Kai kurie krikščionys gali net viešai išpažinti, kad tiki Dievą bei Jį myli, bet, kai, pavyzdžiui, lieka vieni namie, užuot skyrę laiko Biblijos skaitymui bei maldai, pradeda nesaikingai žiūrėti į tūkstančius monitorių ir televizorių ekranuose mirguliuojančių vaizdų, kurie žadina nepasotinamą proto smalsumą, užblokuoja sąmonės budrumą, uždusina maldos polėkį ir laipsniškai visą žmogaus esybę įtraukia į suvedžiojantį virtualaus pasaulio netikrumą, tada jų širdys liudija, kad labiau priklauso nuodėmės valdomo pasaulio karalijai (plg. 1 Jn 2, 16), o ne tai Karalystei, dėl kurios kviečiamos savanoriškai atsitolinti nuo daugybės nebūtinų dalykų, kad niekas nestabdytų laisvai į ją veržtis (Lk 16, 16).
Kardinolas J. Pujatas į šį klausimą atsakė: „Aš iškart supratau, kad Jėzus to klausia ne vien „mažojo“ Leandro, bet taip pat ir manęs asmeniškai, ir visų, kurie nori užmegzti artimą ir meilų santykį su Dievu“.
Taigi išdrįskime motyvuotai klausti: „Ar sutinkame vardan Jo atsisakyti savęs, kad Jam kaip Menininkui padėtume mus lipdyti panašius į angelus, kurie tobuliau atspindi Jo veido šviesą, nes radikaliai yra nusigręžę nuo nuodėmės? Ar norime mažiau vadovautis asmeninėmis nuomonėmis ir vidun įsileisti Jo mintis, idant jos mūsų gyvenime tolydžio užvaldytų, ir mes galėtume tarti: „Gyventi ne savo prigimtiniu protu, o Jo išmintimi - nuostabi patirtis“. Ar pripažįstame, kad laikydamiesi tikėjimo kelio, nors neišvengiamai pakliūsime į išmėginimus, bet jie mums suteiks ištvermės dorybę, kuri neatskiriama nuo tikrojo džiaugsmo?“ (plg. Jok 1, 2 - 4).
Neseniai mus pasiekė džiugi žinia: kitąmet rudenį į mūsų šalį ketina atvykti popiežius Pranciškus - nekvestionuojamas pasaulio moralinis autoritetas. Kardinolas Chorchė Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio), 2013 metais išrinktas popiežiumi, pirmą kartą istorijoje pasirinko šv. Pranciškaus vardą.
Šis Asyžiaus šventasis pamilo Kristų - Neturtėlį, kuris, būdamas turtingas Dieve, dėl mūsų tapo įsikūnijusiu vargdieniu (plg. 2 Kor 8, 9). Kartą iš meilės Jėzui Pranciškus nugalėjo pasidygėjimą ir pabučiavo vargšą raupsuotąjį…
Ar būsime pasirengę plačiau atverti savo širdis jo žodžiams, persmelktiems nekompromisine Evangelijos tiesa, kuri kvies altruistiškai patarnauti kiekvienam gyvenime sutiktajam ir, motyvuotai įveikus neryžtingumą, dažniau išdrįsti pabendrauti net ir su nelabai maloniais asmenimis?
Taigi Kristaus revoliucija yra neprievartinė širdžių transformacija, kai žmonės, atsiduodami iš meilės Meilei, prasmingai sako: „Tikrasis Karalius - tik Jėzus. Jei parodytumėte geresnį pretendentą, tada galėtume rinktis“.
