Svarbus žmonijos gyvenimo klausimas - mitybos klausimas - lig šiol labai chaotiškai suprantamas. Vis dėlto laikome savo pareiga daryti išlygą: mes manome, kad kai kurie autoriaus teiginiai rodo pernelyg didelį jo susižavėjimą „prigimtimi“, „natūralumu“ ir „tiesioginiais instinktais“, kaip tikro, protingo gyvenimo būdo kriterijais.
Instinktas - tai juslinis gyvų būtybių gebėjimas atskirti naudinga nuo žalinga pasitelkiant malonumo ir nemalonumo pojūtį; gebėjimas siekti pirmojo ir atmesti antrąjį gyvybės išsaugojimo vardan. Taigi kokiais jutimais vadovaujasi gyvūnai nustatydami maisto vertę? Pirmiausia uosle, paskui skoniu.
Štai tiedu cheminiai jutimai - skonis ir uoslė - ir yra instinktas, kuris ir išsaugo visą gyvąjį pasaulį. Bet ar tiedu žmogaus pojūčiai lygiaverčiai gyvūnų turimiems? Be jokios abejonės. Taigi jis turi ir instinktą, tik jis tiek neveiklus, kiek suniokoti jo skonis ir uoslė.
Kai kalbame apie instinktą, turime mintyje išimtinai sveikus, nesugadintus cheminius jutimus. Kas jų neturi, gali lengvai atkurti, iš naujo grįždamas prie teisingo gyvenimo būdo. Bet kuri karvė neklysdama tiksliai iš dešimties žolių vien uoslės ir skonio pojūčiais išsirinks jai tinkamiausią. Arklys neės paplėkusio ar kitaip sugadinto šieno.
Bet kuris kūdikis pirmą šaukštelį sriubos ar jautienos kąsnelį išspjaus , o nuo pirmo alaus ar kavos gurkšnio darys siaubingas grimasas. Tik rūpestinga motina beveik prievarta, t. y. neduodama jam nieko kito, pripratins jį prie viso to, beje, sveikatos sąskaita. Taip vadinamos vaikiškos ligos, kurių metu organizmas stengiasi išsivaduoti nuo į jo organizmą patekusių kenksmingų medžiagų, yra mamos rūpestingumo pasekmės.
Taigi spręsdami, ką mes turime valgyti, kad gyventume darnoje su mūsų prigimtimi, prieiname prie visiškai aiškios išvados, kad šiuo atveju pirmas vedlys yra mūsų nesugadintas, sveikas instinktas - skonio ir uoslės pojūtis. Išmoksime juk iš naujo palaimingai naudotis savo uoslės ir skonio organais.
Stebėtina, kad lig šiol žmonės nesusimąsto, kodėl juos gamta apdovanojo skonio ir uoslės pojūčiais - liežuviu ir nosimi? Juk ne veltui gamta mums įstatė nosį taip arti burnos. Kiekvienas maistas turi praeiti šią cenzūrą. Kur mes beeitume, prie ko beprisiartintume, pirmoji eina nosis kaip svarbiausias mūsų sargybinis. Yra žmonių, kurie absoliučiai neturi uoslės, ir jie nuolat nesveiki.
Aš jau sakiau, kad pirmuosius nurodymus, kaip turime maitintis, mums duoda instinktas - mūsų pačių prigimtis. Logiškai svarstydami apie tai, kuo mes turime maitintis, remdamiesi anatomija, fiziologija, etika, antropologija, politine ekonomija, religijos padavimais ir ypač higiena, prieiname prie nepaneigiamos išvados , kad žmogus nepriklauso nei plėšrūnams kaip katė, šuo, vanagas, nei žolėdžiams kaip jautis, arklys, kupranugaris ir nei visaėdžiams kaip kiaulė, lokys ir kiti, o kažkokiai kitai rūšiai, būtent - vaisiavalgiams, panašiems į labiausiai išsivysčiusias beždžiones, t.y. žmogbeždžiones(primatus): gorilas, šimpanzes ir orangutangus, labiausiai panašius į žmones.
Jeigu vardinčiau visus mokslo sričių įrodymus, kad žmogus iš prigimties yra vaisiavalgis ar valgantis grūdus ir vaisius, turėčiau išeiti toli už šio rašinio ribų, todėl aš apsiribosiu tik kai kuriais būtiniausiais įrodymais. Biblijoje pasakyta (Būties I, 11-12): ” Ir tarė Dievas:teišaugina žemė želmenis, žolę,sėjančią sėklą, vaismedį, duodantį vaisių pagal jo prigimtį, kurio sėkla kris į žemę; ir pasidarė taip.Ir pasidengė žemė žaluma, žole,sėjančia sėklą pagal jos prigimtį,ir išaugino medį, duodantį vaisių su sėkla jame pagal jo prigimtį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. „Ir laimino juos Dievas, ir sakė jiems Dievas: veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir užvaldykite ją, ir viešpataukite jūrų žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems gyviams, šliaužiojantiems žeme. Ir tarė Dievas: štai Aš daviau jums visokią žolę, sėjančią sėklą, kokia yra visoje žemėje, ir visokį medį, kuris veda vaisių, sėjantį sėklą; jums šitai bus maistui .O visiems žemės žvėrims, ir padangių paukščiams, ir visiems gyviems šliaužiojantiems padarams daviau Aš žolės želmenis maistui; ir pasidarė taip.”
Taigi knyga perduodanti pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, aiškiai atskiria žmogų kaip grūdų bei vaisių valgytoją nuo žolėdžių gyvūnų. Pirmasis budistinis priesakas skelbia: „nežudyk”, tokį pat priesaką turi žydai ir krikščionys. Kristus liepia (Marko XVI, 15) savo Mokiniams eiti į visą pasaulį ir „skelbti evangeliją visai kūrinijai“.
Žymusis Bernardenas de Sen-Pjeras mokė:“Vaikai turi pratintis prie augalinio maisto, kuris žmogui įgimtas. Vegetarizmas teikia palaimingą įtaką kūno grožiui ir dvasios pusiausvyrai.“ Lamartinas teigė, kad "ateis laikas, kai žmonės jaus tokį pat pasibjaurėjimą mėsa, kokį dabar jaustų žmogienai“.
A. F. Humboldtas sako: " Atitinkamas žemės plotas užsėtas kviečiais Europoje, gali išmaitinti 10 žmonių, bet vargiai išmaitins vieną, besiverčiantį gyvulininkyste, o Meksikoje, užsodintas bananais, gali išmaitinti iki 250 - ties.“ Dr. Nagelis rašo: „ Jeigu tėvai savo vaikams duoda sriubos ir mėsos, prieštaraujant jų prigimčiai, tai dėl to greitėja kraujotaka, kraujuje vyksta stiprus bangavimas, darantis kraują imlų uždegimams ir stipriems priplūdimams.
Profesorius Grahamas sako apie šią prieglaudą: „Vegetariškos vaikų mitybos pasekmės tokios akivaizdžios, kad jų negalima nepastebėti ir nepripažinti. Libigas vėlesniuose savo kūriniuose pripažino klydęs darydamas išvadas savo vardo mėsos ekstraktų atžvilgiu. Daktaras Alkotis savo ruožtu kalbėjo: „Kol žmonija valgys mėsišką maistą, tol bus beprasmiška gydyti ligas.“.
Kiuvje, turėjęs geriausią reputaciją Vichrovo akyse kaip anatomas, pasakė taip: „Žmogus nepanašus nė į vieną plėšrūnų; dantų kiekiu ir išsidėstymu jis artimiausias orangutangui, vaisiaėdžiui gyvūnui. Visas žmogaus organizmas, kiekviena svarbiausia jo dalis, tinka augaliniam maistui vartoti.
Profesorius Ovenas „Odontografijoje“(471p.) rašo: „Beždžionės, taip panašios į žmones, maitinasi vaisiais, grūdais, riešutų branduoliais, kuriuose formuojasi patys skaniausi ir maistingiausi augalų pasaulio audiniai. Akivaizdus keturkojų ir žmogaus dantų panašumas rodo tai, kad . žmogui skirta maitintis vaisiais“.
Dar pateiksiu prof. Laverenco nuomonę iš jo veikalo „Zectures on physiology“(189 - 191 p.): „Žmogaus dantų sandara nė kiek neatitinka plėšrūnų dantų. plėšrūnų ir neatlieka atitinkamų funkcijų“. Ligoninių ir beprotnamių skaičius auga pasibaisėtinai greitai.
Ūgis mažėja, raumenys atrofuojasi, rasės švarumas ir kūno dalių proporcijų harmonija palaipsniui nyksta“. Visos Europos valstybės turėjo sumažinti krūtinės apimties ir ūgio matmenis, siūdamos karines uniformas, todėl, kad normaliems dydžiams trūko žmonių.
Taigi mes matome, kad mineralų pasaulis egzistuoja tam, kad išaugintų augalijos pasaulį. Augalai , išauginti ant per daug šviežio mėšlo, palaipsniui nyksta; taip pat patręšti šviežiais lavonais - serga ir žūva. Lygiai taip serga ir žūva žmogus, kuris, užuot maitinęsis augalijos pasaulio ląstelėmis, maistui vartoja gyvūnų ląsteles (mėsą) ir mineralines medžiagas: druską, vaistus ir pan.
Analogiškai žmogus turi kurti aukštesnį, tobulesnį - dvasią. Liaudies kūrybos lobyne yra tokia minklė: “Vienas medis keturis darbus nudirba: pirmasis darbas - pasaulį apšviesti; antrasis darbas - verksmus raminti; trečiasis darbas - ligonius gydyti; ketvirtasis darbas - švarą palaikyti”. O atsakymas, pasirodo, labai paprastas - tai visų mėgstamas, dainose apdainuotas beržas.
XIX a. išleistame “Miškų žodyne” rašoma: “Yra daug augalų, kurie ūkyje teikia gerokai daugiau naudos nei beržas. Medicininės astrologijos požiūriu, beržas - tinkantis žmonėms, kurių Zodiako ženklas yra Vėžys, t.y. gimusiems nuo birželio 22 iki liepos 23 d.
Laimingas žmogus, mylintis medžius - didelius, laisvus, augančius nuošaliau nuo kasdienio bruzdesio. Visa, kame slypi laukinė gamtos dvasia, yra tarsi arčiau Visatos, paklūsta dvasiniam begalybės ritmui. Tai dėl to miške, akimis neaprėpiamuose laukuose, žmogaus veiklos nepalytėtuose kampeliuose apima nepaaiškinamas džiugesys. Mes tarsi kempinės geriame gydomąsias jėgas, nenutrūkstamu srautu plūstančias iš medžių ir augalų, upių ir upeliūkščių, jūrų ir ežerų, iš visų beribės Gamtos šaltinių.
Tokias gaivinančias jėgas skleidžia visa, kas gyva. Raskite kur nors nuošaliau didelį, išsišakojusį beržą ir apeikite jį ratu. Pajuskite jam simpatiją ir palankumą. Prieikite prie jo taip arti, kad dar stipriau jį pajaustumėt. Atsistokite po beržu ir mintimis susiliekite su juo kūnu ir dvasia. Pajuskite jo šaknis, syvų judėjimą iš žemės kamienu aukštyn ir jų pasklidimą visais lajos lapeliais.
Po to pabandykite pajusti, kaip Kosmoso energija leidžiasi žemyn ir per beržo lapus bei kamieną plūsta į jo šaknis. Tokiu ratu vyksta apykaita tarp Dangaus ir Žemės, taip jie pasikeičia energija. Paskui, susitapatinę su beržu, patys pabandykite įsilieti į šią apykaitą, pajusti energijos judėjimą aukštyn ir žemyn.
Šitaip galima gydyti galvos skausmą, atsikratyti visų slegiančių minčių, rūpesčių, pergyvenimų. Pajuskite, kaip beržo lapai glosto jūsų plaukus, paglostykite ranka kamieną, prisiglauskite prie jo, pastovėkite taip keletą minučių, viršugalviu stengdamiesi jausti visą medžio vainiką. Nueidami nepamirškite paglostyti medžio, pajuskite jam tokį palankumą, kokį jaučiate pačiam artimiausiam žmogui.
Beržo fitoncidai puikiai stimuliuoja žmogaus kvėpavimo sistemą. Kvėpuoti raminančiomis lakiosiomis beržo medžiagomis ypač naudinga vaikams. Betula genties augalų pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio beatus (laimingasis, palaimintasis) ir galbūt susijęs su žmogaus, pavasarį paragavusio gaivinančios beržo sulos, būsena.
Liaudies kūryboje beržas minimas itin dažnai. Dainose, pasakose, padavimuose beržas - tai pavasario ir gimtinės simbolis. Senoviniuose papročių ir užkalbėjimų aprašymuose beržui tenka garbinga vieta.
Senovėje slavų metai prasidėdavo ne žiemą, o pavasarį, todėl juos pasitikdavo ne su eglute, o su beržu. Kadangi pavasaris šalies šiaurėje ir pietuose ateidavo ne vienodu metu, pietuose blogmečiu beržams vadino kovą, o šiaurėje - balandį. Tačiau senasis kovo mėnesio pavadinimas išliko ukrainiečių kalboje - березень.
Pagal seną paprotį, balandžio 11-ąją Rusioje žmonės eidavo į miškus “klausytis beržo” - pindavo jaunų šakelių vainikus, gerdavo sulą, o gerdami taip kalbėdavo: “Stovi žalias medelis. Po Velykų praėjus 50 dienų visi švęsdavo Sekmines - Šventosios Trejybės šventę. Rusioje ši šventė susijusi su beržo kultu. Beržas suvokiamas kaip gyva, galinga, galinti išpildyti norus būtybė.
Mergaitės tikėjo, kad šitaip kuo tvirčiausiai supins savo svajas apie mielą bernužėlį. Arba pindamos beržų šakeles linkėdavo motinėlei greičiau pasveikti. Būtent tą dieną gydomosios beržo lapų ir šakelių jėgos būdavo neregėtai stiprios. Per Sekmines parsineštos į trobą beržo šakelės saugodavo protėvius nuo visokių piktųjų dvasių.
Tačiau žinojo, jog reikia pelynų prisiskinti, į skudurėlį stipriai surišti ir prie marškinių apykaklės prisitvirtinti - kad laumės į pelkynus nenuviliotų, į savo ratelius ir žaidimus neįtrauktų. Prisipynusios beržo vainikų, mergaitės eidavo prie upės ir, atsistojusios nugara į vandenį, nusimesdavo vainikus nuo galvų. Blogai būdavo, jei vainikas iškart paskęsdavo. Tai reiškė, kad mergina tais metais mirs arba lygiai taip pat į dugną nugrims ir visos jos viltys.
Senovėje manyta, kad mėgstamiausias laumių užsiėmimas - sūpuotis ant beržo šakų. Merginos nešdavosi į mišką kiaušinienės, pyragų, po beržu patiesdavo rankšluostį ir išdėliodavo atneštąsias vaišes. Aplink tą beržą jos eidavo ratus. Ne šiaip sau rateliu eidamos dainuodavo, o būtent ratu vaikščiodavo.
Liepos 1-oji - vasaros vidurys. Tą dieną, per patį vidurdienį, iš beržo šakų pindavo ratą. Ne iš jaunų šakelių, o iš tvirtų, jau peržiemojusių šakų nupynus ratą reikėdavo eiti prie upės, atsistoti lomoje ir žiūrėti pro ratą į tolį - bene pamatys mergelės “mylimuosius, nežinia kur nuklydusius”.
Rugpjūčio 4-oji - Marijos rūsčiosios, rasotų langų diena. Tądien rasa iki vidurdienio nenudžiūna, o basomis po rasą, anot prietaro, nevalia vaikščioti. Tą dieną iš anksto surišta ar nuo Sekminių likusia beržine vanta apibraukdavo langų rėmus. Jeigu beržų lapai visi ligi vieno nukrinta, gyvuliams ir žmonėms lengvi metai bus.
Jeigu kuri mergina manė, kad ji negraži, todėl jos niekas nemyli, tai stengėsi Kazanės dieną ankstyvą rytą į beržyną nubėgti. Ten ieškojo lapelio, kuris žemai kabėtų ir į ją atsigręžęs būtų. Mat tas lapas anksti rytą buvo panašus į sidabro veidrodėlį. Jei į tokį lapą pažvelgsi, visas negražumas išgaruos.
Nuo senų laikų žmonės naudojosi iš beržo tošies padarytais indais. Mat jie apsaugo produktus nuo šalčio. Sandariai tokį indą uždengus, į jį nepateks nei vanduo, nei oras. Žiemą net per didžiausius šalčius tošies induose vanduo neužšąla.
Kitaip nei kiti medžiai, beržas pakelia bet kokį šaltį. Pasaulyje yra apie 120 beržo rūšių, Rusijos platybėse galima aptikti bene 65. Kasmet beržai išaugina gausų sėklų derlių.
Beje, ne visi beržai “paiso tradicijų” ir baltais kamienais akį traukia. Kai kurių kamienas ir šakos būna geltonos, rožinės, ryškiai oranžinės, tamsiai violetinės ar net juodos spalvos. Pavyzdžiui, Tolimuosiuose Rytuose ir Kamčiatkoje auga vienas iš nuostabiausių beržų - geležinis beržas, arba Šmidto beržas, kurio mediena labai kieta ir sunki, o iš jos pagaminti daiktai būna tvirtesni už metalą.
Vasarą ant žemės pabyra astronominis kiekis beržų žiedadulkių ir sporų. Tiesa, pastaruoju metu šios rūšies beržai vadinami ir kitu, skambesniu vardu - sidabrinis beržas.
Karpotasis beržas išauga iki 20 metrų. Jauno medžio žievė būna balta, ji atsisluoksniuoja skersinėmis juostomis, o seno medžio pasidaro tamsiai pilka ar juoda. Beržo vaisius - plačiasparnė sėklytė. Beržai žydi balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje ir tuo pačiu metu skleidžia lapus.
Liaudies medicina nuo seno vertina puikias gydomąsias beržo savybes. Jau XVI-XVII a. vaistažolių žinynuose buvo nuorodų, kaip vartoti beržų lapus ir pumpurus, tošį ir sulą. Beržų pumpuruose yra eterinio aliejaus (3,5-5%), kuris yra maloniai kvepiantis tirštas balzamas.
Beržų pumpurų aliejus naikina organizme kirmėles ir skatina šlapimo išsiskyrimą. Liaudies medicinoje jis vartojamas gonorėjai, šlapimo ir lytinių organų sistemos ligoms, onkologinėms ligoms gydyti, juo naikinamos kirmėlės ir gydomos piktybinės opos.
Beržų pumpurų antpilus ir nuovirus vandenyje tinka vartoti kaip raminamąją priemonę, kai itin suaktyvėjusi skrandžio sekrecija ir motorinė funkcija. Šiuose preparatuose visuomet būna aptraukiančių ir gleivingų medžiagų, kurios mažina sudirgimą ir silpnina skrandžio motoriką bei sekreciją. O spiritiniame beržų pumpurų antpile yra eterinių aliejų, kurie visuomet skatina skrandžio sekreciją ir motoriką.
Beržų pumpurų antpilu galima gydyti cukrinį diabetą. Beržų pumpurai (2-3 šaukštai) užplikomi 2 stiklinėmis verdančio vandens, sandariai uždengus indą šiltai palaikoma 6 valandas ir perkošiama. Pasunkėjus šlapinimuisi 1 šaukštas beržų pumpurų užplikomas stikline verdančio vandens ir sandariai uždengus indą šiltai palaikoma 1 valandą, paskui perkošiama.
Jeigu persišaldžius visą dieną “laužo kaulus”, prieš miegą kūną reikia įtrinti spiritiniu beržų pumpurų antpilu. Tokia procedūra paskatina gausų prakaitavimą, nurimsta kaulų skausmai. Beržų pumpurų nuoviro savybė skatinti tulžies išsiskyrimą naudojama gydant kepenų, tulžies latakų ligas, cholecistitus, tulžies latakų diskineziją, tulžies pūslės akmenligę.
Beržų pumpurų nuoviru išoriškai sėkmingai gydomi paprastieji spuogai, kosmetikoje juo šalinamos pigmentinės dėmės. Šlapimo išsiskyrimą palengvina ir beržų pumpurų bei krapų sėklų mišinys (vienodomis svorio dalimis): ½ šaukštelio susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, indą sandariai uždengti, šiltai apvynioti ir pašutinti šiltoje vietoje 1,5 valandos, paskui perkošti.
Beržų pumpurai sutrinami piestoje, užpilami spiritu tokiu santykiu: 1 svorio dalis pumpurų - 5 dalys spirito. Jeigu neturite spirito, tiks ir degtinė.
Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, galima teigti, kad vanduo greičiau išgaruos inde, kuris laikomas šiltoje patalpoje. Taip yra dėl to, kad aukštesnė temperatūra pagreitina vandens molekulių judėjimą ir padidina garavimo greitį.