Nagrinėjant bylas, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje atsakovui suformuluotą įpareigojimą. Pažeistos teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus, pvz., perduoda priteistą turtą, grąžina pinigus.
Tai reiškia, kad civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar bylos išnagrinėjimu kasacine tvarka. Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Kitaip tariant, prasideda savarankiška civilinio proceso stadija - priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesas. Tai labai svarbi civilinio proceso stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo realumas.
Teisingumas gali būti įvykdytas tik, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas. T.y. materialinės (civilinės) teisės pagrindu kilusi teisė į tam tikrą materialinę vertybę bei teisė tą vertybę gauti ir teisėto reikalavimo įgyvendinimas/pažeistos teisės gynimas atliekamas proceso teisės pagalba.
V. Nekrošius pažymi, kad civilinio proceso būtinumą lemia civilinės materialinės subjektinės teisės struktūra, kurią sudaro trys elementai: teisė atlikti tam tikrus veiksmus, teisė reikalauti, kad būtų atlikti tam tikri veiksmai, ir teisė reikalauti teisminės gynybos, jeigu nėra atliekami reikalaujami veiksmai.
Subjektinė teisė visada yra ne asmens savybė, o abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikros vertybės apsaugos santykis, galiausiai garantuojamas valstybės prievarta. Nors paprastai nustatytas subjektines teises ir pareigas subjektai įgyvendina savanoriškai, neretai kyla nesutarimų dėl tarpusavio teisių ir pareigų, o jų neišsprendus geruoju, atsiranda poreikis ginti pažeistas teises.
Vienas iš gynimo būdų yra savigyna. Tačiau šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje, tame tarpe Lietuvoje bei Vokietijoje, savigyna draudžiama arba leidžiama tik išimtiniais atvejais. Savigyną pakeitė teisminė pažeistų teisių gynyba, kas sukūrė teisines prielaidas prievartos mechanizmą sutelkti išimtinai tik valstybės rankose (t.y. monopolizuoti), o šis vykdymo proceso monopolis yra bendro valstybės teisinės apsaugos monopolio dalis.
Tačiau, ne kiekvienas teismo sprendimas turi būti vykdomas priverstinai - ar kils būtinybė pasinaudoti procesinėmis prievartos priemonėmis, priklauso nuo paties priimto teismo sprendimo turinio.
Atsižvelgiant į teisės gynimo būdą teismo sprendimai teisės doktrinoje bei teismų praktikoje skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (vok. Feststellungsurteil), sprendimus dėl teisinių santykių modifikavimo (vok. Gestallungsurteil) ir sprendimus dėl priteisimo (vok. Leistungsurteil).
Sprendimu dėl pripažinimo patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai. Sprendimais dėl teisės modifikavimo sukuriami, pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai. Yra civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstama, jog šie teismo sprendimai nereikalauja priverstinio vykdymo, kadangi ieškovo subjektinės teisės gynimo tikslas pasiekiamas juos priėmus.
Sprendimu dėl priteisimo atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus. Šiuo atveju civilinis procesas nesibaigia įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir turi būti pratęstas vykdymo procesu, kad padėtų ieškovui tinkamai patenkinti jo reikalavimus.
Todėl, atsižvelgiant į teismo sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą skiriami teismo sprendimai, reikalingi priverstinai vykdyti ir nereikalingi priverstinai vykdyti. Esminę reikšmę šiuo aspektu turi vykdytinumo požymis, pagal kurį teismo sprendimai skirstomi į vykdytinus priverstinai ir tuos, kuriems toks vykdymas nereikalingas. Yra procesualistams artimesnė ta, kad vykdytini yra tik sprendimai dėl priteisimo, o tokie sprendimai vadinami vykdytinais.
Tačiau, kaip teisingai pastebėjo V. Viašinskis, netgi ir vykdytinas teismo sprendimas ne visada turi būti vykdomas priverstinai panaudojant valstybės prievartą. Priverstinio vykdymo poreikis leidžia išskirti tam tikras teismo sprendimų realizavimo formas:
- administracinę teismo sprendimų realizavimo forma, kuria įgyvendinami teismo sprendimai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo;
- civilinę teisinę teismo sprendimų realizavimo forma, kai skolininkas (aktyvioji šalis), žinodamas, kad jis yra skolingas ar privalo atlikti tam tikrus veiksmus kreditoriaus (pasyviosios šalies) naudai, pats savanoriškai įgyvendina teismo sprendimą;
- procesinę teismo sprendimų realizavimo forma, kuri yra pagrindinė, ypatinga tuo, kad vyksta laikantis griežtos procedūros. Šiuo atveju skolininkas, kaip vengiantis atlikti prievolę asmuo yra pasyvus, o į kompetentingas institucijas kreipėsi ieškovas - aktyvus.
Apžvelgus pagrindines vykdymo proceso nuostatas, galima suformuluoti vykdymo proceso sąvoką. Tačiau dėl ribotos darbo apimties paminėtini tik kai kurie iš jų. Vykdymo procesas yra valstybinė procedūra, kurios metu priverstinai įgyvendinami arba užtikrinami ieškininiai kreditoriaus naudai.
Tai yra reikalavimų įgyvendinimas valstybės prievartos priemonėmis pagalba. Tai yra pavieniai ieškiniai, kuriuos nepriklausomai nuo kitų reikalavimų kiekvienas kreditorius gali pateikti atskirai, priverstiniam įgyvendinimui. Vykdymo procesas - procedūra, kurios metu valstybės prievarta įgyvendinamos teismine tvarka ar kitų oficialių dokumentų nustatytos ieškovojo teisės.
Manytina, tiksliausią ir išsamiausią apibrėžimą pateikė E. Teslyuk. Vykdymo procesas - tai subjektų, vykdymo proceso šalių ir kitų asmenų veikla priverstinai civilinio proceso nustatyta tvarka vykdant teismo ir kitų institucijų sprendimus. Taigi, akivaizdu, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Todėl teisės apsauga negali būti suprantama vien tik kaip teisės pažeidimo konstatavimas, turi būti sudaromos galimybės realiai atstatyti pažeistą teisę.
Jei skolininkas nevykdo sprendimo gera valia, būtinas mechanizmas, galintis priversti jį šią pareigą įvykdyti. Toks mechanizmas ir yra vykdymo procesas, kurio dėka realiai įgyvendinamas teismo sprendimas bei atkuriamos pažeistos ieškovo teisės.
Lietuvoje visos teisės šakos tradiciškai skiriamos į bendrąją ir ypatingąją dalis. Ši taisyklė galioja ir civilinio proceso teisei. Tačiau Vokietijoje civilinio proceso teisė skirstoma kitaip - skiriami tiriamasis procesas (vok. Erkenntnisverfahren) ir vykdymo procesas (vok. Vollstreckungsverfharen).
Tuo tarpu, vykdymo procesas - skirtas įgyvendinti tiriamajame procese priimtą teisingumo vykdymo aktą, jeigu atsakovas jo nevykdo geruoju. T.y. tiriamasis procesas apima beveik visą lietuviškąjį civilinį procesą (bendrąją ir ypatingąją dalis) išskyrus sprendimų vykdymą. Pažymėtina, kad civilinio proceso skaidymas į tiriamąjį procesą ir vykdymo procesą, nors ir neturi esminės teisinės reikšmės, yra labai praktiškas, kadangi vartojant šias sąvokas tampa aišku, apie kurią civilinio proceso dalį yra kalbama.
Tuo tarpu, Lietuvoje vartojamos civilinio proceso bendrosios ir ypatingosios dalis bei vykdymo proceso sąvokos reikalauja atskiro patikslinimo. Galbūt todėl, ir lietuvių teisės doktrinoje (E. Stauskienės, V. Viašinskio, R. Norkaus ir kt.) šios sąvokos jau pradėtos vartoti.
Todėl, šio poskyrio tikslas - nustatyti vykdymo proceso teisinę prigimtį tiriamojo proceso atžvilgiu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu Lietuvoje ir Vokietijoje paplitusios dvi pagrindinės nuomonės. Viena jų teigia, kad vykdymo procesas yra tik tiriamojo bylos tęsinys, o visai atskiras, savarankiškas procesas, kurį reguliuoja savaranki.
tags: #isieskojimo #nukreipimas #i #gyvenamasias #patalpas #koks