Šiandien mūriniai namai yra natūrali mūsų aplinkos dalis. Statyboms pasirinkus mūrą, galima įgyvendinti nestandartinius projektus ir netikėčiausius dizaino sumanymus. Gera žinia ta, kad mūrinių namų apdailai tinka daug kas: fasadinės plytos, dekoratyvinis tinkas, medinės dailylentės, pakabinamoji apdaila ir kt. Mūrui galima taikyti ir ekologiškas medžiagas.
Mūro darbai
Mūro istorija Lietuvoje
Atrodytų, mūras yra stabili nekintama vertybė. Bet ar taip buvo visada? Ir kas nauja šioje srityje? Kada dauguma šalių jau buvo įvaldžiusios mūrinės statybos techniką, Lietuva šioje srityje tik žengė pirmuosius žingsnius.
Viena priežasčių, kodėl Lietuvoje plytų gamyba prasidėjo ne anksčiau kaip XIII a., laikomas krašto pagoniškumas ir atsiribojimas nuo krikščionybės, skatinusios mūrinių šventovių statybą ir medžiagų inovacijas. Vis dėlto, mūras ilgainiui pradėtas naudoti gynybos tikslais. Tokią netipišką raidą lėmė krikščioniškų ordinų agresija, nes medinės pilių konstrukcijos nebetenkino karinių poreikių, kai mūras užtikrino modernius gynybinius statinius.
1253 m. minima Ordino Klaipėdoje pastatydinta pilis, o 1361 m. - Kauno pilis. Iki šiol mokslininkai nesutaria, kada tiksliai mūsų šalyje atsirado pirmieji mūro statiniai, o pagrįsti teiginiui, kad juos paliko Mindaugas, stinga duomenų. Užtat patikimai datuojamos seniausia Gedimino laikų Senųjų Trakų, taip pat Krėvos ir Vilniaus pilys. Vėliau pradėjo dygti ir mūrinės bažnyčios, kai, norėdamas pradėti mūrinės statybos epochą, Gediminas pasikvietė mūrininkų iš užsienio, žadėdamas krikštytis ir siūlydamas įvairių lengvatų. Jo laikais Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje pakloti seniausių mūrinių pastatų pamatai (pagal pamatus rėmusių medinių polių metines rieves datuojami 1327 m.). O valdžioje esant Vytautui įvyko didžiulis „civilizacinis šuolis“. Dar vėliau susiformavo ir pasididžiavimo vertas Vilniaus barokas.
Pirmosios mūrinės "kregždės"
Lietuvių gentims mūras ir plytos nebuvo gerai žinomos - tą įrodo ir Kernavėje rasta iš gabaliukų suklijuota vienintelė plyta, datuojama XIII a. pab.-XIV a. pradžioje. Ji, kaip manoma, buvo naudota ne pagal paskirtį, o stulpui paremti. Tą patvirtina ir garsus mūro tyrėjas, architektas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytautas Levandauskas, už knygą „Lietuvos mūro istorija“ 2016 m. pelnęs Lietuvos mokslo premiją. Kiti archeologiniai, architektūriniai ir net rašytiniai šaltiniai taip pat neginčija šio fakto.
Pirmieji mūriniai miestiečių pastatai didžiuosiuose miestuose pasirodė tik XV a. pab.-XVI a. pr. Tikėtasi, kad tokie namai, ypač dengti čerpių stogu, bus atsparesni ugniai. XVII a. ir vėlesniuose dvarų inventoriuose minimas „prūsiškas mūras“, visiems žinomas kaip fachverkas.
Karkasinė statyba Klaipėdoje plito nuo XIV a., o Rytų Lietuvoje - tik XX a., tad prie mūro buvo aktyviau pereinama tose vietovėse, kurias galėjo paveikti išsivysčiusios gretimos šalys. Moliniai pastatai Lietuvoje iš pradžių paplito dvaruose, o kaimuose ėmė rodytis tik nuo XIX a. pabaigos. Baigiantis tarpukariui, mūrinių statinių skaičius nesiekė ne 10 %. Čia didesnis proveržis susijęs su tarpukariu leidžiamomis naujomis statybų taisyklėmis, svarbus ir medžio žaliavos trūkumas - tai vertė ieškoti ne tik pigesnių alternatyvų (pavyzdžiui, molio), bet ir patvaresnių ir technologiškai pažangesnių technologijų - mūro. Molis, kurio statyba suaktyvėjo tarpukariu, dažniausiai nurodomas kaip tarpinė medžiaga, pereinant nuo medžio prie mūro statybos, tačiau molio (o ne mūro) statybą daugiau lėmė ekonominiai veiksniai.
Kaip pastatyti betoninių blokų sieną
Mūras šiandien
Šiandien mūro sienas galima statyti iš įvairių blokų, mūryti iš granito, klinties akmenų ar iš įvairiausių plytų ir akytojo betono, keramzitbetonio, betono blokelių. Mūrinių namų grupei galima priskirti ir namus, pastatytus pagal statybos iš surenkamųjų elementų technologiją - iš akytojo betono ar betono pagaminti vieno aukšto elementai montuojami statybos vietose. Tvirtos mūrinės konstrukcijos dažniausiai nevaržo statybų. Mūrinius namus galima rekonstruoti pritaikant metalines sijas, kolonas ir pan.
Atšiauraus klimato zonoje ypač aktualu tai, kad šiandien tinkamai pastatyti ar renovuoti (apšiltinti) mūriniai namai gali puikiai izoliuoti ir akumuliuoti šilumą, nes įšildytas mūras ir perdangos išlaiko maždaug pastovią temperatūrą net per nemenkus temperatūros šuolius. Šilumos izoliacija priklauso nuo mūrinio namo sienos storio: minimalus išorinės sienos storis turi būti 36-38 cm, o vidinės - net iki 50 cm. Šiluminis namo efektyvumas stipriai priklauso ir nuo pamatų. Jei mūrinis namas šiltinamas pagal principą „mūras-izoliacija-mūras“, šilumos izoliaciją reikia įterpti į pamato vidų.
Mūro, betonavimo ir tinkavimo darbus kokybiškai atlikti įmanoma tik tuomet, jei temperatūra nenukrenta žemiau nei 5 laipsniai. Žinotina, kad dėl drėgmės, kuri atsiranda atliekant mūrijimo, tinkavimo ir betonavimo darbus, baigiamuosius statybos darbus reikia pradėti tik jai visiškai išdžiūvus. Laikoma, kad mūriniai namai „sėda“ trejus metus, tačiau jei namas tinkamai pastatytas, šis procesas būna minimalus ir geresnis nei rąstinių namų, išvengiama nereikalingų rūpesčių dėl atsirandančių plyšių, o galimus nežymius sienų įtrūkimus nesudėtinga pašalinti.
Plytos ar blokeliai?
Kyla klausimas, kas geriau mūrui - plytos ar blokeliai? Faktai rodo, kad norint tinkamai užpildyti ir vertikalius, ir horizontalius tarpus tarp plytų prireiks daugiau skiedinio, statant plytinį namą prireiks daugiau tikslumo, o darbo ir laiko sąnaudos bus didesnės. Mūrijant, pavyzdžiui, akytąsias plytas, į jų ertmes patenka skiedinio - tuomet sienos būna šaltesnės. Tačiau plytos išsiskiria itin geru atsparumu cheminiam ir atmosferos poveikiui, gniuždymui, tai patvari, tvirta medžiaga, dažnai naudojama vidinėms namo sienoms ar išorinei sienų apdailai.
Ieškantiesiems ištobulintų šiuolaikinių medžiagų verta rinktis iš blokelių gausos - keraminių, silikatinių, keramzito, akytojo betono (dar vadinamo dujų silikatu). Kiekvienas jų išsiskiria skirtingomis atsparumo drėgmei, šalčiui savybėmis, nevienodu laidumu šilumai.
Žinant kiek mūro sienos turi kvadratinių metrų, tai nesunku padaryti. Pirmiausia reikia apskaičiuoti kiek blokų bus viename kvadratiniame metre. Prie bloko aukščio (h1) pridedame horizontalios siūlės aukštį (h2) (h1+h2=h), o prie blokelio ilgio (a1) pridedame vertikalios siūlės plotį (a2) (jeigu yra vertikali siūlė) (a1+a2=a). Skaičiuojame metrais. Šiuos skaičius dalijame iš vieneto: 1/h/a = b. Skaičius b ir bus blokelių skaičius viename kvadratiniame metre. Padauginę jį iš kvadratinių metrų gausime skaičių kiek reikės namui blokelių.
Rekomenduojame blokelių pirkti apie 2 - 5 procentų daugiau, nuo paskaičiuoto kiekio, nes užbaiginėjant eiles ir prie angų tenka blokelius skelti arba pjauti. Mūrijant su cemento-kalkių skiediniu mūro siūlė bus 10-12 mm, o su plonasluoksniu skiediniu 2-3 mm.
Pavyzdys: namo sienos - 210 kv. m. Mūrysim ant plonasluoksnio skiedinio be vertikalių siūlių iš blokelių, kurių aukštis 198mm, ilgis 340 mm. Apskaičiuojam 1 kv. metro blokelių poreikį: 198+2=200 mm = 0,2 m; 340 mm = 0,34 m; 1:0,2:0,34=14,7. Gaunam, kad 1 kv. m. reikės 14,7 vnt. blokelio. 210 x 14,7 = 3087 vnt. blokų reikės visam namui.
Statybinės plytos Lietuvoje gaminamos tokių matmenų: 250 x 120 x 88 mm (apdailos plytų matmenys būna įvairūs). Naudojant 88 mm aukščio plytas vienam kvadratiniam metrui, kai mūro storis - 250 mm, sumūryti prireiks 80 vnt. plytų ir 0,053 m sup3; skiedinio. Žinodami mūro gaminių matmenis labai greitai galime įvertinti ir atliktų darbų kiekius.
Skiediniai ir pagrindas
Dažniausiai tradiciniam plytų mūrui naudojamas sudėtinis cemento-kalkių skiedinys. Gali būti naudojami ir paprasti (cemento, kalkių ir molio) skiediniai. Blokeliai yra mūrijami arba ant cemento-kalkių skiedinio arba ant plonasluoksnio skiedinio (liaudiškai „klijų“). Silikatinius ir akyto betono blokelius, dėl jų matmenų tikslumo, galima mūryti ir ant cemento-kalkių skiedinio ir ant plonasluoksnio skiedinio. Mūrijant ant pastarojo, sumažėja išlaidos vidaus sienų apdailai: užtenka plono tinko sluoksnio ir galima dažyti ar tapetuoti. Tuo tarpu keraminius ir keramzitinius blokus mūrijama tik ant cemento-kalkių skiedinio.
Prieš pradedant mūryti sienas reikia pasirūpinti, kad pagrindas būtų švarus. Kad sienos būtų apsaugotos nuo kapiliarinės drėgmės, kylančios nuo šlapio grunto, turi būti įrengiamas hidroizoliacinis sluoksnis. Specialistai rekomenduoja kloti tam skirtą elastingą, profiliuotu paviršiumi pamatų plėvelę. Ji nepraleidžia kapiliarinės drėgmės į sienas, neplyšta, profiliuotas paviršius užtikrina gerą skiedinio sukibimą su pagrindu.
Svarbiausia taisyklė
Mūrijant labai svarbu laikytis, kad kiekvienos eilės plytos perdengtų žemiau esančios plytų eilės vertikalias siūles. Tuo atveju slėgis pasiskirsto vienodai žemiau esančiose mūrinio eilėse ir daro jį monolitišką. Tai yra mūrijimo taisyklė. Ji galioja ir blokams. Pažeidžiant ją, mūrinys susiskirsto stulpeliais, o jį perkrovus, gali suirti. Taip pat svarbu tinkamai „surišti“ kampus. Sienų kampuose blokų perrišos dydis turi būti nemažesnis kaip bloko plotis. Mūrijant kvadratinius blokus, privaloma kiekvieną kampą armuoti nerūdijančia viela.
Be abejo, gali atsitikti, kad ši taisyklė bus pažeidžiama dėl architektūrinių sumanymų. Tuo atveju reikės imtis priemonių mūrui sustiprinti, pavyzdžiui, armuoti. Armuojant mūrines konstrukcijas, kurios vėliau bus tinkuojamos, armatūros galai turi išsikišti 2 -3 mm vienoje iš vidinių mūrinio plokštumų, nes taip bus lengviau kontroliuoti armavimą.
Darbų eiliškumas
Dabar, kai pagrindas paruoštas, galima pradėti mūryti sienas. Pirmiausia reikia „pakelti“ kampus. Kampų išlaikymas tikrinamas pagal šabloną. Eilių horizontalumas tikrinamas gulsčiuku. Kampų vertikalumas tikrinamas svambalu arba gulsčiuku. Kai du kampai „pakilo“ maždaug iki 0,6 -1,2 m, tarp jų mūrijamos sienos eilės. Kad eilės būtų tiesių linijų, tarp kampų įtempiama plona virvutė.
Nustatyta, kad didžiausias darbo našumas būna kai mūrijamos sienos aukštis yra apie 0,6 m virš pagrindo, ant kurio stovi mūrininkas. Todėl pastato siena suskirstoma 1,2 m aukščio klodais.
Fasado mūrijimas
Reikia žinoti, kad pagrindiniai lauko sienos priešai - vanduo ir šaltis, o kartu jie padaro didžiausią žalą lauko sienoms. Daug dėmesio reikia skirti siūlėms fasado pusėje. Apdailos sienų gedimo priežastys yra ne tik plytos, o daugeliu atvejų - atmosferinį vandenį praleidžiančios sienų siūlės.
Iš fasado pusės reikia gerai sutankinti siūles gyliu iki 15 -20 mm. Pageidautina, kad siūlių paviršius būtų sulygintas su plytų paviršiumi. Nerekomenduojama iškraipyti siūlių formos. Mūrijant reikia saugoti sienas nuo lietaus patekimo ant plytų. Šiuo tikslu sienos iš viršaus dengiamos plėvele arba kita hidroizoliacine medžiaga.
Lauko sienoms mūryti rekomenduojama naudoti specialius hidroizoliacinius mišinius. Lauko sienų ilgaamžiškumui padidinti gamintojai rekomenduoja padengti sienas iš fasado pusės hidrofobiniu skysčiu, nes tai apsaugo sienas nuo įmirkimo. Šiuo hidrofobiniu skysčiu prieš mūrijimą padengus keramines apdailos plytas galima išvengti druskų išsimušimo sienose.
Turi būti įrengiamas ir vėdinimo oro tarpas tarp apdailos mūro ir šilumos izoliacijos. Jis turi būti ne mažesnis nei 4 cm. Jeigu vėdinimo oro tarpas nebus įrengtas, tai lietaus vanduo, patekęs per siūles, skverbsis gilyn ir drėgmė atsiras termoizoliacijoje. Sudrėkus termoizoliacija, mažėja šiluminė varža. Be to esant neigiamai temperatūrai, plytų siūlėse ir plytose esantis vanduo užšąla, išsiplečia ir ardo plytas.
Taip pat tarp nešančio ir apdailos mūro turi būti įrengti nuo korozijos apsaugoti metaliniai ryšiai. Pats pagrindinis patarimas: pasirinkite apdailos medžiagas teisingai t.y. Prieš mūro darbų vykdymą reikia apskaičiuoti ir ant vertikalių lentjuosčių, žyminčių fasado kraštus, pažymėti vadinamąjį vidutinį sluoksnių aukštį, kuris yra lygus plytos ir vertikalios siūlės aukščių sumai. Siūles reikia suformuoti iš karto, prieš skiedinio sukietėjimą. Išmūrytas dalis reikia apsugoti nuo kritulių, per didelio saulės ar stipraus vėjo poveikio. Mūras turi būti apsaugotas ne trumpiau nei 7 paras po mūrijimo pabaigos.
Kiekvieną kas trečią ar ketvirtą vertikalią apatinės (arba antros nuo apačios) ir viršutinės (arba antros nuo viršaus) mūrijimo eilės siūlę reikia palikti neužpildytą skiediniu - taip vyksta ventiliacija. Apdailos plytų mūras su laikančiąja siena jungiamas 4 mm diametro atspariomis korozijai jungtimis (4 vnt.
Mūro valymas
Prieš bet kokių kitų valymo darbų pradžią svarbu nustatyti valomo paviršiaus dėmių rūšis arba nuosėdas bei medžiagos rūšį. Svarbu atskirti druskingus mineralus ir dėmes. Druskos dėmės tirpsta vandenyje, o čia nagrinėjamos dėmės - ne. Todėl griežtai rekomenduojama druskos dėmes paveikti atmosferiniu būdu. Pagerėjimas paprastai pastebimas gana greitai, nors kai kurių produktų atveju galima planuoti, jog geram rezultatui prireiks kelių sezonų. (Žr. Jei yra naudojamos cheminio valymo priemonės, svarbu pirmiausia mūro paviršių sudrėkinti. Drėkinti reikia tol, kol vanduo visiškai įsigers į paviršių ir sienos bus aiškiai drėgnos.
Jokiais būdais negalima naudoti įrangos su spūdine žarna. Tai gali sugadinti paviršių ir išprovokuoti druskingų dėmių atsiradimą. polietileną ar panašią medžiagą. Negalima leisti, kad cheminė medžiaga išdžiūtų ant paviršiaus. vandeniu, naudojant platų šepetį arba purkštuvą. Kad nesugadintumėte plytų paviršiaus, pašalinkite dideles nuosėdas mediniais instrumentais. Šviesesnio atspalvio plytoms pageidautina naudoti 5% chloro vandenilio rūgšties tirpalą. Dėmę galima panaikinti karšto muiluoto vandens pagalba. Dėl tam tikrų aplinkybių tokios dėmės gali atsirasti ant statybos metu sušlapusio neseniai pastatyto plytų mūro. Kai dėmės naujos, jas galima pašalinti naudojant šerinį šepetį ir vandenį.
Toks užteršimas dažniausiai yra sluoksniais oru pernešamos dalelytės ir jas sunku pašalinti. Labai atsargiai reikia elgtis su smėlio struktūros produktais. Jei tokių teršalų negalima nuimti valant karštu muiluotu vandeniu, gali būti, kad reikės pasinaudoti specialių valymo darbus atliekančių įmonių naudojamais būdais. Jei įmanoma, kad nebūtų sugadintas plytų paviršiaus, sunkesnius teršalus reikėtų pašalinti naudojant absorbentus arba skutant medienos ar panašiais įrankiais. Kad neišplistų užterštumas plytų mūrą pirmiausia reikia sudrėkinti. Nuosėdas arba dėmes taip pat reikia apvesti absorbentu.
Po to kartu su karštu vandeniu reikia užtepti tinkamą emulgatorių arba nuriebalinimo priemonę. Tokios apaugos yra gamtinės kilmės ir suteikia plytų mūrui irią, atmosferinei įtakai pasidavusią išvaizdą. Vietose, kur būtina pašalinti tokias organines apaugas, jas išnaikins algicidas, o po to jas bus galima pašalinti naudojant garo srovę.
Išėdos yra tirpių iškasenų nuosėdos, kurios gali likti ant plytų ir skiedinio paviršiaus išdžiūvus sienai. Jos natūraliu būdu susiformuoja iš molinių plytų, o taip pat ir iš sutvirtinančių produktų arba statybinio skiedinio. Tam tikromis sąlygomis ir po kai kurių meteorologinių ciklų baltosios išėdos gali pasirodyti dar kartą. Nuosėdas reikėtų surinkti ir pašalinti taip, kad jos neprasiskverbtų į žemesniame lygyje esantį plytų mūrinį. Kai kuriais atvejais pasiteisino valymas, naudojant pramoninį dulkių siurblį. Visas likusias nuosėdas galima pašalinti naudojant švarią šlapią kempinę, kurią reikėtų dažnai praskalauti švariame vandenyje.
Tokios išėdos, nors ir retai, gali pasitaikyti ant naujų plytų (ypač ant tam tikros rūšies plytų, kurios turi šviesiai rudą arba kremo spalvos atspalvį). Jos atsiranda dėl kai kuriame molyje esančių vanadžio druskų, pereinančios grupės metalo ir natūralaus sudedamojo elemento. Jei plytų mūrinys, ant kurio aptinkamos tokios išėdos, praplaunamas neorganiniu plytų apdorojimui skirtu tirpalu, arba tirpalais, pagamintais iš vandenilio chlorido rūgšties, tada dažnai atsiranda tamsios atsparios dėmės, kurios turi išgaruoti natūraliu būdu. nugremžiamos arba trinamos apvalia dilde arba karborundiniu galąstuvu. Užtepkite 5% -10% druskos rūgšties tirpalą. Kai dėmės šviežios, dažnai sulauksite teigiamų rezultatų.
Gali būti veiksmingos ir plytų valymo priemonės, tačiau, kaip ir bet kokio kito apdorojimo atveju, jums tokį valymo būdą reikėtų išbandyti nedideliame plote. Šios dėmės yra panašios į geležies dėmes, bet paprastai yra tamsiai rudos ar juodos spalvos. Jas reikėtų apdoroti tuo pačiu būdu. Jei reikia cheminio apdorojimo, tada naudokite šiuos metodus. Sudėtingesniais atvejais gali būti efektyvi priemonė kombinuojant druskos rūgšties (10%) ir vandenilio peroksido (10%) tirpalus. Dėmės ant mėlynos spalvos didelio atsparumo plytų paprastai vadinamos „perliejimu“. Priekinėje plytų dalyje jos atsiranda tepaluotų dėmių pavidalu ir yra natūralios šių produktų savybės.
tags: #izoliavimo #murinys #insulation #masonry