Palaukite, ar aš čia jau buvau? Ar aš kažkada praeityje stovėjau šioje konkrečioje vietoje ir girdėjau, kaip man sakomi lygiai tokie patys žodžiai? Juk aš mačiau, kaip visiškai tokia pati katė prabėga lygiai tokiu pačiu koridoriumi? Kartais, kai atsiduriame naujoje vietoje arba aplink mus vyksta nauji dalykai, apima tas baugiai keistas jausmas, kad visa tai vyksta jau nebe pirmą kartą. Štai tada ir kyla minėtieji klausimai.
Šis pojūtis vadinamas déjà vu - tai prancūziškas posakis, reiškiantis „jau matyta“. Bet kas iš tiesų yra déjà vu ir ar gali mokslas paaiškinti šį reiškinį? Apie tai rašo scientificamerican.com. Visi esame patyrę jausmą, kai atsiduri naujoje vietoje ir gali prisiekti, kad jau esi čia buvęs. Šis keistas jausmas, plačiausiais žinomas kaip déjà vu, išgyvenamas, kai žmogus patenka į nepažįstamą situaciją, tačiau jaučia, kad jau yra ją patyręs (nors tą ir paneigtų faktai).
Déjà vu jausmą mes siejame su paslaptimis ir netgi su paranormaliais reiškiniais, nes jis užplūsta staiga, būna trumpalaikis ir dažniausiai netikėtas. Dėl tų pačių dalykų, dėl kurių déjà vu mums kelia smalsumą, šį reiškinį yra sudėtinga tyrinėti. Tačiau mokslininkai mėgina pasitelkti tokias gudrybes kaip hipnozė ir virtualioji realybė.
Kas yra déjà vu? Kas yra déjà vu? – Maiklas Molina
Déjà Vu Atrodo Tarsi „Klaida Matricoje“
Yra manančių, kad déjà vu - ženklas, jog prisimename ankstesnių gyvenimų patirtį. Carrie-Anne Moss „Matricos“ („The Matrix“) trilogijoje vaidinama Trinity mums (ir Neo, kurį vaidina Keanu Reevesas) pasakoja, kad déjà vu yra „klaida Matricoje“ - simuliuojamoje realybėje, neleidžiančioje žmonėms suvokti, jog pasaulį iš tiesų užvaldė išmanios mašinos.
Toks paaiškinimas puikiai tinka mokslinės fantastikos kūriniui, bet jokio mokslinio supratimo apie reiškinį nesuteikia.
Iliustracija: René Magritte.
Déjà Vu Gali Būti Atminties Reiškinys
Mokslininkai bandė déjà vu reiškinį veiksmingai atkurti laboratorijoje. 2006-aisiais „Leeds Memory Group“ atliko tyrimą: mokslininkai iš pradžių sukūrė pacientų, kuriems taikomą hipnozė, prisiminimą. Tai daugiausia buvo kažkas nesudėtingo, pavyzdžiui, žaidžiamas žaidimas arba žiūrėjimas į atspausdintą tam tikros spalvos žodį.
Tada skirtingų grupių pacientams buvo nurodyta tą prisiminimą arba užmiršti, arba prisiminti, kad tai vėliau, susidūrus su tuo žaidimu arba žodžiu, paskatintų déjà vu pojūtį. Kiti mokslininkai bandė sukelti déjà vu pasitelkdami virtualiąją realybę. Vienas tyrimas nustatė, kad tyrimo dalyviai nurodė patyrę déjà vu žaisdami virtualiosios realybės vaizdo žaidimą „Sims“, kai viena scena buvo sąmoningai sukurta taip, jog jos išsidėstymas sietųsi su kita scena.
Pavyzdžiui, visi krūmai virtualiame sode buvo pakeisti taip pat išsidėsčiusiomis šiukšlių krūvomis - taip sukurta šiukšlyno schema. Šie eksperimentai paskatino mokslininkus galvoti, kad déjà vu gali būti atminties reiškinys. Susiduriame su situacija, panašia į realų prisiminimą, bet negalime to prisiminimo pilnai atkurti.
Tad mūsų smegenys atpažįsta panašumus tarp mūsų dabartinės patirties ir to, ką patyrėme praeityje. Mus apima pažįstamumo jausmas, kurio negalime aiškiai apibrėžti. Be šio bendro pobūdžio paaiškinimo egzistuoja ir daugybė teorijų, mėginančių paaiškinti, kodėl tokiu būdu mūsų prisiminimai gali sutrikti.
Yra teigiančių, kad tai galima palyginti su trumpuoju jungimu mūsų smegenyse, skatinančiu ilgalaikės ir trumpalaikės atminties susipriešinimą: nauja priimama informacija keliauja tiesiai į ilgalaikę atmintį užuot stabtelėjusi trumpalaikėje atmintyje. Taip pat yra manančių, kad tai susiję su tam tikra smegenų žievės dalimi - smegenų sritimi, duodančia ženklą, jog kažkas atrodo pažįstama: ji gali kažkokiu būdu būti sužadinta, nors nėra tą patvirtinančių prisiminimų.
Kita teorija teigia, kad déjà vu siejasi su apgaulingais prisiminimais - tokiais prisiminimais, kurie atrodo tikri, nors iš tiesų tokie nėra. Ši déjà vu forma panaši į jausmą, kai nepavyksta nuo sapno atskirti kažko, kas nutiko iš tiesų. Visgi mokslininkai pradeda atmesti šią teoriją.
Viename tyrime buvo pasitelkta funkcinio magnetinio rezonanso tomografija: nuskenuoti 21 tyrimo dalyvio smegenys, kai jie patyrė savotišką laboratorijoje sukeltą déjà vu. Įdomu tai, kad smegenų sritys, susijusios su atmintimi, pavyzdžiui, hipokampas, nebuvo suaktyvintos, kaip būtų galima numanyti, jei pojūtis būtų susijęs su apgaulingais atsiminimais. Tačiau mokslininkai nustatė, kad buvo suaktyvintos už sprendimų priėmimą atsakingos smegenų sritys.
Mokslininkai šį rezultatą interpretuoja taip: déjà vu iš tiesų gali būti mūsų smegenų atliekamo konflikto sprendimo rezultatas. Kitaip tariant, mūsų smegenys peržvelgia ir tikrina mūsų prisiminimus, ieškodamos bent menkiausio konflikto tarp to, ką mes manome patyrę, ir to, kas iš tiesų mums yra nutikę.
Atpažįstamoji Atmintis
Atpažįstamoji atmintis ― tai tokia atminties rūšis, kuri leidžia mums suvokti, kad tai, kas dabar su mumis vyksta, jau esame patyrę. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti atvejį, kai gatvėje sutinkame draugą arba per radiją išgirstame žinomą dainą. Smegenyse pakaitomis suaktyvinamos dvi atpažįstamosios atminties rūšys: atsiminimas ir atpažįstamumas. Atsiminimu pagrįstos atminties veikimo atveju žmogus gali tiksliai pasakyti, kada praeityje buvo įvykusi tokia pati situacija.
Atpažįstamumu pagrįsta atmintis veikia priešingai: situacija atrodo pažįstama, bet žmogus negali įvardinti, kada praeityje buvo įvykusi tokia pati situacija. Tarkime, parduotuvėje stovi matytas žmogus, bet niekaip negalite atsiminti, iš kur jį žinote.
Dalyviai susipažindavo su atsitiktinių žodžių sąrašu. Žodžių atpažinimo testo metu kai kurie jame pateikti žodžiai būdavo panašūs į sąraše matytus žodžius, tačiau tik fonetiškai (pvz., „karčiai“ ir „skardžiai“). Dalyviai atpažindavo naujuosius žodžius, net jeigu neprisimindavo anksčiau pateiktų, labai panašiai skambančių žodžių, kurie ir būdavo atpažįstamumo šaltinis.
Prieš tai atlikti tyrimai atskleidė, kad atpažįstamumo jausmas stipresnis, kai žmogui pateikiamas vaizdinis fragmentas su žinomomis pavienėmis geometrinėmis figūromis. Šie rezultatai patvirtina idėją, kad mūsų patiriami įvykiai ir epizodai kaupiami mūsų atmintyje kaip atskiri konkretaus įvykio elementai ir fragmentai.
Déjà vu jausmą gali sukelti tam tikri dabartinės situacijos aspektai, primenantys tam tikrus anksčiau buvusių situacijų aspektus. Jei tarp dabartinės ir ankstesnės situacijų esama daug panašumų, aplanko stiprus atpažįstamumo jausmas. „Tarp déjà vu aiškinimų ir žmogaus atpažįstamosios atminties teorijų esama daug panašumų“, ― reziumuoja Cleary.
Jauniems Pasitaiko Dažniau
Priešingai nei kiti atminties sutrikimai, déjà vu dažniau pasitaiko jauniems žmonėms - pirmieji atvejai fiksuojami maždaug 6-10 metų vaikams, o dažniausiai deja vu kamuoja 15-25 metų žmones, rašo BBC. Anot profesoriaus Alano Browno iš South Methodist universiteto Dalase (JAV), žmonėms senstant ir vykstant pokyčiams smegenyse, déjà vu efektas pasikartoja vis rečiau, tuo tarpu kitos neurologinės problemos su amžiumi ima kamuoti vis dažniau.
Daryta daugybė tyrimų, kurie rodo, kad deja vu dažniau patiriama jaunesniame amžiuje, tarp 15 ir 25 metų. Tačiau ir vyresni žmonės nuo to neapdrausti.
| Amžiaus grupė | Dažnumas |
|---|---|
| 6-10 metų | Pirmieji atvejai |
| 15-25 metų | Dažniausiai pasitaiko |
| Vyresni | Retėja |
DRM (Deese - Roediger - McDermott) Paradigma
Tačiau 1960 m. mokslininkai James Deese, Henry Roediger ir Kaitlin McDermott pabandė sukurti laboratorinį déjà vu analogą. Jie sukūrė procedūrą, kurią pavadino DRM (Deese - Roediger - McDermott paradigma), pagal pirmąsias autorių pavardžių raides. Per DRM bandymą tiriamajam buvo siūlomas žodžių sąrašas, pavyzdžiui: „pagalvė“, „čiužinys“, „lova“, „kėdė“, „žadintuvas“, „naktinis košmaras“, „pižama“ ir t. t. Visi šie žodžiai priklauso vienai kategorijai - miego procesui. Tačiau, žodžio „sapnas“ nėra sąraše. Kai, po kurio laiko dalyvių paklausė, ar buvo sąraše „sapnas“, daugelis „prisiminė“, kad jis buvo.
Kitos Teorijos ir Paaiškinimai
Deja vu yra prancūziškas posakis, reiškiantis „jau matytas“, kurį 1876 m. laiške savo knygos redaktoriui (o vėliau ir pačioje knygoje „L'avenir des sciences psychiques“, liet. „Ateities psichologija“) pirmą kartą pavartojo prancūzų filosofas Emile Boiracas.
Deja vu - tai jausmas, kad kažkas, ką žmogus šiuo metu patiria, jau buvo įvykę praeityje. Ekspertai šį reiškinį vadina atminties iliuzija, apimančia pažįstamumo ir nepažįstamumo jausmus, rašoma knygoje „Psychology of Learning and Motivation“. Ši iliuzija sukuria pojūtį, kad išgyvenama patirtis yra pažįstama, tačiau kartu jaučiamas pojūtis, kad šis pažįstamumo jausmas yra netikslus, todėl atsiranda pojūčių priešprieša.
Kai kurie žmonės praneša, kad deja vu patiria taip dažnai, kad tai jiems kelia nerimą. Pranešimuose teigiama, kad tokius atvejus gali sukelti piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, migrena ir nerimas, taip pat depersonalizacijos-derealizacijos sutrikimas - psichikos būsena, kai žmogus jaučiasi atitrūkęs nuo savo kūno ar aplinkos. Tačiau manoma, kad dažniausia tokio dažno deja vu priežastis yra smilkininės skilties epilepsija.
Mokslininkai mano, kad bent jau epilepsijos atveju deja vu epizodai gali atsirasti dėl priepuolių smegenų smilkininėje skiltyje arba dėl smegenų sričių, susijusių su atminties saugojimu ir atkūrimu - pavyzdžiui hipokampo ir parahipokampo disfunkcijos.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad deja vu patiria ir epilepsija ar kitomis ligomis nesergantys asmenys, turi būti ir kitų paaiškinimų, kodėl atsiranda šis keistas jausmas.
„Deja vu gali atsirasti tada, kai dabartinė situacija labai primena anksčiau patirtą, bet pamirštą patirtį, - sako neuropsichiatrė Ooha Susmita. - Nauja situacija gali būti panaši į praeities įvykį, todėl gali atsirasti pažįstamumo jausmas, tačiau kartu neprisimenamos konkrečios praeities įvykio detalės.“
Ji priduria, kad deja vu gali atsirasti dėl mūsų smegenų bandymo įprasminti šiuos pastebėtus panašumus ir sukurti atpažinimo jausmą, net jei negalime sąmoningai prisiminti pirminės patirties.
Hipnozė ir Virtuali Realybė
Istoriškai mokslininkams sunkiai sekėsi atkurti deja vu laboratorijoje - nes sunku nustatyti dirgiklius, galinčius sukelti šį jausmą. Tačiau jie rado būdų, kaip įveikti šį iššūkį. Pavyzdžiui, 2010 m. Lidso universiteto (Anglija) tyrėjai pranešė, kad savanoriams deja vu buvo sukeltas pasitelkiant hipnozę.
2012 m. žurnale „Consciousness and Cognition“ paskelbtame tyrime Kolorado valstijos universiteto kognityvinės psichologijos profesorė Anne Cleary ir jos komanda naudojo virtualiosios realybės (VR) įrangą, kad ištirtų hipotezę, jog žmonės gali patirti deja vu, kai aplinkos išdėstymas yra panašus į praeityje matytą - bet tik tuo atveju, jei jie neprisimena, kad tokią aplinką matė anksčiau. Tai vadinama „Geštalto familiarumo hipoteze“ (angl. „Gestalt familiarity hypothesis“), grindžiama daiktų išdėstymu aplinkoje.
Savo eksperimente A.Cleary ir jos komanda bandė sukelti deja vu dalyviams, kurie pasitelkę VR įrangą turėjo lankytis virtualiose vietose. Kai kurių vietų erdvinis išdėstymas buvo vienodas - pavyzdžiui, sienos ir baldai buvo tose pačiose vietose. Komanda nustatė, kad žmonės buvo labiau linkę patirti deja vu jausmą tada, kai atsidurdavo aplinkoje, kurios dizainas buvo panašus į praeityje matytą, bet konkrečiai neprisimenamą.
Suvokimo Spragos
Kita teorija teigia, kad deja vu atsiranda dėl suvokimo spragų, rašoma „Psychology of Learning and Motivation“. Suvokimo spragos atsiranda tada, kai smegenys du kartus apdoroja tuos pačius jutiminius signalus. Pirminio proceso metu signalas yra trumpas ir dažnai sąmonėje lieka nepastebėtas. Būtent dėl šio nepastebėto signalo antrojo proceso metu - kuris seka beveik iš karto po pirmojo - patiriamas deja vu jausmas.
Smegenų Taisymas
2016 m. Škotijos Sent Andruso universiteto psichologijos ir neuromokslų mokyklos dėstytojas Akira O'Connoras pristatė tyrimus, kurie leido daryti prielaidą, kad deja vu jausmą sukelia smegenys, taisydamos atminties klaidas, rašo „New Scientist“.
A.O'Connoras ir jo komanda naudojo smegenų skenavimo metodą, vadinamą funkcinę magnetinio rezonanso tomografiją - kad laboratorijoje patikrintų, kurios smegenų dalys yra aktyvios, kai patiriamas deja vu jausmas. Jų rezultatai parodė, kad aktyvus buvo ne hipokampas - pagrindinė smegenų sritis, atsakinga už atminties atkūrimą, bet prefrontalinė žievė - sritis, dalyvaujanti sprendžiant prieštaravimus tarp to, ką prisimename patyrę, ir to, ką iš tikrųjų patyrėme.
Pasak A.O'Connoro, ši smegenų sritis, kai atsiranda toks nesutapimas, siunčia signalą. Tai paaiškintų, kodėl deja vu dažniau pasitaiko jauniems nei seniems žmonėms. Žmogui senstant deja vu pasitaiko ne taip dažnai, nes „bendra tikrinimo sistema silpnėja“ - todėl žmogui tampa sunku atpažinti klaidingus prisiminimus.
Nėra visuotinai pripažintos mokslinės teorijos, kuri paaiškintų deja vu reiškinio mechanizmą. Norint paaiškinti šį paslaptingą pojūtį, reikia atlikti daugiau tyrimų, sako O.Susmita.
„Svarbu pažymėti, kad deja vu yra įprasta patirtis ir nėra laikoma kokios nors pagrindinės medicininės ar psichologinės būklės požymiu, - teigia O.Susmita. - Nors per daugelį metų mūsų supratimas apie deja vu pažengė į priekį, jis išlieka sudėtingu ir intriguojančiu reiškiniu, kuris tebėra mokslinių tyrimų objektas.
Priešingi Reiškiniai: Jamais Vu ir Déjà Visité
Priešingas deja vu efektas jame vu pasižymi tuo, kad žmogus neatpažįsta tikrai jam pažįstamų dalykų. Pavyzdžiui, jis gali ramiai šnekučiuodamasis su senu pažįstamu staiga suvokti, kad visiškai nepažįsta to žmogaus, t.y., nežino (ir niekada nežinojo!) jo vardo, pavardės ir pan. Tūkstančius kartų matytos detalės staiga tampa visiškai svetimos.
Jame vu skiriasi nuo įprasto atminties praradimo tuo, kad tokia būsena užklumpa visiškai netikėtai. Beje, jame vu pasitaiko ne taip dažnai kaip deja vu.
Taip pat egzistuoja ir reiškinys déjà visite (jau aplankyta). Atvažiuojate į naują vietą ir jaučiate, kad puikiai ją pažįstate.