Neringos savivaldybė, esanti Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje, yra unikalus Lietuvos regionas, garsėjantis savo gamtos grožiu ir turtinga istorija. Ši savivaldybė apima Neringos miesto teritoriją, kurią sudaro kelios gyvenvietės, įskaitant Juodkrantę. Neringos gyvenvietės, kaip vasarvietės, plėtojamos nuo 19 a. pirmos pusės.
Kuršių nerijos žemėlapis
Juodkrantė - tai arčiausiai Klaipėdos uosto esanti Kuršių nerijos kurortinė gyvenvietė, nusidriekusi 2 km palei Kuršių marių krantą. Nors Juodkrantė - antroji pagal dydį gyvenvietė Kuršių nerijoje, tačiau nuolatinių gyventojų čia vos 700. Juodkrantė yra netoli kitų Kuršių nerijos gyvenviečių: Pervalka (už 11 km), Preila (už 19 km) ir Nida (už 29 km).
Juodkrantės Istorijos Bruožai
Juodkrantės teritorijoje žmonės įsikūrę jau seniai - šiose apylinkėse archeologai aptinka akmens, žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gaminių. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose ši gyvenvietė minima nuo 1429 m., tačiau tuomet ji buvusi šiek tiek arčiau Baltijos jūros. 1599 - 1600 m. senąją Juodkrantę užpusčius smėliui, ji persikėlė į dabartinę vietą. XVIII a. pab. Juodkrantėje prisiglaudė smėlio užpustyto Karvaičių kaimo gyventojai, o dabartinė Juodkrantė susiformavo Senajai Juodkrantei, Naujiesiems Karvaičiams ir Juodkrantei prie bažnyčios susijungus į vientisą gyvenvietę.
D. Jau XVII a. čia, erdviame kopų slėnyje, stovėjo kelios žvejų sodybos. 1697 m. įkurdinama pirmoji smuklė, 1743 m. paskiriamas nuolatinis mokytojas, o dar po poros metų, 1745, pastatoma mokykla. Bent porą šimtų metų šio kaimo žmonės meldėsi Karvaičių bažnytėlėje.
Žvejų gyvenimas ir bažnyčia
XVIII a. pabaigoje Juodkrantė, matyt, buvo jau nemaža gyvenvietė (Juodkrante vadinta todėl, kad iš marių pusės jos krantai atrodė tamsūs), jeigu čia nuspręsta statyti bažnyčią. Toji - nedidelė, medinė, nendrių stogu dengta - pašventinta 1795 m. liepos 28 d. Netrukus iš Kaukėnų atvyko precentorius Christianas Davidas Wittichas, ir Juodkrantės parapija pradėjo savo istoriją. Į pamaldas, be pačių juodkrantiškių, rinkosi Naglių, Nidos, išlikę užpustytųjų Karvaičių žmonės.
Žurnalistas vokietis O. Glagau, 1867 m. keliavęs per Rytprūsius ir Kuršių neriją, paliko mums vaizdų šių maldos namų aprašą. Stovėję jie “nuostabiai puikioje miško aikštelėje”, tačiau svetimas žmogus iš išorės niekad nebūtų įstengęs atspėti tikrąją šio statinio paskirtį. Pats O. Glagau iš sykio palaikęs jį... daržine. O štai vidus jam labai patikęs, todėl net susižavėjęs jis nuosekliai aiškina: “Tai tikra žvejų bažnytėlė, be jokio puošnumo, tačiau kaip tik šis jos paprastumas daro jaudinantį iškilmingą įspūdį. Visos apystatos tėra keletas tvirtų, pajuodusių nuo senumo suolų, palaikė sakykla ir nedidukas stalas altoriui. Vargonų nėra, kunigas pats užveda giesmę, ir bendruomenė darniai įstoja. Ant nuogų sienų kabo žalių ir sudžiūvusių įžadinių vainikų, daugiausia jie skiriami jūroje arba mariose paskendusių žvejų atminimui. Kiekvieną sekmadienį esti pamaldos tiek vokiečių, tiek lietuvių kalba, konfirmantai mokomi irgi abiem tomis kalbomis, nors jų skaičius labai mažas, pavyzdžiui, praeitais metais - tik trys”.
Labai paprastas buvęs ir kunigo namas. Priešais jį plytėjęs “aptvertos pievos sklypelis, kuriame augo pora menkų vaismedžių. Tiek tebuvo kunigo valdomos bažnytinės žemės”. Galiausiai O. Glagau aiškina, jog “kunigas kalbėjosi su savo parapijiečiais lietuviškai, tačiau savo tarpe nerijos šiaurinės dalies gyventojai kalba latvišku žargonu, ir laikoma, kad jie yra kilę iš Kuršo ar Livonijos, dėl to liaudis juos, kaip ir marių rytinio kranto žvejus, dar šiandien vadina kuršiais.
Netrukus, 1878 m., Juodkrantę ištiko gaisras, ir senosios medinės, nendrėmis dengtu stogu bažnytėlės neliko, pamaldas teko laikyti kunigo name. Vienintelė paguoda, kad parapija tuo laiku buvo jau gerokai prakutusi: čia veikė gintaro kasyklos, kuriose vasarą, sezono metu, dirbo maždaug 500-600 darbininkų ir savo žemsiurbėmis per metus iškasdavo arti 75 000 svarų (maždaug 37 t.) gintaro. Ilgainiui vietos meistrai įgudo gaminti neprastus gintarinius papuošalus, o ir pati gyvenvietė imta laikyti mažu kurortu.
Tuo laiku čia kunigavęs Edwinas Richteris surado turtingų mecenatų, ir 1885 m. rugpjūčio 2 d. Krucifiksą ir dvi prašmatnias žvakides dovanojo pati Vokietijos karalienė Augustė Viktorija, Elbingo firmos vargonus - gintaro kasyklų savininkas judėjas M. Beckeris, krikštijimo indą - Arklyčių dvarininkas grafas Egloffsteinas.
Sakykla ir altorius buvo išpjaustyti iš medžio, pastarajame žmonės skaitė užrašą: “Also hat Gott die Welt geliebt” (“Taigi mylėjo Dievas pasaulį”). Bažnyčia turėjo spalvoto stiklo langus, teracines grindis, 250 sėdimų vietų.
Juodkrantės bendruomenė niekad nebuvo gausi: 1848 m. joje priskaičiuoti vos 198 žmonės (iš jų 165 kuršininkai ir lietuviai, likusieji save laikė vokiečiais), o štai po 30 metų - 1878 - parapijiečių beveik triskart daugiau - 588. Juodkrantiškių skaičių yra nurodęs ir F. Tetzneris savo darbe “Die Slaven” (“Slavai”). Jie tokie: 1871 m. bendruomenėje buvo 512, o 1885 - 851 žmogus.
Deja, vėliau apie 1890 m., gintaro atsargos staigiai išseko, nors dar prieš metus atrodė jo buvo į valias. Sunykus klestėjusiai F. Statieno-M. Žinoma, parapijiečių skaičiaus nepagausino ketverius metus trukęs Pirmasis pasaulinis karas. Tad 1921 m. Iš čia dirbusių dvasininkų minėtinas Karaliaučiaus universiteto auklėtinis Christophas Gottliebas Vilkas (pats pavardę rašė Wilkė; Juodkrantėje kunigavo 1800 -1812 m.). Iš vokiečių kalbos jis išvertė, tiesa, ne itin kokybiškai, D. Weisso “Wieros knygeles”, kuriose skaitytojai rado M. Liuterio Mažąjį katekizmą, kitų religinių tekstų. Leidinėlis išspausdintas Karaliaučiuje 1832 m.
Po jo čia nuo 1812 iki 1819 kunigavo Gottfriedas Lebrenzas Ostermeyeris, 1828-1832 m. kretingališkis Carlas Eduardas Ziegleris, 1888-1893 m. Po pirmojo pasaulinio karo dirbo Martinas Schenckė (1922-1927), jį pakeitęs Klaipėdos krašto Sinodo pirmininkas Emilis Bėmelaitis (nuo 1927 iki 1941 m.).
Kaip ir kitose Mažosios Lietuvos parapijose, prie Juodkrantės bažnyčios nuo XVIII a. pabaigos veikė mokykla. Joje dirbę precentoriai buvo ir bažnyčios vargonininkai. Paskutiniuosius iš jų paminėsime: V. Roddė, A.Buntinas, H. Schwarzas. Kai tas 1941 m. išėjo į frontą, jį pakeitė E.
Pokario laikotarpis
1944 m. vėlyvą rudenį frontui artėjant, visi dar galį dirbti nerijos vyrai buvo mobilizuoti ir išsiųsti apkasų bei įtvirtinimų kasti (dauguma statė jūrų uosto Pillau įtvirtinimus, po to išvežti į Daniją). Stojus taikai, į gimtuosius namus jų nedaug tesugrįžo. Dalį atsijojo 312-asis Gardino persiuntimo lageris, kitiems įsikurti Juodkrantėje sutrukdė tai, kad po karo visa nerija buvo paskelbta griežčiausios priežiūros, kontrolės zona, dieną naktį saugojama rusų kareivių. Net vienai dienai atvykti reikėjo gauti leidimą.
Pridėsime: iki 1950 m. su nerija nebuvo apskritai jokio susisiekimo, nei laivai, nei keltai neplaukiojo netgi į klaipėdiečių anksčiau taip mėgtą Smiltynės pliažą. Vos tik pritemdavo, galingi pasieniečių prožektoriai apšviesdavo visą Melnragės ir Girulių pajūrio ruožą, kad nesumanytų kas nors laiveliu ar kitokiu būdu pabėgti į kapitalistinius Vakarus.
Nenuostabu, kad 1946 m. liepos mėnesį Juodkrantėje tegyveno vos kelios šeimos, o 48 dailūs žvejų nameliai tebestovėjo užkaltais langais. Ir vėliau kasmet atvykdavo tik po kelis asmenis: 1947 m. - 9, 1948 - 2, 1949 - 4, 1950 - nė vienas. Vis dėlto 1956 m. Juodkrantėje jau gyveno 541 žmogus.
Religinis gyvenimas sovietmečiu
Religinis gyvenimas čia, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo suvaržytas: per karą išlikusi nesugriauta bažnyčia nusavinama, paverčiama sandėliu. Per trumpą laiką išdraskomi vargonai, vitražai, nuardoma sakykla, altorius, išnešiojami suolai, nuimamas varpas. Liko nuogos sienos... Vis dėlto šiems maldos namams dar pasisekė, mat Kultūros ministerijos sprendimu 1976 m. čia įkurdinamas Miniatiūrų muziejus. Vėl sutvarkomas interjeras, langus papuošė dailininko A.Bružo vitražai. Šiame supasaulietintame statiny vasaros metu rengti muzikos ir poezijos vakarai.
Na, o tos kelios juodkrantiškių liuteronų šeimos kartą kitą per metus vyko į Klaipėdą, kur žvejo J. Kaitinio sodyboje lankė organizuojamas namų pamaldas. Sakytojas B. Blaesneris mėgino kviesti žmones į surinkimus pačioje Juodkrantėje, tačiau jis Dievo žodį skelbė vokiečių kalba, ką valdžia buvo kategoriškai uždraudusi. Tad buvo nutildytas.
Atgimimas ir dabartis
Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia 1989 m. atiduota katalikams, bet po poros metų grąžinta liuteronams. Pamaldas mažytei, 15 žmonių bendruomenei dabar laiko kunigas L. Fetingis. Joje meldžiasi ir katalikai. Nesipykstama.
1964 miesto centrinėje gyvenvietėje Nidoje pradėta daugiabučių namų statyba, kiek vėliau pastatytos krantinės, prekybos centras, mokyklos priestatas, rekonstruotas uostas. 1976-89 renovuotoje Juodkrantės bažnyčioje veikė Miniatiūrų muziejus, vykdavo kamerinės muzikos koncertai. Juodkrantės bažnyčia 1992 m.
20 a. 8 dešimtmetyje imta rūpintis etnokultūrinio paveldo išsaugojimu (seni žvejų namai įgijo architektūros paminklų statusą, būdingi senosios architektūros elementai buvo integruojami į naujus statinius ir kita). Senosioms Nidos kapinėms, atstačius krikštus (projekto autorius E. Jonušas), suteiktas etnografinių kapinių statusas. 1995 rekonstruotame rašytojo T. Manno namelyje Nidoje įsikūrė rašytojo memorialinis muziejus ir viešoji įstaiga - Thomo Manno kultūros centras (jame rengiami menų festivaliai). 2003 Nidoje pastatyta Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos katalikų bažnyčia. Nuo 2003 Juodkrantėje veikė parodų rūmai, nuo 2007 pertvarkyti į L. Rėzos kultūros centrą.
Juodkrantės bažnyčia
Architektūra ir Kultūra
Juodkrantėje 1982 m. 1902 - 1903 m. Juodkrantėje statyta mokykla - tai tipiškas Rytų Prūsijos architektūros pavyzdys. 2003 m. mokyklos pastatas paverstas Juodkrantės parodų namais, kuriuose nuolat veikia ekspozicija, skirta Juodkrantės istorijai bei Martynui Liudvikui Rėzai. Informacija pateikiama lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis.
Iš Karvaičių kaimo, šiandien jau tapusio Juodkrantės dalimi, kilęs žymus tautosakininkas Martynas Liudvikas Rėza - viena iškiliausių Juodkrantės asmenybių. 1994 m. jo atminimui pastatytas paminklas, L. Juodkrantės pietuose yra 1885 m. pastatyta evangelikų liuteronų Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Bažnyčios architektas - F. A. Stüler. Po Antrojo pasaulinio karo ši bažnyčia buvo uždaryta, o vėliau čia įkurtas miniatiūrų muziejus. 1988 m. bažnyčia grąžinta evangelikams, o nuo 1989 m.
Važiuojant iš Juodkrantės Nidos link, galima patekti prie vieno populiariausių turistų lankomų Kuršių nerijos objektų - Garnių kalno sengirė, kur įsikūrusios pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos. Tai - viena didžiausių kormoranų kolonijų visoje Europoje. Kormoranai (Phalacrocorax carbo L. arba Carbo cormoranu) arba jūrų krankliai (Corvus marinus) Juodkrantėje apsigyveno 1803 m. greta garnių ir ėmė užiminėti jų lizdavietes.
Tarp Pervalkos ir Juodkrantės esančios mirusios kopos - vienas įspūdingiausių kraštovaizdžio elementų Kuršių nerijoje. Pilkosiomis kopomis jos vadinamos dėl vietinės augalijos spalvos. Tarp 1675 ir 1934 metų čia buvo smėlio užpustyti net 4 Naglių kaimai. Nuo kopos atsiveria nuostabi Kuršių nerijos panorama: vienoje pusėje matomos Kuršių marios, o kitoje - Baltijos jūra.
1950 m. ant Raganos kalno Juodkrantėje pastatytas 20 m aukščio švyturys, kurio šviesos signalas matomas 33 km spinduliu.
Juodkrantės Renginiai
Juodkrantėje kasmet vyksta gausybė renginių, kurie pritraukia tiek vietinius gyventojus, tiek svečius iš įvairių pasaulio šalių.
- Juodkrantės kurorto dienos: Kiekvienais metais birželio pabaigoje į Juodkrantę sugrįžta tradicinis festivalis, kuris tapo neatsiejama vietos vasaros renginių dalimi. Trijų dienų renginių ciklas yra sukurtas visai šeimai ir siekia atgaivinti senojo prabangaus Juodkrantės (Schwarzort) kurorto atmosferą bei priminti intelektualaus vasarojimo tradicijas. Festivalio metu akcentuojama Juodkrantės, kaip aukščiausio lygio gydomojo klimato kurorto, istorija. Festivalio koncertinė programa siūlo įvairius muzikinius pasirodymus. Šiemet (2024 metais) svečius džiugino energingas grupės „SKAMP” koncertas bei nepamirštamas grupės „Baltic Balkan” vakarėlis ant marių scenos. Per „Kurorto dienas“ poilsiautojai taip pat yra kviečiami stebėti saulėlydžius skambant gongų garsams, mėgautis poezijos vakarais vilų kvartale bei aplankyti Menų promenadą, kur vyksta gatvės artistų pasirodymai ir jaukūs koncertai. Mugėje lankytojai gali įsigyti meno dirbinių, aksesuarų, dizainerių kūrinių bei papuošalų. Sveikatos saloje susiburia natūralios medicinos atstovai, o EKO turgelyje siūloma sertifikuotų ūkių produkcija. Be kultūrinės programos, festivalio metu organizuojamos teatralizuotos ekskursijos po vilų kvartalą, paskaitos apie Juodkrantės istoriją.
- Baltic Voice: Kiekvieną vasarą Juodkrantėje vyksta tarptautinis jaunųjų vokalistų festivalis-konkursas, kuris tapo reikšmingu įvykiu muzikiniame pasaulyje. Nuo 2012 metų renginys kasmet organizuojamas Liudviko Rėzos vasaros estradoje, pritraukdamas jaunus talentus iš įvairių pasaulio šalių. Kiekvieną dieną dalyviai atlieka po vieną dainą, o trečiąją vyksta Didysis laureatų koncertas ir apdovanojimų ceremonija, kurioje įteikiami pagrindiniai prizai: „Grand Prix“, „Grand Prix Silver“ ir „Grand Prix Junior“.
- Pūsk, vėjuži!: Rugpjūčio pabaigoje Juodkrantė kviečia į folkloro šventę, kuri pagerbia žymų lietuvių folkloristikos pradininką ir tautosakos rinkėją Martyną Liudviką Rėzą. Per paskutinį vasaros savaitgalį vyksta dokumentinių filmų peržiūros, paskaitos ir kostiumų demonstracijos, o vakarinėje programoje svečiai kviečiami mėgautis folkloro ansamblių pasirodymais. Šventės metu vyksta įvairios dirbtuvės, kuriose galima išmokti senųjų amatininkų tradicijų: gaminti vėtrunges, pinti juostas, austi skaras ar megzti tinklus.
Juodkrantės Lankytinos Vietos
Juodkrantė siūlo įvairias lankytinas vietas, kurios atspindi jos istoriją ir kultūrą:
- Raganų kalnas: Unikalus medinių skulptūrų muziejus, kuriame karaliauja velniai, raganos ir kiti tautosakos herojai.
- Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia: Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, naudojama tiek evangelikų liuteronų, tiek Romos katalikų tikinčiųjų.
- Juodkrantės švyturys: Ant Raganos kalno stūksantis švyturys, padedantis jūreiviams rasti kelią.
- Juodkrantės vėtrungių galerija: Vieta, kur galima susipažinti su vėtrungių atsiradimo istorija ir įsigyti jų.
- Gintaro įlanka: Vieta, kur XIX amžiaus pabaigoje vyko pirmieji pramoniniai gintaro kasinėjimai.
Juodkrantės vaizdas
Apgyvendinimas ir Maitinimas Juodkrantėje
Nors Juodkrantė ir nedidelė, apgyvendinimo pasirinkimas čia gana įvairus - įsikūrę keliolika įvairaus lygio viešbučių, poilsio bei svečių namų, kambarius, apartamentus ir butus privačiose vilose bei nedideliuose nuosavuose namuose nuomoja vietiniai gyventojai. Standartinio dviviečio kambario nuomos kaina viešbutyje ar svečių, poilsio namuose sezono metu siekia 50 - 100 eurų už parą, priklausomai nuo orų, užimtumo bei nuomojamų patalpų komfortabilumo.
Gyvenvietėje veikia parduotuvė, kurioje galima įsigyti būtiniausių prekių, keliolika kavinių ir barų, siūlančių tiek tradicinius, tiek šiuolaikinius patiekalus, o taip pat vietinių žuvies produktų. Be to, pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas ir kultūros centras - tai vietos infrastruktūros dalis, kuri prisideda prie patogios gyvenimo bei poilsio aplinkos kūrimo. Gyvenvietėje taip pat įkurta L.
Čia galima paragauti sočių patiekalų, paruoštų naudojant kokybiškus ingredientus.
- „Pamario Takas“: Restoranas, kuriame pavyks paragauti šviežių patiekalų iš vietinių ingredientų, taip pat pasimėgauti puikiu veganišku meniu. Adresas: L. Rėzos g.
- „Žvejonė“: Jauki užeiga turistams siūlo išbandyti gardžius vietinius žuvies patiekalus. Čia galima paragauti ir tradicinių lietuviškų valgių - šaltibarščių, keptos duonos, kiaulienos kepsnių. Adresas: L. Rėzos g.
- „Juodasis Kalnas“: Restoranas itin patiks bulvinių blynų ar kitų lietuviškų patiekalų mėgėjams. Adresas: Ievos kalno g.
- „BLIŪDAS Sushi & Bowls“: Azijietiškos virtuvės restorane poilsiautojai galės mėgautis sušiais bei pokė dubenėliais. Adresas: Kalno g.
Juodkrantė: Vieta, Kurią Verta Aplankyti
Juodkrantė - labai tvarkinga, rami ir išvaizdi poilsiavietė, puikiai tinkanti šeimos atostogoms. Gyvenvietėje išlikusios XIX a. pab. - XX a. pr. vilos, pamario žvejų sodybos bei kiti etnokultūrines detales išsaugoję mediniai pastatai sukuria ypatingą atmosferą. Kuršių marių pakrante driekiasi akmens skulptūrų pievelė ir tvarkingas pasivaikščiojimų takas. Juodkrantėje yra ir nedidukas uostas, jachtų prieplauka. Gyvenvietėje esantis medinių skulptūrų parkas „Raganų kalnas“ - mažųjų poilsiautojų itin mėgstama pramoga.
Juodkrantės pakrantė - tai viena universaliausių buriavimo vietų Lietuvoje. Kurortas garsėja savo puikiai prižiūrimomis pėsčiųjų ar dviračių trasomis. Žygiai ir pasivaikščiojimai po vaizdingus Kuršių nerijos miškus bei palei Kuršių marių krantinę leidžia mėgautis tiek natūralia aplinka, tiek unikaliu regiono kraštovaizdžiu. Kuršių marių pakrantė taip pat suteikia galimybę užsiimti vandens sportu, žvejyba ar tiesiog mėgautis poilsiu gamtoje. Nedidelis uostas ir jachtų prieplauka vilioja buriuotojus, o ramios Kuršių marių bangos tinka ramiems pasiplaukiojimams valtimi ar baidare.
Tiems, kas domisi kultūra bei istorija, verta apsilankyti Juodkrantės laivų modelių muziejuje. Čia demonstruojami autentiški laivų eksponatai, leidžiantys susipažinti su laivininkystės tradicijomis. Šeimos su vaikais ypač vertina apsilankymą „Raganų kalno“ skulptūrų parke, kuris yra viena iš labiausiai mėgstamų vietų mažiesiems poilsiautojams. „Raganų kalnas“ - tai unikali medinių skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi, atskleidžianti lietuvių tautosaką bei mitologiją. Skulptūrų parke galima išvysti įvairius pasakų ir mitologinius personažus, kuriuos su dideliu užsidegimu tyrinėja tiek vaikai, tiek suaugusieji.
Nedidelis atstumas nuo Juodkrantės leidžia pasiekti kitas vaizdingas Kuršių nerijos vietas, tokias kaip Pilkosios kopos. Tai unikali gamtos vietovė, kur smėlio vėjai ir laikas sukūrė nepakartojamus kraštovaizdžius, o apžvalgos aikštelės ant Garnių kalno suteikia galimybę iš viršaus stebėti Kuršių marių panoramą bei didžiųjų kormoranų koloniją. Garnių ir kormoranų perimvietė - tai unikali gamtinė vieta, kurioje gyvena šie įspūdingi paukščiai, pritraukiantys tiek paukščių stebėtojus, tiek gamtos mylėtojus.
Atstumas nuo Juodkrantės centro iki Baltijos jūros yra vos keli kilometrai - tai leidžia patogiai pasiekti paplūdimį. Jis pasižymi ypatingu švarumu, ramiu bangavimu ir gamtos grožiu, todėl yra puiki vieta atsipalaidavimui ar aktyvioms vandens pramogoms.
Pilkųjų garnių kolonija
Susisiekimas
Klaipėdoje esanti Tarptautinė Smiltynės jūrų perkėla jungia Kuršių neriją su likusia Lietuvos teritorijos dalimi. Nuo pagrindinio šalies uosto - Klaipėdos - kurortas nutolęs apie 18 km. Su Klaipėda Kuršių neriją jungia Tarptautinė Smiltynės jūrų perkėla (sezono metu keltas plaukia kas pusvalandį ir gabena tiek pėsčiuosius, tiek automobilius) už kurios iki Juodkrantės driekiasi puikios būklės kelias - Nidos Smiltynės plentas 167. Autobusai į Juodkrantę važiuoja iš visų didesnių Lietuvos miestų (sustojama pakeliui į Nidą): Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir kt. Veikia ir tarptautiniai reisai.
Iš Nidos per visą Kuršių neriją nutiestas 50 km. Tarptautinis Palangos oro uostas nuo Juodkrantės nutolęs 55 km. (18 km. iki Tarptautinės Smiltynės jūrų perkėlos ir dar apie 37 km. Artimiausia traukinių stotis yra Klaipėdoje - apie 20 km.
Gyventojų skaičiaus kitimas
Gyventojų skaičius Juodkrantėje per amžius: