Vilnius, herojiškos kovų už laisvę praeities apgaubtas miestas, brendo poeto talentas. Lietuvoje pragyventi devyneri metai buvo labai reikšmingi poeto gyvenimui ir kūrybai. Jaunuolio asmenybę ir talentą brandino herojiška Gedimino miesto praeitis, Vilniaus architektūros menas, to meto žymių dailininkų kūryba.
Adomas Mickevičius (Walenty Wańkowicz portretas)
Adomo Mickevičiaus Laikotarpis Vilniuje
1815 m. rugsėjo 10 ar 12 d. (tiksli diena iki šiol nėra nustatyta) šešiolikmetis jaunuolis iš nedidelio Naugarduko miestelio, baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą, atvyko studijuoti į Vilnių. Tuo metu Vilnius buvo vienas gražiausių Europos miestų, garsėjęs savo universitetu ir kultūra.
A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universteto Fizikos ir matematikos fakultetą, į universiteto Mokytojų seminariją. Po metų perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1817 m. universitete kartu su savo bičiuliais įkūrė slaptai veikusią Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją, kurios tikslas buvo skiepyti moralės principus, tėvynės meilę, skatinti mokslo pamėgimą.
A. Mickevičius vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui. Filomatai domėjosi krašto istorija, liaudies kūryba, rašė istorinėmis temomis, poetizavo Lietuvos praeitį. Iš pradžių draugija buvo atsiribojusi nuo politikos, vėliau buvo iškeltas siekis atgauti politinę nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos.
1819 m. baigęs Vilniaus universitetą, A. Mickevičius dirbo mokytoju Kauno apskrities mokykloje (dabar - Kauno jėzuitų gimnazija). Dėstė literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir politinę teisę, buvo mokyklos bibliotekos vedėju. Prieš išvykdamas dirbti į Kauną, naujausiais duomenimis 1820 m. rugpjūtį, Tuhanovičių dvare (Naugarduko apskritis) A. Mickevičius sutiko merginą, kurios atvaizdas lydėjo jį visą gyvenimą.
Tai buvo Marija Vereščak (Maria Wereszczakówna) (1799-1863). A. Mickevičiaus ir Marijos (dažnai vadinamos Marile) meilės istorijai nemaža vietos skiria visi poeto biografai. Ir gyvendamas Kaune, A. Mickevičius lankydavosi Vilniuje, vykdavo į filomatų susirinkimus. 1823 m. spalį už šią veiklą kartu kitais draugijos nariais buvo suimtas ir pusei metų įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne įrengtame kalėjime.
Laidavus Vilniaus universiteto istorijos prof. J. Leleveliui, buvo paleistas iš kalėjimo. Beveik pusmetį laukė bylos sprendimo. Gubernatoriaus įsakymu poetas turėjo išvykti į tremtį Rusijoje. 1824 m. spalio 25/ lapkričio 6 d. jis išvyko į tremtį.
Didelė dalis A. Mickevičiaus kūrybos įvairiais motyvais yra susijusi su Vilniumi. Vienas pirmųjų poeto kūrinių yra 1817 m. parašytas (išspausdintas 1818 m.) klasicistinio stiliaus eilėraštis apie Vilnių „Miesto žiema“.
Vilnius minimas ir poemėlėje „Bulvė“, kurią poetas skaitė filomatų susirinkime 1819 metais. Viename žymiausių A. Mickevičiaus kūrinių, dramoje „Vėlinės“, ryškūs Vilniaus motyvai. Kūrinio pratarmėje rašoma apie skaudžius XIX a. pradžios įvykius, carinės valdžios vykdytus Vilniaus universiteto studentų ir mokinių kalinimą ir trėmimus.
Vilniuje vyksta „Vėlinių“ III dalies prologo ir VIII scenos veiksmas. Čia atsispindi Vilniaus studentų slaptos anticarinės organizacijos byla. Trijų III dalies scenų veiksmas vyksta Aušros Vartų gatvėje esančiame bazilijonų vienuolyne, tuo metu paverstame valstybiniu kalėjimu.
Viename iš namų, kuriame gyveno A. Mickevičius, veikia Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11, Senamiesčio seniūnija). Muziejus įsikūręs XVII-XIX a. pastate, kuris išlikęs beveik nepasikeitęs nuo poeto laikų. Čia A. Mickevičius buvo kurį laiką apsistojęs 1819-1820 metais.
Vilniuje įvairiais būdais įamžintas A. Mickevičiaus atminimas: veikia du muziejai, atidengtos 6 memorialinės lentos, pastatyti du paminklai, A. Mickevičiaus vardu pavadinta gatvė. Šios šalies likimas visą gyvenimą jaudino poetą, audrino jo vaizduotę.
Vilniaus Universiteto Informacinių Technologijų Taikymo Centras (VU ITTC)
Vilniaus universiteto Informacinių technologijų taikymo centro (VU ITTC) istorija prasidėjo 1963 m., kai VU rektoriaus Jono Kubiliaus iniciatyva prie Fizikos-Matematikos fakulteto Skaičiavimo matematikos katedros buvo įkurta Skaičiavimo laboratorija ir įsigyta pirmosios kartos lempinė elektroninė skaičiavimo mašina „Minsk-14“.
1964 m. pabaigoje ji buvo įjungta ir pradėjo veikti - iš pradžių dabartinio Chemijos fakulteto patalpose Naugarduko gatvėje, paskui VU ITTC buvo perkeltas į dabartinio Matematikos ir informatikos fakulteto patalpas toje pat Naugarduko gatvėje.
Šiandien VU ITTC kuria, palaiko ir plėtoja modernią VU informacinę infrastruktūrą, skirtą universiteto akademinės bendruomenės nariams studijų, mokslo ir administravimo veikloms užtikrinti. 2013 m. buvo įrengtas naujas modernus VU duomenų centras.
VU ITTC paslaugomis naudojasi per 25 tūkst. elektroninio pašto ir informacinės sistemos naudotojų, saugoma ir aptarnaujama per 500 internetinių puslapių, telefoninio ryšio sistema jungia 1220 abonentų, įrengta daugiau nei 300 belaidės tinklo prieigos taškų, paklota ir eksploatuojama 350 km šviesolaidinio ryšio kabelių.
Informacinės sistemos duomenų bazėje yra daugiau nei 1400 duomenų lentelių, sukurta per 200 funkcinių modulių, 3000 ataskaitų. VU ITTC darbuotojų sukurtų kompiuterių programų paketų dydis - daugiau nei 500 000 eilučių. Šiuo metu VU ITTC dirba daugiau nei 60 darbuotojų.
VU ITTC Logotipas
Gatvės Menas Vilniuje
Kiekviena miesto gatvė, parkelis ar skveras turi savo istoriją. Kai kurias istorijas perduodame žodžiu, o kitas užrašome ar nupiešiame ant pastatų sienų. Gatvių sienas prakalbina ir savo žinutes ant jų palieka gatvės menininkai.
Šiandien Vilniuje galime pamatyti vis daugiau įvairių gatvės meno formų: nuo trafareto principu paliktų užrašų iki didelių piešinių per visą pastato sieną. Svarbų postūmį gatvės meno kultūroje padarė nuo 2013 m. organizuojamas gatvės meno festivalis - Vilnius street art festival.
Festivalio organizatorė Ūla Ambrasaitė pasakojo, kad idėja organizuoti tokį renginį Vilniuje kilo kalbantis su Malaizijoje gyvenančiu lietuvių menininku Ernestu Zacharevičiu. Jis norėjo sukurti didelį piešinį ant sienos, bet tam reikėjo leidimo.
Prie festivalio vizijos ir jos įgyvendinimo prisijungė ir daugiau gatvės menininkų. Taip nuspręsta suorganizuoti tai, ko Vilniuje dar niekad nebuvo - legalaus gatvės meno festivalį. Šią iniciatyvą palaikė ir joje dalyvavo ne tik menininkai iš Lietuvos, bet ir tarptautinį pripažinimą pelnę kūrėjai iš užsienio.
Pavyzdžiui, šiandien dar galime pamatyti lenkų menininko M-CITY 2014 m. pieštą trafaretą ant Profsąjungų rūmų ir Millo, menininko iš Italijos, 2015 m. Pirmajame Vilniaus gatvės meno festivalyje dalyvavęs menininkas Ernestas Zacharevičius ir jo piešinys ant kino teatro „Lietuva“ pastato tapo karštų diskusijų objektu.
Kadangi iki Jurgio ir Gabijos darbo VU Sveikatos ir sporto centro siena jau buvo pažymėta grafičiais, tad menininkai turėjo juos užpiešti. Jurgis Tarabilda Vilniaus gatvės meno festivalyje dalyvavo jau du kartus. Festivalio organizatoriai pirmais renginio metais pakvietė Jurgį piešti Odminių gatvėje.
Kol Vilniuje ir Kaune rengiami gatvės meno festivaliai, diskutuojama apie gatvės meno ir grafičių skirtumus, užsienyje gatvės menininkai jau išsikovojo savo vietą.
Gatvės menas Vilniuje
Krasnucha: Rajonas, Kurio Nėra?
Iki liepos 28 dienos Vilniaus muziejus siūlo apsilankyti buvusiame Lietuvos valstybės istorijos archyvo pastate (Gerosios Vilties g. 10) įsikūrusią parodą „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“. Prie šios parodos kūrimo prisidėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga bei žmonių su regos negalia bendruomenė, todėl parodą galima patirti įvairiomis juslėmis: paliesti ir išgirsti.
Parodoje kviečiama išsukti iš Savanorių prospekto ir vietinių žodžiais, istorine medžiaga bei meno kūriniais pakeliauti po skirtingus laikotarpius ir pavidalą keičiančius rajono kiemus. „Kiekvienas iš 11 atrinktų objektų savaip atskleidžia rajono veidą. Jie labai skirtingi - nuo kvapnaus obelų sodo iki tamsių transporto žiedo požeminių perėjų. Nuo milžiniško „Velgos“ gamyklos monolito iki sukrypusių medinių trobelių.
tags: #jusu #bustas #naugarduko #57