Gabriel García Márquez romanas „Šimtas metų vienatvės“ - tai epopėja, pasakojanti apie mitinio Makondo įkūrimą, klestėjimą ir žuvimą. Tai taip pat Makondo įkūrėjų - Buendijų giminės - didybės ir žlugimo istorija, arba kitaip tariant, civilizacijos istorija.
Pirmąkart Gabriel García Márquez romaną „Šimtas metų vienatvės“ skaičiau prieš gerus septynerius metus. Universitete išnarstėme po kaulelį. Kūrinys paliko tokį stiprų įspūdį, kad 2024-uosius pradėti norėjau būtent su šiuo pasakojimu. Privalėjau darkart perskaityti, kad įsitikinčiau kūrinio fenomenu. Kitaip tariant, norėjau stiprios knyginės metų pradžios - tokią sau ir patiekiau.
Šįkart romaną pajaučiau dar stipriau, nes žinojau, ko iš šios sapniškos istorijos tikėtis. Tai pirmas pastebėjimas - prieš skaitydami atsiribokite nuo žinomų tiesų, išmoktų dėsnių, trumpam užtildykite savo racionalų protą. Čia prietarai ir jausmai daug stipresni už religiją, tad geiduliai ir kiti norai tenkinami laisvai. Čia kiekvieno veikėjo vaizduotė galinga, o tikrovės pažinimas - menkas. Čia gamta turi didžiulę įtaką, tad veržiasi į žmogaus buitį.
Ilgus metus brandinta G. G. Prieš pradėdama tyrinėti kūrinį, noriu nors keliais sakiniais pristatyti autorių. Gabriel García Márquez apie dvidešimt metų brandino mintį parašyti šį pasakojimą - daug laiko turėjo nutekėti ir patirties prikaupti, kad „Šimtas metų vienatvės“ idėja virstų romanu. Tiesa, autorius romaną rašė apie aštuoniolika mėnesių.
1967-aisiais išleistas kūrinys sudrebino pasaulį savo novatoriškumu, o skaitytoją sužavėjo tragikomiškumu, ekspresyvumu, originaliu literatūrinių tradicijų panaudojimu. Tad manęs visai nestebina faktas, jog galiausiai šis Kolumbijos rašytojas dar ir Nobelio literatūros premijos laureatu tapo.
Gabriel Garcia Marquez
Magiškojo realizmo pasaulis
Romane pasakojama šimtametė Buendijų giminės istorija. Čia prietarai ir jausmai daug stipresni už religiją, tad geiduliai ir kiti norai tenkinami laisvai. Čia kiekvieno veikėjo vaizduotė galinga, o tikrovės pažinimas - menkas. Čia gamta turi didžiulę įtaką, tad veržiasi į žmogaus buitį.
Pats pasakojimas vystomas dvejais būdais: pirmasis pasakotojas kalba apie nutikimus, vaikystės prisiminimus, o antrajam staiga įsikišus pridedama viena ar kita ateities detalė. Pasakotojas visažinis, bet pranašystės pildomos pamažu, kol praeitis paskutiniuosiuose puslapiuose susijungia su taip laukta ateitimi (dabartimi).
Įdomu tai, kad romanui būdingas tiek magiškasis, tiek stebuklingasis realizmas. Klasikinis magiškasis realizmas - tai pats pasakojimas, įvykių įvairovė, papasakota novatoriška pasakojimo forma, kuri siejama su mitų, legendų, papročių panaudojimu. Pavyzdžiui, kalbėjimasis su vaiduokliais, nuošalaus kambarėlio nuolatinė tvarka ir kuriame diena iš dienos būdavo ta pati kovo mėnesio diena (pirmadienis), vienos veikėjos pakilimas nuo žemės ir išskridimas į dangų.
Taip pat magiškasis realizmas „atsiskleidžia“ per nutikimus, kur fantaziją keičia tikrovė ir atvirkščiai. T. y., kai nelieka ribų tarp to, kas tikra, ir to, kas ne. Romane veikėjai susitaiko su keistais įvykiais, jų neneigia, stebuklai ir keistenybės jiems - gyvenimo dalis.
Dar svarbu paminėti mitologiškumą. Pavyzdžiui, dažnai minimas ėjimas per kalnus, jūras, įvardijama tiksli trukmė (dveji metai ir du mėnesiai). Makondo miestelis kaip Rojus, kur čiulba paukščiai, gera gyventi.
Taigi kuo magiškasis realizmas skiriasi nuo stebuklingojo? Anot Maggie Ann Bowers, stebuklingasis realizmas - tai Lotynų Amerikos rašytojams būdingas asmeninių, savo tikrojo gyvenimo detalių paminėjimas kūriniuose.
Rašydamas romaną „Šimtas metų vienatvės“, G. G. Márquez rėmėsi savo gyvenimo patirtimi. Pavyzdžiui, naudojo savo senelės sakytinio pasakojimo būdą, Arakatako (Aracataca) miesto (kuriame augo) vaizdą suteikė Makondui, o vaiduoklių lankytinas senelių namas tapo Buendijų šeimos namų atitikmeniu. Žodžiu, romano veikėjai ir įvykiai greičiausiai išgalvoti, tačiau yra apčiuopamų faktų, istorijų, kurias patyrė pats G. G. Márquez.
Kūrinys privers susikaupti, o susikaupus bus lengva pasiduoti tėkmei. Veikėjų čia nemažai, bet visų jų prisiminti ir nereikia. Istorijai plaukiant svarbu įsisukti į pasikartojančių vardų, įvykių ir laiko ratą.
Atsiribokite nuo žinomų tiesų, išmoktų dėsnių, trumpam užtildykite savo racionalų protą. Nesipriešinkit ir patirsit didžiulį skaitymo malonumą. Dar sužinosit, kad kartais meilė reiškia neviltį ir vienatvę, o liūdni įvykiai nebūtinai kuria pesimistišką nuotaiką. Šis genialus romanas prajuokins, pareikalaus atidos ir apdovanos.
Makondas, įkurtas tarp neįžengiamų girių Pietų Amerikos platybėse, iš pradžių gyvena savo mamiškąjį laikotarpį semdamasis išminties iš čigonų.
Vienatvės tema romane
Viena pagrindinių romano temų - vienatvė. Kiekvienam vis kitokia, bet užklumpanti visus Buendijų šeimos narius. Bėgdami nuo šio vienišumo jausmo jie daro klaidas, kurių pasekmė nulemta iš anksto - ta pati vienatvė.
Ši išmintis yra dviprasmiška: ji turi pagrindą, žinoma, bet, žiūrėkim - gimsta kūdikis ir po poros sekundžių jis uždedamas motinai ant krūtinės; arba jei žmogus supranta, kad miršta, dažniausiai nori, kad kas nors būtų šalia. Ir jei nėra artimųjų, tai pasikviečia bent medicinos seserį ar kokį kitą žmogų… Taigi vienišumas nėra „privalomas dalykas“.
Bet vis dėlto taip jau yra, kad vienišumo mūsų gyvenime daug. Kiek tenka susidurti su jaunais, artėjančiais prie 30-ies žmones, nevedusiais ar netekėjusiomis, jie išties bijo likti vieni. Ne šiandien ir rytoj, bet visą gyvenimą.
Neretai pasitaiko, kad ir susituokia ne dėl to, dėl ko paprastai žmogus kuria šeimą, o tik norėdami pabėgti nuo vienatvės baimės. Bet būna ir tokių, kurie yra susituokę, augina vaikus ir vis viena jaučiasi vieniši, nes nėra tarpusavio bendrumo. Štai grįžta antroji pusė iš darbo ir tyli kaip užsiūta. Kartu gal valgo ir miega, bet nepatiria tikro žmogiško ryšio. Taigi to pilnatvės jausmo niekas neužtikrina - nei santuoka, nei kas nors kitas.
Man didelį įspūdį padarė vienos katalikiškos gimnazijos gairės. Užstrigo vienas toks sakinėlis: „Mes mielai bendraujame su kitais ir galime džiaugtis, būdami vieni“. Kitaip sakant - nebijome būti vieni. Ir tai yra skirta paaugliams. Tai reiškia, kad juos nuo 13 ar 14 metų moko suvokti, kad gal nebūtinai visą gyvenimą būsi bendrijoje su triukšminga muzika ir mobiliaisiais telefonais, bet kartais reikės pačiam sugebėti ir dirbti, ir būti… Taigi čia toks geras, nuoseklus žingsnis - ne baigi universitetą ir tik tada pradedi apie tai galvoti, bet nuo mažens išmoksti užsiimti pats vienas. Tada vienatvė neužklumpa kaip staigmena ir nekelia tokios baimės.
Be to, man atrodo, labai svarbu apie tai kalbėtis, būti dėmesingiems kitų vienišų žmonių patirčiai. Aš, pavyzdžiui, žiūriu, ką visame pasaulyje daro Bažnyčia - katalikų, protestantų parapijos, žydų bendruomenės… Jos turi įsteigusios klubus žmonėms, kurie yra vieni, jauniems suaugusiems. Nepamenu, ar yra ten nustatyta kokia nors amžiaus riba, bet tai yra proga panašaus likimo žmonėms susitikti, eiti drauge į koncertus, keliauti… Žinoma, vyksta ir dvasiniai užsiėmimai, pokalbiai, rekolekcijos.
Mes trokštame tos pilnatvės visose gyvenimo srityse. Prisimeni tą A. Rubliovo „Šventosios Trejybės“ ikoną, kurioje pavaizduoti trys vyrai, sėdintys prie vieno stalo? Jie yra tobuloje vienybėje, nes visas jų dėmesys sutelktas į vienas kitą. Tad jeigu mes tikime, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, turime atpažinti, jog tas troškimas, gyvenantis mumyse, yra tokios pat kilmės. Būti viena, suprastam, visai priimtam - ryšio be jokių kliūčių, trūkumų, užuolankų. Tai normalu.
Reikia sveikai priimti savo, kito ribotumą. Ir nepamiršti, jog bendrystę žmonės sukuria patys, ji neateina iš kito, ji visų pirma ateina iš manęs, nes trokštu su kitais žmonėmis, su kitu žmogumi kuo nuoširdžiausiai bendrauti ir taip rasti ramybę bei džiaugsmą.
Yra sakoma, kad pats intymiausias vienybės išgyvenimas galimas žmogaus ryšyje su Dievu. Kiek žmogiškai įmanoma, manau, jog tai tiesa. Galime skaityti apie kai kurių šventųjų gyvenimus, ne nusaldintus aprašymus, žinoma, - tokių, kaip Teresė Avilietė, kuri buvo nepaprastai gabi, išsilavinusi moteris, jaunystėje gana „triukšminga“, bet išgyveno ypatingą Dievo artumą. O gal tai yra saviapgaulė? Yra sunku. Žinai, kodėl? Todėl, kad mums sunku patikėti, jog Dievas gali žmogų mylėti besąlygiškai. Mes paprastai pasistatome tvorą ir jo nepraleidžiame.
Užuot apgailestavęs, jog nėra kitaip, vertink tai, ką turi dabar. Kaip kad žmogus, kuris prarado koją.
Viena Teisės universiteto studentė parašė kursinį darbą apie vienatvę ir vienišumą. Ji surinko mitus apie vienišus žmones - surado tokių gal dešimt. Pavyzdžiui: „Laimingas žmogus gali jaustis, tik gyvendamas dviese“; „poros nemėgsta vienišų žmonių“; „kas iki 35-erių yra nevedęs-netekėjusi, aplinkiniams sukelia tik pašaipą ir gailestį“ ir panašiai.
Beskaitydamas tą darbą pagalvojau - kiek daug vis dėlto priklauso nuo mūsų, kitų, kurie supame vienišus žmones; labai greitai kitą gali „nurašyti“, užklijavęs jam vieną iš tokių „mitų“.
Taip, dažniausiai, deja, taip ir būna. Todėl labai daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus pastangų - tiesiog atsistoti tiesiai, eiti pirmyn, ir kiti žmonės atsilieps kitaip. Reikia pasakyti, kad labai dažnai atsitiesti nepadeda patys artimiausi žmonės.
Mane visada jaudina statistika, kad Lietuvoje net 40 procentų moterų, turinčių per 30 metų, yra vienos - arba išsiskyrusios, arba netekėjusios, arba oficialiai nesusituokusios. Apie vyrus, beje, tokios statistikos neužklupau. Tai labai didelis procentas, ir tikrai reikia tuo rūpintis.
Jei vienišumą išgyvenančiam žmogui pasakysi apie vienatvės privalumus, jis jei nesupyks, tai bent pagalvos, kad nieko apie jo būklę nesupranti. Yra žmonių, kurių vienišumas tikrai duoda daug vaisių. Pavyzdžiui, kuriantys žmonės, menininkai, dvasininkai… Tiesa, tai yra maža dalis visuomenės, bet gal kartais pasidomėti jų gyvenimu būtų verta.
Visi po tų renginių, pamokėlių, švenčių išvažiuoja namo, o jis sugrįžta į kleboniją ir yra vienas. Būna su šimtais vaikų, kurie nėra jo ir panašiai. Arba - visi mėgstame skaityti Thomą Mertoną, kuris buvo trapistų vienuolis, taigi - gyveno itin uždarą gyvenimą.
Ritualai #5 | Gabriel Garcia Marquez - Šimtas Metų Vienatvės
Kultūrinės realijos vertime
Įdomu, kad tam pačiam tekstui vertėjai taiko skirtingus sprendimus. Savo studijų baigiamajame darbe tyrinėjau ir lyginau „Šimto metų vienatvės“ vertimus į lietuvių kalbą. Treinienė, versdama kultūrines realijas, dažniau vartojo transkripciją, o Jūs nevengėte aktualizuoti ar ieškoti atitikmenų reiškiniams, kurie nėra žinomi Lietuvoje. Šią temą norėčiau panagrinėti plačiau.
Vieno garsiausių XX a. semiotikos atstovų Umberto Eco teigimu, versti - tai „pasakyti bemaž tą patį“. Vertėjas tarsi privalo nuolatos derėtis su autoriumi, su leidėju, su originalo tekstu, pagaliau - su savimi, kad nuspręstų, kurias reikšmes perteiks, o kurių atsisakys. Ar kultūrinių realijų vertimas Jums kelia sunkumus, ar yra malonus galvosūkis? Apie „realijų realumą“ esate rašęs 1977 m. Literatūroje ir mene. Ar ši problema dar aktuali vertėjams?
Nemanau, kad realijų vertimas kam nors vis dar kelia galvos skausmą. Šiuo metu įteisinta tiek svetimybių, kad U. Pavyzdžiui, neseniai redaktorė man pasiūlė viename vertime iš ispanų kalbos vietoj „dvaro“ vartoti „hasjendą“, esą Lietuvių kalbos komisija tą žodį įteisinusi. Aišku, nesutikau, nes, pirma, tai prieštarauja mano įsitikinimams, antra, ispanų kalboje raidė h netariama. Kai kada realijas būtina versti labai tiksliai, jeigu to reikalauja tekstas, bet dažniausiai užtenka apytikslio atitikmens.
Apie realijų vertimą esu prisiskaitęs tiek įvairiausių teorijų, kad versdamas tiesiog apie tai negalvoju. Iš patirties žinau, kad vertimo teorijos nė kiek nepadeda, o jauną, nepatyrusį vertėją paprasčiausiai išmuša iš vėžių. Geriausia vadovautis blaiviu protu ir nuojauta, kuo rečiau griebiantis transkripcijos.
Tyrinėdama jūsiškį „Šimto metų vienatvės“ vertimą, radau vieną atvejį, kai atsisakyta kultūrinės realijos. Originalo tekste kalbama apie cukranendrių, cukrašvendrių romą - ron de cana. Šią vietą Jūs išvertėte taip: „o kartą joms pakliuvo į rankas trys buteliai romo ir jos taip nusitašė, kad nusirengė nuogos ir ėmė matuotis bei lyginti kai kurias kūno dalis“ (p. 282). Kodėl šiuo atveju atsisakėte tikslumo? Ar tokia kultūrinė informacija atrodė perteklinė?
Be abejo, perteklinė.
Kultūrines realijas verčiate, taikydamas situacinį ekvivalentiškumą. Tarkime, romane „Šimtas metų vienatvės“ minimą kolumbietišką mėsos patiekalą fritanga išvertėte hiperonimu „kepsnys“. Pietų Amerikos uolieną caliche - žodžiu „akmuo“, Lotynų Amerikoje populiarų gaivųjį gėrimą naranjada iš apelsinų sulčių, cukraus ir vandens vadinate „apelsinų sultimis“. Kodėl minėtais atvejais rinkotės platesnės semantikos žodį? Kas lemia tokius vertimo sprendimus?
Žodį naranjada galima versti „saldytos skiestos apelsinų sultys“, tačiau tai būtų griozdas. Vietoj kepsnio galėjau vartoti svetimžodį fritanga, bet reikėtų įterpti išnašą, nes be paaiškinimo skaitytojai nesuprastų, apie ką čia kalbama.
„Šimto metų vienatvės“ vertime realiją siesta verčiate „pokaitis“, „pogulis“ ir kt. Pirmoji šio romano vertėja Treinienė tą žodį, kuris reiškia popietės poilsį karščiausiu paros metu, paliko. Tikėtina, kad 1972 m. ši realija galėjo būti nesuprantama lietuviams dėl menkų kontaktų su ispanakalbėmis šalimis, tačiau 2017 m., kai išleistas antras kūrinio vertimas, šis žodis su egzotišku (lietuviams) atspalviu jau buvo plačiai žinomas. Kas lėmė Jūsų sprendimą ieškoti lietuviškų pakaitalų?
Beje, išleistas ir dar vienas „Šimto metų vienatvės“ vertimas (Alma littera. 2006. Vertė Elena Treinienė, Nijolė A. Petrauskienė). Kai Ingrida Dubauskienė pasiūlė versti iš naujo, teko verstis per galvą, kad naujas vertimas nebūtų panašus į mano paties redaguotąjį.
Lotynų Amerikoje kaip ir Lietuvoje kultūriškai svarbi Mirusiųjų atminimo diena (Día de Muertos). Tiesa, pas mus tai sakrali šventė, kuri asocijuojasi su žvakučių jūra kapinėse, mirusiųjų lankymu ir pagarbia ramybe, o Lotynų Amerikos šalys šią dieną pasitinka šokiais, persirenginėjimais, stalai lūžta nuo valgių, gėrimų ir pan. „Šimto metų vienatvės“ vertimuose tiek Treinienė, tiek Jūs šią įsimintiną datą vadinate Vėlinėmis. Kaip manote, ar originalo ir vertimo skaitytojams kyla tokios pačios prasminės asociacijos? Ar vertėjams reikėtų siekti tokio adekvatumo?
Pavadinimas nieko nekeičia - kiekviena tauta tam tikrus reiškinius suvokia savaip. Pavyzdžiui, prancūzams žodis „vynas“ reiškia tikrą vyną, maždaug panašiai ir lietuviams, o rusams „vino“ - tai bet koks alkoholinis gėrimas. Lietuvoje vis dar tęsiama sovietinių laikų tradicija kuo nuosekliau išaiškinti paprasčiausias realijas. Taigi Vėlinės ir Mirusiųjų atminimo diena - tai ta pati apeiga, tik atliekama pagal specifinius krašto papročius, o skaitytojai turi puikią progą patys išsiaiškinti visas aplinkybes, jeigu jiems įdomu arba jeigu to reikalauja tekstas. Pavyzdžiui, Rusijoje, pagerbiant mirusiojo atminimą, kapinėse geriama degtinė. Argi būtina pateikti išnašą, ar kaip nors kitaip aiškinti rusų tradicijas?
Vertėjai vis dažniau konsultuojasi su verčiamo kūrinio autoriumi. Pavyzdžiui, rašytojas Cortazaras mielai patardavo savo knygų vertėjams, gal todėl, kad pats buvo vertėjas, ne kartą susidūręs su vertimo sunkumais. Ar Jums yra tekę bendradarbiauti su autoriais?
Vertėjų konsultavimasis su autoriais - gražus dalykas, kai kas mėgsta net girtis, kad atliko „autorinį vertimą“. Ši praktika itin paplitusi Kanadoje, kur visa verstinė literatūra sukoncentruota į dvi valstybines kalbas - prancūzų ir anglų. Aš labai retai konsultuojuosi su autoriais, nes ir tokių tekstų, kai dar galėčiau tartis, pasitaiko retai. Labiausiai įsiminė konsultacijos su Kvebeko rašytoja Marie-Claire Blais, kai verčiau sudėtingo stiliaus, gana painų jos romaną „Geismai“. Apskritai nepasitaikė nė vieno atvejo, kad autorius neatsilieptų į pagalbos šauksmą. Aišku, bendrauti su autoriais labai pravartu, tik reikia saugotis, kad neparodytum savo neišmanymo. Kai kurie rašytojai itin negailestingi žiopliems vertėjams, esu skaitęs gana kandžius G. Pasak G. Na, o tokios konsultacijos populiarėja galbūt ir todėl, kad atsiranda dingstis nuvykti į kūrybos namus, pabendrauti su autoriumi, papilstyti iš tuščio į kiaurą. Pasak G. Pamenu, senais laikais suredagavau vieno romano iš ukrainiečių kalbos vertimą, vėliau vertėja sakė, kad autoriui, palyginti neblogai mokančiam lietuviškai, vertimas skambėjo net gražiau negu originalas.
Įvairiose šalyse pasigirsta diskusijų, kad vertėjo vardas ir pavardė turėtų būti rašomi knygos viršelyje, šalia autoriaus, nes vertėjas yra tarsi kūrinio bendraautoris. Pasak portugalų rašytojo Jose Saramago, „rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai“. Kaip apibrėžtumėte kultūrinę vertimų svarbą? Ar panašiai vertėjai vertinami Kanadoje ir Lietuvoje?
Apie kultūrinę vertimų svarbą prikalbėta ir prirašyta tiek daug, kad net nepadoru kartotis. Lietuvoje vertėjo pavardė jau rašoma knygos viršelyje - tai didelis laimėjimas. Kanadoje nesu to pastebėjęs. Pamenu, atvykęs į Kanadą, ketinau lietuvių bendruomenei prisistatyti kaip vertėjas, bet man pasiūlė verčiau pasivadinti spaudos darbuotoju. Vertėjus vertina tik labai siauro profilio specialistai. Dažniausiai net skaitytojai nekreipia dėmesio, kas knygą išvertė, o garsūs naujienų apžvalgininkai Lietuvos literatūrinėje spaudoje naujus vertimus aptaria tiktai kaip originalius kūrinius, dažniausiai net nepaminėdami, kad tai vertimas, juo labiau nenurodydami vertėjo pavardės.
Aišku, būtina versti kuo daugiau geriausių pasaulio literatūros kūrinių, nes klasika jau lyg ir pakenčiamai perteikta. Deja, leidyklos mieliau renkasi vienadienį šlamštą. Gal tokia paklausa? Leidyklos mieliau renkasi vienadienį šlamštą.
Panašu į sąmokslo teoriją... Negi taip liūdnai vertinate dabartinę verstinės literatūros leidybą Lietuvoje?
Negaliu vertinti padėties, nes Lietuvoje lankausi labai retai, o spaudoje, kuri mane pasiekia, apie tai irgi beveik neužsimenama. Sovietmečiu negalėjau versti savo mėgstamų knygų, nes cenzoriams jų autoriai atrodė „blogi“, o dabar todėl, kad jos nekomercinės. Mano akimis žiūrint, 80 proc. dabartinės literatūros - tušti skaitalai ar net paistalai. Iš didžiulės pasaulio autorių gausos atrenkami tiktai pramoginiai arba „politiškai korektiški“, kurie atitinka privalomus šiuolaikiškumo standartus. Kanadoje apskritai verčiama tik iš anglų į prancūzų ir atvirkščiai, be to, beveik vien vietinė literatūra.
Turite didžiulę patirtį, esate tikras vertimo virtuozas. Ką patartumėte pradedantiesiems vertėjams? Ko jie turėtų vengti? Ką būtumėte pats norėjęs sužinoti, kai pradėjote versti knygas? Esu skaitęs kai kurių jaunesnių vertėjų pasisakymus - beveik visi labai didžiuojasi savo nuveiktais darbais, užsimindami, kad vyresnių kolegų patirtis jiems netinka.
Nebent galėčiau patarti, kad kuo daugiau skaitytų, rinkdamiesi geriausių savo šalies rašytojų kūrinius gimtąja kalba, rimtai studijuotų raiškos priemones, sakinių struktūrą, sintaksę, žodyną. O ko derėtų vengti? Pernelyg didelio pasitikėjimo savimi ir darbo paskubomis.