Turėti šuniuką ar kačiuką yra turbūt kiekvieno vaiko svajonė. Tačiau ir vieni, ir kiti sutaria, kad gyvūnas padeda vaikui augti. Visomis prasmėmis.
Įdomu, kuo skiriasi šeimos, kurios turi naminių augintinių, ir tos, kurios jų neturi? Esu įsitikinusi, kad vaikai gali užaugti geri ir rūpestingi ir be gyvūnų. Tam, kad gyvūnas darytų kokią nors įtaką vaikui, jis pats turi norėti tą gyvūną auginti, prižiūrėti, žaisti su juo.
Augintinis namuose, kad ir koks jis - mažas, didelis, su sparnais ar su žvynais, pirmiausia yra tam tikri įsipareigojimai. Net jeigu jo nereikės vedžioti į lauką du kartus per dieną, jam būtina skirti dėmesio: pamaitinti, išvalyti narvelį, pažaisti, pašukuoti ir pan. Tačiau jei šuniukas, kačiukas ar kitas augintinis yra mylimi, tai ir pareigos nebus tokios jau varginančios. Vis dėlto tėvai neturėtų tikėtis, kad vaikas gebės savarankiškai pasirūpinti gyvūnu.
Gyvūnai skatina vaikus būti atsakingesnius ir rūpestingesnius
Galiu drąsiai teigti, kad gyvūnai skatina vaikus būti atsakingesnius, rūpestingesnius kitiems. J.Grygutis: „Gyvūnas pats savaime negydo.
Gydo gydytojas, tačiau tinkamai paruoštas ir apmokytas gyvūnas kartu su specialistu gali padėti siekti tam tikrų rezultatų greičiau ar tiesiog kitu būdu. Pirmiausia gyvūnai teikia daug gerų emocijų žmogui. Aš dirbu su įvairiais vaikais. Šuns buvimas šalia visada padeda lengviau ir greičiau užmegzti ryšį su vaiku ir jį palaikyti.
Šuo niekada nevertina nei vaiko, nei jo elgesio - priima jį tokį, koks yra, ir visada kantriai išklauso, kad ir ką nori pasakyti. Net sunkiausios temos, kai jos išsakomos šuns akivaizdoje, liejasi lengviau. Vaikas jaučia, kad gyvūnui gali drąsiai ir atvirai išsakyti savo baimes, paslaptis, ir tai sukuria labai stiprų ryšį. Vaikas, kuris neturėjo artimo draugo, jį atranda.
Šuo niekada nenusisuka nuo žmogaus, net jei jo veiksmai, elgesys nėra toks, kokio iš jo tikimasi, siekiama. Šuo gali padėti specialių poreikių, rimtų sveikatos bėdų turintiems, nevaikštantiems, segantiems spazminiu paralyžiumi, priepuolių kamuojamiems vaikams. Labai gera stebėti geras ligoniukų emocijas, kaip bendraujant su gyvūnu atsipalaiduoja ir emocinė, ir raumenų įtampa, kaip stengiasi atlikti kasdienius pratimus ir stengiasi ne šiaip sau, o dėl šuns.
Vaikas jaučia, koks minkštas šuns kailis, kaip jis kvėpuoja, ir tai skatina stengtis, judėti ir atlikti tam tikrus veiksmus, kurie teikia naudos. Tėvai ir specialistai pastebi, kad po kaniterapijos vaikai būna ramesni, geresnės nuotaikos, kartais net mažėja priepuolių.
Gyvūnai moko vaikus kontroliuoti emocijas ir būti empatiškais
Vaikai, turintys galimybę kokybiškai bendrauti su gyvūnu, geba geriau kontroliuoti savo emocijas, jie yra empatiški. Dėl šių gebėjimų vaikas tampa atviresnis aplinkai. Vaikai yra smalsūs iš prigimties, jie siekia pažinti pasaulį. Skirtingais amžiaus tarpsniais pasaulį pažįsta vis kitaip, tačiau vaikas, kuris jaučiasi gerai ir saugiai, gali laisviau bendrauti.
Yra vaikų, kurie bijo gyvūnų, ypač šunų. Kodėl? Vaikų noras pažinti ir tyrinėti pasaulį daro juos šiek tiek bebaimius, taigi, paprastai jie patys nesugalvoja ir natūraliai nebijo gyvūnų. Baimė atsiranda po blogos patirties arba dėl kitų įtakos. Deja, bet labai dažnai suaugusieji formuoja netinkamą vaikų požiūrį į gyvūną. Ne kartą girdėjau suaugusiuosius, sakančius vaikui: „Nelįsk prie šuns, kai tau įkąs, tai liksi be rankos” arba „Neliesk, jis gali turėti blusų” ir pan.
Net nesusimąstydami suaugusieji paima savo atžalą tvirčiau už rankos ar perveda į kitą pusę, kai pamato artėjantį žmogų su šunimi, neleidžia vaikui gyvūno kalbinti, kuria baisias istorijas. Reikia mokyti saugaus elgesio, o ne gąsdinti. Kaip padėti užsimegzti gyvūno ir vaiko ryšiui? Ką turėtų daryti tėvai?
Šuo negali namuose atsirasti netikėtai, turi būti rimtai svarstoma, ar šeimai tikrai yra būtinas gyvūnas, kas tai galėtų būti, kas juo rūpinsis, kur jis bus, kai visi išeis į darbus, o kas bus, jei norėsime vykti atostogauti, ir t. t. Sėkmingai nusipirkus gyvūną tėvai turėtų nuolat stebėti, ką vaikai su juo veikia. Nereikia išgyventi, jei negalite sau leisti gyvūno. Tikrai nesugadinsime vaiko, jei jis jo neturės.
Kaip pasirinkti tinkamą augintinį vaikui?
1. Reikėtų atsižvelgti ar vaikas nėra alergiškas kokiems nors gyvūnams, kiek vaikui metų bei kokiomis savybėmis pasižymi augintinis, kurį planuojate įsigyti. Tarkim renkantis šunį, vienos jų veislės labiau sutaria su vaikais, o kitos vaikų pakęsti negali. Jei vaikas jau išsako savo norus, reikėtų atsižvelgti ir į juos, pvz.: jei vaikas svajoja apie kačiuką, o jūs nuperkate šunį, tai nereikia tikėtis, kad jis tuo šuniu labai džiaugsis.
Naudinga perkant gyvūną yra ir pagalvoti apie vaiko asmenines savybes. Šuo tinka tiems, vaikams, kuriems reikia padidinti fizinį aktyvumą ar sumažinti prislėgtas nuotaikas, o katė ar žuvytės tinka nerimastingiems vaikams, nes veikia raminamai.
2. Vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra, kad ir kokio amžiaus būtų vaikas, vis tiek gyvūną perkate labiau sau, nes pagrindinis rūpestis už gyvūno priežiūra tenka tėvams. Retas vaikas be priminimo savarankiškai rūpinasi gyvūnu. Todėl reikia labiau įvertinti savo galimybes skirti laiką ir dėmesį gyvūnui, o ne vaiko norus jį įsigyti. Gyvūnas nėra žaislas vaikui ir vien vaiko vienkartinis noras auginti gyvūnėlį nėra pakankamas pagrindas įsigyti naują šeimos narį.
Vaiko pasirengimą įsigyti šunį galima patikrinti taip: savaitę laiko vaikas turi eiti į lauką ryte ir vakare taip tarsi jis vedžiotų šunį. Po savaitės ir vaikui, ir tėvams tampa aiškiau kiek vaikas yra pasiruošęs rūpintis augintiniu.
3. Manoma, kad vaikams iki penkerių metų labiau tinka auginti katę, nes ši moka pasislėpti, apsiginti nuo pernelyg įkyraus vaiko dėmesio, o šunį geriausia įsigyti, kai vaikui sueina 5-7 metai. Paprastai žuvytės, vėžlys ar įvairūs graužikai vaikams įdomūs pasidaro tik nuo septynerių metų, nes su jais negalima pažaisti ar pavedžioti už pavadėlio.
4. Prieš įsigyjant gyvūną, reikėtų susitarti kas ir kaip rūpinsis augintiniu. Visgi pagrindinė priežiūra atitenka tėvams. Vaikui reikia priminti, kad gyvūną reikia ir pašerti, ir pagirdyti bei per daug neniurkyti.
Gyvūnai moko vaikus meilės ir pagarbos
5. Gyvūnai namuose vaikus pirmiausia moko meilės ir pagarbos gyviems padarams, kad bet kokį gyvą padarą reikia saugoti, kad skriausti negalima jokio sutvėrimo. Taip pat mokina atsakomybės, kantrybės, švelnumo. Aišku viso to vaikas išmokta, jei šeimoje suaugę žmonės tinkamai rūpinasi gyvūnu, patys jo neskriaudžia.
Gyvūnai gali padėti įveikti kai kurias baimes
6. Ir taip, ir ne. Paprastai gyvūnai vien savo buvimu vaikus veikia raminamai, mažina jų nerimą. Tačiau jei vaikas paniškai bijo šunų, o jūs nuperkate mažą šuniuką, kuris loja, visur lipa ir dar kanda, gali būti, kad vaikas dar labiau pradės bijoti šunų. Stiprios vaikų baimės turi būti įveikiamos palaipsniui, t.y.: iš pradžių stebint paveikslėlius su šunimi, žiūrint filmukus, parke pastebint kitų vaikų elgesį su šunimis, paglostant suaugusį šunį, kuris nedaro staigių judesių ir pan. Gyvūnas namuose gali padėti vaikui įveikti buvimo vienam namuose arba miegojimo vienam baimę, nes jis jau nebėra vienas, o būna kartu su augintiniu.
Kada augintinis gali tapti kliūtimi?
7. Augintinis gali tapti kliūtimi, jei jis buvo įsigytas gerai neapsvarsčius savo gyvenimo būdo ir galimybių tą gyvūną laikyti, pvz.: įsigyjate šunį, o patys dažnai nebūnate namie, daug keliaujate. Tada kenčia ir šuo ir jūs kas kart galvodami kur jį padėti. Taip pat nereikia pasiduoti vaiko prašymui įsigyti gyvūną, jei pats jo kategoriškai nenorite, nes vis tiek gyvūnas gyvens jūsų namuose.
8. Tėvams patarčiau tokiu atveju auklėti ir dresuoti gyvūną, kad jis tinkamai elgtųsi su vaiku. Ne kiekvienas gyvūnas gali būti vaiko draugas, bet gyvūno agresija prieš vaiką neturi būti pateisinama.
9. Vaikas gyvūną gali skriausti dėl kelių priežasčių: iš nežinojimo kaip reikia elgtis su gyvūnu; kopijuodamas suaugusiųjų elgesį su gyvūnais; išliedamas savo sukauptą pyktį ant mažesnio ir negalinčio apsiginti arba iš pavydo, kad tėvai skiria dėmesį gyvūnui, o ne jam. Tėvai tokiais atvejais turėtų pirmiausia patys tinkamai elgtis su gyvūnu, aiškinti, kad visiems gyviems padarams skauda, jei juos skriaudžiame, mokinti vaiką, kaip reikia gyvūną glostyti, pakelti ir pan. Jei tėvai pastebi, kad vaikas specialiai skriaudžia gyvūną, reikia pagalvoti apie galimas tokias vaiko elgesio priežastis (užslėptas vidinis pyktis, dėmesio trūkumas) ir jas koreguoti.
10. Bendraujant su vaiku, reikia stengtis nemeluoti, nes melas visada anksčiau ar vėliau paaiškėja. Apie gyvūno mirtį reikia kalbėti paprastai, vaikui suprantama kalba. Tiesiog pasakyti, kad gyvūnas numirė, nukeliavo į dangų ir jam dabar bus labai smagu iš viršaus stebėti savo draugą. Jei vaikui kyla daugiau klausimų, atsakykite į juos.
Augintinis šeimoje auginančioje psichinę negalią turintį vaiką
11. Jei šeimoje auga, vaikas su psichine negalia, augintinis gali būti labai naudingas, jis gali tapti geriausiu vaiko draugu ir mokytoju. Tik reikia atsižvelgti į vaiko sutrikimo ypatumus ir tinkamai parinkti gyvūną.
12. Įsikūnyti į gyvūnų vaidmenis mažiems vaikams yra visiškai normalu. Tačiau ką daryti, jei žaidimas nesibaigia? Tarkim, jei vaikas nori, kad su juo bendrautume kaip su liūtu? Amerikietės Kelly Wash keturmetė dukra ėmė vaikščioti po namus keturiomis, įsivaizduodama, kad yra liūtas. Ir visai nereaguoja, jei tėvai paprašo elgtis kitaip.
Kaip suaugusieji gali valdyti vaiko žaidimą?
1) Apibrėžkite laiko ribas Jei neturite nei laiko, nei kantrybės namuose nuolat žaisti savaną, pasakykite vaikui, kad žaidimas truks ribotą laiką. Nustatykite laikmatį, kurio signalas reikš, kad liūtų laikas pasibaigė.
2) Naudokitės žodžių galia Jei žaidimas prasideda netinkamu metu (pavyzdžiui, rengiant vaiką), nustatykite žaidimo taisykles. Mokslų daktaras Yamalis Diaz siūlo draugišką susitarimą. Pavyzdžiui: „Liūtas vėl galės žaisti, kai apsirengsim“. T. Gleason siūlo pasitelkti humoro jausmą. Miaukimą ir riaumojimą galite interpretuoti tokiu būdu, kuris mažyliui visai nepatiks. Tarkim, vaikas miaukia pietų metu, o jūs tariate: „O, šis miaukimas reiškia, kad dabar tu nori suvalgyti visus brokolius“. Tada mažylis labai greitai pradės kalbėti žodžiais.
3) Nukreipkite dėmesį kitur Gali būti, kad miaukdamas ar riaumodamas vaikas siekia gauti daugiau jūsų dėmesio. Štai tada gera strategija yra elgtis įprastai ir šiuos garsus ignoruoti. Y. Diaz pataria kaip tik daugiau dėmesio skirti vaikų teisingam elgesiui. Jei ko nors vaiko klausiate ir išgirstate kokio nors gyvūno balsą, galite paprasčiausiai paaiškinti: „Aš kalbėsiu su tavimi tada, kai vėl sugrįš mergaitės balsas“. Ir kantriai laukti, kol vaikas bus pasiruošęs vėl bendrauti žmogiškai. Lygiai ta pati strategija veikia, jei tokiu elgesiu vaikas kažko reikalauja. Noras turėtų būti patenkintas tada, kai jis paprašys, tarkim, pieno kaip žmogus, o ne kaip katė.
4) Padėkite vaikui išreikšti save žodžiais Galbūt vaikas turi sunkumų, išreikšdamas savo norus žodžiais. Tarkim, jis leidžia tam tikrus garsus, rodydamas į pieštuką. „Ar tu nori pieštuko? Gerai, duosiu tau pieštuką“, - tėvai gali jam padėti, įvardindami daiktų pavadinimus. Panašiai ir su emocijų pažinimu. Galima sakyti: “Atrodo, jog tu liūdnas. Ar esi liūdnas? „Noriu šuniuko”, - tai itin dažna frazė kone kiekvienoje vaikų turinčioje šeimoje. Vaikas nori šuniuko, kačiuko, žiurkėno. Prašo jo daug mėnesių, verkia. Kaip elgtis?
Ką reikėtų įvertinti prieš įsigyjant gyvūną vaikui?
Manau, pirmiausia reikėtų įvertinti, ar vaikas jau gana sąmoningas, kad galėtų rūpintis gyvūnu. Tėveliai taip pat turėtų suprasti, kad dauguma rūpesčių teks jiems patiems, juk ikimokyklinukas pats tikrai nesugebės įberti šuniukui maisto tiek, kiek reikia, nemokės švariai išvalyti narvelio, negalės pats vienas išvesti gyvūno pasivaikščioti. Todėl labai svarbu, kad tėvai pirmiausia savęs paklaustų: „Ar mums smagu, kad gyvūnas gyvens namuose?” Norėti gyvūno turi ne tik vaikas. Antraip tėveliai netruks pajusti pyktį ne tik gyvūnui, bet ir vaikui, kad šis nesugeba juo rūpintis.
Vaikai nori bendrauti, turėti ką nors savo. Jiems labai svarbi draugystė. Jeigu šeimoje auga vienas vaikas arba du, bet jie nesutaria ar amžiaus skirtumas didelis, tai kiekvienas jų šeimoje jaučiasi vienišas. Mažylis nori gyvūno, kad nesijaustų vienišas. Gyvūnai myli besąlygiškai, nekelia jokių reikalavimų, nebara, jie tiesiog myli.
Gyvūnas kaip atsvara vienišam vaikui
Psichologai atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu šeimoje atsirado gyvūnas, gali būti, kad atšalo tarpusavio santykiai. Labai dažnai tai pasitvirtina. Gyvūnas vaikui labai naudingas. Pavyzdžiui, vienturtis nesijaučia toks vienišas. Vaikai turi savybę daug ką mistifikuoti, tad gyvūnas jiems gali atstoti žmogų ir tai nėra blogai. Vienišam vaikui gyvūnas gali būti labai svarbi gyvenimiška atsvara.
7-8 m. Gyvūnas ugdo gebėjimą rūpintis, globoti silpnesnį, bejėgį. Tačiau jeigu tėvai labai nenori gyvūno, gal geriau nereikia pirkti. Taip, nes tėvai atsakingi už gyvūnėlį. Jie yra suaugę žmonės, kurie privalo įvertinti visus įmanomus padarinius. Atiduodami vien dėl to, kad ne toks gražus, kaip tikėjosi, ne toks linksmas, kad kelia bėdų, tėvai daro žalą vaikui. Jis gali susitapatinti su gyvūnu ir suvokti, kad jeigu neatitiks tėvų lūkesčių, šie gali ir jį išmesti.
Tėvų vaidmuo auginant gyvūną
Kaip minėjau, gyvūnu rūpintis teks patiems tėvams ir jeigu jie to daryti nepasiruošę - vadinasi, negalima imti. Tačiau tėvai gali palaukti, kol vaikas paaugs. 10-12 m. Jeigu tokio amžiaus vaikas labai nori gyvūno, galima su juo kalbėtis, sakyti, kad jūs nenorite, neturite gyvūnui laiko, kad daug rūpesčių dėl jo kyla, ir paklausti, ar vaikas susitvarkys su pareigomis.
Gyvūnų tarsi atrakina mūsų globos instinktą, sako M.
Gyvūnas tarytum atrakina globos instinktą. Nors tai, kad žmogus su gyvūnu kalba lyg su trejų metų vaiku, iš šono gali atrodyti keistai, tai ne visada yra sąmoninga, dažniau - instinktyvu. Ji kyla žinant, kad gyvūnui reikalinga mūsų globa. Augintinis kartu su mumis gyvena mūsų, žmonių, sąlygomis, gyvūnui sunkiau prie jų prisitaikyti. Mes tampame tie, kurie padeda gyvūnui prisitaikyti ir išgyventi.
Tyrimuose kalbama apie tai, kad žmogaus santykis su gyvūnu yra lygiai toks pat, kaip santykis su žmogumi. Santykis su gyvūnu prisideda prie psichologinės gerovės, žmonės, kurie augina gyvūną, pasižymi žemesniu streso lygiu, įvardija, kad jaučia laimę, pasitikėjimą savimi, mažiau jaučiasi vieniši. Nors šuo ar katė yra visai kas kita nei žmogus, labai panašūs dalykai įvardijami ir vertinant ilgalaikius žmonių santykius.
Ar perdėtas rūpestis gyvūnu nėra būdas slėpti asmenines problemas?
Žmonės atranda daug alibi, daug būdų, kaip pabėgti nuo savo problemų. Tiesą pasakius, vaikai kartais irgi būna vienu iš būdų - dalis žmonių nusprendžia susilaukti vaikų tikėdamiesi, kad jie palengvins santykius. Gali būti, kad žmogus naudoja gyvūną kaip pasiteisinimą. Pavyzdžiui, jis nenori būti tarp žmonių, bet tai pasakyti nėra malonu, taigi argumentu gali tapti augintinis - sakoma, kad likęs vienas namuose, gyvūnas jaučia labai didelį stresą, todėl negalima jo palikti.
Gyvūno gerovė yra svarbiausia
Kalbant apie gyvūno sužmoginimą, perdėtą globą, reikėtų pažymėti, kad šiuo atveju labai svarbi gyvūno gerovė. Perdėta globa, pavyzdžiui, per dažna kailio priežiūra, aksesuarų gausa, nuolatinis gyvūno nešiojimas ant rankų, neleidžiant jam pačiam pasirinkti, kur eiti, gali tapti žalingi gyvūnui.
Santykio su žmogumi nereikia atstoti, bet kurti panašų santykį galime ir su kitais gyvūnais, ne tik su žmonėmis. Su augintiniu kuriamas santykis, kuriame iš žmogaus nieko nereikalaujama, kuriame jis gali būti autentiškas, jaustis saugiai. Gyvūno globa išties gali įprasminti žmogaus gyvenimą. Žmogus jaučia, kad nuo jo priklauso kito gyvūno gyvenimas, kad jis jam reikalingas. Tikiu, kad tie, kurie augina gyvūną, atras save šiame pavyzdyje: kai vedžiojame šunį, kaimynystėje atrandame ryšį su kitais gyvūnais, susipažįstame ir bendraujame su jų šeimininkais.