Lietuva kaip naujas tarptautinio turizmo regionas formuojasi Vidurio Europos ir pietryčių Baltijos jūros šalių geografinėje ir ekonominėje erdvėje, išsidėsčiusioje geografiniu požiūriu strateginėje vietoje. Lietuvą kertantys tarptautiniai transporto srautai bei didžiulės artimos turizmo rinkos yra svarbūs veiksniai tarptautinio turizmo vystymui. Lietuvos gamtiniai ir kultūriniai turizmo ištekliai sudaro palankias sąlygas kurti patrauklius turistinius produktus. Vienas iš tokių produktų yra kaimo turizmas. Prasidėjęs dar viduramžiais, palaipsniui jis tapo masiniu reiškiniu visame pasaulyje ir šiandien tai - atskira turizmo šaka, jungiančia agro, pramoginį, kultūrinį-gamtinį, etninį turizmą.
Šio darbo tikslas - ištirti naujai besiformuojančios turizmo šakos - kaimo turizmo - plėtros galimybės Lietuvoje. Manau, kad kaimo turizmo plėtra yra naudinga mūsų visuomenei daugeliui aspektų ir sudarius palankias sąlygas, ji turi visas galimybes plėtotis toliau.
Tačiau jei kaimo turizmo paslaugų plėtrai plačias galimybes atveria turtingi mūsų šalies gamtiniai-kultūriniai-socialiniai ištekliai, nacionalinės ypatybės, patogi geografinė ir geopolitinė padėtis, tai šį verslą ribojančių veiksnių yra ne ką mažiau: investicijų į kaimo turizmą stygius, informacijos, reklamos stoka, profesinio-kalbinio parengimo silpnumas, organizacinės struktūros bei įstatymų bazės netobulumas, nusikalstamumas šalyje.
Kaimo turizmo sodyba Lietuvoje
Turizmo raida pasaulyje
Turizmas, prieš tapdamas pakankamai sudėtinga sistema praėjo ilgą plėtojimosi laikotarpį. Turizmo užuomazgos glūdi tuose laikuose, kai žmonės pradėjo gyventi sėsliai ir užsiminėti žemdirbyste ir gyvulininkyste. Su senovės Roma siejamas pirmųjų viešbučių atsiradimas. Žlugus Romos imperijai (I m.e.a.) ir ypač sumažėjus keliavimui sunyko nakvynės namų bei tavernų tinklas. Turizmo atgimimas prasideda viduramžiais vėl suaktyvėjus prekybai ir kelionėms.
Laikotarpį nuo seniausių laikų iki XIX amžaius pradžios galima pavadinti pavienių keliautojų ar nedidelių grupių keliavimo era. Periodas, kuris tęsėsi nuo XIX a. pr. iki XX a. pradžios keliavimo ir turizmo istorijoje apibūdinamas kaip elitinio turizmo periodas. Be to, šiuo periodu pasirodo pirmosios organozacijos, teikiančios turizmo paslaugas.
Trečiasis etapas - masinio turizmo laikotarpis. Jis apima laikotarpį nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Po Antrojo pasaulinio karo turizmas tampa išsyvisčiusių šalių daugumos gyventojų poreikių ir praranda savo, kaip prabangos dalyko, pozicijas. Paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje pradėjo ryškėti turizmo individualizacijos kryptis, veikiama vis ryškiau stebimų ekonomikos humanizacijos, socializacijos ir ekologizacijos tendencijų, kai visuomenės dėmesio centre atsiranda asmenybė su poreikių įvairovė. Iškylus paklausai - atsiranda profesinis, sportinis, gydomasis, kultūrinis pažintinis ir kt. turizmas. Naujas šiuo amžiaus reiškinys - kaimo turizmas.
Kaimo turizmo vystymasis užsienyje
Kaimo turizmas, kaip laisvalaikio leidimo forma, Europoje atsirado antroje XVIII a.pusėje. Tiesa, iki to laiko kaimo vietovės taip pat buvo naudojamos poilsiui (medžioklei ir kt.), tačiau prieinamos buvo tik priveligijuotai žemės savininkų mažumai. Ir tik XVIII a. ėmė gausiai keliauti viduriniosios klasės atstovai. Jie važiuodavo ne tik į ekskursijas po Europą, lankė žymias vietas, jų akiratyje atsidūrė gamta ir kraštovaizdis. Taigi, romantinis judėjimas paskatino kaimo turizmo atsiradimą.
Kai kuriose šalyse yra labai senos kaimo turizmo tradicijos. Šveicarijoje, Austrijoje ir Švedijoje nuo seno ūkininkavimas ir turizmas kaime buvo glaudžiai susiję. Turizmas, ypač kambarių nuoma, buvo viena iš ūkininkavimo išlikimo sąlygų.
Didžiausias kaimo turizmo paklausos padidėjimas užfiksuotas 1945 metais. Tai, aišku, sutapo su bendru turizmo augimu. Tačiau pagrindinis veiksnys, lėmęs sparčią kaimo turizmo plėtrą, buvo išaugęs privačių automobilių skaičius. Gerėjant gyvenimo lygiui bei ilgėjant laisvalaikiui, daugelyje industrinių šalių žmonės galėjo dažniau lankyti kaimą.
Po Antrojo pasaulinio karo kaimo turizmo plėtra šalyse vyko ne vienodai. Rytų ir Centrinės Europos šalyse, kurios priklausė komunistiniam režimui, kaimo turizmu buvo verčiamasi neįteisinus verslo, nes bet kokia individuali iniciatyva verslui buvo traktuojama kaip spekuliacija. Uždaros valstybinės sienos trukdė turistų judėjimui.
Tuo tarpu Vakarų Europos šalys šioje srityje toli pažengė į priekį. Kaimo turizmo verslas ėmė populiarėti kaip papildomas verslas ūkininkams. Prancūzija buvo pirmoji Europos šalis, įkūrusi kaimo turizmo paslaugų teikėjus vienijančią organizaciją. Šiuo metu kaimo turizmo paslaugos teikiamos visoje Vakarų Europoje.
Kiekviena šalis turi vieną ar kelias paslaugų teikėjus jungiančias organizacijas, kurios kontroliuoja paslaugų kokybę, jas reklamuoja. Kuriasi tarpatautinės organizacijos, pvz. Europos šalių kaimo turizmo asociacija EUROGITES vienija 16 šalių kaimo turizmo asociacijas.
Lietuvos kaimo turizmo istorija
Kaimo turizmo raida Lietuvoje yra labai susijusia su bendra Lietuvos istorija. Nuo viduramžio laikų prasidėjo migracija iš kaimo į miestą ir atvirkščiai. Senos aristokratų šeimos, dar turinčios ryšių su žeme, vasarą praleisdavo savo dvaruose.
Šiltuoju metų laiku, o ypač - vasarą, suaktyvėja žmonių mobilumas, klesti turizmo verslas. Keliaudami po užsienio šalis, įvairiuose miestuose ir kaimuose sutinkame gausius turistų būrius iš įvairiausių pasaulio valstybių. Kokia situacija Lietuvoje?
Europos sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Estijoje ir Latvijoje iš užsienio atvykę turistai praleido daug daugiau naktų (savaime aišku, ir dienų) nei Lietuvoje, kuri lenkia minėtas šalis gyventojų skaičiumi. Trys svarbiausios iš jų yra ne kartą analizuotos ir minėtos. Apie blogą susisiekimą su Lietuva oro transportu jau ne kartą kalbėta. Be abejonės, yra bandoma šią situaciją gerinti ir plėsti oro maršrutų kryptis, tačiau vis dėlto 2012 m. Žinoma, Lietuvą galima pasiekti ne tik oro transportu, bet ir keliais bei jūra.
Automobiliais į Lietuvą atvyksta didžioji dauguma (daugiau nei 80 proc.) užsieniečių (daugiausia - iš kaimyninių šalių: Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos). Tačiau dauguma kaimynų Lietuvą lankė tikrai ne pažintiniais ar rekreaciniais tikslais (tokia yra dažniausia turizmo samprata), bet verslo, prekybos ar profesiniais. Be to, kelionė į Lietuvą automobiliu iš Vakarų ir Pietų Europos yra sunki ir pavojinga dėl prastų kelių Lenkijoje. Kalbant apie jūrų transportą, pastebime, kad šioje srityje daugiau vystomas ne keleivių, o krovinių pervežimas. Yra tik keletas tiesioginio jūrų keleivinio transporto susisiekimo su Klaipėda krypčių.
Mums jau seniai žinomos Lietuvos turizmo sektoriaus stiprybės ir silpnybės, tačiau mažai kas daroma, bandant šias silpnybes panaikinti, o stiprybes dar labiau atgaivinti ir efektyviai išnaudoti. Turizmo ištekliai panaudojami ne itin efektyviai, o jo plėtra planuojama netolygiai ir paviršutiniškai. Apskritai, Lietuvos turizmo politikoje trūksta aiškių strateginių prioritetų, kryptingos ir nuoseklios veiklos. Iki šiol nėra aišku, kokie mūsų tikrieji turizmo siekiai, o Turizmo departamentas jo galimybių viešinimą dažniausiai supranta kaip važinėjimą po įvairias parodas užsienyje, tačiau mažai koncentruojamasi į turistams skirtą informaciją internete, filmus ir reportažus žymiausiose pasaulio televizijos kanaluose, išmaniesiems telefonams skirtas programas.
Prie mažo turistų srauto prisideda ir šalies reklamos trūkumas. Lietuva, kaip šalis, šiuo metu praktiškai nėra kryptingai reklamuojama.
Prieš kuriant įvairias strategijas, derėtų pasižiūrėti ir į turizmo statistiką. Lietuvoje pagrindinis turizmo statistinių duomenų teikėjas yra Statistikos departamentas. Statistinių duomenų pateikiama gana įvairių (kasmet parengiamas apibendrinantis elektroninis leidinys „Turizmas Lietuvoje“), tačiau kartais Statistikos departamento renkama informacija pasižymi savitomis metodikomis, kurios nėra aiškios.
Prioritetinės turizmo rūšys Lietuvoje
Turizmo verslą ir politiką reglamentuojančių strategijų ir programų patvirtinta yra, tačiau dažnai jų turinys yra bendro pobūdžio. Štai Nacionalinėje turizmo plėtros 2010-2013 metų programoje nustatytos 4 prioritetinės Lietuvos turizmo rūšys: kultūrinis, aktyvaus poilsio (pažintinis), dalykinis (konferencijų) ir sveikatos turizmas.
- Kultūrinis turizmas yra susijęs su socialinės tikrovės patyrimu, skirtingo intensyvumo socialiniais kontaktais, kultūriniu paveldu. Vadinasi, kultūrinis turizmas remiasi tiek vietos istorija ir ten gyvenančių žmonių sukurtu paveldu, tiek šiuolaikiniu žmonių gyvenimu.
- Aktyvaus poilsio turizmas Nacionalinėje turizmo plėtros 2010-2013 metų programoje apibrėžiamas kaip keliavimas gamtinėje aplinkoje pėsčiomis, dviračiais, slidėmis, valtimis, kopiant į kalnus ir kitaip, panaudojant savo fizines ir dvasines jėgas ar turint tikslą jas atgauti.
- Sveikatos arba medicininį turizmą vystyti būtina. Lietuva turi tikrai gerų kurortų, sanatorijų ir reabilitacijos centrų.
- Dalykinis turizmas- tai keliavimas profesiniais ar darbo tikslais, siekiant įgyti profesinių žinių ir jas papildyti, dalyvavimas dalykiniuose susitikimuose ar seminaruose, konferencijose ar kongresuose.
Tačiau be minėtų kultūrinio turizmo ir jo porūšių, sveikatos, aktyvaus poilsio ir dalykinio (konferencinio) turizmo egzistuoja nemažai su jomis persipinančių turizmo rūšių: nuotykių, agrarinis, dviračių, kaimo, ekologinis, edukacinis, religinis, sporto ir kt.
Populiariausios turizmo rūšys
Pirmiausia, turime išskirti siauresnes, tačiau perspektyvias turizmo sritis. Jas galėtume sieti su mūsų šalies įvaizdžiu, ir šiuos prioritetus aiškiai atpažintų potencialūs užsienio turistai.
- Religinis turizmas. Lietuva - Kryžių kalno ir kitų šventų vietų šalis. Religinio turizmo galimybės čia nėra plačiai išnaudojamos. Iš 20 pagrindinių Lietuvos šventų vietų daugiau nei pusė yra mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, tad religinis turizmas būtų puiki galimybė suintensyvinti šių ir aplinkinių vietovių ekonomiką, sukurti naujas darbo vietas.
- Agrarinis turizmas ir kaimo turizmas. Agrarinis turizmas daugiausia susijęs su kaimo vietovėse siūlomų ir su žemės ūkiu susijusių veiklų pasirinkimu. Jis siejamas su kaimuose esančiomis pramogomis. Žinoma, šios turizmo rūšys yra susipynusios. Lietuvoje yra daugiau kaip 600 kaimo turizmo sodybų, kurios gali suteikti nakvynę apie 13 000 poilsiautojų vienu metu.
- Lėtasis turizmas. Lėtasis turizmas yra atsakas greitėjančiam pasaulio tempui ir sparčiam išteklių vartojimui. Gyvenimo tempas lėtinamas laikinai atsisakant šiuolaikinių technologijų (televizoriaus, kompiuterio ir interneto, mobiliojo telefono), perdėto vartojimo. Pagrindinis lėtojo turizmo elementas yra ne kiekybė, o kokybė. Lietuvos kaimo kraštovaizdis, čia gyvenančių žmonių būdas ypač tinka šitokio turizmo vystymui.
Artėjant naujai Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos perspektyvai, ypač svarbu turėti aiškius turizmo prioritetus, žinoti, ko mes siekiame ir kokių turistų Lietuvoje laukiame. Tik tai išsiaiškinę, galėsime ne tik įtraukti turizmą į įvairių paramos sistemų uždavinius, bet ir efektyviai panaudoti ES struktūrinių fondų paramą. Kita vertus, šios lėšos turėtų būti skiriamos ne tik infrastruktūros plėtrai, bet ir Lietuvos žinomumo didinimui, ypač - gausesnės informacijos apie Lietuvą ir čia esančius objektus platinimui šiuolaikinėmis informacijos perdavimo priemonėmis (internetu, išmaniųjų telefonų programomis ir pan.).
Praėjusiais metais šalies kaimo turizmo sodybose apsilankė 252,8 tūkst. poilsiautojų, iš jų - per 20 tūkst., arba 8 proc., užsieniečių. 92 proc. visų poilsiautojų buvo Lietuvos gyventojai. Daugiausia užsieniečių atvyko iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir Latvijos.
2011 m. apgyvendinimo paslaugas teikė 615 kaimo turizmo sodybų - tai 25 sodybomis, arba 4,2 proc., daugiau nei 2010 m., vietų skaičius jose padidėjo 7,3 proc.
Pokalbis su Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidente Agne Vaitkuviene
Per 400 narių vienijanti Lietuvos kaimo turizmo asociacija (LKTA) prezidente vienbalsiai išrinko Agnę Vaitkuvienę. Pasak jos, anksčiau vyravo nuostata, kad kaimo turizmo sodyba yra vieta, kur galima švęsti kokias nors šventes. Dabar kaimo turizmo sodybos jeigu siūlo daug ir įvairių veiklų. Tai ir kulinarinis paveldas, įvairios sportinės veiklos, ramus meditacinis poilsis ir kt.
Vien dėl geografinės padėties išvengti sezoniškumo gal ir neįmanoma, tačiau įmanoma jį gerokai sumažinti. Kita vertus, sezoniškumas skatina kūrybiškumą, nes ieškai naujų galimybių ir jų randi. Pavyzdžiui, sugalvoji įvairių edukacinių programų. O ir klientai šiais laikais atvyksta ne pagulėti ar pasėdėti prie televizoriaus - domisi vietove, praeitimi ir sodybos šeimininkas turi daug žinoti, sukaupti informacijos. Toks kūrybiškumas padeda išlaikyti esamus ir pritraukti naujus klientus.
Laikai, kai į kolegas buvo žiūrima kaip į konkurentus, praėjo. Visi supranta, kad bendradarbiaujant galima daugiau pasiekti. Pavyzdžiui, jau įprasta, kad sezono įkarštyje, kai trūksta vietų, sodybų savininkai ieškantiems poilsio klientams padeda surasti laisvų vietų. Ir geri pavyzdžiai paskatina ieškoti naujų galimybių, kaip prailginti poilsio sezoną.
Užsiimantiems kaimo turizmu labai svarbu išmanyti reklamą, o bet kokia reklama netinka. Reikia daugiau dėmesio skirti komunikacijai, pateikti žmonėms taiklią informaciją. Reikėtų daugiau paaiškinimų dėl sodybų vertinimo simbolio - ką jis reiškia, aiškinti, kad šis vertinimas yra suteikiamas atsakingai, kad atitinka tikrovę. Pirmiausia mes patys turime pasirūpinti šio simbolio žinomumu.