Šiame straipsnyje analizuojama stebuklingų atvaizdų socialinė raiška, daugiausia dėmesio skiriant šių atvaizdų socialinei sąveikai ir funkcinėms sąsajoms. Taip pat aptariama stebuklų sociologinė samprata, atvaizdų karūnavimo tradicija ir religinių suvenyrų, turinčių atvaizdų kopijas, svarba.
Stebuklingos vietos ar vietos, kuriose tikima, kad įvyko stebuklai, visais laikais traukė piligrimus ir kitus keliautojus. Dariaus Liutiko atliktas Lietuvos katalikų piligrimų motyvų ir vertybių tyrimas atskleidė, kad stebuklais tiki 44 proc. piligrimų, dar 24 proc. labiau tikėjo nei netikėjo.
Katalikų tradicijoje visus įvykusius stebuklus galime suskirstyti į tris dideles grupes: tai apsireiškimai (Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, įvairių šventųjų), stebuklai, susiję su šventais atvaizdais (paveikslai, skulptūros ir kt.), ir stebuklai, susiję su šventųjų asmenų veikla bei jų relikvijomis.
Įvairūs stebuklai (apsireiškimai, šventųjų kultas ir jų relikvijos, stebuklingi atvaizdai) pasaulyje vis dažniau tyrinėjami įvairių disciplinų atstovų. Daugiausia dėmesio Lietuvos mokslininkai skyrė stebuklingiems atvaizdams. Ypač daug tyrimų yra susiję su Švč. Mergelės Marijos atvaizdais.
Švęsto vandens indas ir šlakstyklė. Wikimedia nuotr.
Kas yra šventas daiktas?
Šventas daiktas, patogu suprasti gilinantis į Senąjį Testamentą. Senajame Testamente yra daug Dievui pašvęstų, t.y. jam atskirtų daiktų - Dievo namai (Šventovė), liturginiai kunigų rūbai, smilkalai, padėtinė duona... Niekam nekiltų idėja naudoti Jeruzalės šventyklos indus prie bendro stalo - pirminis švento daikto bruožas yra tas, kad jis yra atidėtas, arba pašvęstas Dievui. Pašvęstas gali būti ir žmogus.
Antras tokių daiktų bruožas - Dievas per juos gali veikti. Krikščionys tiki, kad Dievas gali veikti įvairiais būdais, tame tarpe, per materiją. Prisiliesdami prie šventųjų relikvijų, priimdami sakramentus galime patirti Dievo veikimą. Pavyzdžių, kai Dievas apreiškia savo galios veikimą (malonę) per materiją yra net Senajame Testamente.
Materijos garbinimas yra nuodėmė, vadinama stabmeldyste, kai Dievo vietą užima koks nors daiktas. Todėl visais tais atvejais svarbu prisiminti patiriamos galios priežastį - minėtas miręs vyras atgijo ne todėl, kad Elišos (Eliziejaus) kaulai buvo savaime stebuklingi ir ne todėl, kad veikė Elišos galia, o todėl, kad per pranašą Elišą ir netgi jo kaulus veikė pats Dievas.
Kadangi šis veikimas yra Dievo geros valios apraiška, asmens veikimas, o ne magija, nėra jokio dėsnio, pagal kurį šventybė visada išgydys ar paveiks žmogų, be to, lemiamą reikšmę turi ne pats materialus daiktas, o žmogaus tikėjimas ir Dievo valia. Tai parodo ir ortodoksų vandens šventinimo maldos, kuriose yra tokios frazės, kaip: „kad jis [vanduo] apvalytų sielas ir kūnus tų, kurie tikėdami jį semia ir geria, melskime Viešpatį“ - tas sėmimas ir gėrimas yra tikėjimo ženklas, o ne magiško vaisto priėmimas.
Kadangi šis veikimas yra Dievo geros valios apraiška, asmens veikimas, o ne magija, nėra jokio dėsnio, pagal kurį šventybė visada išgydys ar paveiks žmogų, be to, lemiamę reikšmę turi ne pats materialus daiktas, o žmogaus tikėjimas ir Dievo valia. Tai parodo ir ortodoksų vandens šventinimo maldos, kuriose yra tokios frazės, kaip: „kad jis [vanduo] apvalytų sielas ir kūnus tų, kurie tikėdami jį semia ir geria, melskime Viešpatį“ - tas sėmimas ir gėrimas yra tikėjimo ženklas, o ne magiško vaisto priėmimas.
Todėl kunigas, šventindamas vandenį, prašo paties Dievo atėjimo, o ne tiesiog vandens pasikeitimo: „Todėl, Žmones Mylintis Valdove, ateik čia ir dabar, ir Tavo Šventosios Dvasios nužengimu, pašventink šį vandenį“. Vanduo geriamas ir juo šlakstoma bendraujant su Dievu, tai yra bendravimas. Tiesa, kartais būna ir taip, kaip pavyzdyje su Eliša, kad Dievas nutaria panaudoti materiją bendravimui su mažatikiu žmogumi - kaip tik tam, kad pažadintų tikėjimą.
Beje, nuo senų senovės žmonės tikėjo, kad vandenyje kaip medžiagoje gali būti ir priešinga, pikta galia, todėl tapo įprasta praktika prieš krikštą nuginti piktas jėgas ir pašventinti vandenį. Šventinimas prieš bet kokį krikštą - viena iš Ortodoksų Bažnyčios naudojamų vandens šventinimo apeigų. Kaip daiktai gali būti pašvęsti Dievui ir tarnauti bendravimo su juo ženklu, taip daiktai gali būti pašvęsti ir pagonių dievams ar demonams, skirti bendravimui su jais, kas, žinoma, krikščionybei prieštarauja.
Ortodoksų Bažnyčioje vandenį šventinti gali tik Bažnyčios kunigai (vyskupai), nes jiems Kristus patikėjo skelbti žmonėms malones ir jas dalyti. Tikėjimas, kad Bažnyčioje veikia Dievo malonė yra esminis tikėjimo Bažnyčia bruožas.
Taigi, kunigai gali paprašyti Dievo palaiminti tam tikrus daiktus, kad jie tarnautų tikėjimo liudijimui ir bendrystei su Dievu. Laiminami įvairūs daiktai, tarp jų ypatingą vietą užima šventas vanduo - gyvybės simbolis ir pagrindas, taip pat priemonė tapti švariu - visa ši simbolika svarbi religinei vandens prasmei.
Krikštykla ortodoksų bažnyčioje
Vandens šventinimo apeigos
Krikščionys ortodoksai turi net keturias skirtingas vandens šventinimo apeigas:
- Vandens pašventinimas prieš šv. Krikšto sakramentą;
- Didžioji Agiazma - „didysis vandens pašventinimas“;
- Mažoji Agiazma - „mažasis vandens pašventinimas“;
- Vandens pašventinimas Dieviškosios Liturgijos metu, tarnaujant vyskupui (per cherubinų giesmę).
Pirmąją apeigą jau minėjome - nuo senovės laikų prieš krikštijantis asmeniui buvo šventinamas vanduo, kuriame bus atliekamas krikštas.
Antrasis vandens pašventinimo tipas, kurio apeigos labai panašios į pašventinimą prieš šv. Krikšto sakramentą, yra vandens šventinimas sausio 6 (19 pgl. senąjį kalendorių) dieną, kai Bažnyčia prisimena Kristaus krikštą Jordano upėje. Tai skatina pamaldų dalyvius prisiminti ir savo paties krikštą. Šios iškilmingos pašventinimo apeigos vadinamos Didžiąja Agiazma.
Didžiosios Agiazmos apeigos atliekamos du kartus per metus - Kristaus krikšto šventės išvakarėse ir pačią šventės dieną. Didžiosios Agiazmos vanduo simbolizuoja visos vandens stichijos pašventinimą (Dievas pašventino visą pasaulį, visas stichijas) ir todėl taip pat šventinami ežerai, upės, maudomasi.
Jei Didžiosios Agiazmos apeigos atliekamos tik du kartus per metus, Mažosios Agiazmos apeigos gali būti atliekamos bet kada metų bėgyje.Mažosios Agiazmos pašventinimo tikslas yra ne tik žmonių dvasinis ir kūniškas gydymas, bet ir „jų namų bei darbo vaisių pašventinimas“, kaip sakoma maldose. Todėl Mažosios Agiazmos vanduo šventinimas, pavyzdžiui, kai reikia juo pašventinti ūkininkų derliaus pirmienas ir kitus daiktus.
Apibendrinant norėtųsi pakartoti citatą „šventas vanduo yra šventas vanduo“. Sudėtingos, istoriškai išsivysčiusios Bažnyčios apeigos neturėtų užgožti pirminės vandens šventinimo prasmės - tai gyvybės simbolis, kurio pagalba bendraujame su Gyvybės Šaltiniu. Apeigos skiriasi todėl, kad skiriasi vandens šventinimo tikslas, o ne šventumo laipsnis.
Pagal tradiciją, saugojam ir pamaldžiai tuščių skrandžiu namuose geriam iškilmingai pašventintą Didžiosios Agiazmos vandenį, tačiau šis ar bet koks kitas vanduo taip pat negali būti pakaitalas Bažnyčios sakramentams, Švenčiausiajai Komunijai. Švęsto vandens gėrimas tėra prisiminimas apie Sakramentą, bet ne dalyvavimas jame.
Šventas vanduo ir energetika
Vanduo, kurio yra žemėje, po žeme ir virš žemės, sudaro apie 70 proc. žmogaus organizmo - iki 95 proc.- kraujyje, daug jo - smegenyse. Šventas, energetiškai įkrautas vanduo veikia mūsų energetinius centrus - čakras, t.y. mūsų bioenergetinį lygmenį, visus kūno organus, psichoemocinę būseną, gydo fizines, nervų ligas.
Pasak technikos mokslų daktaro, Kauno technologijos universiteto docento Jono Dainausko, vadovaujančio Lietuvos parapsichologų draugijai, įdomus vandens struktūros pasikeitimas stebimas kasmet tuo pačiu metu - sausio 19 d., vasario 15 d., ir birželio 24 d. naktimis. Stačiatikiai šias datas sieja su Kristaus gyvenimu - sausio 19-ąją pagal senąjį kalendorių Kristus buvo krikštijamas. O vasario 15-ąją, praėjus 40 dienų nuo gimimo, Kristus buvo nuneštas į sinagogą.
Šiomis naktimis gamtoje vyksta virsmai, pasikeičia visos Žemės energetika - padvigubėja foninis lygis, transformuojasi energetinės globalinės Žemės struktūros, iš neigiamų jos virsta teigiamomis. Dėl šių procesų pakinta vandens savybės, daugybę kartų padidėja jo energetika - iki 40 tūstančių bovių (bioenergijos matavimo vienetas).
J. Dainauskas siūlo tokį eksperimentą: sausio 19 d. naktį bei vasario 15-ąją ir birželio 24-ąją prisipilti į indus vandens. Kad ir iš čiaupo. Ir gurkštelėti, esant blogai nuotaikai, sergant - vietoj vaistų.
J. Dainauskas turi sukaupęs 10 metų rinkto „gyvo vandens” kolekciją. Ją laiko buteliuose. Savo unikalias savybes vanduo gali išsaugoti labai ilgai.
Maudydamasis vonioje, į kurią įpilta kad ir nedaug stebuklingo vandens, žmogus atsiduria galingo poveikio energijų sraute, jį užplūsta žvalumas, karštis, šiluma. Tačiau padėtas ten, kur teka požeminiai vandenys, kitose energetiškai netinkamose vietose, vanduo netenka savo gydomųjų galių.
Kaunietis mano, kad vandens molekulės išsaugo informaciją, todėl net lašelis gyvojo vandens, įpilto į paprasto vandens indą, pakeičia visą jo struktūrą. Tai reiškia, kad gyvojo vandens resursus galime nuolat dauginti.
Ar galima jonizuotą vandenį pasigaminti namuose?
Švęsto vandens naudojimas