Nedideli, dviejų-trijų aukštų mūriniai miesto namai tarpukario Lietuvoje buvo vienas iš svarbiausių valstybės, o kartu ir atskirų miestų aplinkos modernėjimo ženklų.
Ne tik verslininkai, tačiau ir aktyvūs įvairių profesijų specialistai imdavosi statyti namus, kuriuose buvo nuo 2 iki 8 atskirų butų. Tradicinė tokio objekto schema: viename iš butų gyvena šeimininkas, o kiti - skirti nuomai. Dalis gyvenamojo namo neretai tapdavo savininko biuru.
Būtent tokį pavyzdį matome notaro Jono Dikinio name Raseiniuose. 1900 m. gimęs J. Dikinis buvo aktyvus Lietuvos visuomeninis veikėjas. 1924 m. įstojo į Lietuvių tautininkų sąjungą, buvo Jaunosios Lietuvos organizacijos ir Šaulių sąjungos narys, 1928 m. apdovanotas Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio medaliu, 1931 m. - Šaulių žvaigžde, 1933 m.
Leidimas namo statybai išduotas 1933 m. vasarą[2]. Įdomu, kad projektą rengė ne tuometis apskrities inžinierius Petras Lelis, tačiau Lietuvoje plačiai žinomas architektas, Etterbeeko dailės ir amatų mokyklos Briuselyje absolventas Bronius Elsbergas. Architekto kūrybai būdinga tendencija fasado kompozicijai suteikti modernistinį įvaizdį.
Siekiant šio tikslo name derinami lenkti bei statūs tūrių kampai, šviesiame fone išskiriami tamsūs langų apvadai. Kampinės namo dalys puošiamos juostiniais dekoro elementais, kurie primena Art Deco stilistikos baldų dizaino tendencijas.
Istorinėse nuotraukose matyti, kad iš pradžių buvo pastatytas tik dviejų aukštų namas.
Juozo Daugirdo gyvenamasis namas , k.k.v.r.)„Drobės“ bendrovės direktoriui Juozui Daugirdui statytas gyvenamasis namas - vienas vėlyviausių iškilaus tarpukario Lietuvos architekto Vladimiro Dubeneckio darbų, bylojančių apie šio klasikinės mąstysenos autoriaus posūkį link moderniosios architektūrinės kalbos. Statinys neabejotinai praturtina unikalią Kauno tarpukario daugiabučių gyvenamųjų namų kolekciją.
Pastato statybos pradėtos 1930 m., nugriovus sklype esančius senus pastatus. Po metų darbai buvo baigti. Pirmajame aukšte įsikūrė prekybinės patalpos, antrajame-ketvirtajame aukštuose - šeši prabangūs butai (po du kiekviename aukšte), o penktajame aukšte-pastogėje - du kuklesni butai. Daugirdai gyveno trečiajame aukšte.
1933 m. Elenos Daugirdienės vardu gautas leidimas statyti kieme dviejų aukštų namą su garažu. Objekto tūris simetriškas, formuotas apie centrinėje ašyje išdėstytas laiptines bei šiuo metu neveikiantį liftą. Reprezentacinės gyvenamosios patalpos orientuotos į Vytauto pr., o į kiemo pusę žvelgė miegamieji, ūkinės patalpos bei virtuvės iš kurių buvo patenkama tiesiai į ūkinę laiptinę[2]. Estetine prasme išsiskiria pagrindinis fasadas.
Saikingi puošybiniai elementai („tautinio stiliaus“ tulpės), neužgožia modernistinės raiškos. Sovietmečiu namą nacionalizavus, pirmajame aukšte įsikūrė ,,Maistprekybai“ priklausančios parduotuvės, o kituose aukštuose įrengti bendrabučio tipo butai su bendromis virtuvėmis. Planinė namo struktūra pasikeitė - daugelis butų buvo padalinti į du mažesnius. Išliko tik vienas nepakitusio išplanavimo butas trečiame aukšte, kur gyveno J. Daugirdo šeima. 2006 m.
Štai keletas svarbių faktų apie Juozo Daugirdo namą:
- Architektas: Vladimiras Dubeneckis
- Statybos pradžia: 1930 m.
- Statybos pabaiga: 1931 m.
- Aukštų skaičius: 5
- Butų skaičius: 8
Ši lentelė apibendrina pagrindinius Juozo Daugirdo namo duomenis, suteikdama skaitytojui aiškų vaizdą apie pastato charakteristikas.
Šis namas yra puikus pavyzdys, kaip architektūra gali atspindėti laikotarpio dvasią ir vertybes. Jis ne tik suteikė patogų būstą gyventojams, bet ir tapo svarbiu Kauno miesto kraštovaizdžio elementu.
Atsižvelgiant į straipsnio turinį, siūloma sukurti vaizdo įrašą, kuriame būtų pasakojama apie Juozo Daugirdo namo istoriją, architektūrą ir reikšmę Kauno miestui. Vaizdo įraše galėtų būti naudojami istoriniai vaizdai, interviu su architektais ir istorikais, taip pat modernūs namo vaizdai. Toks vaizdo įrašas padėtų plačiau paskleisti informaciją apie šį unikalų architektūros paminklą ir atkreipti dėmesį į Kauno tarpukario architektūros paveldą.
tags: #p #j #krasausko #gyvenamasis #namas