Straipsnyje nagrinėjama, kaip žmogus pasisavina savo būtį tėvynėje, atsižvelgiant į dvi aplinkybes: problemos aktualumą ir autoriaus studijų eigą, tautinio sąjūdžio pabrėžiamą romantiką ir nacionalistinio idealo kritiką. Žmogui reikia klausyti ne tik kraujo balso, bet ir proto, o tautinis auklėjimas turi būti išbandomas teorijoje ir praktikoje.
Autoriaus specialybė yra ne praktinė, bet filosofinė pedagogika, todėl pritaikomųjų ir metodinių pastabų veikale yra mažai. Šio veikalo pastabas autorius prašo suprasti tik kaip pavyzdžius. Dėstymas - beveik ištisai - yra filosofinio pobūdžio. Jis apima visą ugdymo plotą ir visas pedagogikos disciplinas. Jis yra skiriamas visai mūsų Tautai. Jis bus paskaitomas ir nekatalikiškosios pasaulėžiūros žmonėms.
Autorius dėkoja prof. St. Šalkauskiui ir prof. P. Kuraičiui už pagalbą veikalui pasirodyti viešumoje. Šv. A. Kaunas, 1934 m.
Tautos formavimosi veiksniai
Tautos nėra staigūs gamtos padarai, jų atsiradimas yra lėto išsivystymo išdava. Tauta yra pirmesnė už josios suvokimą, nes pirma reikia būti, o tik paskui susiprasti. Tauta visados atsiremia bent į nedidelį tautos išsivystymą ir yra pribrendusi gyventi. Iš kitos pusės tauta niekados nėra sustingęs dalykas. Fr. Ratzelis teigia, kad tauta yra nuolatos kintąs kūnas. Gyva tauta nuolatos atsinaujina, ten yra nuolatinis sprogdinimas ir griovimas to, kas sena. Veiksniai, kurie sujungia žmones į organišką vienetą, daro įtakos visuomet. Kokie tad yra šitie veiksniai, kurie sujungia žmones į organišką vienetą, skirtingą iš paviršiaus ir vieningą savo vidumi, nepakartojamą jų gyvenimo būdą?
Rasė
Šiandienine prasme rasės sąvoka atsirado tik XVI a. Pradžią jai davė didieji ano meto geografiniai atradimai, paveikę ne tik religiją, bet ir fiziologines ypatybes. Žodis rasė į gamtos mokslus buvo įvestas L. G. Buffono (1707 m.). A. Gobineau (1816-1882) veikale l'inégalité des races humaines (4 tom. 1854 m.) jis padėjo pagrindus tikrajam dabarties rasizmui. Anot Gobineau, žmonijos išsivystymas pareinąs nuo organiškų rasės jėgų, o kultūros žlugimas nuo rasės maišymosi arba rasių chemijos. Gobineau mintis toliau išvystė jo tautietis Bacheras de Lepouge'as. Rasinė teorija dažnai yra laikoma vokiška, ir tiesa, jei kalbama apie josios pritaikymą. Ji išaugo ir įsišaknijo vokiečių tautoje ir valstybėje (Hegelis). Rasės buvimo negalima neigti.
Rasė yra grupė žmonių, turinčių bent vieną juos jungiantį kūno bruožą, tačiau antropologų nuomonės dar labai skiriasi. Svarbu, kas sudaro šito bruožo esmę. Dvasinių rasių nėra ir negali būti, nes rasė yra zoologinis dalykas, ji pasikartoja daugelyje žmogiškų individų, ir šitas jų bendrumas tampa vienijančia jungtimi, o ne zoologiniu vienodumu. Taip tad didesnė ar mažesnė žmonių grupė tampa rase, nes jo jungtis yra zoologinė. Iš tikrųjų žodis rasė šiandien yra vartojamas abejopa prasme, juo vadinamas ir žmogaus nusiteikimas, ir tam tikra žmonių grupė. Vienu, ir kitu atveju rasė visados yra zoologinis dalykas.
J. G. Herderis neigė rasę, teigdamas, kad žmonių skirstymas pagal odos spalvą yra dirbtinis padaras. Vietoj rasės Herderis vartoja žodį Volk - tauta. Tačiau jau ir šitie atspalviai turi nemažai reikšmės. Prigimtis visame gyvenimo plote yra pirmutinė, kaip medžiaga ir atrama. Tautos pagrinde glūdi rasinis vieningumas, visados yra vieningas. Negalima kalbėti nė apie tautą, jei nėra (ar daugiau) išsiskyrusios rasės. Tačiau tauta nėra gryna rasiniu atžvilgiu, nes įvairūs elementai susilieja ir sudaro vieningą dalyką.
Rasių skirtingumas dar anaiptol nėra jų vertingumas, negalima laikyti nelygiaverčiu. Ne iš kur kitur, kaip iš ten, iš kur kyla ir pati rasė. Rasė savo esme yra zoologinis-gyvulinis dalykas, rasinė neapykanta taip pat yra zoologinis išdidumas ir zoologinė neapykanta. Rasė yra vienas iš tautą formuojančių veiksnių, bet viena ji dar nesudaro tautos, nes ji yra grynai prigimties veiksnys. „Grynos kilmės bendrumas visuomet sudaro tik rasę, bet niekados tautą“.
Rasė yra viena gija istorijos audime, bet nieku būdu ne visa istorija. Ją papildo kiti veiksniai, kurių įtaka jas kiek išskyrė iš bendro kamieno.
| Veiksnys | Apibūdinimas |
|---|---|
| Rasė | Zoologinis vienetas, lemiantis tam tikrus fizinius ir psichologinius bruožus |
| Geografinė aplinka | Teritorija, klimatas, vandens telkiniai, reljefas, turintys įtakos tautos charakteriui ir vystymuisi |
| Istorinis likimas | Bendri istoriniai įvykiai ir patirtys, formuojantys tautos sąmonę ir identitetą |
Gyvenamoji aplinka
Senovės geografai domėjosi aplinka ir josios reikšme kūnui ir jų ūkiui, žmogaus gyvenimui. Istorija yra tekanti geografija, o geografija yra stovinti istorija. Jei spiritualizmas nepripažįsta gamtai jokios reikšmės, tai materializmas, priešingai, pervertina josios įtaką. Pagrindinis veiksnys yra gyvenamoji aplinka, kurioje žmonės gyvena. Žmogus gamtos veiksnių negali panaikinti. Jis gali juos tik tvarkyti ir keisti. Jis turi retą ir didingą lankstumą prisitaikyti. Tauta patiria gamtos įtaką, gyvenamoji aplinka tęsia rasės pradėtą darbą, vienydama žmones. Tuo tarpu gyvenamoji aplinka suskaldo šitą plačią giminę į rūšis, yra pirmutinis specifikuojąs veiksnys tautų išsivystymo eigoje. Gyvenamoji aplinka ateina iš šalies.
Tautos negyvena amžinai toje pačioje vietoje, o naujos gyvenimo sąlygos įspaudžia ir naujų bruožų. Gamtos įtaka tautai visų pirma yra labai lėta, trunkanti tūkstančius metų. Čia dar prisideda ir neaiški rasės veikmė, tad sunku pasakyti, ką lemia rasė, gyvenamoji aplinka, o gal ir abiejų kartu.
Klimatas yra svarbus veiksnys tautų išsivystymui, sudarantis tam tikrus nusiteikimus. Klimatas tautai turi dvejopos reikšmės, lenkdamas juos prisitaikyti prie jo sudarytų sąlygų. Teritorija tautos išsivystymui yra būtina. Viešpatavimo kovos dėl erdvės. Praradusi žemę, tauta žengia atgal. Ypatingą reikšmę tautoms turi vanduo, o jūra įkūnija aukščiausiu laipsniu. Kalnų žmogus visados kopia, kas daro didelę įtaką ir žmonių dvasiai. Kalnų gyventojai arčiau ir dažniau susiduria su gamta. Kalnų priešingybė yra lyguma, kuri naikina įtampą tarp priešingų pradų ir dėl to žymiai apsunkina kultūrinę kūrybą.
Gyvenamoji aplinka yra erdvės veiksnys, nes tauta gyvena ne tik erdvėje, bet ir laike. Kur nėra erdvės, ten nėra nė laiko. Laikas įprasmina erdvę. Tauta yra telkinys arba atlauža iš italų, prancūzų ir vokiečių tautų. Žydų atveju istorinis likimas apsireiškia kaip galia tautai išsilaikyti.
Gyventojų tankumas pasaulyje
Istorinis likimas
Istorinis likimas yra būtinas, nes be jo bendrumo nėra nė tautos. Istorinis likimas apsireiškia kaip galia tautai išsilaikyti. Bendra istorija duoda tautai galutinį pavidalą. Kas iš esmės yra istorinis likimas? Istorinis likimas visų pirma yra kultūrinio tautos gyvenimo tarpsnis. Kultūra ir istorija yra iš esmės susijusios. Tik tai yra istorija, kas daro įtakos pasaulio eigai. Istoriniu likimu galima vadinti kultūrinius tautos žygius. Istoriniu likimu galima vadinti kultūrinius tautos žygius.
Vienodumas yra esminė istorinio likimo žymė, nors tautos gali vystytis skirtingomis kryptimis. Nevienodas istorinis likimas ardo prigimtą vienodumą. Vienodas likimas įspaudžia žymes individuose, tačiau nepajėgia jų suglausti į bendruomenę. Būtinas ne tik vienodumas, bet ir šio vienodo likimo pergyvenimo bendrumas. Tautos sąmonė jungia tautos praeitį su dabartimi. Ar ir ji yra tautai reikalinga? Ar ir ji yra tautai reikalinga? Ar tauta suvokia savo gyvenimo ryšį? Iš pačios istorinio likimo esmės tautos sąmonė yra būtina. Tautos likimas turi būti vieningas, nepadalintas, einantis iš tautos praeities per josios dabartį į ateitį. Tautos sąmonė yra tikroji konkrečių išskaidytų žygių jungtis. Toki žmonės neturi praeities. Šitoks atsitikimas nėra tik teoriškas. Pavyzdys yra davę Europos emigrantai, iš kurių yra išaugusios Amerikos tautos. Materialinių santykių nutraukimo dar neužtenka, kad tautos nesukurs.
Skirtingos aplinkybės sąlygoja, kad už viską tenka mokėti vienokią ar kitokią kainą. Geresnio ir saugesnio gyvenimo, didesnės nepriklausomybės ar laisvės, laimingesnio profesinio gyvenimo kaina yra emigracija. Pasak Ostapo Benderio, emigracija - tai pomirtinio gyvenimo mitas. Nėra gerų ir blogų šalių, egzistuoja tik palankios arba nepalankios aplinkos, kur tu arba reikalingas, arba ne - nelygu, kokia tavo profesija, savimonės lygis, amžius. Ir negali būti. Kodėl fermerio vargai valstybei turi būti svarbesni nei darbininko, o darbininko svarbesni nei mokslininko? Gal kas nors gali pasiūlyti visus tenkinantį atsakymą?
Lietuvos padėtis Europoje