Buhalterinis balansas - tai įmonės finansinės atskaitomybės dokumentas, kuris apibūdina įmonės finansinę būklę. Tradicinės formos buhalterinis balansas yra dvipusė lentelė: kairioji pusė - aktyvas, dešinioji - pasyvas. Gali būti ir vertikali (stulpelinė) buhalterinio balanso forma: iš pradžių pateikiama aktyvo dalis, žemiau - pasyvo. Aktyvo ir pasyvo dalyse parodomos tos pačios lėšos, tik sugrupuotos skirtingais pjūviais, todėl aktyvo ir pasyvo galutinės sumos turi sutapti. Aktyvas ir pasyvas susideda iš skyrių, grupių, pogrupių ir straipsnių. Lietuvoje buhalterinio balanso formas tvirtina Finansų ministerija.
Buhalterinio balanso aktyvo dalyje parodomas įmonės turtas: ilgalaikis turtas (jo formavimo savikaina, nematerialusis, materialusis ir finansinis turtas, po vienų metų gautinos sumos), trumpalaikis turtas (atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, per vienus metus gautinos sumos, investicijos ir terminuotieji indėliai, grynieji pinigai banko sąskaitoje ir kasoje) bei sukauptosios (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos.
Turto Sąvoka ir Samprata
Sąvoką “turtas” reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Siauruoju požiūriu ši sąvoka reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju požiūriu “turtas” - tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės, žaliavos, prekės pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai t.t., o taip pat veiksmai ir veiksmų rezultatai - tai paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir panašiai.
Ekonominė turto samprata, kuri turtu pripažįsta visumą pinigais įkainojamų materialinių ir nematerialinių vertybių, taip pat pelną, kuris būtų gautas. Ši turto samprata, tarsi apsiribodama nuo turto formos ir absoliutizuodama turiningąją esminę turto savybę - galimybę jį įvertinti pinigais, suponuoja turto suvokimą tam tikru abstraktumo lygiu, lyginant jį su abstrakčia pinigine verte.
Norint suprasti turto sąvokos esmę, žymus Rusijos civilistas K. Pobedonoscevas dar XIX amžiuje siūlė suvokti turtą abstrakčiai, kaip asmens ūkį, kurio vertė priklauso nuo daugybės atsitiktinumų ir nuolat keičiasi, kaip abstraktų ekonominį aktyvą ir pasyvą. Iš tiesų kiekvieno asmens ekonominis aktyvas ir pasyvas nuolat keičiasi, yra nestabilus. Pasikeičia valiutos kursas arba pasaulinė naftos kaina, kartu keičiasi ir daugybės ūkio subjektų ir šiaip žmonių aktyvas ir pasyvas. Akcijų kainų svyravimai gerai atspindi minėtą tezę.
Remiantis ekonomine turto samprata, turtu galime vadinti viską, kas tik gali turėti objektyvią piniginę vertę, būti asmens turėjimo dalyku, viena ar kita forma tapti atlygintų sutarčių objektu. Esant šiuolaikinei civilinei apyvartai, į garbę vadintis turtu pretenduoja vis daugiau nematerialių pasaulio dalykų. Čia patenka ne tik jau tezėje pripažinti nematerialūs dalykai - prekės ženklas, firmos pavadinimas, komercinės paslaptys, intelektinės veiklos rezultatai, bet ir prestižinė ūkinio objekto vieta, gaminamos prekės paklausa, aukšta personalo kvalifikacija, gera dalykinė reputacija ir k.t..
Šio turto dažnai neįmanoma apskaičiuoti ir jis neapmokestinamas, tačiau tai nereiškia, kad jis neturi piniginės išraiškos. Pavyzdžiui, įmonės ekonominis aktyvas didesnis, jei joje dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai arba jai vadovauja visuomenei žinomas geros reputacijos žmogus. Anglijos ir JAV komercinėje teisėje šiam turtui apibūdinti vartojama sąvoka “Goodwill”.
Turtu apskaitoje yra laikomi ekonominiai ištekliai, kuriais disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje. Taigi įmonės turtui priskiriami pinigai, prekių ar žaliavų atsargos, įranga, nekilnojamas turtas ir panašiai. Turtą sudaro viskas, kas turi vertę ir yra ekonominio vieneto- savininko nuosavybė. Savininkų nuosavybė parodo kiek jie investavo į įmonę, o taip pat ką gavo iš tos veiklos disponuodami jos turtu. Bet dažniausiai, įmonė laikinai disponuoja ir skolintu turtu, kurį reikės grąžinti. Įmonė, kuri skolinasi, įsipareigoja suteikti įmonei skolintojai tam tikrą naudą.
Skolintojų ir savininkų nuosavybė nusako, kam ir kiek priklauso turto. Iš turto, priklausančio įmonei, atėmus turtą, grąžintiną kreditoriams, nustatoma savininkų nuosavybė. Savininkų nuosavybė apibūdinama kaip turtas, kuris lieka įmonei, grąžinus skolas, o tai reiškia, kad kreditoriai teisiškai turi pirmumo teisę į įmonės turtą. Ir įsipareigojimus, ir nuosavybę apskaitininkai laiko teisėmis į įmonės turtą, todėl apskaitos lygybė išplečiama ir vadinama apskaitos lygtimi. Ja grindžiama visų įmonių apskaita ir ji parodo, kad apskaitoje negali atskirai egzistuoti turtas be nuosavo kapitalo, o nuosavas kapitalas be turto. Šios dvi lygybės pusės tik kartu įgyja vertę.
Įmonės vadovui svarbu žinoti, kiek ir kokio turto kiekvienu metu turi, nes tik tuomet galima jį protingai panaudoti įmonės veikloje. Pirmiausia turtas skirstomas į piniginį ir nepiniginį, nes dažniausiai tik už pinigus verslininkas gali įsigyti savo įmonei reikalingų išteklių, pinigais jam tenka mokėti darbuotojams už jų darbą, palūkanas bankui, už paskolas ir panašiai. Greta turto, kurį galima pamatyti, palytėti ir kuris vadinamas materialiuoju turtu, įmonė gali turėti neapčiuopiamo, bet tam tikrą naudą įmonei teikiančio turto, vadinamo nematerialiuoju. Turtas apskaitoje skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį.
Ilgalaikis Turtas
Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimo pagrindas yra faktinė jo įsigijimo savikaina ir visos papildomos išlaidos, susijusios su to turto įsigijimu. Įmonė ilgalaikį turtą gali pasigaminti ir pati. Į šio turto savikainą įeina visos su jo gamyba susijusios išlaidos: žaliavos, medžiagos, kuras, energija, nusidėvėjimas, atlyginimai darbuotojams bei tiesioginės darbo ir netiesioginės (pridėtinės) gamybos išlaidos. Jeigu įmonė taiko įsigijimo savikainos būdą, tai apskaitoje šis turtas registruojamas įsigijimo savikaina, o balanse rodomas likutine verte, t.y. iš pradinės turto vertės atimamas nusidėvėjimas.
Jeigu įmonė taiko perkainotos vertės būdą, tai šiuo atveju ilgalaikis materialus turtas apskaitoje yra registruojamas įsigijimo savikaina, o vėliau perkainojamas ir apskaitoje užregistruojamas jau perkainota verte. Ilgalaikis materialus turtas gali būti naudojamas ribotą arba neribotą laiką. Jeigu turtas yra naudojamas neribotą laiką, kaip pvz. žemė, tai jo nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Pradėjus naudoti turtą, jo nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo sekančio mėnesio 1 dienos.
Nematerialaus turto pavyzdžiai yra: licencijos, patentai, autorių teisės, prekių ženklai, prestižas, kompiuterių programos ir pan. Nematerialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, o finansinėje atskaitomybėje rodomas likutine verte, t.y. Amortizacija skaičiuojama taikant tiesinį metodą.
Trumpalaikis Turtas
Trumpalaikis turtas- įmonės turtas, kuris paverčiamas grynaisiais pinigais per laikotarpį, neviršijantį vienų metų, ir kuris savo vertę į paslaugų teikimo ar produkcijos gamybos išlaidas perkelia iš karto per vieną ūkinės veiklos ciklą.
- trumpalaikės investicijos, t.y.
- išankstinės išlaidos, t.y.
- pirkėjų įsiskolinimas, t.y.
Atsargos yra trumpalaikis turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. Apskaitoje atsargos yra įvertinamos įsigijimo verte (savikaina), o finansinėje atskaitomybėje - arba įsigijimo savikaina arba grynąją galimo realizavimo verte. Tai priklauso nuo to, kuri iš jų yra mažesnė. realia sumažėjusia verte. Šios papildomos išlaidos galėtų būti su atsargų pirkimu susiję mokesčiai ir rinkliavos (išskyrus tuos, kurie bus atgauti), gabenimo ir sandėliavimo išlaidos ir pan.
Įmonės, kurių pagrindinė ūkinė veikla yra gamyba, pačios gamina atsargas (produkciją) ir po to jas parduoda.
- Tiesioginės gamybos išlaidos - kurias galima tiesiogiai priskirti produkcijos gamybai.
- Netiesioginės išlaidos - kurių neįmanoma tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai.
Norint paskirstyti netiesiogines išlaidas tarp gaminamų gaminių yra taikomi normatyviniai koeficientai, kurie parodo kiek reikia netiesioginių išlaidų, kad pagaminti tam tikro produkto vienetą. Netiesioginės gamybos išlaidos į gaminių savikainą įskaičiuojamos etapais, t.y. Remiantis pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka, pagamintos per tam tikrą laikotarpį produkcijos savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, kurios pripažįstamos sąnaudomis tik pardavus produkciją.
Įmonės, kurių pagrindinė veikla yra paslaugų teikimas, jos gali kaupti atsargose visas su paslaugų teikimu susijusias išlaidas. Dažniausiai paslaugų teikėjo atsargų savikainą sudaro tiesiogiai su paslaugų teikimu susijusios išlaidos ( pvz. darbuotojų, vykdančių paslaugas, darbo užmokesčio išlaidos) ir netiesioginės išlaidos ( pvz. Kiekviena įmonė gali pasirinkti kokiu būdu apskaitoje jai registruoti parduotas ar sunaudotas atsargas. Sunaudotas atsargas ji gali registruoti nuolat arba periodiškai. Kadangi atsargos yra įsigyjamos ir panaudojamos ištisus metus, tai tik nuo įmonės vykdomos apskaitos politikos priklausys kokiu būdu ji jas registruos.
Atsargų įvertinimo metodai:
- Konkrečių kainų metodą taiko įmonės, kurios prekiauja vienetinėmis, retomis ir brangiomis prekėmis. Tai galėtų būti meno kūriniai, juvelyriniai gaminiai, nekilnojamas turtas, automobiliai, antikvarinės prekės ir pan. Šiuo atveju turi būti žinoma konkrečiai kiekvienos prekės pirkimo kaina.
- Svertinio vidurkio metodą taiko įmonės, kurios turi daug vienodo asortimento prekių.
- Šiuo atveju yra nurašomos atskiros prekių partijos tam tikru nuoseklumu.
- LIFO metodas taikomas akmens anglies ir naftos gavybos, cemento gamybos pramonės šakose.
Norint sėkmingai ir racionaliai vystyti ūkinę veiklą, pinigai nuolat turi būti apyvartoje, t.y. Svarbiausios buhalterinės sąskaitos, kuriose apskaitomas piniginis turtas yra Nr. 271 Sąskaitos bankuose ir Nr. 272 Kasa. Sąskaitoje nr. 271 atspindimi pinigai, kurie yra laikomi bankuose, tuo tarpu sąskaitoje Nr. 272 atspindimi grynieji pinigai, t.y. Šios sąskaitos dar turi subsąskaitų. Subsąskaitos reikalingos tam, kad būtų atspindėtas ir turimas piniginis turtas užsienio valiuta. Subsąskaitos kuriamos ir norint žinoti pinigų sumas, esančias skirtinguose bankuose ir skirtingose sąskaitose.
Remiantis pirminiais piniginiais dokumentais (KPO, KIO) yra sudaromas kontrolinis apskaitos dokumentas - Kasos knyga, kurioje fiksuojamos visos kasos operacijos. Kasos knyga yra pildoma kiekvieną dieną, kada įvyksta ūkinė operacija, susijusi su grynųjų pinigų gavimu ar išleidimu. Jeigu šios operacijos vyksta retai, kasos knygą galima pildyti kas savaitę. Pinigų judėjimas tarp sąskaitų bankuose yra grindžiamas išrašomais ir gaunamais mokėjimo pavedimais, pinigų čekiais bei bankų išrašais.
Išrašus iš įmonės sąskaitų banke įmonėms pateikia jas aptarnaujantys bankai. Įmonės bankuose turimi pinigai užsienio valiuta tam tikrais ataskaitiniais laikotarpiais yra perkainojami. Taip yra dėl to, kad valiutos kursai svyruoja ir jie teigiamai arba neigiamai paveikia turimos valiutos vertę.
Trumpalaikės skolos yra išskirtinė įmonės turto rūšis, kadangi jis yra pas trečiuosius asmenis, t.y. pas pirkėjus, įsigijusius prekes skolon. Pirkėjų skolos virsta pinigais tada, kai skolininkai sumoka skolas įmonei, t.y. Pirkėjų skolos atsiranda dėl to, kad įmonės, norėdamos pritraukti kuo daugiau pirkėjų, nereikalauja iš karto apmokėti už prekes, o parduoda jas skolon. Visada yra tikimybė, kad skola gali būti negrąžinta. Sąskaitų plane yra skiriama atskira sąskaita, skirta tokio tipo skoloms, tai „Abejotinos skolos“. Pagal šiuos metodus įmonė gali apskaičiuoti prognozuojamų beviltiškų skolų sumą. Po ataskaitinių finansinių metų nesumokėtos beviltiškos skolos yra pripažįstamos ypatingosiomis sąnaudomis (netekimais).
Nuosavybė
Turtu vadinami materialūs, tiek nematerialūs daiktai, turintys objektyvų ekonominį turinį. Nors Civilinis kodeksas nurodo, kad nuosavybės objektu gali būti tiek daiktai, tiek ir kitas turtas, taip pat, netiesiogiai pripažįsta nuosavybės teisę į turtines teises, vis dėlto kyla daug neaiškumų ir abejonių, kokius nematerialaus pasaulio dalykus, turinčius ekonominį turinį, galime laikyti nuosavybės objektais.
Remiantis Civilinio kodekso 4.11 straipsniu, daiktai, turintys asmeniniais tikslais pagrįstą vertę, bet neturintys objektyvaus ekonominio turinio, gali būti nuosavybės ir kitų daiktinių teisių objektu, tačiau negali būti vadinami turtu.
Svarbu atsiminti, jei sutartyje numatyta, kad turtas pereina nuosavybėn tik po galutinio apmokėjimo, vadinasi turtas tebėra tos įmonės, kuri jį pardavė. Ir niekaip kitaip.