Šiandien kalbėsime apie vietą, kur susipina istorija, gamta ir žmonių likimai. Kavolių kaimas - tai ne tik geografinė vieta, bet ir gyvas pasakojimas apie praeitį, dabartį ir ateitį. Šiame straipsnyje pasinersime į šio kaimo istoriją, apžvelgsime jo ypatumus ir susipažinsime su žmonėmis, kurie jį kūrė ir puoselėjo.
Kavolių kaimas, įsikūręs Girdžių seniūnijoje, važiuojant Pavidaujo link, mena turtingą praeitį ir išskirtinius žmones. Prieš pat Pavidaują reikia suktį į kairę, ir visai netoli nuvažiavus abipus Vidaujos yra išsidėsčiusios Kavolių I ir II kaimų sodybos.
Nepaprastai energinga, sukaupusi milžinišką gyvenimo patirtį, galinti apie savo kaimą ir jo apylinkes pasakoti ištisas valandas ir dar turinti puikų humoro jausmą - toks žmogus yra Kavolių kaimo gyventoja Vilūnė Mankutė Toliušienė. Ir nors mūsų pašnekovė jau 9 metai gyvena bute Jurbarke, kaip pati sako, sapnuose mato tik sodybą Kavoliuose. Ji ne tik papasakoja apie gyvenimą ten, bet ir gyvai parodo kas kur buvo, kur kokia sodyba stovėjo, kokie žmonės ir kaip gyveno.
Lietuvos žemėlapis
Kavolių Kaimo Istorija
Mūsų pašnekovė Vilūnė Toliušienė kartu su seserimi Vaidilute ir broliu Virgilijumi gimė turtingų ūkininkų Petro ir Antaninos Mankų šeimoje Kavolių I kaime. Šeima turėjo 40 ha žemės.
Pasak kavoliškės, jų sodyba labai sena, kokių dviejų šimtų metų ar dar daugiau. Visos kaimo sodybos anksčiau buvo vienoje vietoje palei Vidaują, netoli dabartinio jų namo. O paskui, kai žemę dalijo, 1911 m. Kavoliai išsiskirstė į atskiras sodybas.
Vilūnė turi archyvinį išrašą, kad nuo antro amžiaus čia gyventa. Jos pusbrolis istorikas Juozas Matusevičius domėjosi kaimo istorija, archyvuose rado, kad Kavoliai aprašyti dar nuo tų laikų, kada lietuviai kariavo prieš kryžiuočius - reikėjo arklius kaustyti, kalvių trūko, todėl daug jų į šias vietas atkėlė.
„Tik neužmiršk kirvukų, kai pasakosi apie kaimą, sakė Filomena (Vilūnės bičiulė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė Filomena Kavoliutė, kilusi iš šalia esančio Džiugų kaimo, - aut.). Tie akmeniniai kirvukai iškasti būtent čia, Kavolių kaimo ribose. Vieną rado Filomenos tėtis Simeonas, beardamas lauką, o kitą - Vilūnės vyriausioji dukra Rita Globių sodyboje.
Vilūnė pasakoja, kad kalvė buvo ir anuometiniame kaime. Iš Vytėnų buvo atsikraustęs kalvis, visam kaimui kalviavo ir gyveno čia. Daug arklių kaustyt reikėjo, nes kiekvienas ūkininkas jų turėjo daug. Pas juos ūkyje buvo net trys poros - 6 arkliai sartiniai.
Kavoliai užėmę didelį plotą šiauriau Kavolinės miško, 2-5 km į šiaurės vakarus nuo Usėnų. 1669 m. paminėtas ir kaimas, ir pirmas žinomas jo gyventojas Krisčius Kavolius. 1694 m. įvardijamas Jonas Kavolius, kuris čia įgijo 4 ūbus (apie 70 ha) žemės. Šio savininko vardas ir pavardė virto vietovardžiu (vok. 1711 m., po maro, Kavoliuose buvo vos 2 ūkiai. Vėliau kaimas išaugo, 1905 m. surašyti 334 gyventojai, daugiau nei pusė - lietuviai.
Nuo 1923 m. Kavoliuose kūrėsi lietuviškos visuomeninės organizacijos - pirmasis Klaipėdos krašte jaunųjų ūkininkų ratelis, Klaipėdos krašto giedotojų draugijos ir Vilniui vaduoti sąjungos Kavolių skyriai. Jų steigėjas buvo Helmutas Ramonaitis (žr. toliau), aktyvus narys - Mikas Plaušinaitis. Po 1944-ųjų kaimas praretėjo, bet visai nesumenko. 1959 m. čia surašyti 156 gyventojai, 2015 m.
Kaimo Švietimas ir Kultūra
Kavolių kaimų mokykla, kai augo Vilūnė su seserimi, veikė sodyboje pas Janušauską kitoje Vidaujos pusėje. „Kavolių ir Džugų kaimuose daugel vaikų būdavo. Į mokyklą ateidavo ir iš Ridikiškių per mišką - kai kada septyni, kai kada penki.
Kaimo centre - buvusi Kavolių mokykla. Ji įsteigta XIX-XX a. sandūroje. Matyt, tada iškilo ir šis raudonplytis, kiek didesnis nei gretimuose kaimuose, pastatas, kuriame buvo dvi klasės. Žinoma, kad 1936 m. jame mokėsi net 117 Kavolių kaimo vaikų, jie tuomet mokyti tik vokiškai. Mokykla uždaryta 1982 m.
Moteris pasakoja, kad kaimas ypač susieidavo darbymečiu: „Mūsų daugel buvo. Pas mus nuolat būdavo du bernai, dvi mergos, prie lauko darbų dar pusmergė. Visą laiką - 12 prie stalo. O vieni pas kitus skubėdavo į talkas. Mūsų namas buvo didelis, jaunimas susirinkdavo po darbų, muzikantas seniukas toks su smuiku ateidavo. Aš kaip svirplys, sakydavo, atėjau pralinksmint, jo trys dukros ateidavo padėti. Kaimyniškai gyveno, draugiškai ir jokių girtuoklysčių nebuvo“, - pasakoja kavoliškė.
Savo Kavolių pradinei dar Sibire būdama Vilūnė sukūriau eilėraštį: „Ant kalnelio po berželiais, Kavolių ten mokykla. Tnai mokos daug vaikelių, tenai skamba mūs daina. Mokykla skardiniu stogu, sienos šypsosi gelsvai, o langai, langai didžiuliai, gal įskristi sakalai.“ Pamačiusi, kaip dabar atrodo šis namas, liūdnai pajuokauja, kad tikrai sakalai gali įskristi, nes langai beveik visi išdaužyti.
Kaime yra ir daugiau tradicinės architektūros mūrnamių, mėginančių prisitaikyti prie XXI a.
Kaimo peizažas
Tremtis ir Partizaninis Pasipriešinimas
Vilūnė su šeima gyveno šiame kaime, viename iš didžiausių ūkių, kol jai suėjo 14-ka. Po karo, kai atėjo sovietai, pasiturinti šeima buvo priskirta buožėms. Bijodami, kad ištrems į Sibirą, 1947 m. jie išsikraustė į Jurbarką, kur gyveno pas tetą, tačiau tai neapsaugojo nuo tremties - 1949-aisiais visi penki - tėvai ir trys vaikai - buvo ištremti dešimčiai metų. Didelę dalį gyvulių jie jau buvo išpardavę.
„Kai mus vežė iš Jurbarko, mūsų auklėtoją Pilkauskienę Marytę paėmė kartu su trim mažiukais vaikais. Su auklėtoja vienam vagone visą mėnesį važiavom, jos vaikai susirgo, visi utėlėmis apėjom. Patekom į Irkutską, už Krasnojarsko dar parą važiavom, kol atsidūrėm galutinėje vietoje. Ten surūšiavo. Ėjo pirkliai, keli karininkai, rinktis žmonių - jeigu yra mažesnių vaikų, nieks neima, reikia darbingų. Kai mus iškrovė, dar 8 km iš Nižnij Udinsko vežė. Rusai, atsimenu, buvo draugiški, bet labai įbauginti, nes pripasakota, kad atvažiuoja banditai, smogikai. Gerai, kad pirtis buvo paruošta, nes utėlių kelionėje prisiveisė tiek daug, kad pasipurtai ir krenta. Mes bado nematėm, nes tėtė su mamyte, kai išsipardavė gyvulius, išslapstė pinigus maišiukuose po drabužiais mums ant kalo. Nesitikėjom, kad išveš, kai iš kaimo išbėgom.
Kai grįžo iš Sibiro, šeima dar pagyveno Jurbarke metus laiko, paskui grįžo į Kavolius, į namus. Ten jau gyveno kiti žmonės - kas tik norėjo. Į savo namus įleido su sąlyga, kad Vilūnė dieną naktį šers kiaules jų tvartuose įrengtose fermose. Paskui tas fermas dar praplėtė. Taip penkerius metus be jokių išeiginių dirbo. Vėliau čia pat kolūkio karves melžė, bites prižiūrėjo.
Pasakoja, kad grįžę į namus jie nieko savo neberado. „Nieko visiškai. Kur katras norėjo tempė, nešė, vogė. Namas buvo didelis, antro aukšto langai išdaužyti, sienos pradėję pūti, nes pripustydavo, sukdavosi sūkuriai sniego, per sienas bėgo vanduo. O kas taisys? Gyveno benamiai - tai mergos su vaikais, tai bernai pas tas mergas, vaiduokliai visokie, perėjūnai, dabar jau išmirę visi. Paskui, kai apsivedžiau, perstačiau ant senų pamatų. Bet užtruko, nes juk ne iš Amerikos grįžom, iš Sibiro. 1965-ais apsivedėm, 1980-ais persistatėm“, - pasakoja kavoliškė.
Su nuoskauda prisimena, kad Jurbarke prieš tremtį jiems dėdė buvo užrašęs namą kaip palikimą Taikos ir Vytauto gatvės kampe, tokį ilgą. Bet, kai grįžo, jau buvo kitas nusipirkęs iš valdžios.
Vilūnė Toliušienė prisimena ir siaubingą tragediją, nutikusią jų kaimynystėje Globių sodyboje. Ten po karo buvo partizanų bunkeris.
„Tais metais aš eidavau į mokyklą Pavidaujyje, nes Kavoliuose nesusidarė 4 klasė, per jų kiemą. Matydavau vis du vyrus tai prausiantis, tai skutantis, bet nekreipdavau dėmesio - kartais nieko nematai, kartasi matai, niekam nieko nesakai. Tai atsitiko per bulviakasį. Visi žinojom, kad jų sūnus Kleopas Globys ten slapstėsi su draugu iš Ukmergės Augustinu. Iš Kavolių šnipas buvo, jis eidavo į Eržviklą, naujienas nešdavo. Aš į mokyklą nuėjau vieną dieną, o kai parėjau, mačiau, kad pasipylė ugnys. Susisprogdino tie partizanai. Tėvai jau buvo seniukai. Kai susisprogdino, nuo to kiaulinyko, kur buvo bunkeris, liepsna persimetė į klojimą, kilo basiausias gaisras. Kai stribai išvažiavo, Norkai, mano tėvai, Giedraičiai subėgo pas juos, o ta motina šaukia, klykia. Kaimynai su šakėm atėjo tų vaikinų kaulų ieškoti šiene, bertainy. Sklaidė ilgai prie to bunkerio. Kleopas buvo stambesnis, o tas kitas skrumnesnis. Motina parsinešė dvi staltieses, padėjo ant žolės ir kai kaimynai kaulus surinko, dėjo ant skirtingų staltiesių sakydama: „Čia Klevučio, čia Augusčiuko...“ Kitą dieną padarė tokius neva karstukus ir ji daržely po miegamojo langu juos pasikasė. Atgavus nepriklausomybę, aš Antanui Gervyliui (Jurbarko politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkui, - aut.) pasakiau, kad yra dviejų partizanų kaulai pas mus kaime. Tada išvežė, gražius karstus padarė ir perlaidojo Jurbarke partizanų kapuose.
Pasakoja, kad tremtinių iš kaimo buvo daug: „Mes dėl buožystės ištremti, Kisieliai, Gaudentas jų sūnus buvo partizanų vadas, jį nukankino kalėjime, Marcelė, jo žmona, ištremta. Po to Bertuliai, jų tėvą stribai kalėjime nužudė, Globiai, tie dėl partizanų bunkerio.
Lietuvos partizanai
Kavolių Kaimo Dabartis
Dabar kadaise buvusi didelė ir graži sodyba labai apleista. Vilūnės vaikai - dvi dukros ir sūnus - seniai užaugę, visi išėjo kiekvienas sau. Vyriausioji važinėja dirbti į Vokietiją, kita gyvena Vilniuje, sūnus Pavidaujo kaime. Name prie pat Vidaujos, labai gražioje vietoje, pasak pašnekovės, šeimininkauja vaiduokliai. Kaip ir daugumoje šio kaimo sodybų.
Mums atvažiavus, prie sodybos ganėsi kaimyno Matusevičiaus avys, netoliese keli sūnaus auginami galvijai. Pasak pašnekovės, dabar sūnus viską išmainė ant bambalio. „Daugel daugel sodybų buvo abiejuose Kavolių kaimuose. O dabar antrajame vienintelis Girdžius Ričardas ūkininkauja.
„Kaimus skiria Vidauja. Pirmieji - nuo Girdžių iki Panerynės miško. 4 ūkiai liko tušti: Kavolių, Mozūraičių, Globių, ir mūsų, Mankų. Pažėraičių nupirko Matusevičius, taip pat ūkininkauja. Kiti visi išmirę, išsikraustę. Melioracija kaip raudonoji šluota visus nušlavė.
Buvo Šimaičių, Gudavičių, Saročkos, Norkaičių, Matelių, Kavolių, Kisielių, Vaičaičių, Mockų... Ten ant vidurio lauko, kur kelias nuo Butrimų tiesiai per Vidaują ant „ežvilkinio“ kelio veda, kai grįžom iš Sibiro, vieną keturių ir vieną aštuonių butų namus pastatė dviejų aukštų - visokiems perėjūnams. Viename gyveno valdininkai: agronomas, zootechnikas, brigadininkas. Tą praminė Kremliumi, o aštuonbutį - Aštuntu fortu. Jau dabar ir ten nieko nėra, Kremliuje viena, o kitame gal dvi šeimos gyvena. Ir tikrai, važiuojant pro šalį matosi plytomis ir lentomis užkalti tų namų vaiduoklių langai, siaubingai apleisti kiemai, visur mėtosi šiukšlės.
Važiuojant per kaimą pašnekovė parodo lanką prie Vidaujos, kurią jos tėvai buvo apsodinę berželiais. Prie buvusios mokyklos Janušauskų name, pasakoja: „Kiekvienas kaimas turėjo mokyklą. Nebėra nieko, vaikai išėjo iš mados.
„Neriukas ten bėga, Panerinis miškas. Rožintakiu vadinamas upeliukas nuo laukų bėgdavo, kodėl taip vadinasi, dabar niekas nežino“, - sako kavoliškė. Tiek daug vietovardžių atsimena pasakotoja - iš tų vietovardžių galima išskaityti šio krašto praeitį. Ir tiek daug istorijų, dar niekada negirdėtų. Visų šį kartą čia net nesudėjome.
Vilūnė Toliušienė sako, kad turi minčių jas visas surašyti.
Štai keletas gatvių, kelių ir privažiavimų, susijusių su Kavoliais ir aplinkinėmis vietovėmis:
- Kelio 5326 pabaiga
- Baltriškės-Balčiai-ež.
- Dusetų miesto Sporto g.
- Užtiltės kaimo Sartų g.
- Šniukštų kaimo Liepų g.
- Salako miestelio Naujoji g.
- Biržūnų kaimo Ežero g.
- Turmanto miestelio Miško g.
Kavolių kaimo gyventojų skaičius
| Metai | Gyventojų skaičius |
|---|---|
| 1905 | 334 |
| 1959 | 156 |
| 2015 | - |
Kavolinės Miškas ir Kapinės
Kaimo pietvakariuose daugiausia išlakiomis eglėmis ošia 860 ha ploto Kavolių miškas, vadinamas Kavoline, Kavolgire. Tai mėgstama žvėrių užuobėga, XVIII a. jame dar laikėsi meškos.
XIX a. Šiauriniame miško pakraštyje, prie Kavolius su Pagėgių-Šilutės plentu jungiančio kelio, yra Kavolių evangelikų liuteronų kapinės. Paaukštinus reljefą, jos įrengtos XIX a. pradžioje, naudojamos iki šiol. Po II pasaulinio karo čia laidoti ne tik kavoliškiai, bet ir evangelikai iš daug platesnių apylinkių - Usėnų, Žemaitkiemio, Karceviškių, Galzdonų, Pageldynių. Kapinėse išlikęs 1886 m. mirusio Kavolių mišką puoselėjusio girininko A. Liudžiuvaičio kapas, ilsisi kelios daugelio lietuvininkų šeimų kartos.
Kapines galima vadinti etnografinėmis, jose yra įvairių kraštui būdingų paminklų. Be kita ko, čia galima pamatyti kitur sunaikintų XX a. pirmosios pusės keraminių plokštelių su užrašais. Svarbu, kad vietos evangelikų liuteronų bendruomenė išlaikė kapinių metinių švenčių tradiciją: kiekvieną rugpjūtį čia, prie 2003 m. pastatyto aukšto kryžiaus, renkamasi į pamaldas, giedama, bendraujama.