Šiandien, pažvelgus atgal į praeitį, galima įvertinti, kaip gyvenimas formavo dabartį. Atsiminimai - tai ne tik praeities įvykių atspindys, bet ir pamokos, kurios lydi mus visą gyvenimą.
Gimiau ir užaugau kaime, kuris formavo mano būdą ir suteikė pirmuosius vaikystės įspūdžius. Net ir pragyvenus didžiąją gyvenimo dalį mieste, vis dar jaučiuosi esąs kaimietis. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, jo žmones ir papročius. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė gimtojo kaimo takeliais.
Mano gimtinė - Buivydžių kaimas. Gimiau 1944 m. birželio 8 d., priešpaskutiniais karo metais. Dėdė Vitaldas juokavo, kad frontui traukiantis į Vakarus, Buivydžių kaime per mėnesį valdžios keitėsi aštuonis kartus. Kaime žmonės buvo išsikasę slėptuves, kad pasislėptų nuo patrankų sviedinių ir apsisaugotų nuo susišaudymų.
Vieną dieną į mūsų slėptuvę atėjo trys vokiečiai ir įsakė visiems išeiti. Tėvas su motina išėjo, o mane paliko. Vokietis iškart įšoko į duobę, pagriebė mane ir, išnešęs į lauką, ėmė kilnoti džiaugsmingai šūkaudamas: „Knabe Knabe! Sohne Sohne!“, o man tik baltos putos vertėsi iš burnos. Vokietis gestais rodė ir aiškino, kad vaiko ilgiau slėptuvėje laikyti negalima, vaikas mirs be saulės.
Kitą dieną atėjo kiti vokiečiai, su kaukolėmis ant rankovių. Netoli mūsų namų pievoje buvo pririštas dėdės Povilo Kesiūno arklys. Vokiečiai pareikalavo atpančioti arklį, manydami, kad jis mūsų, tačiau tėtis neturėjo rakto. Galiausiai paaiškėjo, kad Kesiūnas, norėdamas apsaugoti savo arklį, jį prirakino ir pasislėpė eglėje su šautuvu, ketindamas nušauti vokiečius. Laimei, jam sutrukdė artimieji, nes tai galėjo baigtis tragiškai visam kaimui.
Krikšto tėvas Vytautas Jakučionis pasakojo, kaip rusų kareiviai vogė kaimynų daiktus ir siūlė pirkti už samagoną. Mama pasakojo, kaip prisigėręs rusų kareivis bandė ją užpulti, bet ji pabėgo pas kaimyną Povilą Kesiūną, kuris padėjo sulaikyti kareivį ir atiduoti jį viršininkams.
1949 m. apie balandžio vidurį tėtis išvežė mane pas Jakučionį. Pragyvenau pas juos maždaug savaitę. Vieną vakarą dėdė Vitaldas nuvedė mus su Jakučionio brolio sūnumi Danuku į pirtį, kurioje rūkė dešras. Neva mums reikės prižiūrėt, kad pakura neužgestų, o ryte jie ateisią mūsų parsivesti.
Rezistencijos ir tremties muziejus
Galiausiai mus rado teta Edvarda. Vėliau sužinojau, kad mano tėvai išvežti į Sibirą. Žodį Sibiras išgirdus man dažnai šiurpuliai per kūną pereidavo. Kartą Jakučionis nusivedė mane į laukus ir parodė vėžes, kuriomis mano tėvai išvažiavo į Sibirą.
Paieškomas buvau ir aš, nes kai vežė tėvus Sibiran, paklausė, kur sūnus Romas. Tėvai pasakė, kad guli Rokiškyje ligoninėje.
Po tėvų tremties kurį laiką gyvenau pas Jakučionis. Jų namai buvo kaip prieglauda. Kartu gyveno kunigo Vinkšnelio motina, Petronėlė Stakėnaitė, slapstėsi nuo tremties ir Vinkšnelienės sūnūs Petras ir Anupras. Malkinėje buvo padaryta slėptuvė, kurioje slėpdavomės nuo skrebų.
Kadangi trėmimo metu manęs namuose nebuvo ir nemačiau, kaip tėvai buvo vežami iš namų, apie tėvų tremtį sužinojau tik iš artimųjų, o vėliau - ir iš pačios mamos. Pasirodo, tėvai apie trėmimą žinojo jau prieš porą savaičių. Tad tėvai jau iš anksto ruošėsi važiuoti į Sibirą, nors vis dar netikėjo, kad juos veš, kadangi „buožinius“ mokesčius buvo sumokėję.
Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju - likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju - teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju - išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę...
Peržengiau įvairius gyvenimo slenksčius: dar pačioj vaikystėje tapau tremtiniu, septynerius metus gyvenau be tėvų ir gimtųjų namų šilumos - mokykla, alinantys ir pusvelčiai darbai „gimtajam“ kolūkyje, mokslai svetimam mieste, darbas gamyklose, okupantų KGB akiratyje, lageris, sunkus ir alinantis statybininko darbas įvairiuose sovietiniuose ūkiuose, po Nepriklausomybės atkūrimo darbai valstybinėse įstaigose - Kultūros paveldo inspekcija, Valstybės Saugumo tarnyba, Dokumentų apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir į užtarnautą poilsį - pensininko dalia...
Nuo 1996 iki 2010 metų sudariau ir išleidau dešimt knygų apie pokario laisvės kovas. Tai va toks mano gyvenimo kelionės bagažas.
Viskas Dievulio valioje. Planų aibės, jų visų gal ir neteks įgyvendinti, paliksiu juos užbaigti kitiems, nes paprastai taip jau žmogaus gyvenime nutinka: ateina ta nelauktoji „X“ valanda ir tu lieki bejėgis, kad ir kaip dar norėtum prieiti prie atviro lango ir pažvelgti į rytuose tekančią saulutę, o tau užmerkia akis ir tyliai pasako: „Gana! Nuoširdžiausiai dėkingas - žmonai, dukroms ir visiems, kurie mane pažinojo ir manimi rūpinosi.
Šiandien, prisimindamas praeitį, galiu pasakyti, kad kiekvienas išgyvenimas, kiekvienas sutiktas žmogus paliko savo pėdsaką mano gyvenime. Ir nors kelias ne visada buvo lengvas, esu dėkingas už kiekvieną patirtį, kuri mane formavo ir padėjo tapti tuo, kas esu šiandien.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1944 | Gimimas Buivydžių kaime |
| 1949 | Tėvų tremtis į Sibirą |
| 1996-2010 | Dešimt knygų apie pokario laisvės kovas |