Šeimos Įvaikinimo Motyvaciniai Bruožai: Kiekybinis Tyrimas ir Atsakyti Klausimai Lietuvoje

Įvaikinimas yra artimiausia tėvystės forma, paliečianti ne tik įvaikinančios šeimos narius, bet ir visuomenę. Pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko šeimų, kurios jau turi biologinių ar įvaikintų vaikų, tačiau vis tiek nusprendžia įvaikinti dar kartą. Supratimas, kas motyvuoja šeimas įvaikinti ir kokie veiksniai reikšmingi pasirenkant tarp įvaikinimo ir globos, prisidės prie gilesnio įvaikinimo reiškinio suvokimo didinimo.

Šiame straipsnyje nagrinėjami šeimos įvaikinimo motyvaciniai bruožai Lietuvoje, remiantis kokybinio tyrimo rezultatais. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip šeimos įvaikinimo motyvaciją veikia vidinės nuostatos, komunikavimas su institucijomis bei aplinka.

Mokslinio Tyrimo Problema ir Aktualumas

Moksliniuose darbuose dažniau analizuojamas globos reiškinys, globėjai ir vaiko poreikiai. Užsienio analizėse įvaikinimo fenomenui skiriamas didesnis dėmesys, tai rodo moksliniuose leidiniuose publikuojami straipsniai bei moksliniai tyrimai įvairumu. Socialiniame pranešime (2008-2009) akcentuojamas negalėjimas susilaukti biologinio vaiko, kaip vienintelė įvaikinimo motyvacija, tačiau tai nėra vienintelis motyvas.

Darbe iškeliami probleminiai klausimai:

• Kokie yra šeimos įvaikinimo motyvai?
• Kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai lemia šeimos įvaikinimo motyvaciją?

Tyrimas gali pateikti trūkstamos informacijos apie įvaikinimo motyvus bei kitus su įvaikinimu susijusius aspektus. Tai svarbu gerinant paslaugas tokioms šeimoms.

Praktinis Tyrimo Aktualumas

Socialiniame pranešime (2008 - 2009) nurodoma, kad vienas iš tėvų rengimo programos tikslų yra populiarinti globą ir įvaikinimą. Lietuvoje ilgalaikė vaiko globa institucijoje vis dar išlieka labiausiai paplitusia vaiko priežiūros forma. Lietuvoje trūksta šeimų, pasiryžusių įvaikinti, todėl žinojimas, kas skatina ir motyvuoja šeimas įvaikinti, gali būti naudingas numatant priemones tėvų pritraukimui, siekiant pagerinti įvaikinimo situaciją bei vaikų padėtį Lietuvoje.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM 2009 m. veiklos ataskaitos išvadose teigiama, kad daugumos šeimų, dalyvavusių tėvų rengimo programoje, pagrindinis motyvas įvaikinti yra negalėjimas susilaukti biologinio vaiko. Nėra žinoma, kaip įvaikinimo motyvaciją veikia išoriniai ir vidiniai veiksniai, kokie motyvai turi reikšmės pasirenkant tarp vaikų globos ir įvaikinimo, taip prarandama galimybė potencialius tėvus sutelkti kaip svarbų išteklių vaikų gerovei.

Tyrimas gali prisidėti prie šios situacijos didėjimo bei teigiamos visuomenės nuomonės apie įvaikinimą formavimosi: stereotipinių nuostatų keitimosi, brandaus ir atsakingo požiūrio atsiradimo.

Tyrimo Metodai ir Dalyviai

Šiame darbe atliktas kokybinis fenomenologinis tyrimas. Tyrime dalyvavo 6 įmotės ir 2 globėjos, kurių pirminis sprendimas buvo įvaikinti.

Pagrindinės sąvokos:

• Įvaikinimas - socialinė ir teisinė priemonė, kuria siekiama apsaugoti tėvų globos netekusius vaikus.
• Šeima - sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra. Šeima taip pat gali būti nepilna ar išplėstinė.
• Bruožai - ryški veiklos, elgsenos ypatumų visuma.
• Motyvacija - elgesio, veiksmų, veiklos skatinimo procesas, kurį veikia įvairūs motyvai ar jų visuma; vidiniai veiksniai, nesąmoningi troškimai, nerealizuoti tikslai, lemiantys žmogaus elgesį, veiklą.
• Motyvai - veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs tikslai.
• Globėjas - asmuo, kuriam yra paskirta vaiko laikinoji ar nuolatinė globa.
• Vaikus globojanti šeima - tai sutuoktiniai (ar vienas gyvenantis vyresnis kaip 21 metų asmuo), įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrintys ar globojantys nesusijusius giminystės ryšiais likusius be tėvų globos vaikus.

Įvaikinimo Teisinis Reguliavimas ir Raidos Veiksniai

Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijoje (2003), vaiko gerovės politika įvardinama kaip valstybės socialinės politikos dalis, kuri, vadovaujantis tarptautiniais dokumentais, yra nusakyta šiais principais: vaiko teise į socialinę apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą. Vaiko teisių konvencija, kuri vaiką įvardino kaip teisių turėtoją, Lietuvoje ratifikuota 1995m. liepos 3 d. Šia konvencija įsipareigota imtis visų priemonių vaiko teisėms įgyvendinti.

Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse yra apibrėžtos galimos globos rūšys bei formos: laikinoji globa, nuolatinė globa, taip pat globa šeimoje, globa šeimynoje ir globa vaikų globos institucijoje. Vaiko laikinoji globa - tai laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje bei vaiko teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas - grąžinti vaiką į šeimą. Nuolatinė globa nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie dėl tam tikrų sąlygų negali grįžti į biologinę šeimą. Tokiu atveju vaiko priežiūra ir auklėjimas, teisės bei teisėti interesai atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai.

Įvaikinimas yra alternatyva tėvų globą praradusiam vaikui. Tai socialinė ir teisinė priemonė, kuria siekiama apsaugoti tėvų globos netekusius vaikus (Civilinis kodeksas, 2000). Įvaikinimas sukuria tarp įvaikintojo ir įvaikio tokius pat teisinius santykius, kokie yra tarp tėvų ir vaikų pagal kilmę. Įvaikinimas pirmiausia skiriasi pasekmėmis vaikui.

Įvaikinto vaiko ryšiai su biologine šeima yra nutraukiami, skirtingai nei globos atveju, kuomet globėjai privalo sudaryti sąlygas biologiniams globojamo vaiko tėvams matytis ir bendrauti su vaiku, jei tai neprieštarauja jo interesams. Lietuvoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau darbe Tarnyba) yra centrinė vaiko teisių apsaugos institucija, užtikrinanti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų bendradarbiavimą vaiko gerovės srityje, įgyvendinanti nacionalines ir tarptautines vaiko teisių apsaugos priemones, informuojanti visuomenę apie veiklą, globos ir įvaikinimo procedūras.

Įvaikinimo Raidos Veiksniai

Kiekvienas vaikas, augantis globos institucijoje, turi teisę augti šeimoje. Tačiau įvaikinimų skaičiaus didėjimas nėra ženklus. Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijoje (2003), nurodoma, jog įvaikinimą stabdo tėvų paieškos ir socialinių paslaugų būsimiems tėvams ir įvaikinusioms šeimoms stoka, teigiama, jog perdėtas slaptumas įvaikinimo įstatymuose pažeidžia vaiko teisę žinoti tiesą apie save bei stabdo aktyvų įvaikinimo populiarinimą šalyje. Taip pat yra gilios įvaikinimo tradicijos nebuvimas.

Osterienės (2006) teigimu, įvaikinimo raida priklauso nuo ekonominių, socialinių, politinių, religinių veiksnių bei visuomenės požiūrio į tėvų globos netekusius vaikus ir kitų vertybių. Sovietinė okupacija buvo trukdis susiformuoti gilioms įvaikinimo tradicijoms, kurios yra Skandinavijos bei V. Europos šalyse.

Guogis ir kt. (2004) teigia, jog Lietuva ir Švedija išgyveno visiškai skirtingus istorinius valstybės raidos etapus, kas lėmė jų skirtingą ekonominį lygį ir gerovės valstybės tipą. Autorių teigimu, Švedijoje kapitalizmas ir socialinės rinkos santykiai didesnę XX a. dalį vystėsi tolygiai, žmonių gerovė, gerėjo nuosekliai. Skandinaviškasis (Švediškasis) modelis dažnai įvardinamas kaip pavyzdinis ir tapo vaiko bei šeimos gerovės simboliu.

Tyrimo Rezultatai: Šeimų Motyvacija Įvaikinti

Tyrimo metu paaiškėjo, kad šeimose be biologinių vaikų įvaikinimas pirmiausia priimamas kaip poreikio turėti vaikų įsipildymas ir pilnos šeimos sampratos įgyvendinimas, o altruistiniai motyvai yra papildantys šiuos motyvus, skirtingai nei šeimose, kuriose auga vaikai. Motyvacija atsiranda sąveikos metu, kuomet atsiskleidžia vaiko pagalbos ir saugumo poreikis. Šeimų įvaikinimo motyvams būdingas kompleksiškumas, todėl atsiradusios motyvų dermės skatina įvaikinti. Dalis šeimų turėjo tvirtą įvaikinimo motyvaciją, nuosekliai ir racionaliai ėjo sprendimo įvaikinti linkme. Kitoms šeimoms griežto nusistatymo įvaikinimo ar globos atžvilgiu neatsiskleidė.

Pervargimo Pasireiškimas Slaugos Studijų Studentų Tarpe

Kitas tyrimas, kurio rezultatai pateikiami, nagrinėjo pervargimo pasireiškimą slaugos studijų studentų tarpe. Tyrimo metu nustatyta, kad didžioji dalis slaugos studijų studentų patyrė pervargimą studijų metu, t.y. silpnumą (62,3 proc.). Dauguma studentų dažnai patyrė irzlumą (66,5 proc.), kiek mažiau studentų dažnai patyrė nerimą pervargimo metu (66,5 proc.). Nustatyta, kad pervargimą studijose įtakoja nesilaikant mokymosi ir poilsio rėžimo (73,1 proc.). Taip pat nustatyta, kad žalingi įpročiai nemažina streso studijų metu.

Tyrimo rezultatai apibendrinti lentelėje:

tags: #kiekybinis #tyrimas #ar #gali #buti #neatsakyta