Klemenso Sodyba: Gėlės, Atsiliepimai ir Įspūdžiai

Lietuva turtinga gražių sodybų, puoselėjančių tradicijas ir meilę gamtai. Viena tokių vietų, įkvėpusi šį straipsnį, yra Klemenso sodyba. Tačiau, panagrinėkime ne tik šią, bet ir kitas įdomias vietas, susijusias su gėlėmis, etnokultūra ir Lietuvos istorija.

Klemenso Čerbulėno Jubiliejus ir Jo Palikimas

Liepos 24 dieną minėjome iškilaus Pabiržės krašto žmogaus, etnografo, muziejininko, dailėtyrininko, architektūros istoriko, pedagogo Klemenso Čerbulėno 110-ąjį gimimo jubiliejų. Kaipgi neminėti, kaip neprisiminti šitaip Lietuvai nusipelniusio žmogaus, tuo labiau kad vis dar yra jį gyvai prisimenančių, su juo bendravusių.

Klemensas Čerbulėnas gimė 1912 metais Pabiržės valsčiuje, mažame Spalviškių kaime, labai darbštaus ūkininko, vietinių vadinamo „amerikonu“ (buvo 5 metams išvykęs užsidirbti į Ameriką), šeimoje. Baigęs Gulbinų pradžios mokyklą, Klemensas Čerbulėnas mokslus tęsė Biržų gimnazijoje, tarpukario Lietuvoje žinomoje kaip viena iš humanitariškiausių gimnazijų.

Šiandien labiausiai apčiuopiama, matoma Klemenso Čerbulėno veikla yra Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Tai mūsų kraštietis sudarinėjo šio muziejaus generalinį planą, vadovavo pastatų atrinkimui ir perkėlimui, sektorių įkūrimui. Tokiu būdu „Daujėnų sodyboje“ atsidūrė Morkvėnų gyvenamasis namas iš jo gimtųjų Spalviškių, Juozo Šlikos staliaus tekinimo staklės iš Kirdonių, kalvio Jono Masono iš Kirdonių pagaminti įrankiai, rimoriaus iš Gulbinų Stepono Vengrio (senojo) padarytos vežėčios, lopšys, dievdirbio Klezio iš Užugulbinės senutėlis Šv.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka šių metų veiklos planuose buvo numačiusi paminėti kraštiečio etnografo Klemenso Čerbulėno jubiliejų, suorganizuojant edukacinę kelionę į Rumšiškių liaudies buities muziejų.

Visur, kur tik muziejuje ėjome, sakėme, kad esame Klemenso Čerbulėno kraštiečiai, ir tai turėjo atgarsį, nežinančių nebuvo, o tai taip glostė mūsų širdis. Kelionės „uoga“ - susitikimas su kita kraštiete - etnobotanike Gražina Bielinyte - Žumbakiene ir jos šauniuoju vyru Zenonu Žumbakiu (1989-1992 Liaudies buities muziejaus direktorius).

Gražina Žumbakienė: Etnobotanikos Puoselėtoja

Ponia Gražina šiemet vasario mėnesį buvo atvykusi į mūsų biblioteką ir dalinosi žiniomis su biržiečiais apie senovinius gėlių darželius, tradicinių lietuviškų gėlių auginimą. O dabar buvusioje savo darbovietėje pasakojo apie pažintį su Klemensu Čerbulėnu, savo darbą Liaudies buities muziejuje, gėles ir vaistinguosius augalus.

Gražina Žumbakienė, ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja, visą savo profesinį kelią paskyrė augalams - ji žino, ką lietuviai augino soduose, darželiuose, daržuose prie savo sodybų. Senovės lietuviai, sako G. Žumbakienė, privalėjo turėti gėlių darželį, net jei tuose namuose ir neaugo dukterys, net jei namas iki galo dar ir neįrengtas.

„Nebuvo sodybos be darželio. Anksčiau sodyba be gėlių darželio buvo neįsivaizduojama. Be jo atrodė, kad niekas tuose namuose negyvena, nėra žmogaus“, - savo knygoje „Senieji Lietuvos gėlių darželiai. Kvapnūs, puošnūs, gydantys“ rašo Gražina Žumbakienė.

Ji teigia, kad dabar pasaulyje ekologiškai išprususi visuomenė ima domėtis savo krašte protėvių augintais augalais. Mūsų protėviai seniai tą suprato, todėl augino ir labiausiai mylėjo tuos augalus, kurių lapai ar žiedai skaniai kvepėjo. Žiedo grožis net ir nesvarbu buvo. Geriausias pavyzdys - kvapioji razeta, kuri buvo plačiai auginama visoje Lietuvoje. Nors jos žiedai maži, neišvaizdūs, bet labai patiko skanus jų kvapas. Apie ją dainavo šokdami ratelius: „Nedailus razetos nei žiedas, nei lapas, betgi yra gardus josios kvapas“ (Panevėžio r.). Tuos augalus, kurie nekvepėjo, kartais pavadindavo „bedruskiais“.

XX a. pirmoje pusėje bijūnai ir rūtos buvo pagrindinės darželio gėlės. Rūta laikoma lietuvių nacionaline gėle. Ji naudota per įvairias apeigas, buvo reikalinga „ir prie gyvo, ir prie mirusio“. Svarbią vietą rūta užima įvairiuose krikštynų, laidotuvių ir ypač vestuvių papročiuose. Nė apie vieną kitą gėlę lietuviai nesudėjo tiek daug gražių dainų, kiek apie šį augalą. Ji auginta kiekviename darželyje. Jei nėra rūtų, tai jau ne darželis. Jos buvo svarbesnės už visas kitas gėles.

Etnobotanikė pataria auginti: vaistinė medetka, vaistinis šalavijas, vaistinė juozažolė, čiobrelis ir raudonėlis, mėtų nors vieną rūšį. Taip pat reikėtų prie namų turėti pelyną - juo gydė nuo įvairių pilvo ligų.

Gražina Žumbakienė prisimena istoriją, kai muziejuje vedė ekskursiją japonų žurnalistams, kurie domėjosi lietuvių auginamais augalais sodybose tiek anksčiau, tiek dabar. Ekskursijos pabaigoje žurnalistai paprašė apžiūrėti jos daržą namuose, nes jiems pasirodė, kad muziejuje viskas per daug tvarkinga. Atvažiavo, fotografavo. Net pati stebėjosi, kiek visko galėjo parodyti.

Kitų Sodybų Įspūdžiai

Prieš trylika metų į Kairius (Šiaulių rajonas) atsikėlęs Klemensas Gočelkis su žmona Birute penkiolikos arų sklype rado negyvenamą namą ir visiškai apleistą aplinką. Šiandien į Gočelkių kiemą krypsta dažno praeivio akys. Pirmiausiai į akis krenta akmenimis grįstas takelis, vedantis link namo. Takelio pakraščiai apsodinti gėlėmis, vakare jį apšviečia į žemę įsmeigti žibintai.

Rožių Gočelkių sodyboje daug. Vijoklinės, besiglaudžiančios prie namo, jau beveik nužydėjusios, paprastos dar džiugina raudonais, baltais ir geltonais žiedais ir nuostabiu kvapu. Rožynais rūpinasi Birutė Gočelkienė.

Gočelkių daržas netradicinės formos - jis apskritas. Centre auga braškės, lysvėmis-spinduliais susodinti svogūnai, burokai, morkos ir kitos daržovės. Kieme prie namo, kad šeimininkei iš virtuvės nereikėtų toli bėgti, akmenimis apjuostame darželyje susodinti prieskoniniai augalai: mėtos, čiobreliai, gelsvės, bazilikai, šalavijai. Prie kai kurių augalų įsmeigtos lazdelės su pavadinimais. Einant pro šalį padvelkia visa aromatų puokštė.

Žagariškių kaime (Joniškio rajonas) gyvenančių Pranciškos ir Klemenso Uogelų daug metų puoselėjama aplinka pateko tarp rajono gražiausių sodybų nugalėtojų. Garbaus amžiaus šeimininkai savo 16,5 aro sklype praleidžia didžiąją laiko dalį: reikia žolę pjauti, nuvytusį gėlės žiedą nuskinti, augalus persodinti, sėklų kitiems metams paruošti, ravėti.

16,5 aro sklypą rėmina medinė daili, ruda spalva dažyta tvora, vienoje pusėje prie jos eilėmis susodintos viendienės, jurginėliai, petunijos, prie verandos svyra gausiai žiedais apsipylusi vijoklinė rožė, glaudžiasi lelijos, medėjantys bijūnai.

Muziejai ir Istorinės Vietos

Be gražių sodybų, Lietuva turi daug muziejų ir istorinių vietų, kurias verta aplankyti. Štai keletas iš jų:

• Stepono Dariaus gimtinė: Klaipėdos rajono Judrėnų seniūnijos Dariaus kaime įrengtas muziejus, pasakojantis apie garsųjį „Lituanikos“ skrydį ir Lietuvos aviacijos istoriją.
• Stasio Girėno gimtinė-muziejus: Šilalės rajono Upynos seniūnijos Vytogalos kaime esantis muziejus, kuriame galima sužinoti apie Atlanto platybes įveikusio oreivio gyvenimą.
• Myslibužas (Soldinas): Miestas Lenkijoje, netoli kurio 1933 m. nukritus „Lituanikos“ lėktuvui, žuvo S. Darius ir S. Girėnas. Čia veikia muziejus, skirtas lakūnų atminimui.

Šios vietos primena mums apie Lietuvos istoriją, kultūrą ir žmones, kurie savo darbais ir talentais garsino mūsų šalį.

Žemdirbių Šventės

Lapkričio 7-osios vakare Plungės rajono ūkininkai rinkosi į Platelų kultūros centrą, į kasmetinę tradicinę Žemdirbių ir kaimo žmonių šventę. „Važiuoji per Plungę, Žemaitiją, ir širdis džiaugiasi. Nepaisant vienokių ar kitokių negandų, dėl jūsų darbštumo, jūsų darbo išmanymo turime gražiai atrodančius laukus, dėl jūsų pastangų turime puikius ūkius, nuostabias kaimo sodybas.

Buvo visko: šalnų, lietaus, degalų brangimo. Kiekvienas iš mūsų, nepaisant sunkumų, dirbome, sėjome, pjovėme, kūrėme savo ūkius ir savo gyvenimą. Ūkininko darbas nėra lengvas, jis reikalauja kantrybės, stiprybės ir širdies. Bet mes, žemdirbiai, tokie ir esame - išbandymai negąsdina mūsų.

Laimėtojai

Ga­liau­siai pe­rei­ta prie lau­kia­miau­sios šven­tės da­lies - gra­žiau­sios so­dy­bos ir gra­žiau­sios ūki­nin­ko so­dy­bos kon­kur­sų lai­mė­to­jų ap­do­va­no­ji­mo. Iš­kil­min­giau­sia ren­gi­nio aki­mir­ka - Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gos or­ga­ni­zuo­to kon­kur­so „Me­tų ūkis 2025“ lai­mė­to­jų pa­skel­bi­mas. Lai­mė­to­jai ra­jo­ne ren­ka­mi jau 32-ąjį kar­tą. Šie­met kon­kur­se da­ly­va­vo net 11 ūkių. Pir­miau­sia plo­ji­mais, pa­dė­kos raš­tais bu­vo pa­gerb­ti vi­si kon­kur­se da­ly­va­vę ūkių šei­mi­nin­kai. Pir­mą­ją vie­tą lai­mė­jo Li­na ir Al­gir­das Nor­kai, Emi­li­ja ir Man­tas Nor­kai, ūki­nin­kau­jan­tys Nau­so­džio se­niū­ni­jo­je. Ant­rą­ją vie­tą ko­mi­si­ja sky­rė Eri­kai ir And­riui Pet­raus­kams iš Ku­lių se­niū­ni­jos.

Senolių Gyvenimo Paslaptys

Laižuvoje (Mažeikių r.) jau tapo tradicija kasmet pagerbti, pasveikinti neįgaliuosius, vyresnio amžiaus žmones: rudenį jie sukviečiami į šventę pabendrauti prie kavos puodelio, sulaukusieji vadinamojo apvalaus gimtadienio grįžta su dovanėlėmis. Šiemet Laižuvoje - neeiliniai metai: laižuviškiai kaip niekada turėjo progą pasveikinti net keturis devyniasdešimtmečius - seniausius miestelio bendruomenės gyventojus.

Štai Klemensas Rudokas pasakoja, kad mėgstamas vyriškio užsiėmimas - bitininkystė. „Visą amžių auginu bites. Nuo pat jaunystės. Viso to išmokau pas ūkininką, kuris turėjo dvidešimt avilių.

Stefanija Vaičiulienė sako nuo mažens mylėjusi gėles: įvairiaspalviais jų žiedais išpuošta visa didžiulė sodyba. „Tiek daug gėlių prižiūrėti nėra lengva, bet aš be jų negaliu.

Išvados

Apibendrinant, Lietuva yra turtinga ne tik gamtos grožiu, bet ir žmonėmis, kurie puoselėja tradicijas, myli gamtą ir kuria gražias sodybas. Klemenso sodyba, Gražinos Žumbakienės darbai, muziejai ir žemdirbių šventės - visa tai yra mūsų kultūros dalis, kurią turime saugoti ir puoselėti. Keliaukime po Lietuvą, domėkimės jos istorija ir kultūra, ir būkime dėkingi už tai, ką turime.

tags: #klemenso #sodyba #geles