Aplinka - tai gamtos objektų, reiškinių ir sąlygų visuma, kurioje gyvena individas, populiacija ar rūšis. Gyvieji organizmai su aplinka susiję tiesioginiais ir netiesioginiais ryšiais. Aplinka skirstoma į abiotinę ir biotinę.
Tai neorganinių sąlygų (abiotinių veiksnių) visuma, kurioje egzistuoja visi gyvieji organizmai. Gyvybės formų gausai ir plitimui ji dažniausiai yra svarbiausia. Organizmai veikia aplinką ir dėl gyvybinių procesų ją keičia (palaiko CO2 ir O2 santykį atmosferoje, dalyvauja dirvodaros procesuose). Organizmų veiklos suformuota ar smarkiai paveikta abiotinės aplinkos dalis kartais vadinama biogenine aplinka. Ją sudaro gamtos veiksniai ir reiškiniai, atsiradę dėl kitų organizmų veiklos (daugeliui mikroorganizmų biotiniai veiksniai yra organizmo šeimininko vidinė terpė). Žmogaus veiklos smarkiai paveikta abiotinės ir biotinės aplinkos dalis vadinama antropogenine aplinka.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) aplinkos kokybei apibūdinti vartoja terminą „aplinkos sveikata“ (angl. environmental health). Tai fizinių, biologinių, socialinių ir psichosocialinių aplinkos veiksnių visuma, kuri lemia žmonių sveikatą ir gyvenimo kokybę. Kokią ligų naštą sukelia netinkamos būsto sąlygos, kokie rizikos veiksniai gali būti aptinkami būste, PSO pateikia leidinyje „Aplinkos ligų našta, susijusi su netinkamu būstu“ (Environmental burden of disease associated with inadequate housing).
Žmogaus sveikatai turi įtakos šie aplinkos veiksniai:
- Fizikiniai (triukšmas, elektromagnetiniai laukai);
- Cheminiai (pramoninė oro tarša ir žemės ūkio tarša cheminėmis medžiagomis);
- Biologiniai (žiedadulkės, mikroorganizmai);
- Socialiniai (nedarbas) ir kt.
Kai kurios visuomenės grupės, ypač vaikai, pagyvenę ar mažas pajamas turintys žmonės, yra stipriau nei kitos veikiamos kenksmingų gyvenamosios aplinkos veiksnių. Daugelis jų tiesiogiai susiję su būsto konstrukcijomis ir kokybe, kenksmingomis statybinėmis medžiagomis, netinkama įranga, patalpų dydžiu ir struktūra.
PSO parengė ekologinės ligų naštos (ELN) vertinimo metodiką, kuri padeda įvertinti, kaip sveikatos sutrikimai (ligos, sužalojimai ar kitokios sveikatos būklės) yra susiję su gyvenamąja aplinka.
Pagal PSO, gyvenamąją aplinką sudaro keturi pagrindiniai komponentai:
- Namo ar gyvenamosios patalpos fizinė struktūra;
- Psichologinė, dvasinė, ekonominė žmogaus gyvenamosios aplinkos atmosfera;
- Gyvenamosios aplinkos infrastruktūra (artimos namo aplinkos sąlygos);
- Bendruomenė (žmonės ir tarnybos, esančios netolimoje namo aplinkoje).
Kiekvienas iš šių komponentų gali turėti tiesioginį ar netiesioginį poveikį fizinei, socialinei ar psichinei sveikatai, o šių faktorių kombinacija (dviejų ar daugiau) gali šį poveikį sustiprinti.
Žmonių socialinė aplinka - tai jų gyvenimo ir darbo sąlygos, pajamų lygis, išsilavinimas ir bendruomenės, kurioms jie priklauso. Visa tai labai veikia sveikatą. Dideli socialinės aplinkos Europoje skirtumai yra viena iš nevienodos sveikatos būklės priežasčių.
Gyvenamosios Aplinkos Mikroklimatas
Gyvenamųjų patalpų (būsto) mikroklimatas - tai patalpų oro temperatūros, temperatūrų skirtumai, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio derinys. Lietuvos higienos norma HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ nustato, kad gyvenamųjų namų patalpose oro temperatūra šaltuoju metų laiku (kai trijų parų iš eilės lauko oro vidutinė paros temperatūra ne aukštesnė kaip 10 laipsnių C) turi būti ne mažesnė kaip 18-22 laipsnių šilumos, grindų temperatūra - ne mažesnė kaip 16 laipsnių, santykinė oro drėgmė - 35-60 procentų, oro judėjimo greitis - 0,05-0,15 m/s. Šiltuoju metų laikotarpiu oro temperatūra turėtų būti 18-28 laipsniai, santykinė oro drėgmė -35-65 procentai, oro judėjimo greitis - 0,15-0,25 m/s. Svarbu, kad per parą šie mikroklimato rodikliai žymiai nesvyruotų, nes tai nepalankiai veikia žmogaus sveikatą.
Šaltis
Žema patalpų temperatūra yra bendras būsto energijos neefektyvumo, parastos socialinės ir ekonominės padėties, didelių patalpų šildymo kainų bendras rezultatas. Ilgas buvimas šaltose patalpose gali lemti didesnę mirtingumo nuo kraujotakos sistemos ligų riziką.
Šaltuoju metų laiku Europoje kasmet yra užfiksuojama 38 200 mirčių, susijusių su žema oro temperatūra patalpose, kas sudaro 12,8 atvejo, tenkančio 100 000 gyventojų.
Siekiant užtikrinti optimalią gyvenamųjų patalpų temperatūrą, statant naujus būstus jie turi būti suprojektuoti ir sukonstruoti taip, kad atitiktų energijos vartojimo efektyvumo standartus, taip pat būtų tinkamai įrengtas šildymas ir ventiliacija. Egzistuojantiems būstams yra du galimi sprendimai - finansinės subsidijos namų ūkiui, kuris turi sunkumų apmokėdamas energijos išlaidas, reikalingas palaikyti tinkamą temperatūrą, ir energijos vartojimo efektyvumo kėlimas (papildoma izoliacija ir efektyvios šildymo ir ventiliacijos sąlygos). Pirmas yra trumpalaikis sprendimas, bet būtinas, kad apsaugotų sveikatą, tuo metu, kai antras galutinai išspręs problemą.
Drėgmė ir Pelėsis
Oro kokybė patalpose yra ypač svarbus veiksnys, darantis įtaką žmogaus sveikatai. PSO duomenimis, maždaug 20-30 proc. namų ūkių Europos regione turi problemų dėl patalpų drėgmės ir pelėsio. Patalpose, kuriose yra žema temperatūra, dažniausiai būna drėgna. Ant drėgnų paviršių atsiranda pelėsis, kurio žuvusios ląstelės išskiria nemalonų kvapą, o patalpų ore skraidančios sporos gali sukelti įvairias alergines ir kitas kvėpavimo takų ligas. Didžioji dalis susirgimų bronchine astma tarp vaikų yra susijusi su gyvenimu drėgnuose ir nuo pelėsio neapsaugotuose būstuose. Ekonomiškai sunkiai besiverčiantys žmonės dažnai turi mažiau galimybių pagerinti savo būsto sąlygas, kurios veikia ne tik jų fizinę bet ir psichinę sveikatą. Toks poveikis psichinei sveikatai yra netgi didesnis, tačiau rečiau ir sunkiau nustatomas.
Drėgmės ir pelėsio atsiradimo priežastys siejamos su būsto projektu, statyba, pastato naudojimu. Geras projektas ir derama statyba gali neleisti atsirasti šioms problemoms. Šiuolaikiškas remontas, vandentiekio ir kanalizacijos sistemų priežiūra, gedimų pašalinimas laiku padeda išlaikyti geresnės būklės būstą. Gyventojų informavimas, kaip ir kada atsiranda drėgmė ir kaip tinkamai vėdinti patalpas, gali sumažinti drėgmės padidėjimo galimybę ir taip padėti išvengti sveikatos sutrikimų.
Pelėsio naikinimas ir šalinimas
Nelaimingi Atsitikimai Namuose
Nelaimingi atsitikimai namuose varijuoja nuo smulkių įsipjovimų ar sumušimų, sulaužytų kaulų ar nudegimų ir nusiplikymų iki kritimų, skendimų ir net mirties. PSO duomenimis, Europos regione kasmet yra užfiksuojama 7500 mirčių nuo nelaimingų atsitikimų buityje. Didžiąją jų dalį sudaro apsinuodijimai anglies monoksidu (CO), liaudyje vadinamu smalkėmis (0,9 atvejų, tenkančių 100 000 gyventojų), dėl to, kad namuose nėra smalkių detektorių. Lietuvoje, Higienos instituto duomenimis, 2014 metais buvo užfiksuoti 72 mirties atvejai apsinuodijus nuodingomis dujomis, garais, anglies monoksidu (CO).
Efektyvios gyvenamųjų patalpų oro teršalų mažinimo priemonės gali būti maisto gamybai naudojamų krosnių keitimas į orkaites, pakankamas patalpų vėdinimas ir švaresnio kuro būstui apšildyti naudojimas.
Tinkamai suprojektavus gyvenamąjį būstą, tinkamai sumontavus dūmų detektorius, įrengus apsaugas languose, balkonuose, aptvėrus baseinus, laiptus apsaugojus turėklais, sumontavus smalkių detektorių, daugelio pavojų namuose galima būtų išvengti.
Gatvės Triukšmas
Triukšmas gali sukelti stresą, lydimą fizinių ir psichologinių negalavimų, kurie neigiamai veikia nervų, virškinimo, imuninę, širdies ir kraujagyslių sistemas.
Triukšmo lygiai įvairiose situacijose
PSO duomenimis, Europoje kasmet 4,8 mirčių nuo miokardo infarkto ir 30,1 mirčių nuo išeminės širdies ligos, tenkančių 100 000 gyventojų, yra priskiriama eismo triukšmo padariniams.
Galimos trys veiksmų kryptys, leidžiančios apsaugoti gyventojus nuo transporto sukeliamo triukšmo:
- Transporto priemonių sukeliamo triukšmo mažinimas;
- Būsto konstrukcijos ar jo elementų pakeitimas;
- Galimybės triukšmui patekti į gyvenamąsias patalpas mažinimas statant triukšmo užtvaras ir tinkamai planuojant miesto infrastruktūrą.
Didžiausi leidžiami triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje Lietuvoje turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ reikalavimus. Gyvenamosiose patalpose leidžiamas ekvivalentinis 35 dB(A) ir maksimalus 45 dB(A) garso lygiai nakties metu (22-6 val.); ekvivalentinis 40 dB(A) ir maksimalus 50 dB(A) garso lygiai vakaro metu (18-22 val.); ekvivalentinis 45 dB(A) ir maksimalus 55 dB(A) garso lygiai dienos metu (6-18 val.).
Gerą garso izoliaciją pastatuose turi garantuoti projektuotojai ir statybininkai. Naujai projektuojamų dvibučių, daugiabučių, sublokuotų gyvenamųjų pastatų vidaus aplinkos garso klasė turi būti ne žemesnė kaip C. Vienbučių pastatų garso klasė, projektuojama užsakovo pageidavimu, - ne žemesnė kaip E. Rekonstruotų ar kapitališkai suremontuotų pastatų, kai atliekami statybos darbai, susiję su atitvarų konstrukciniais pakeitimais, patalpų bei gretimai esančių patalpų vidaus aplinkos apsaugos nuo triukšmo kokybė turi atitikti ne žemesnes atitinkamų rodiklių vertes nei taikomas E garso klasei (jei pastato ar jo atskirų patalpų paskirtis nekeičiama).
Teršalai ir Jų Poveikis Sveikatai
Tam tikri aplinkos veiksniai, pvz., teršalai vandenyje, maiste ar ore, daro didelę įtaką sveikatai. Teršalai tai - aplinkai nebūdingi komponentai arba padidėjęs jų kiekis dėl žmogaus ūkinės veiklos ar gamtinių procesų. Teršalai gali būti kietos, skystos, dujinės medžiagos arba organizmai, medžiagų mišiniai, įvairių rūšių energija. Teršalais užteršiama atmosfera, vandenys, dirvožemis. Pagrindiniai teršalų šaltiniai dabartiniu metu yra energetika, transportas, pramonė, žemės ūkis bei žmonių buitinės atliekos.
Pagrindiniai oro taršos šaltiniai
Pagrindiniai teršalai:
- Anglies monoksidas - smalkės.
- Azoto oksidai.
- Sieros oksidai.
- Angliavandeniliai.
- Dulkės.
CO Įtaka Sveikatai
Patekęs į kraują (per plaučius) jungiasi su hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį -- karboksihemoglobiną. Tokiu atveju hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t. y. pernešti deguonį į audinius, ko pasėkoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga. Organizmo veiklos sutrikimai labiausia priklauso nuo karboksihemoglobino koncentracijos kraujyje. Gali būti pažeista centrinė nervų sistema, regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos.
Azoto Oksidų Įtaka Sveikatai
NO2 - raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos. Azoto oksidų įtaka sveikatai: Dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia plaučius.
Sieros Oksidų Poveikis Sveikatai
Priklauso nuo jų koncentracijos ore. Sieros oksidai dirgina sukelia refleksinį kosulį, kvėpavimo takų gleivinių paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojinga ir labai trumpalaikis poveikis. Sukelia gleivinių (kvėpavimo takų ir akių) paburkimus.
Dulkių Poveikis Sveikatai
Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties. Mažesnės nei 5mm (0,000005m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius apsinuodijimus.
Triukšmo Žala Sveikatai
Apie triukšmo žalą sveikatai žmonija žinojo jau gilioje senovėje. Istorijos šaltiniai mini, kad jau antikinės Romos gyventojai skundėsi miesto valdžiai, kad ši uždraustų ankstaus ryto metu ginti į ganyklas ožkas ir galvijus centrinėmis miesto gatvėmis, kadangi gyvulių bliovimas ir mekenimas labai trikdė miestelėnų ramų miegą.
Šiandieniniame gyvenime, mechanizavus pramonės ir žemės ūkio gamybą, didėjant transporto srautams miestuose ir gyvenvietėse, modernėjant buitinei technikai, sparčiai didėja ir triukšmas. Ypač tai jaučia pramonės įmonių darbuotojai, transporto priemonių vairuotojai ir jų keleiviai, pralaidžių triukšmui daugiabučių namų gyventojai, restoranų, kavinių, jaunimo pasilinksminimo vietų lankytojai. Daugumoje miestų ir gyvenviečių triukšmas pagrįstai yra laikomas viena svarbiausia ekologine problema.
Triukšmu vadiname netvarkingą, įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangų mišinį, neįprastą žmogaus klausai, sukeliantį nemalonius pojūčius. Natūralus gamtinis triukšmas - jūros ošimas, upelio čiurlenimas, medžių šlamėjimas, paukščių čiulbėjimas pasižymi visai kitokiomis akustinėmis charakteristikomis, jis nesukelia jokių neigiamų emocijų bei pasekmių sveikatai.
Triukšmo jutimas priklauso nuo garso stiprumo ir garso bangų virpesių dažnio: kuo didesnis garso stiprumas ir virpesių dažnis, tuo garsas juntamas stipriau, t.y. didesnis jo garsumas. Triukšmo garsumas priklauso ir nuo patalpų akustinių savybių, kurias nulemia jų tūris, forma, apstatymas baldais ar įrengimais, grindų, sienų, lubų danga. Visa tai turi įtakos garso bangų aidėjimui vadinamu reverberacija.
Triukšmo poveikį žmogaus organizmui galime suskirstyti į specifinį ir nespecifinį. Akustinę traumą sukelia labai didelio stiprumo (130 decibelų ir daugiau) trumpalaikis triukšmo poveikis, pvz., artimas šūvis, sprogimas, reaktyvinio lėktuvo garsas. Akustinės traumos metu žmogus staigiai apkursta, smarkiai skauda ausyse, svaigsta galva, dažnai praranda sąmonę.
Klausos nuovargis - tai laikinas klausos jautrumo sumažėjimas, kuris išsivysto ilgesnį laiką (kelias valandas ar dienas) veikiant intensyviam triukšmui. Gerai pailsėjus tyloje, paprastai, klausos nuovargis praeina ir klausa atsistato. Jeigu klausos perdirginimas ir nuovargis dažnai kartojasi, klausa palaipsniui silpnėja ir vystosi įvairaus laipsnio kurtumas.
Vystantis kurtumui pradžioje klausa susilpnėja tik aukštų dažnių (virš 4000 Hz) garsams, todėl pats žmogus to nejaučia. Jis neblogai dar girdi kalbą, radijo, televizijos skleidžiamus garsus, nes jie yra žemų ir vidutinių dažnių (vidutiniškai 200-4000 Hz) diapazone. Kad kurtumas jau prasidėjęs, gali nustatyti gydytojas, atlikęs specialų klausos audiometrinį tyrimą.
Jeigu ir toliau būnama triukšme, liga progresuoja, žmogus pradeda negirdėti ne tik aukštų, bet ir vidutinių bei žemų dažnių garsų, išsivysto klausos pažeidimas bei dalinis arba ir visiškas kurtumas.
Triukšmo žala sveikatai neapsiriboja tik klausos pažeidimais. Ilgai veikiant intensyviam triukšmui, vystosi centrinės ir vegetacinės nervų sistemos funkciniai sutrikimai. Net, palyginti, nestiprus 60-70 decibelų triukšmas sukelia galvos skausmus, svaigimą, cypimą ausyse, nemigą, pablogėja atmintis, dėmesys, orientacija. Jo įtakoje 10-25 % sumažėja fizinis ir protinis darbingumas, pablogėja žmogaus klauso ir regos sensomotorinių reakcijų greitis, vibracinis jautrumas, judesių koordinacija, didėja gamybinių traumų rizika.
Vaikų ir jaunuolių klausa yra jautresnė triukšmui, todėl ji greičiau ir lengviau pažeidžiama. Daugelio šalių ausų-nosies ir gerklės ligų specialistai nustatė, kad dėl dabartinės visuotinės “triukšmo epidemijos”, ypač dėl stipraus, impulsinio charakterio muzikinio triukšmo, taikliai vadinamo “spragilų muzika”, net 30-40 % jaunuolių, kurių amžius 14-20 m., klausa yra pažeista. Be to, stiprus impulsinis monotoniškai besikartojanti triukšmas kenkia ne tik klausai. Jis perdirgina centrinę nervų sistemą, keičia žmogaus charakterį ir jo elgesį, skatina individo grubumą bei agresyvumą.
Aišku, kad dalinis klausos netekimas sukelia ne tik daug psichologinių problemų, bet apsunkina ir socialinę individo adaptaciją, apriboja profesinį tinkamumą. Klausos pakenkimai gali būti absoliuti kliūtis jaunuoliui pasirenkant profesiją.
Taigi, triukšmas yra kenksmingas sveikatai aplinkos faktorius, sukeliantis specifinius ir nespecifinius patologinius pokyčius įvairiose organizmo sistemose.