Stereotipai: Kas Jie Yra ir Kaip Jie Veikia Mūsų Pasaulį

Tikrai bent kartą visiems yra tekę girdėti tokius pasakymus, kaip „Moteris yra bloga vairuotoja“, „Vyrai negali verkti“ arba tiesiog tai „nemoteriška“, o tai „nevyriška“. Stereotipai pradeda formuotis dar ankstyvojoje vaikystėje.

Vaikų aplinkoje yra daugybę žinučių, kurios skiriasi atsižvelgiant į lytį. Žinutės gaunamos iš įvairių pasakų, žaislų industrijos, televizijos ir filmų bei vaizduoja stereotipinius berniukų ir mergaičių interesus. Dažnai vaikų amžiuje žaislai yra kuriami pagal lytį, jeigu tai skirta mergaitėms tai dominuoja rožinė ar violetinė spalva, berniukams - raudona, juoda, mėlyna ir pan. Vaikai su stereotipais susiduria ir namuose. Nuo kūdikystės laikotarpio tėvai pripildo mergaičių ir berniukų kambarius lyčių stereotipiniais daiktais: berniukų kambariuose paprastai vyrauja įvairi sporto įranga, transporto priemonės bei mėlyna spalva, o mergaičių kambariuose paprastai būna lėlės, papuošalai bei rožinė spalva. Taip pat tėvai dažnai yra linkę pirkti žaislus atsižvelgiant į vaikų lytį ir dažnai neatsižvelgia į norus dėl kitokių lyčiai neįprastų žaislų įsigijimo.

Yra daugybę tyrimų, kuriuose aptariami vaikų lyčių stereotipai, tačiau mažiau žinoma apie veiksmingas strategijas, kaip reiktų kovoti su ankstyvaisiais stereotipiniais įsitikinimais. Nepaisant to, svarbu mažinti vaikų stereotipus, nes toks šališkumas gali suvaržyti vaikų domėjimąsi kitais dalykais ir tokiu būdu gauti daugiau įvairių patirčių. Pavyzdžiui, žaidimas su kaladėlėmis, kuris stereotipiškai yra siejamas su berniukais, suteikia galimybę plėsti vaiko erdvinį mąstymą bei įgūdžius, o žaidimas su lėlėmis, kuris siejamas su mergaitėmis, leidžia ugdyti socialinius ir emocinius įgūdžius.

Europos lyčių lygybės institutas (EIGE, 2022), teigia, jog lyčių stereotipai iš šiomis dienomis lieka gyliai įsišakniję mūsų įprastame gyvenime. Daugeliu atžvilgiu, lyčių stereotipai daro didelę įtaką visuomenei ir tokiu būdu kenkia tiek vyrų, tiek moterų gyvenimui, ribodami žmonių laisvę ir pasirinkimus.

Nors stereotipai padeda mums susiorientuoti pasaulyje, jais remiantis, pasaulio neįmanoma pažinti, ir neįmanoma įdomiai bei džiugiai jame gyventi. Taip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas dr. - Visų pirma, šie terminai susiję su kitoniškumu ir kito nepažinumu arba nenoru jo pažinti iki galo. Taip jau mes esame sutverti - nuo to, kas mums yra nepažįstama, kas kelia negatyvius jausmus, dažniausiai stengiamės psichologiškai atsiriboti, laikyti tai nuo savęs kaip įmanoma toliau. Stigmatizacijos, ksenofobijos, stereotipizacijos terminai iš esmės susiję pirmiausiai su nepažinumu. Kol nepažįstame, stengiamės mąstyti kuo paprastesnėmis, lengvesnėmis kategorijomis. Jei įsivaizduojame, kad viena ar kita tautybė, viena ar kita lytis turi tam tikrus bruožus, dažniausiai juos priskiriame visai žmonių grupei, negalvodami, kad kiekvienas esame skirtingi, turime privalumų ir trūkumų.

Reiktų paminėti, kad stereotipai būna nebūtinai neigiami, jie gali būti ir teigiami. Kaip pavyzdį galėtume pateikti išankstinę nuostatą, kad vokiečiai yra punktualūs, į susitikimus neva visada ateina laiku. Jei bendrautume su vokiškos kultūros atstovais ir tuo įsitikintume, sakytume - va, čia tikras vokietis, ateina laiku. Jei mūsų išankstiniai nusistatymai neigiami, tai kyla dar ir papildomos problemos, bet net jei turime teigiamus nusistatymus, jų gali iškilti. Jei manome, kad vokiškos kultūros atstovas ateis laiku, susitariame susitikti, o jis vėluoja, tuomet kyla natūrali reakcija, ištinka kultūrinis šokas - kaip taip gali būti, mes su tuo žmogumi gi buvome susitarę, o jis neatėjo laiku.

Sąvoka „stereotipizacija“ pakankamai seniai pasirodė mokslo apyvartoje ir mūsų bendrinėje kalboje. Jos autorius yra Walteris Lippmannas, šį terminą pasiūlęs 1922 m. Pats būdamas žurnalistas, turėdamas sociologo įžvalgų, stereotipizaciją jis apibūdino nevienareikšmiai. Bandydamas paaiškinti, kodėl mes turime tuos stereotipus, praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje jis padarė įžvalgą, kad pasaulis yra per daug sudėtingas, per daug greitas ir kiekvieno įvykio, kiekvieno atvejo nepajėgtume atskirai apmąstyti savo proto galiomis. Todėl, kad galėtume priimti informaciją, mes kategorizuojame arba, kaip W.

Be jokios abejonės, mes turime išankstines nuostatas apie visą mus supantį pasaulį, išskyrus, galbūt mūsų artimiausią erdvę - šeimą, draugus, apie kuriuos žinome visą mums reikalingą informaciją. Bet, pradedant kalbėti apie didesnes bendruomenes, pavyzdžiui, kaimynų bendruomenę, jau turime išankstinius nusistatymus. Lygiai taip pat ir keliaudami, judėdami po pasaulį, mes turime sukaupę tam tikrą informaciją, kad atsidūrę kitoje kultūroje, kitoje šalyje, būtume pasirengę. Bet gana dažnai atsitinka taip, kad mūsų žinojimas pasirodo esąs šiek tiek per daug apibendrintas. Keliaujant ir bendraujant su kitos kultūros žmonėmis, susiduriame su nesuderinamumu to, ko tikimės, ir to, ką atrandame tam tikroje vietoje. Netikėtumų nepatirtume, jei tai būtų užsakomasis skrydis į Turkiją, kuomet iš viešbučio neišeitume visą savaitę ar dešimt dienų... Bet jei esi atviras pasauliui, jei keliauji, bendrauji, susiduri su kitomis kultūromis, visuomet gali laukti staigmenų.

Stereotipo dvipusiškumas tuo ir pasižymi, kad, viena vertus, jis gali būti pagalba mums šiek tiek susiorientuoti, bet didžioji stereotipų žala yra ta, kad dažniausiai susikuriame išankstinius vaizdinius, kuriuos pakeisti yra sudėtinga, tam reikia daug pastangų ir laiko. Tas pats W. Lippmannas yra aprašęs trečiojo, ketvirtojo, penktojo dešimtmečio Jungtinių Amerikos Valstijų patirtį. Jei tuomet statistinis amerikietis pamatydavo gatvėje einantį juodaodį, darydavo išvadą, kad jis yra bedarbis, tinginys, valkatauja.

Kaip pavyzdį mūsų krašte galėtume pateikti seną istoriją, kuri susijusi su nesusipratimais, įtampomis ir dideliais praradimais. Šiuolaikinėje visuomenėje mes stipriai suklūstame arba pradedame įsivaizduoti kažką neigiamo, jei išgirstame žodį „islamas“ arba „musulmonai“. Iškart iškyla stereotipinis įsivaizdavimas, kad jie yra kerštingi, jie gali būti pavojingi, įnešti nesantaiką ir t.t.

Stigmatizaciją būtų galima apibūdinti kaip tam tikros grupės išskyrimą iš visuomenės kažkokiu pagrindu (tautiniu, religiniu, lytiniu) ir jos nustūmimą į visuomenės gyvenimo paraštes. Šiandienos realijomis ir kategorijomis kalbant, stigmatizaciją mūsų visuomenėje stipriai patiria romų tautybės žmonės. Pirmas žingsnis į stigmatizaciją vis tiek yra stereotipas. Jei romas, tai jis - būtinai bedarbis, susijęs su narkotikų prekyba, vagystėmis ir apgavystėmis. Šios žmonių grupės integracija į visuomenę yra pakankamai sudėtingas procesas, nes visuomenės reakcija yra stigmatizuota. Tos žmonių grupės, kurios yra stigmatizuotos, laikomos kažkur visuomenės paraštėse, su jomis bendrauti yra vengiama. Jie yra, bet neva geriausia juos ignoruoti, nekreipti į juos dėmesio. O taip manome todėl, kad mums jie atrodo kitokie, išskirtiniai.

Iš vienos pusės, žmonija egzistuoja jau ne vieną šimtmetį. Iš kitos pusės, remiantis socialine psichologija, mūsų psichika taip jau surėdyta, kad mes ir individualiai, ir kaip grupė, kolektyvas, apie save esame linkę galvoti pirmiausiai teigiamai. Save mes matome esant svarbius, save matome kaip pasaulio centrą. Čia galėtų pasitarnauti ir antikinės Graikijos pavyzdys, „barbaro“ terminas, kuris sukurtas apibūdinti tą, kuris gyvena ne kultūringame graikų pasaulyje, nekalba jų kalba, kalba kažkokia nesuprantama kalba. To, matyt, neišvengsime, tik klausimas, kiek galime ir kiek turime tokioje visuomenėje gyventi?

Atsakant į klausimą, kaip atsiranda stereotipai, galima teigti, kad turbūt kiekvienu atveju būtų atskiros istorijos. Mąstyti tam tikromis kategorijomis yra neišvengiama. Dar kartą sakau - iš dalies ta informacija yra teisinga. Turėdami omenyje mūsų kaimynines valstybes, gi nesakome „lenkas“, „latvis“, ar „baltarusas“. Sakome „lenkai“, „latviai“, „baltarusai“ ir uždedame tam tikrą etiketę. Iš vienos pusės, tai stereotipas, iš kitos pusės, atliepia realią situaciją. Stereotipai pasitarnauja bendresniam supratimui (tai yra jų stiprioji pusė), bet jie įneša ir sumaišties, nesusipratimo ir tai yra jų didysis minusas.

Egzistuoja kitos kultūros, kitos šalys, kiti individai, turime domėtis jų kultūra, bandyti suprasti jų mentalitetą, idealiu atveju, turime mokėti kalbą. Čia galėtume pateikti keletą mūsų tarpukario Lietuvos pavyzdžių, kuomet lietuviai, dominuojanti grupė, ir kitos tautinės mažumos, vietiniai lenkai, ar vietiniai žydai, puoselėjo panašius tikslus, turėjo panašius idealus ir buvo pakankamai patriotiškai nusiteikę savo valstybės atžvilgiu. Mano galva, viena iš problemų buvo ta, kad kalbėta apie tam tikras vertybes, apie tuos pačius dalykus, tik skirtingomis kalbomis: lietuviai kalbėjo lietuviškai, lenkai - lenkiškai, litvakai, Lietuvos žydai - jidiš kalba arba didesne dominuojančia - rusų kalba. Iš esmės bendravimo arba komunikacijos kanalas nebuvo iki galo atvertas. Manau, kad bent jau dalies nesusipratimų, priekaištų, stereotipų buvo galima išvengti, jei būtų buvęs rastas bendras komunikacijos kanalas.

Turbūt reiktų grįžti prie to, kad tai lemia tam tikra tradicija. Pažiūrėję į tautos folklorą, matytume, kad apie kaimynines tautas būta pastabų - kandesnių ar ne tokių kandžių. Visgi bendravimo tradicija formuoja įvairiapusį supratimą. Iš savo patirties, iš savo aplinkos mes įgauname tam tikrų nusistatymų, tam tikrų stereotipų, o paskui kiekvienas žmogus, matyt, skirtingai susikrauna savo žinių bagažą. O šiaip stereotipai yra pakankamai galingas ginklas, nes jie yra grįsti emocija, ne racionalumu. Jais naudotis gali bet kas, kas turi tam tikrų tikslų.

Atrodo, kad mes stipriai pažengę į priekį, bet labai nesudėtinga manipuliuoti netgi gerai išsilavinusiomis visuomenėmis. Nežinojimas, nepažinumas, nesaugumo jausmas, kažkas keisto - tai mūsų psichologiją labai stipriai sužadina. Gal dabar dalykai, susiję su tautinėmis grupėmis, kažkaip aprimę, bet dar neseniai vykusios homoseksualų eitynės Vilniuje priklausė nuo žiniasklaidos pozicijos, nuo to, kas komentuodavo, kokia žinutė būdavo siunčiama. Tačiau kas nori atkreipti į save dėmesį ar sutelkti tam tikrą galią, gali tai padaryti. Tebūnie ji momentinė, galbūt dabar nėra tokių kampanijų kaip XX amžiaus viduryje... Be jokios abejonės, klasikinis pavyzdys - nacių Vokietija su savo antisemitine kampanija, kuomet tai iš tikrųjų buvo paversta vienu iš masinės psichozės sudedamųjų elementų.

Mes vis dar stipriai mąstome tautinėmis arba etninėmis kategorijomis. Mums įdomu pasidomėti tautybe. Gal religija ir nėra toks įdomus aspektas. Bet tautiškumas būtų viena iš tų sferų, apie kurias mes dažnai galvojame. Prieš šešerius-septynerius metus esu tyrinėjęs Lietuvos žydų istoriją per lietuviško antisemitizmo prizmę. Tuomet susipažinus su nauju žmogumi, kalbant ir apie profesinę sritį, pasklaustas, kuo užsiminėju, atsakydavau, kad tyrinėju šį aspektą. Tai beveik visuomet kitas klausimas būdavo - tai gal pats esi žydas, nes jei nesi žydas, tai kodėl tai tyrinėji. Su tokia pačia patirtimi susidūrė ir kolegos, nagrinėję homofobijos, tolerancijos homoseksualiems žmonėms klausimus.

Dabar populiarus lytinės orientacijos klausimas, ši tema gana stipriai eskaluojama ir gana stipriai stereotipizuota. Taip pat stereopizuotas tautiškumas, orientavimasis į tautiškumą. Taigi manau, kad galima išskirti dvi sritis. Viena - mūsų praeitis, mūsų etninis tapatumas. Mums yra svarbu ir mes vis dar stereotipiškai įsivaizduojame, kas yra tikras, doras lietuvis. Apie kitas tautybes - taip pat. Ir kita šiandienos realija - homoseksualių žmonių bendruomenė.

Stereotipų žala

Reiktų grįžti prie stereotipo dvipusiškumo. Yra teigiami ir neigiami stereotipai. Jei aš stereotipiškai įsivaizduoju, koks yra vienos ar kitos rasės, vienos ar kitos religijos asmuo, susiduriu su tokiu žmogumi keliaudamas arba jis apsigyvena kaimynystėje ir aš negaliu sulaužyti savo stereotipo, jei manau, kad tai yra galbūt ne pats didžiausias pasaulyje, bet vis tiek kažkoks blogio įsikūnijimas, tai aš tiesiog psichologiškai pats save žaloju, gyvendamas įtampoje, nepasitikėdamas, nuolat ką nors įtarinėdamas...

Teigiami stereotipai, kaip jau minėjau, padeda mums susiorientuoti pasaulyje, padeda šiek tiek jį atpažinti, tai yra bazinė informacija. Bet, žinoma, pasaulis yra sudėtingas, kompleksiškas. Remiantis stereotipais pasaulio neįmanoma pažinti ir neįmanoma įdomiai ir džiugiai jame gyventi. O jei tikime neigiamais stereotipais, tai turime ne visą arba neteisingą informaciją ir patys sau užkrauname psichologinę naštą, įsivaizduodami, kad kažkur slypi kažkas blogo. Tačiau pasidomėjus, pabendravus gali atsiskleisti visai kitoks požiūris, negu kad buvo išankstinė nuostata.

Viena iš pagrindinių stereotipų ir jų vartojimo problemų yra ta, kad mes per daug apibendriname, prarandame pasaulio įvairovę ir sukuriame papildomas įtampos situacijas. Jei prisimintume vokiško punktualumo pavyzdį, tai kiekvieną kartą mes tikėsimės, kad atsitiks taip, kaip turėtų atsitikti pagal mūsų išankstinę nuostatą, bet ne visuomet taip atsitiks. Tokiu atveju mes manysime, kad pasaulis ritasi į prapultį, nes viskas veikia ne taip, kaip turėtų. Bet turėtume įvertinti, kad galbūt mano atskaitos taškas nebėra tas, kuris buvo idealu XIX šimtmečio Otto von Bismarcko Prūsijoje. Visuomet reikia įvertinti stereotipų adekvatumą. Juos reikia tiesiog išardyti ir pažiūrėti, ar taip iš tikrųjų yra.

Stereotipai nebūtinai yra blogis, sako Vytauto didžiojo universiteto psichologas, docentas Visvaldas Legkauskas. - Nelygu kokia nuomonė ir įsitikinimai, kuriuos mes galime pakeisti. Galime keisti mažiau reikšmingus įsitikinimus, pvz., kuri košė skaniausia.

- Mes kažkodėl mėgstame apie stereotipus kalbėti kaip apie kažkokią baisią bėdą. Jeigu sutinki žmogų, kurį savo galvoje priskiri kažkokiai kategorijai, pavyzdžiui, moterys, vilniečiai, pardavėjai, gali galvoje aktyvuoti stereotipą, kaip su tokiais žmonėms reikėtų elgtis. Stereotipas daro du dalykus: sukuria mano galvoje prognozę, ko aš galiu iš to žmogaus tikėtis, ir atitinkamai nukreipia mano reakciją į žmogų.

- Stereotipus mes naudojame visi. Juos pradedame suvokti kaip bėdą tada, kuomet jaučiame, kad prie mūsų yra klijuojamas stereotipas, kuris į mus nukreipia neigiamą, nepageidaujamą kitų žmonių elgesį. O kai patys naudojame stereotipus, mes sakome: čia realybės atspindys.

- Stereotipus mes suformuojame iš savo patirties. Stereotipai leidžia mums priimti pakankamai gerą sprendimą dėl to, kad jų turinys iš esmės yra teisingas. Bet taip būna pasikartojančiose situacijose. Geras reagavimas į tokią situaciją - bandymas reflektuoti, pasižiūrėti į situaciją ar pašnekovą iš naujo, detaliau. Bėda prasideda tada, kai mes atsisakome reflektuoti, pritaikome stereotipą, kuris davė netinkamą rezultatą, bet užsispyrę bandome ginčytis su realybe.

- Stereotipas nukreipia žmogaus suvokimą. Jeigu aš pamatau keletą svarbių požymių, padedu žmogų į tam tikrą lentyną, priskiriu jam dar dešimt požymiu, kurie, mano manymu, priklauso tiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar žmogus juos turi.

Stereotipai visuomenėje

Plačiąja prasme visi stereotipai pereina į diskriminaciją. Kai aš pasakau, kad mes esame skirtingi, nesvarbu kokiu požiūriu, ar lyties, tautybės, išsilavinimo, iš karto galvoje kyla klausimas, kuri grupė geresnė. Akivaizdu, atsakymas visada vienodas. Tada išaiškėja akivaizdžios klausimo pasekmės. Jeigu mano grupė yra geresnė, iškilus klausimui apie bet kokių išteklių dalinimąsi, jų daugiau priklauso man, o ne jums - tai yra diskriminacijos apibrėžimas.

- Stereotipai lengviau formuojasi apie visuomenės grupes, kurių skirtumai yra vizualiai matomi, nes vizualinis skirtumas tampa labai tvirtu atramos tašku stereotipo formavimuisi. Taip pat svarbu pabrėžti, jog stereotipai nesusiformuoja iš oro.

- Beveik penkis dešimtmečius buvome sovietų okupacijoje.

- Palikimo yra, bet jie ne apie žmonių grupes, o apie tai, kaip žmogus save suvokia. Žiūrint į aplinkinius nėra labai daug išskirtinių stereotipų, bet galima pastebėti, kad žmogus, kuris gyveno okupacijos sąlygomis, labiau bijo žmonių, mažiau toleruoja skirtingumą. Kitas dalykas, okupacinio režimo propaganda labai daug dėmesio skiria elgesio standartizavimui. Bet koks nukrypstantis elgesys yra stigmatizuojamas, apie jį formuojamas intensyvus, neigiamas stereotipas.

Visų pirma jos leidžia greitai vieniems kitus surasti.

Stereotipų nesulaužysi, nes vis dar pagrįsti ir suteikiantys pagrindą efektyviai prognozei stereotipai turi egzistuoti. Reiškia, jie leidžia vadovams greitai priimti pakankamai gerus sprendimus. Jie atlieka savo funkciją.

Stereotipai apie mokslininkus

Pasak italų sociologo Antonio Tintori, egzistuoja daugybė stereotipų apie mokslininkus ir mokslininko darbą, bet dažniausiai šią profesiją pasirinkę žmonės suvokiami kaip protingi, gana užsidarę, socialiai neaktyvūs ir pasišventę vien tik savo darbui. A. Tintori, nagrinėdamas dažniausius stereotipus apie mokslininkus pastebi, jog kiekvienas iš mūsų turi gana šališką pasaulio suvokimą, nes realybę suvokiame per savo asmeninę perspektyvą. Iš vienos pusės, viską skirstant į tam tikras kategorijas, tampa lengviau suvokti mus supantį pasaulį, tačiau taip viską supaprastinant kyla grėsmė iškraipyti tikrovę.

Jei nesi įsigilinęs į mokslinio darbo specifiką, mokslininką greičiausiai įsivaizduoji vilkintį baltą chalatą ir visą darbo dieną leidžiantį laboratorijoje atliekant mokslinius eksperimentus. Pasak Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkės dr. „Mokslininko profesijai būtinas sugebėjimas reikšti mintis raštu ir žodžiu (šiais laikais reikėtų dar ir mokėti perteikti sudėtingą informaciją įdomiai ir suprantamai), mokslinių straipsnių skaitymas ir rašymas, mokslinės konferencijos, partnerių paieška, darbas prie projektų, dėstymas universitete bei dalyvavimas akademinėje ir visuomeninėje veikloje“, - vardija M. Žvelgiant į M. „Manau, mokslininkas sugeba tinkamai reaguoti į aplinką ir būti visaverčiu visuomenės nariu. KTU biomedicininę inžineriją studijuojanti Birutė Paliakaitė antrina, kad šis stereotipas nėra pagrįstas, o tokių žmonių pasitaiko tarp įvairių profesijų atstovų. „Dauguma mokslininkų yra tiesiog paprasti žmonės, gyvenantys visavertį gyvenimą ir randantys laiko tiek šeimai, tiek draugams ar laisvalaikiui“, - sako B.

Pasak S. Tamulevičiaus, tai turbūt vienas labiausiai pasenusių stereotipų. „Manau tai visiškai nevykęs stereotipas. Iš 13 mano doktorantų, pusę apgynusių disertacijas - merginos“, - sako S. Tiesa, skaičiai rodo, kad moterų mokslininkių skaičius Europoje vis dar nėra didelis. Europos Komisijos duomenimis, tik 33 proc. Europos mokslininkų, 20 proc. profesorių ir 15,5 proc. B. Paliakaitę, šiemet gavusią Lietuvos mokslų akademijos premiją, mokslininko profesija žavi laisve ir galimybėmis savo veikla sukurti kažką naudingo. S. Tamulevičiaus teigimu, su jaunaisiais mokslininkais dirbti smagu, nes jie atviri naujovėms, greitai įsisavina informacines technologijas, programinės įrangos subtilybes. Jis pripažįsta, kad doktorantūrą besirenkančių jaunų žmonių skaičius šiandien Lietuvoje nėra džiuginantis, tačiau KTU profesorius jaunimo galimybėmis sėkmingai mokslinei karjerai neabejoja. Didžiausia trikdis - finansai. „Jaunesni žmonės žiūri pragmatiškiau ir mato tą dalį, kuri yra reali - atlyginimai nėra dideli, tad daug kas nesieja savo ateities su mokslininko karjera dėl šios priežasties“, - sako S.

Ko gero sunku būtų sukurti žmonijos gyvenimą lengvinančius atradimus dirbant įprastu grafiku nuo 8 val. ryto iki 5 val. vakaro ir nė minutėlės ilgiau. „Tikram mokslininkui jo darbas yra hobis, tad kartais nelieka laiko paskaityti knygą ar nueiti į renginį, bet tą darbą dirbi su dideliu malonumu. Tai tiesiog gyvenimas būdas, tai ir išskiria mokslininką iš kitų profesijų, iš kitų visuomenės sluoksnių. Kūryba ir nuolatinis domėjimasis labai įtraukia ir žmogus tam skiria didžiąją savo laiko dalį“, - teigia S. „Žmogus, pasirinkęs šia profesiją, turėtų pašvęsti tam savo gyvenimą“, - antrina M.

• Patyčias ir priekabiavimą lyties atžvilgiu.
• Varžo asmens galimybes augti įvairiose srityse.

tags: #kokie #gali #buti #stereotipai