Kiekviena tauta turi savo sukauptą literatūrinį kanoną. Ar nestebina tai, kad kiekviename kūrinyje yra savotiškai paliečiama meilės tema? Dažnas poetas, rašytojas savo jausmus “išlieja” rašydamas. Net ir kare meilė valdo žmonių protus bei sielas.
Tereikia tik pažvelgti į istorijos aušrą, kurioje buvo pradėtos vertinti dvasinės vertybės, kuomet į pasaulį žvelgiama realiau nei antikos kūrėjai, bet vis dar neatsisakoma fantazijos detalių. Čia iškyla riteriai, Širdies Damos kultas. Viduramžių literatūra labai turtinga ir įvairi meilės tema.
Pirmieji romanai aptinkami XII amžiaus viduryje anglų ir normandų kultūroje. Juose jaučiamas antikos, keltų folkloro ir Rytų pasaulio motyvai. Vienas populiariausių viduramžių siužetų yra pasakojimas apie Tristano ir Izoldos meilę. XII ir XIII amžiuje šių kūrinių variantų buvo parašyta įvairiomis kalbomis. Vieni šių kūrinių buvo parašyti eilėmis, kiti proza.
Pačiais reikšmingiausiais kūriniais laikomi Berulio ir Toma sukurti romanai. "Berulio kūrinys skirtas gana paprastai publikai, vyrauja tikroviškumas, santūrus skausmingos aistros vaizdavimas. Anglijos Toma, truvenas, gyveno Alienoros Akvitaitės dvare ir rašė išsilavinusiems, rafinuotiems skaitytojams. Jam labiau rūpėjo kūrinio meninė pusė: išlaikyti dramatiškumą, siekti patetiškumo, pateikti subtilesnę psichologinę analizę. Iš šių likusių fragmentų ir kitų kūrybinių paminklų prancūzas medievistas Žosefas Bedje 1900 metais prancūzų kalba atkūrė legendą apie Tristaną ir Izoldą. Jame išsamiai aprašė šių veikėjų tragediją ir likimą. Stengėsi perteikti viduramžių pasaulėjautą, kuri atrodė tiek naivi, tiek paprasta.
Pagrindinė romano tema - viską apimanti aistringa meilė, kuri nulemia gyvenimą ir mirtį. Taurios ir tragiškos meilės paveikslas vaizduojamas Žosefo Bedjė romane “Tristanas ir Izolda”. Ši viduramžiais paplitusi keltų legenda yra perpinta stiprių ir permainingų meilės jausmų. Tai riterinis romanas, kuriame išryškėja kitoks riterio idealas. Toks riteris turėjo mokėti ne tik gerai kautis, bet ir šokti, dainuoti, groti kokiu nors instrumentu, būti mandagus, išauklėtas, privalėjo itin gražiai elgtis su damomis.
Čia puikiai aprašytas Tristano paveikslas. Jis stiprus, narsus, nebijo pavojų, jis moka dainuoti ir groti, bet jis nėra idealus, tipiškas kurtuazinis riteris. Jam būdingas antikinis palikimas - tikėjimas gamtos jėgomis, antgamtiškos detalės, tai, kas pasakiška, nebūdinga krikščionybei. Iš antikos literatūros pasiskolinta ir meilės tema.
Romane aprašomos viduramžių žmogaus vertybės, jo padėtis hierarchinėje visuomenėje, žmonių tarpusavio santykiai, prekyba, plaukiojant jūroje, statomos tvirtos bei kartu didingos pilys, susidūrimai ir kovos dėl gyvenamosios vietos, vienų tautų naikinimas ir pergalingas kitų tautų iškilimas. Kitas šio romano svarbus elementas - fantastika. Šis elementas suteikia romanui pakilų toną, o nuotykiai - dinamiškumo. Svarbią vietą viduramžių literatūroje ir šiame romane užima monologai. Juose herojus išgyvena jausmus, bando surasti atsakymus į klausimus.
Romane “Tristanas ir Izolda” pastebimas lemties ir atsitiktinumo bruožas. Atsitiktinai Tristanas patenka į savo dėdės karaliaus Marko žemes, kregždė atsitiktinai atneša dėdei Markui Izoldos Auksaplaukės plauką, atsitiktinai išgeriamas ir meilės gėrimas laive. Šis gėrimas simbolizuoja meilės jėgą ir tragizmą. Dar didesnį tragizmą lemia ir pagrindinio herojaus vardas Tristanas - pranc. triste - liūdnas.
Tikrovė pavaizduota su prieštaringumo detalėmis. Tokiame prieštaringame pasaulyje ir herojai pasielgia neteisingai, grubiai, klastingai ir kartu žiauriai. Kenčia ne tik Tristanas ir Izolda, bet ir kiti veikėjai - karalius Markas, Izolda Baltarankė. Dažnai veikėjų poelgiai atrodo paradoksalūs, o pats pasakojimas panašus į fragmentą. Veikėjas vertinamas vienpusiškai: jis arba teigiamas, arba neigiamas.
Viduramžiais buvo išsaugotas antikinis palikimas. Jo pagrindu buvo sukurta krikščioniškoji kultūra, todėl šalia tikėjimo Dievu dažnai esti tikėjimas gamtos stichijomis ar net pagoniškais dievais. Antikos literatūrai būdingas kovos ne tik dėl valstybės ar tarp tautų, bet ir kovojama su gyvūnais. Tristanas, norėdamas gauti Izoldos ranką Karaliui Markui, išlaisvina Airiją nuo slibino. Niekas kitas negalėjo nukauti šio slibino tik Tristanas. Tai rodo, jog Tristanas buvo labai stiprus, drąsus, be galo narsus bei pasiaukojantis riteris. Jis pažadėjo savo dėdei, siuzerenui karaliui Markui, kad suras auksinio plauko savininkę ir jis galės ją imti sau į žmonas.
Antikinis motyvas - Tristanas kaunasi su Morholtu, kad išlaisvintų karalių nuo skolų; kaunasi su slibinu, dėl Marko busimos žmonos. Iš Antikos kultūros viduramžių autoriai ne tik perėmė poetikos taisykles, bet ir meilės temą. “Enėjo romanai” pasakoja tragišką Enėjo ir Didonės meilę, o “Trojos romane” įsižiebia meilė tarp Trojos karalaičio Troilio ir belaisvės graikaitės Brizeidės. Tragiška Tristano ir Izoldos meilės tema, o jos siužetas, galima teigti, atkeliavęs iš Antikos laikų. Meilės jausmas žemiškas, tačiau iš anksto yra nustatytos ribos ir taisyklės, mylimoji nepasiekiama, ji priklauso kitam.
Stebuklas ir nuotykis šiame romane atlieka simbolinį “išmėginimo” vaidmenį. Kūrinio pradžioje pasakotojas kreipiasi į skaitytoją - “gal norite, senjorai, išgirsti pasaką apie meilę ir mirtį?” kartu čia supriešina meilė ir mirtis. Tarsi sakoma, kad gyvenime nieko svarbiau nėra kaip meilė. Mirus vienam iš mylimųjų, kitas negali ištverti liūdesio, skausmo, todėl čia pat miršta ir antras.
Tristanas pavaizduotas kitokio riterio idealu. Jau jaunystėje “Gorvenalis išmokė jį visko, kas dera gebėti baronui. Išmokė vartoti ietį, kalaviją, skydą ir lanką, svaidyti akmeninius diskus, vienu šuoliu peršokti plačiausią griovį.” Ne tik būti fiziškai stipriu mokė Gorvenalis, bet kartu mokėt atskirti tiesą nuo melo, pagelbėti silpnesniems, ištesėti duotą žodį. Taigi, riteris turi būti ir fiziškai ir dvasiškai būt kilniu. Būtent viduramžiais iškeliamos žmogiškosios vertybės, kurios net ir dabar egzistuoja bei yra mūsų kultūros pagrindas. Visų pirma tai riteriškos vertybės.
Riteris turėjo pasižymėti ne tik kovos lauke, bet ir parodyti savyje glūdinčią riterio narsą bei vasalo ištikimybę. Kartu iš jo reikalaujama nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo, dorovinių siekių visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Taip pat privalėjo turėti ir šiltus jausmus, būti švelniu įsimylėjėliu, parodyti subtilius jausmus. Kaip visuomenės atstovas turėjo būti sąžiningas, apsiskaitęs, teisingas, sąžiningas, vengiantis melo ir klastos bei atsisakyti to, kas nepriklauso. Šias savybes bei vertybes galime pamatyti ir riterių, ir karalių elgesyje. Romano pradžioje Tristanas yra puikus riteris, bet Širdies Damos jis neturi, todėl savo jausmų ir neatskleidžia. Jis narsus, padedantis, kai kada pasiaukojantis ir narsus riteris. Švelnius jausmus jis atskleidžia tik savo artimiesiems.
Tačiau Tristano vertybių sistema pasikeičia, kai, išgėręs meilės gėrimo, jis įsimyli Izoldą. Dėl meilės Izoldai Tristanas dažnai apibūdinamas kaip netipiškas riteris. Jam neberūpi žygdarbiai, neberūpi kovos ir siekiai. Jis trokšta visad būti su Izolda, globoti ją, rūpintis ja. Ir jo elgesys prieštarauja jo socialinėms taisyklėms. Jis tarnauja savo damai - Izoldai, paklūsta visiems jos norams, rodo savo meilę - net ir šuniukas, kuris jį taip pralinksmindavo, padovanoja jai, taip rodydamas savo atsidavimą.
Viduramžiais žmones gabendavo įvairias prekes į kitas šalis ir parsiveždavo iš kitų. Būtent dėl prabangos prekių poreikio buvo pradėti plėsti prekybos ryšiai ne tik sausuma, bet ir jūroje. Čia pirkliai iš vienos šalies veža prekes į kitą šalį, kai kada pardavinėjami ir jauni į vergovę paimti žmonės. Šis prekybos ir plaukiojimo motyvas atskleidžiamas jau romano pradžioje, kuomet norvegų pirkliai įviliojo Tristaną į savo laivą, kad galėtų ji parduoti vergovėn.
Viduramžių literatūroje akivaizdžiai susipina krikščioniškoji ir pagoniškoji kultūros. Gausėjo bažnyčių, atsirado bažnytinės raštijos, steigiami vienuolynai, dar labiau pradedama tikėti Dievu. Bet ne visos šalys norėjo pakeisti pagonybę į krikščionybę. Jiems įtikimesni atrodė pagonių dievai ir gamtos stichijos. Norvegų laivą, kuriame kartu palukė pagrobtas Tristanas, užpuola tamsa, kuri aštuonias dienas, aštuonias naktis laivą plukdo nežinoma linkme. ir tik tuomet, kai Tristaną jie paleidžia plaukti valtele, “bematant nuščiūva vėjai ir vilnys”.
Krikščioniškojo Dievo motyvas pastebimas dialoguose - “teatlygina Dievas tėvui, kuris taip tauriai tave išauklėjo”; “ - Tentageli, - sušuko Tristanas, - telaimina tave Dievas ir telaimina tavo valdovus!”; “- Telaimina dievas tavo mokytoją ir telaimina tave! Romane dažnai paminima, jog Tristanas pavojingose ir gero nežadančiose padėtyse dažniausiai pasikliauja Dievu: “Bet jis kliovėsi dievu ir žinojo, kad niekas neišdrįs dvikovoje pakelti prieš jį ginklo.
Viduramžių pasaulėjautoje bei filosofijoje Dievas yra visko pradžia ir viso, kas gyva, priežastis. Tik jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš kurio turi visi mokytis ir juo pasikliauti. Pasaulis laikomas Dievo sukurtu kūriniu. Todėl šios epochos žmogus nori suprasti pasaulį, o jo gyvenimiškuose reiškiniuose jis ieško prasmės, ieško atsakymų į klausimus. Kaip ir viduramžių žmonių gyvenime, taip ir romane, veikėjai ieško atsakymų į gyvenimiškus klausimus - “Tristanas tarė: - kaip gi aš gyvensiu? - taip, Tristanai, brangusis, tavo gyvenimas rište surištas su manuoju. Viskas, kas šioje žemėje turi savo tikslą, taip pat turi savo vietą ir paskirtį bei tikslą, nes viską Kūrėjas stebi iš šalies ir vertina.
Romano veikėjai sunkiose kovose, neišsprendžiamose padėtyse tarsi kreipiasi į Dievą. “Dievas yra tikras teisdarys, jis išsklaidytų suvisai senus įtarimus.” - taip kalba Tristano šmeižikai, norėdami įrodyti karaliui Markui, jog Izolda ir Tristanas slapta susitikinėja. Ir tik sumanumo pagalba Tristanas lieka neapkaltintas. Slapta susitikusius įsimylėjėlius pasislėpęs stebi Gondojinas. Tristanas pamatęs Gondojiną paleidžia strėlę, prieš tai ištardamas: “Tenukreipia Dievas šitą strėlę, kur reikia.” Ir ši strėlė perveria išdaviko akį, jam net nespėjus surikti.
Nors krikščionybė buvo pats svarbiausias veiksnys viduramžių epochoje, vis dėlto neatsisakoma ir antikinio tikėjimo burtininkais, mažais nykštukais ar netgi gamta. Viduramžių kultūrai būdingas bruožas - statomos tvirtos bei kartu didingos pilys, susidūrimai ir kovos dėl gyvenamosios vietos, vienų tautų naikinimas ir pergalingas kitų tautų iškilimas. Romane Tristanas ir Izolda pastebimas ir šis bruožas.
Ar dar egzistuoja šiais laikais riteriškumas? Viduramžių riteriai jau seniai išmirė, tačiau protėvių kraujas teka ir šiuolaikinių vyrų venose. Tik jiems reikia išmokti savo galantišką prigimtį teisingai panaudoti. Šiandien riteriškumas reiškia nebe tai, ką praeityje. Dabar šiuo žodžiu įvardijamos tik vyro pastangos užkariauti geidžiamą moterį. Deja, riteriškumas šiais laikais dažnai suvokiamas iškreiptai. Taip apibūdinamos vyrų bandymas šauniai pasirodyti, kad galėtų įsivilioti moteris į lovą.
Riterių kodeksas - tai senų laikų etikos ir elgesio taisyklės, kurių griežtai turėjo laikytis įšventinti į šį luomą vyrai. Rasta šimtai rankraščių, nagrinėjančių riterių kodeksą, nors nėra žinoma, kuris iš jų yra tikrasis. Riteris arba kavalierius (šis žodis kilo iš prancūzų kalbos žodžio cheval ir nuo lotyniško - caballus, reiškiančių žirgą) viduramžiais turėjo būti ištikimas, mandagus, globėjiškas, garbingas ir kilniaširdis. Jie kovojo dėl meilės ir garbės, už karalių ir karalienę. Buvo vertinama drąsa, nuolankumas, paklusnumas ir skaistumas. Pagal riterių kodeksą gyvenantys vyrai turėjo stiprų savikontrolės jausmą, gerbė valdžią ir moteris, globojo nekaltuosius, silpnesnius arba neginkluotus. Jie niekada nepuldavo neginkluoto priešo, iš užnugario arba to, kurio jėgos būdavo nelygios. Jie vykdydavo teisingumą, vengdavo melavimo, apgaudinėjimo ir kankinimų.
Kilnieji riteriai niekada nepaliks draugo ar kilmingo asmens bėdoje ir neišduos jų. Nors riterių kodeksas parašytas neatmenamais laikais, tačiau jo pasekėjų yra ir šiandien. Tačiau dabar svarbiausia dalis yra ne tarnauti šaliai, o kaip užkariauti moterį ir pelnyti jos palankumą. Ar išdrįstumėte būti tokiu riteriu šiandien? Iš esmės tai tiesiog būdas parodyti mylimai moteriai savo meilę ir pagarbą. Taigi riteriu galima pavadinti tą, kuriam pirmoje vietoje mylimos moters jausmai ir nuomonė. Tokie paprasti veiksmai, kaip rankos padavimas einant per gatvę, durų atidarymas ar tiesiog įsiklausymas į jos mažiausius norus yra kilnūs ir riteriški. Moterys visada nori, kad vyrai patvirtintų savo meilę ir rūpintųsi jomis.