Šiuolaikinė aukštojo mokslo sistema susiduria su iššūkiais užtikrinant mokslo ir studijų sistemos prieinamumą, kokybę ir efektyvumą. Šiems iššūkiams valdyti nuolat ieškoma įvairiausių sprendimų, vienas iš jų yra aukštųjų mokyklų jungimas(is). Jis suprantamas kaip dviejų ar daugiau aukštojo mokslo institucijų su(si)vienijimas bendrai veiklai, apimantis įvairias formas - nuo skėtinės organizacijos sukūrimo iki visiškos institucijų integracijos.
Universitetų jungimo(si) idėja aukštajame moksle „pasiskolinta“ iš verslo praktikų, tačiau reikia pažymėti, kad, skirtingai nei verslo organizacijų jungimo atveju, šio sprendimo dažniausiai nelemia ekonominiai argumentai. M. T. C. Sehoole (2005) teigimu, net ir esant prastai finansinei padėčiai bei numatant teigiamą jungimo(si) įtaką veiklos tęstinumui, universitetai retai šį variantą priima kaip tinkamą. Universitetų atveju remiamasi tokiais motyvais: aukštos kokybės studijos ir mokslas, aukštojo mokslo prieinamumo ir konkurencingumo didinimas, ekonominius motyvus matant tik kaip priemonę, padedančią pasiekti minėtų tikslų (Sehoole, 2005). Šis argumentas lemia, kad universitetų jungimas(is) pirmiausia laikytinas švietimo politikos procesu.
Žvelgiant į universitetų tinklo pertvarką iš politinės perspektyvos, dėmesio centre atsiduria suinteresuotų asmenų kuriami diskursai (Stephenson, 2011). Suinteresuoti asmenys konstruoja tam tikro politinio proceso ar problemos suvokimą, išsako savo subjektyvų požiūrį į galimus problemos sprendimo būdus ir taip, pasitelkdami politinius diskursus, formuoja politiką (Leifeld, 2017). Politinis diskursas čia apibrėžiamas kaip nuolat tarp suinteresuotų asmenų ar jų grupių vykstančios diskusijos, cirkuliuojančios viešojoje erdvėje (Schneider, Ollmann, 2013). Taigi, galima sakyti, kad didžiausia ir svarbiausia politinių diskursų erdvė yra medijų erdvė (Leifeld, 2017).
Lietuvos viešajame diskurse idėjos apie universitetų tinklo pertvarką pradėtos gvildenti vykstant 2009 metų aukštojo mokslo reformai, užsienio ekspertams pradėjus kalbėti apie poreikį telkti mokslo ir studijų potencialą. 2010 metais įvyko pirmasis universitetų susijungimas, o 2011 metais dienos šviesą išvydo konsolidacijos planas, kuriame, remiantis kitų šalių pavyzdžiu, numatyta vienaip ar kitaip pertvarkyti visus Lietuvos universitetus į dideles plačios aprėpties mokslo ir studijų įstaigas, siekiant didesnio konkurencingumo, lėšų panaudojimo efektyvumo ir geresnės kokybės. Taip pasaulyje kelis dešimtmečius gvildenamos ir įgyvendinamos aukštojo mokslo politikos idėjos atsirado Lietuvos aukštojo mokslo politikos diskurse.
2016 metų pradžioje viešąjį diskursą šiuo klausimu atgaivino Kauno technologijos universitetas (KTU), paskelbdamas apie jungimosi su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU) planus. Vėliau, pasikeitus politinei valdžiai, aktyviai pradėtos svarstyti Lietuvos universitetų tinklo optimizavimo galimybės, o tai lėmė dar gausesnius viešus svarstymus šiuo klausimu, kurie, vykstant aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkai, iš viešosios erdvės nėra pasitraukę ir šiandien.
Atsižvelgiant į šiuo metu vykstančią valstybinių universitetų tinklo pertvarką kyla klausimas, kaip universitetų jungimas konstruojamas Lietuvos žiniasklaidoje, su kuo jis siejamas. Atsižvelgiant į tai, tyrimo objektas - universitetų tinklo optimizavimas. Tyrimo tikslas - ištirti pagrindines semantines struktūras, susijusias su universitetų jungimo(si) diskursu Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje.
Šio tikslo siekiama:
- atskleidžiant universitetų jungimą kaip politinį reiškinį;
- pristatant, kaip universitetų jungimas konstruojamas viešajame diskurse;
- remiantis empiriniais duomenimis, atskleidžiant, su kuo universitetų jungimas siejamas Lietuvos žiniasklaidoje.
Straipsnis parengtas atlikus mokslinės literatūros šia tema analizę bei išanalizavus Lietuvos internetinės žiniasklaidos portaluose delfi.lt ir 15min.lt nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. paskelbtų pranešimų, kuriuose paminėtas universitetų jungimas(is), turinį pasitelkiant hierarchinę klasterių analizę.
Universitetų jungimas kaip politinis reiškinys
Analizuojant akademinę literatūrą pastebima, kad aukštųjų mokyklų jungimas iš politinės perspektyvos nagrinėjamas palyginti retai. Daugiausiai universitetų jungimas tyrimuose analizuojamas iš vadybinės perspektyvos (Badat, 2015), dėmesį sutelkiant į organizacinius, administracinius ir ekonominius klausimus (Ursin ir kt., 2010; Pruvot ir kt., 2015), bandoma šiuos procesus aiškinti organizacinių teorijų kontekste (Pinheiro ir kt., 2016). Tačiau nors ir rečiau tiriamas, politinis aspektas laikomas ne mažiau svarbiu bei pripažįstama, kad tokie aspektai, pavyzdžiui, suinteresuotų asmenų ir jų grupių įtaka, turi didelį poveikį tiek formuojant, tiek įgyvendinant universitetų jungimo(si) planus.
Iš švietimo politikos perspektyvos XXI a. pradžioje vykusias aukštųjų mokyklų pertvarkas analizuoja autoriai J. Ursin (2010), S. S. Stephenson (2011) ir kt. Teigiama, kad aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas yra politinis procesas, kuriam reikia itin kruopščiai pasirengti, bendro suinteresuotų šalių sutarimo dėl prioritetų ir siekiamų tikslų, aiškios strategijos ir vizijos, aiškių proceso stebėsenos mechanizmų ir orientacijos į sisteminius pokyčius (Cloete cit. pg. Badat, 2015).
Nors sutariama, kad organizacijų jungimą galima paaiškinti racionaliais ekonominiais argumentais, universitetų jungimo atvejų analizės rodo, kad šie dažnai priešinasi jungimui, net jei aiškiai suvokiama, kad jungimas gali būti naudingas (Jansen cit. pg. Sehoole, 2005). Taigi, racionalus ekonominis paaiškinimas ne visada tinkamas bandant suprasti universitetų jungimą. Tokiu atveju politiniai argumentai ir politinės teorijos atrodo daug tinkamesnės šio reiškinio analizei.
D. L. Zekan (cit. pg. Seehole, 2005) kritikavo universitetų jungimo tyrimų posūkį į vadybą ir teigė, kad jungimas yra tarp institucinių interesų ir viešosios politikos. Tai yra reiškinys, kuris glaudžiai tarpusavyje susieja dviejų skirtingų lygių - valstybės ir atskirų aukštųjų mokyklų - politiką. Žvelgiant į universitetų konsolidaciją iš politinės perspektyvos, dėmesio centre atsiduria politiniai diskursai ir juos formuojantys suinteresuoti asmenys ar jų grupės (Seehole, 2005). Suinteresuoti asmenys, išsakydami savo subjektyvų požiūrį į problemą ir jos sprendimo būdus, konstruoja šios problemos suvokimą ir tokiu būdu dalyvauja formuojant politiką (Stephenson, 2011).
Laikomasi prielaidos, kad universitetų jungimo(si) procese suinteresuoti asmenys nėra tik pasyvūs proceso stebėtojai. Tiek politikai, tiek universitetų lyderiai, žymūs akademinės bendruomenės nariai, verslo ar studentų atstovai turi lygiavertes galias politinių debatų lauke. Politinio diskurso kūrėjas čia laikomas sąmoningai strateguojančiu ir pasirenkančiu sau patogiausią poziciją (Girkontaitė, 2018). Universitetas visuomenėje turėtų atlikti nepriklauso kritiko ir laisvos minties skleidėjo vaidmenį, studijų metu suteikti reikiamų žinių sėkmingai įsiliejant į visuomenę ir darbo rinką.
Atsižvelgiant į tai, universitetų tinklo pertvarka paliečia ne tik atskirus aukštųjų mokyklų bendruomenės narius, pačius universitetus ar valstybės biudžetą, bet ir yra aktuali visuomenei ta apimtimi, kuria siekiama kokybiškų studijų ir didesnio mokslo potencialo. Dauguma šių aspektų yra aptariami ir analizuojami žiniasklaidoje, kuri iš dalies formuoja bendrąją visuomenės nuomonę (Riffe ir kt., 2013) apie universitetų tinklo optimizavimą, o viešoji medija yra erdvė skirtingų politinių diskursų sklaidai ir susidūrimams.
Politinis diskursas gali būti suprantamas nevienareikšmiškai. Pirmiausia jis gali būti suvokiamas kaip įvairiomis formomis pasireiškiančios praktinės politikos produktas (politikų kalbos, debatai, interviu, dokumentai ir kt.). Kita vertus, politiniu diskursu galima laikyti kiekvieną sakytinę ir rašytinę informaciją, susijusią su politine problema (Wilson, 2015). Abi sampratos nėra tinkamos, nes pirmoji ją labai susiaurina, o antroji nepagrįstai išplečia iki daugumos svarstomų temų, kasdienės kalbos. Taigi remiamasi V. Schneider ir J. K. Ollmann (2013) samprata, kur politinis diskursas apibrėžiamas kaip politikos procesas, leidžiantis kolektyviai suprasti politines problemas ir politinius konfliktus. Kolektyvinis supratimas formuojamas įvairias reikšmes ir konceptus skaidant ir perkonstruojant, naudojant įvairius argumentus, klausimus svarstant ir institucionalizuojant.
Didžiausia ir svarbiausia politinių diskursų erdvė yra medijų erdvė. Būtent čia politiniai veikėjai turi galimybę pristatyti savo požiūrį į konkrečias politines problemas ir argumentus, kodėl jų atstovaujamas diskursas geriausiai atspindi konkrečią problemą, o politika kuriama tik argumentais ir varginančiais debatais. Galima sutikti su V. Schneider ir J. K. Ollmann (2013), kad politikos kontroversijos ir debatai nėra tik „paviršinis“ politikos procesas, bet integrali struktūrų ir mainų, vykstančių priimant ir įgyvendinant politinius sprendimus, dalis.
Taigi, diskursą vertinant kaip politinį, jis turi būti viešas (Leifeld, 2017). Viešumas lemia, kad pozicijos pareiškimas yra matomas ir skirtas tam tikrai grupei, bet nebūtinai plačiajai visuomenei (Leifeld, 2017). Šiame tyrime siekiama išanalizuoti bendrąjį informacinį foną, susijusį su universitetų tinklo pertvarka, neišskiriant tam tikrų politikos veikėjų grupių atstovaujamų diskursų.
Dar vienas svarbus aptarti aspektas, kalbant apie diskursyviąsias praktikas universitetų jungimo tema, yra argumentai, naudojami siekiant patvirtinti ar paneigti universitetų jungimo reikalingumą. Tokioms organizacijoms kaip universitetai tampant laikinomis ir nuolat kintančiomis, o jungimams veikiant ne tik pačias organizacijas ir jose dirbančius žmones, bet ir plačiąją visuomenę, būtina aiškinti visuomenei, kas vyksta. Taigi, dažniausiai yra kuriami kolektyviniai paaiškinimai, kurie skleidžiami per viešąją mediją (Vaara ir Tienari, 2002).
Šie politiniai argumentai gali būti grupuojami į temas. Tiek mokslinėje literatūroje, tiek ir tarptautinių organizacijų tyrimuose nurodoma, kad, vykdant mokslo ir studijų institucijų tinklo optimizavimą, iš esmės siekiama trijų pagrindinių tikslų - pagerinti studijų kokybę, efektyvinti mokslo ir studijų institucijų veiklą bei padidinti tarptautinį konkurencingumą (Ursin ir kt., 2010; Pruvot ir kt., 2015). Vadinasi, galima skirti argumentų grupes pagal temas.
Kita vertus, analizuodami verslo įmonių jungimus, autoriai siūlo ir kitokius argumentų grupavimo variantus. Pavyzdžiui, E. Vaara ir J. Tienari (2002), analizuodami bankų jungimo procesus, išskyrė keturias šį procesą aiškinančių argumentų grupes - kultūrinius, racionaliuosius, visuomeninius ir individualius diskursus. Prieinama prie išvados, kad dažniausiai, jungiant įmones, viešojoje erdvėje dominuoja racionalieji argumentai (Vaara ir Tienari, 2002), tačiau nebūtinai tas pats galioja ir kai jungiami universitetai. Šis klausimas akademinėje literatūroje nagrinėtas mažai (Ursin ir kt., 2010; Stephenson, 2011), todėl, analizuojant Lietuvos internetinės žiniasklaidos pranešimus universitetų jungimo tema, bus siekiama nustatyti, kokie argumentai siejami su šia tema.
Šis tyrimas atliekamas remiantis socialinio konstruktyvizmo teorija, kurioje socialinės problemos traktuojamos kaip tam tikri konstruktai, apibrėžiami visuomenėje, t. y. tam tikri reiškiniai politinėmis problemomis virsta tik individams ir jų grupėms tai suvokiant kaip problemą (Schneider ir Ollmann, 2013). Taigi, laikomasi požiūrio, kad realybė yra suvokiama per įvairias kalbos reprezentacijas (Wilson, 2015).