Komercinės Paskirties NT Įmonės Strateginio Veiklos Plano Sudarymas

Kiekviena įmonė, siekdama sėkmės ir konkurencingumo rinkoje, privalo turėti aiškų strateginį veiklos planą. Šis planas apibrėžia įmonės tikslus, veiksmus ir priemones tiems tikslams pasiekti. Komercinės paskirties nekilnojamojo turto (NT) įmonėms strateginis planavimas yra ypač svarbus, nes NT rinka yra dinamiška ir nuolat kintanti.

Strateginis valdymas - tai nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo remdamasi organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių ir efektyviai išnaudoja savo turimą potencialą. Strategija turi tam tikrame konkretizacijos lygyje apibrėžtą tikslinę orientaciją.

Anot Drukelio, galima pasirinkti bet kokią strategiją, bet išanalizuoti esamą padėtį prieš tai ir imtis alternatyvos. Keičiantis situacijai, reikia keisti strategiją. H. Fordas yra pirmas, kuris pateikė strateginio valdymo (mąstymo) formulę. Jo idėja buvo perėjimas prie masinės gamybos, kas atpigino prekes. Ansovas į strategiją žiūri kaip į bendrą visumą, jungiančią visą organizacijos veiklą su jos rinkomis. Visa veikla turi būti nukreipta į tikslo siekimą.

Strategija - tai sprendimų visuma apibrėžianti organizacijos svarbiausius ateities tikslus ir veiksmus bei priemones tiems tikslams pasiekti. Strategija kuriama atsižvelgiant į organizacijos išorinės aplinkos situaciją, kuri lemia ir organizacijos galimybes ir grėsmes (tai tarptautinė padėtis, valstybės pozicija ir pan.). Reikia analizuoti išorinę aplinką. Strategija yra tuo efektyvesnė, kuo didesnį indėlį įneša į pridetinės vertės formavimą ir kūrimą organizacijoje. Kuo sukuriama didesnė pridetinė vertė, tuo strategija efektyvesnė.

Operaciniai sprendimai - tai sprendimai susiję su operatyvine, einamąja ir vidine organizaqcijos veikla. Strateg.sprendimai baigiasi veiklos krypties nustatymu.

Pagrindiniai Strateginio Valdymo Elementai

Pagrindinė strateginio valdymo funkcija (elementas) - planavimas. Per planavimą organizacija siejama su savo mikro ir makro aplinka, čia esančiomis galimybėmis ir grėsmėmis. Strateginis planavimas - tai problemos sprendimo procesas, siekiant pritaikyti organizaciją jos ateities aplinkai. Tai procesas, kuriam vykstant būtina numatyti įvykius ir spręsti kas įmanoma ir būtina padaryti, kad organizacija pasinaudotų galimybėmis ir gautų naudos bei apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sekmei ir gresia išnykimu.

Formalią strateginio planavimo esmę išreiškia nuolatinis galimybių ir grėsmių, išorinių ir vidinių pranašumų bei trūkumų nustatymas siekiant priimti kuo geresnius sprendimus galimybšms panaudoti ir išvengti grėsmės.

Planavimas apima išorinės veiklos analizę, tikslų formavimą ir pačios strategijos kūrimą. Kai turime planą, tai pereinam prie organizavimo, šita funkcija apimtų organizacinę struktūrą, žmonių parinkimą, tikslų ir vertybių sistemos sukurimą, valdymo politiką, filosofiją ir kultūrą, valdymo mechanizmus - mmetodus, nuostatas, taisykles, standartus, inovacijas, mechanizmą. Mes nustatome būdus kaip sieksime tikslų.

Vadovavimo funkcija. Pagr.problema - resursų paieška.Resursai gali būti finansiniai,nuosavi, partneriai, skolinti. Strateginė kontrolė - nukreipta į organizacijos išorę. Skirta diegiamąją strategiją koreguoti pagal pakitusias sąlygas, taip pat vertinti šios strategijos ir aplinkos realijų atitikimą.

Tradicinio valdymo operatyvinės kontrolės objektas yra įv.procedūrų ir veiksmų atlikimo veiksmingumas, savalaikiškumas bei esamos padėties analizė. Strateginės kontrolės objektas objektas yra veiksmo programos bei išorinė aplinka, tt.y.

Nustatytinė metodologija strateginį valdymą traktuoja kaip tiesioginį nuoseklų ir racionalų procesą prasidėdantį nuo tam tikro dabarties momento analizės pagrindu kuriant strategiją ir ją įgyvendinant. Nustatytinis strateginio vvaldymo procesas remiasi tam tikra strateginio planavimo sistema kaip formalizuota nuostatų ir metodų visuma, kuri leidžia nuosekliai ir racionaliai analizuoti organizacijos išorinę aplinką ir išteklius, apybrėžti strategijos tikslinę orientaciją, kurti strateginių sprendimų alternatyvas ir parinkti galutinius strateginius sprendimus, kurie vėliau įgyvendinami.

Nustatyt.metodologijai strateginė analizė, strategijos kūrimas ir strategijos įgyvendinimas nuosekliai eina vienas po kito. Grįžtamasis ryšys liečia tik pačios strategijos kūrimą. Galutiniame cikle strategijos įgyvendinimas pradedamas realizuoti tik galutinai sukurus strategiją. Strateginio proceso nepertraukiamumas užtikrinamas kai baigiant įgyvendinti parenktą strategiją rengiama nauja strategija.

Yra kelios pagrindinės strateginės teorijos:

1. Pelno didinimo pagrįstos strateginės teorijos. Remiasi prielaida, kad pagr.organizacijos konkurencingumą lemiantys veiksnys yra pelningumas, todėl vyraujantis strategijos tikslas - tai pelno didinimas.
2. Ištekliais pagrįstos strateginės teorijos. Remiasi prielaida, kad pagr.organiz.konkurencingumą lemiantis veiksnys yra išteklinis potencialas (tai yra organizacijos galimybės). Išteklinio potencialo plėtojimas sukuria bazę didinti pelningumą, t.y. jei turime išteklius, tai ssukuriam strategiją ir juos maksimaliai panaudojam.
3. Socialinės ir kultūrinės strategijos teorijos. Šios teorijos buvo išplėtotos visai neseniai įvertinant tai, kad kiekv.organizacijoj yra bendros socialinės kultūrinės sistemos elementų.

Dėl didelio išorinės aplinkos dinamiškumo dažnai sunku arba apskritai neįmanoma iš anksto tobulai apibrėžti strategijos tikslinę orientaciją ir pasirinkti geriausius optimalius strategijos sprendimus. Kartais tikslinga atsisakyti ilgalaikių strateginių pranašumų ir gauti didesnę naudą panaudojus trumpalaikes galimybes.

Pletotinė sstrategija - tai strategija, kurios galutinė tikslinė orientacija nėra iš anksto aiški ir kurios daliniai strateginiai sprendimai rengiami per visą vidutinės trukmės periodą. Strategija - tai idėja, kuri neturi aiškaus plano. Strategijos kūrimo ir įgyvendinimo stadijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir susipynusios. Sąlygiškai atskira tik strateginės analizės stadija.

Plėt.metodologija taip pat sukuria tam tikras teorijas:

1. Išlikimu pagrįstos strateginės teorijos. Remiasi prielaida, kad pagr.organizacijos tikslas yra jos pačios išlikimas greitai kintančioje ir dinamiškoje aplinkoje. Išlikimą užtikrina smarkiai nenutrūkstama kova su aplinka ir išlieka tos organizacijos, kurios geriausiai prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių. Pagrindinė kova vyksta su konkurentais. Kiekvienas konkurentas stengiasi užimti stipresnes pozicijas rinkoje. Nesugebančios greit keistis organizacijos pačios pasmerkia save išnykti konkurencinės kovos sąlygomis.
2. Neapybrėžtumu pagrįstos strateginės teorijos. Remiasi prielaida, kad organizacijos aplinka turi didelį neapybrėžtumo laipsnį, jog prognozuoti pokyčius neįmanoma. Ilgalaikė strategija yra prieštaravimų visuma ir vieninteliai galimi tikslai yra trumpalaikiai, turintys akivaizdų inovacinį pobūdį. Sekmę organizacija gali patirti tik tuo atveju, jeigu ji savo išlikimo galimybes susies su inovatoriškumu ir nuolat pati keisis.
3. Remiasi prielaida, kad kuriant ir įgyvendinant strategiją svarbų vaidmenį vaidina koalicijos ir grupės, kurių interesai sutampa su organizacijos interesais arba joms prieštarauja. Sekmingomis derybomis pasiekiamas kompromisas. Derybos laikomos ne jau sukurtos strategijos papildymu, o tiesiogine paties strategijos kūrimo proceso dalimi.
4. Remiasi prielaida, kad žmogaus įsipareigojimą strategijai galima ugdyti suliejant strategijos kūrimą ir įgyvendinimą į vientisą pažinimo procesą organizacijoje, kurio tiesioginiai dalyviai yra organizacijoje dirbantys žmonės. Pažinimas nereiškia, kad apsiribijama vien žmogaus atminties ugdymu ir jų žinių bagažo plėtojimu, sugebėjimu susidoroti su išorinėje aplinkoje vykstančiais strateginiais pokyčiais.

Plėtotinė metodologija yra lankstesnė palyginus su nustatytine bei leidžia kuriant ir įgyvendinant nuodugniau įvertinti su žmonėmis susijusius aspektus, tai užtikrina tikslesnį skirtingų interesų subalansavimą strat.sprendimų atžvilgiu. Tačiau, ji nėra pakankamai logiška, nuosekli ir tobula, todėl iškyla nemaža organizacinių sunkumų rengiant ir įgyvendinant šią strategiją.

Strateginio Veiklos Plano Žingsniai

Norint sudaryti efektyvų strateginį planą, reikia atlikti šiuos žingsnius:

1. Aplinkos analizė. Šis žingsnis apima aplinkos pokyčių dinamikos analizę politinių, teisinių, ekonominių ir socialinių veiksnių tyrinėjimą, svarbiausių sekmės veikisnių ir konkurencinių jėgų išryškinimą, rinkos sąlygą, konkurentų ir klientą analizę.
2. Išteklių analizė. Čia analizuojamos svarbiausios firmos išteklinio potencialo sudėtinės dalys: žmonių ištekliai, finansiniai ištekliai, operaciniai ištekliai. Išteklių sudėtis, struktūra ir vaidmuo tyriami, kad galima būtų apibūdinti išteklinio potencialo indėlį į pridėtinės vertės kūrimą firmoje ir firmos konkurencinių pranašumų plėtojimą.
3. Vizija, misija ir tikslai. Šiame žingsnyje apibrėžiama firmos perspektyvinė tikslinė orientacija. Vizija yra firmos tolesnės ateities paveikslas, atskleidžiantis, kodėl ir kaip firma konkuruos su kitomis firmomis.
4. Alternatyvų rengimas. Šis žingsnis - tai parengimas alternatyvų strateginiams sprendimams, kurie užtikrina misijos ir tikslų įgyvendinimą.
5. Sprendimų parinkimas.
6. Strateginių traektorijų analizė. Šis žingsnis - tai tolesnis racionaliai parinktos strategijos nagrinėjimas.
7. Valdymo struktūros analizė. Šis žingsnis - tai taip pat tolesnis racionaliai parinktos nustatytinės strategijos nagrinėjimas. Šiuo atveju nagrinėjama, kiek ir kaip racionaliai parinkta nustatytinė strategija atitinka firmos galimybes pakeisti savo struktūrą, kultūrą, valdymo bei veiklos stilių.
8. Strategijos įgyvendinimas. Šiame žingsnyje bendri firmos strateginiai tikslai pertvarkomi į konkrečių funkcinių sričių (rinkodara, gamyba, žmonių ištekliai, finansai, tyrimai ir projektavimas) specifinius tikslus, parengiami funkcinėms sritims konkrečių veiksmų planai, kuriuose nustatomos užduotys, jų vykdytojai, atlikimo terminai, paskirstomi ištekliai vykdytojams, vykdomos stebėsenos ir kontrolės procedūros.

Pletotinio strateginio valdymo proceso modelio detalizacija žymiai mažesnė, kadangi šiuo atveju neatskiriami glaudžiai susiję strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo etapai. Šiuo atveju nėra galutinės patvirtintos strategijos, o aatsiranda daug nuolat išbandomų pasiūlymų, kuriuos nagrinėja strateginio proceso subjektai. Plėtotiniame strateginiame procese dėl to, kad eksperimentuojama, diskutuojama ir pažįstama, nuolat atsiranda strateginių sprendimų, nesijungiančių į vieningą išbaigtą strategiją.

Strategijos kūrimas ir įgyvendinimas susijęs grįžtamuoju ryšiu su strateginės analizės stadija. Tai leidžia greitai atspindėti aplinkos ir išteklių pokyčius nuolat atsinaujinančioje firmos plėtotinėje strategijoje. Taigi plėtotinei metodologijai yra būdingi dažnesni strategijos atsinaujinimo ciklai, lyginant su nustatytine metodologija. Šita strategija pagrįsta mokymusi iš savo klaidų, tačiau rizikuoja jie mažiau nes nepanaudoja visų resursų. Strategija operatyvesnė, lengviau prisitaikyti prie kintančių sąlygų.

Strategijos uždavinys - įm prisitaikyti prie išorinės aplinkos, nes ten galimybės ir pavojai verslui. Išorinė aplinka - visuma už įm ribų veikiančių jėgų, darančių tiesioginę ir netiesioginę įtaką įm veiklai ir jos priimamiems sprendimams. ir kurioms ji tiesiogiai negali daryti įtakos. Mikroaplinka - visuma išorinių jėgų, kurioms, įm siekdama savo tikslų, gali daryti įtaką.

tags: #komercines #paskirties #nt #imones #strateginis #veiklos