Tiek pas mus, tiek pasaulyje vis ryškiau pasigirsta blaivus balsas, įspėjantis apie galimas ne visai geras pasekmes pasauliui vis labiau globalėjant ir tautoms sparčiau niveliuojantis. Tautinė savastis dažniausiai iškeliama kaip saugotina ir brangintina vertybė.
Tačiau neatrodo, kad šie pastarieji balsai mąstančiam pasauliui užduotų toną. Deja, realūs vyksmai dažnokai atrodo kaip vanduo, pilamas ant globalistų malūno. Tą matome ir Lietuvoje, ir tai tikrai nedžiugina.
„Europėjimas“, žmonių bėgimas iš Lietuvos, emigracijos procesai gal turi kai kurių ir pozityvių momentų, gal dalis toli nuo Tėvynės sukaupto kapitalo bus kada investuota sugrįžus namolio, bet praradimai jau dabar akivaizdūs ir dideli. Tauta nėra sutelkta savikūrai, neveikia gilūs vidiniai motyvai puoselėti tautą, valstybę. Nesimato valstybiškai angažuotų pastangų konsoliduoti tautą vardan Tėvynės, jos išlikimo.
Visose srityse, visais lygiais turėtų būti ieškoma galimybių ir sudaromos sąlygos tautiniam savitumui išlaikyti ir jį puoselėti. Tėvynės sąvoka, atrodo, praranda savo vertybinį matmenį, emocinio paveikumo užtaisą. Ją apleisti nebėra išvadystė nei tiems, kurie išvažiuoja, nei valstybę valdantiesiems (tevažiuoja, mažiau bedarbių bus).
Beveik akivaizdu, kad masiškai išsivažinėjus Lietuvos žmonėms, kai ateityje iš ES „ateis“ didelės investicijos (tai neišvengiama), nebus kam jų įsisavinti, darbams reikės įsileisti svetimtaučius. Neatrodo, kad Lietuvos valdantieji apie tai galvotų. Nėra strategijos į ateitį.
Manau, kad mūsų ekonominių išteklių, juos paskirsčius teisingiau, pakaktų tam, kad būtų sudarytos sąlygos, prielaidos net ir „krizę“ visiems išgyventi nors ir sunkokai, bet pakankamai oriai. Nors atsižadėti tėvų kalbos šiandien niekas atvirai nereikalauja, bet dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ dūšią velniui pardavusių turime nemažai. Baisiausia, kai turtas atsiduria Dievo vietoje. Tautiškumas daugeliui visai neberūpi. O nykstant tautiškumui, kaip sako Vydūnas, nyksta ir žmoniškumas. Paradoksas: laisvėjes gyvenant, nyksta abu.
Būtų blogai, jei tautiškosios vertybės neigtų universaliąsias, bendražmogiškąsias. Betgi jos, tos tautiškosios vertybės, orientuotos, kaip ir, sakykim, krikščioniškosios, į kiekvieno žmogaus esmę sudarančio dvasingumo ugdymą. Nors, beje, ir krikščioniškąsias vertybes sunku įsivaizduoti kaip destiliuotas, apvalytas nuo tautiškos pasaulėjautos substrato.
Kad tautiškumas yra labai svarbus žmogaus dvasingumo struktūros elementas, kažin ar reikia įrodinėti teoriškai, išprotauti ar kur nors perskaityti. Tą priespaudos metais paparodė gyvenimo realybė. Ji liudijo, kad laikymasis to, iš ko yra išaugusi protėvių pasaulėjauta, padeda išlaikyti svarbiausiąją vertybę - žmoniškumą.
Pasaulis yra tam, kad žmogui sukeldamas būtinybę įveikti jo trauką, kartu sudarytų galimybes tobulėjant, įveikiant egocentrizmą dvasiškai laisvėti. Tautiškumas - viena iš aukštųjų žmoniškumo vertybių, kurias norint priimti reikia būti pasiekus tikros dvasinės brandos, įveikus hedonistinį vėjavaikiškumą.
Žmogus tiesiog turi jausti, kad jo egzistencijos pamatai - tautoje. Nesu priklausantis viskam ir niekam, bet gimęs būtent tautoje, savo dvasią maitinąs jos kultūros paveldo syvais, su motinos pienu įkvėpęs jos pasaulėjautą .Tokia jausena, deja, neugdoma, jai nebeteikiama reikšmės, nesudaromos galimybė reikštis, tarpti.
Tarybiniais laikais turėjome tvirtus vidinės rezistencijos pamatus, atsiremiančius į tautinę savimonę, tradicijas, į tautos vertybių sanklodą, istorinę atmintį. Dabar, nors ir gausu vadovėlių bei literatūros etninės kultūros tema (tai, žinoma, puiku ir būtina), bet konkurencinėje erdvėje ji, deja, paskęsta, pasimeta, skurdžiai atrodo.
Knygynuose kalnai ryškiaspalvių liuksusinių knygų, kitokių leidinių, pasirinkimas didžiulis, galima čia rasti visko - puikiausių pasaulinės klasikos bei šiolaikinės literatūros ar filosofijos veikalų, įstabių monografijų, albumų , bet ir daugybę niekalo, šlamšto, šarlatanizmo propagandos. Tautos vertybės ne tik pasimeta tarp viso šito, bet ir imamas reikšti nepasitenkinimas ar netgi priešiškumas jų atžvilgiu.
Todėl nenuostabu, kad atsiranda net ir vadintinų iškilių kultūros veikėjų, viešai teigiančių: „Kam reikalingas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas! Kam! Aptvarus čia mes kuriam, rezervatus!“ Tokį mąstymą sėja pirmiausia vartotojiškos rinkos idėjų skleidėjai, orientuojantys žmones anaiptol ne į pamatines, tarp jų ir etnines, vertybes, bet į didesnio pelno paieškas.
Jie visu balsu rėkia, kad etninės kultūros puoselėtojai atsiriboja nuo pasaulio, nieko, be savęs, nenori matyti, aborigenai, siekiantys apsitverti sienomis ir apaugę pelėsiais trūnyti praėjusių šimtmečių bakužėse. O tai yra gryniausia demagogija, akiplėšiškas melas, kuriuo dar tvirtinama, kad etninės kultūros puoselėtojai esantys agresyvūs nacionalistai, viso, kas ne jų, nekentėjai.
Bet juk yra atvirkščiai: etninės kultūros puoselėtojai savo tautą mato visada tarp kitų tautų, regi jų savitumus ir džiaugiasi jų laimėjimais. Antra vertus, kitos tautos niekada nepasirūpins tavuoju savitumu, tavo tautos kultūros paveldo išlikimu. Šitai net ir neįmanoma. Tauta turi pati pasirūpinti savimi. Kitaip ji tikrai išnyks.
Ir iš ES negalime laukti, tikėtis išskirtinio dėmesio, pagalbos (investicijomis ar kitu būdu) būtent etninei kultūrai ugdyti. Taip galėtų atsitikti, bet tik jei patys atkreipsime dėmesį, įrodysime, kad tautiškumas - nepakartojama vertybė ir mums, ir pasauliui, kad mes turime ką nepakartojamo duoti pasauliui.
Sunku suprasti nusiteikimą tautas, jų kultūrą, papročius, visą savastį laikyti savaiminiu blogiu. Juk ir bendrijos (tarkim, Europos Sąjungos) tuo stipresnės, kuo kiekvienas segmentas tvirtesnis, o ne savitumo išsižadėjęs. Lietuvoje girdime įvairių ideologinių išvedžiojimų, bet tiesa labai akivaizdi ir paprasta: jei norime būti visaverčiai pasaulyje, privalome būti savimi. Be to, tik suvokus savojo turtingumo vertę įmanoma suvokti, vertinti ir kito. Ir argi toks suvokimas reiškia išskirtinį savosios tautos iškėlimą virš kitų tautų, norą joms primesti savo valią?
Mūsų visuomenėje turėtų atsirasti jėga, generuojanti bendruomenės, tautos, nacijos, valstybės visapusiškai sveikos gyvensenos pagrindus.
Azijos vertybės
Šiandien jo paveikslas tapo Vakarų popkultūros fetišu, o jis pats - maištaujančio jaunimo stabu. Kita vertus, šiuolaikiniame kapitalistinės globalizacijos užterštame pasaulyje baltųjų šiauriečių vadovaujamų politinių ir ekonominių struktūrų pastangoms dominuoti kliudo milžiniškos įtampos. Pamažu jos virsta globaline kova su kapitalistine Imperija. Tai liudija pastarajame dešimtmetyje įvykęs Lotynų Amerikos alternatyvos sprogimas.
Dabartinės vyriausybės pasiekimai socialinėje, ekonominėje ir politinėje srityse yra milžiniški; tačiau jie vis tiek turi būti analizuojami, kiekvieną išvadą paaiškinant taip, kad būtų perteikti tikslūs mūsų Kubos revoliucijos užmojai. Tie, kurie pamatė Fidelį Castro, ir tie, kurie šią revoliuciją manė esant ne daugiau nei seno sukirpimo politikų manipuliacija idiotais su barzdomis, kurie tik jomis ir išsiskiria, pradėjo įtarti, kad iš Kubos liaudies dvasios kilo išmintingas žmogus ir kad jų privilegijos gali išnykti.
Reakcijos balsas Gastonas Baquero buvo vienas iš pirmųjų; jis aiškiai nuspėjo, kas nutiks ir pasitraukė į ramesnius Ispanijos diktatūros vandenis. Buvo dar keletas tų, kurie tikėjo, kad „įstatymas yra įstatymas“, ir kad prieš tai buvusios vyriausybės irgi yra skelbusios panašių įstatymų, teoriškai sukurtų siekiant padėti liaudžiai, bet praktiškai nevykdomų. Bet INRA skynėsi kelią kaip traktorius ar tankas, nes tai yra ir traktorius, ir tankas, griaunantis didžiųjų dvarų sienas (taip ir buvo) ir kuriantis naujus socialinius žemės nuosavybės santykius.
Šią Kubos agrarinę reformą lėmė kelios svarbios Amerikos žemynų ypatybės. Taip, ji buvo antifeodalinė, nes sunaikino kubietišką latifundiją, anuliavo visus kontraktus, kuriais reikalauta mokėti už žemės rentą javais, ir likvidavo baudžiavą, egzistavusią daugiausia kavos ir tabako, svarbiausių mūsų produktų, gamyboje. Agrarinė reforma sudrebino ir kapitalizmą: sunaikino monopolijos priespaudą, ribojusią tiek pavienių, tiek kolektyvuose dirbančių asmenų galimybes; mūsų reforma leido valstiečiams garbingai dirbti savo žemę ir gaminti produktus, nebijant kreditoriaus ar šeimininko.
Priešingai trims kitoms didžiosioms agrarinėms reformoms Amerikoje (Meksikoje, Gvatemaloje ir Bolivijoje), svarbiausias unikalus Kubos reformos bruožas buvo sprendimas eiti tolyn, be nuolaidų ir išimčių. Tokiomis sąlygomis žemė parengiama auginti tiems produktams, kurių reikia šaliai - ryžiams, aliejiniams grūdams ir vilnai - ir šios žemės ūkio šakos intensyviai plėtojamos. Tačiau tauta dar nepatenkinta ir pasirengusi atgauti visa tai, kas buvo iš jos pavogta.
Dideli žemės turtai, tapę ėdrių monopolistų mūšio lauku, sėkmingai atgaunami, remiantis naftos įstatymu. Šis įstatymas, kaip ir agrarinė reforma ir visos revoliucinės priemonės, buvo priimtas atsižvelgiant į nepaneigiamus Kubos poreikius, atsižvelgiant į primygtinius reikalavimus žmonių, kurie nori būti laisvi, savo ekonomikos šeimininkai, kurie nori turtėti ir siekti aukštesnių socialinės plėtros tikslų.
Tačiau būtent dėl to likusiam žemynui pateikiamas pavyzdys, kurio bijo naftos monopolijos. Tai nereiškia, kad Kuba tiesiogiai ir iš esmės kerta naftos monopolijai; nėra jokios priežasties tikėti, kad šalis taps turtinga vien dėl to, kad turi dideles brangių degalų atsargas, nors yra pagrįstų vilčių, kad šie degalai patenkins mūsų pačių vidaus poreikius. Tačiau Kubos įstatymas yra akivaizdus pavyzdys broliškų Amerikos šalių liaudžiai, šalių, kurių dauguma niokojamos monopolijų ar įstumiamos į vidinius karus, kad būtų patenkinti konkuruojančių bendrovių poreikiai ir apetitas, o Kuba parodo, ką įmanoma padaryti Amerikos žemynuose, ir tikslų metą, kada pradėti veikti.
Tai ne tik stiprins Kubos gerovę, bet ir sąlyginai sutvirtins Kanados monopoliją, kuri kovoja su dabartiniais mūsų nikelio eksploatuotojais. Taip Kubos revoliucija panaikina latifundiją, apriboja užsienio monopolijų pelną, apriboja pelną užsienio tarpininkų, kurie investuoja savo parazitinį kapitalą į prekių importą - parodydama pasauliui naują Amerikos žemyno politiką, išdrįsusią sugriauti kasybos gigantų monopolį ir taip bent vienam iš jų sukelia sunkumų.
Kubos revoliucija kaip uraganas pralaužia naujienų žiniasklaidos barjerus ir skleidžia savo tiesą geresnio gyvenimo ištroškusioms Amerikos masėms. Dėl paprasto traukos dėsnio maža 114 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto salelė su 6 su puse milijono gyventojų tampa antikolonijinės kovos lydere Amerikoje, nes, kitoms šalims rimtai abejojant, būtent Kuba ėmėsi šio herojiško, garbingo ir labai pavojingo posto.
Ekonomiškai stipresnės kolonijinės Amerikos šalys, kuriose tautinio kapitalizmo plėtotę stabdo nepaliaujama, negailestinga ir kartais smurtinga kova su užsienio monopolijomis, dabar pamažu užleidžia vietą šiai mažai naujai laisvės čempionei, nes jų valdžioms jau nepakanka jėgų kovoti toliau.
Tai nepaprasta užduotis, neišvengiamai susijusi su pavojais ir sunkumais, todėl reikės visos liaudies paramos, didžiulio idealizmo ir milžiniškos pasiaukojimo dvasios, ypač beveik visiškos izoliacijos, kurią mes patiriame Amerikoje, sąlygomis. Kuba vertina šiuos tris pavyzdžius, pripažįsta nesėkmes ir sunkumus, bet žino ir tai, kad mes pasitinkame naujos žmonijos eros aušrą; kolonializmo atramas Azijoje ir Afrikoje nušlavė nacionalinės ir liaudies pajėgos.
Dabar tautų vienybė pagrįsta ne religija, papročiais, troškimais, rasine tapatybe ar diskriminacija, o panašiomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis ir panašiais progreso bei ekonominio pagyvėjimo siekiais. Belgija ir Olandija yra dvi imperijų karikatūros; Vokietija ir Italija prarado kolonijas. Prancūzija vis dar sunkiai kariauja karą, kuris jau pralaimėtas.
Jei visos Lotynų Amerikos tautos iškeltų išdidumo vėliavą, kaip Kuba, monopolijos sudrebėtų; jos turėtų prisitaikyti prie naujos politinės ir ekonominės situacijos ir iš pagrindų apgenėti savo pelną. Monopolis nenori, kad pelnas būtų apgenėtas, ir Kubos pavyzdys, tas tautinio ir tarptautinio išdidumo „blogas pavyzdys“, stiprina Amerikos šalis. Toks Kubos pavyzdys yra blogas, labai blogas pavyzdys, ir monopolistai negali ramiai miegoti, kol šis blogas pavyzdys painiosis po kojų, versdamas susidurti su pavojais, žengiant į priekį. Ji turi būti sunaikinta, pareiškia jie.
„Kubos situacija labai trikdo“, sako išmoningi bendrovių gynėjai. Taigi kaip agresyviais veiksmais sunaikinti tokį blogą pavyzdį? Viena galimybių yra grynai ekonominė. Tai - Šiaurės Amerikos bankų ir rėmėjų kreditų sumažinimas visiems verslininkams, nacionaliniams bankams ir netgi Kubos nacionaliniam bankui.
Cukraus importo kvota tampa šokio dalimi: taip, ne, ne, taip. Monopolijos agentų skaičiavimo mašinos kaip paklaikusios apskaičiuoja visas sąskaitas ir padaro paskutinę išvadą: labai pavojinga sumažinti Kubos kvotą, o jos nubraukti neįmanoma.
Kodėl labai pavojinga? Nes savo bloga politika ji sužadins 10 ar 15 kitų šalių - rėmėjų apetitą, ten kils siaubinga įtampa, nes jos visos nuspręs, kad turi teisę į daugiau. Neįmanoma nubraukti kvotos, nes Kuba yra didžiausia, naudingiausia ir pigiausia JAV cukraus tiekėja, ir 60 procentų tiesioginių pelno iš cukraus gamybos ir pardavimo interesų yra JAV interesai.
Dar daugiau, prekybos balansas JAV yra naudingas: kas neperka, negali ir parduoti; ir tai bus blogas sutarčių laužymo pavyzdys. Be to, numatoma Šiaurės Amerikos dovana, mokant už cukrų maždaug 3 centais daugiau nei rinkos kaina, tik parodo tai, jog Šiaurės Amerika negali pigiai gaminti cukraus.
Dideli uždarbiai ir nederlinga žemė apsaugo Didžiąją Galią nuo cukraus gamybos kubietiškomis kainomis ··· ; ir už produktą mokėdami daugiau, jie gali primesti varginančias sutartis visoms pelno siekiančioms šalims, ne tik Kubai. Mes nemanome, kad tikėtina, jog monopolistai griebsis tokios ekonominės prieigos varianto, kaip cukranendrių laukų bombardavimas ir deginimas, kad šaliai imtų stigti cukraus.
Vietoj to, regis, atsiras apgalvotų priemonių, kaip sužlugdyti pasitikėjimą revoliucinės vyriausybės valdžia. Kita pažeidžiama vieta, kur Kubos ekonomikai gali būti daromas spaudimas, tai žaliavų, tokių kaip vilna, tiekimas.
Gerai žinoma, kad pasaulyje esama vilnos perprodukcijos, bet tokio pobūdžio sunkumai turi praeiti. Degalai? Į tai reikia žiūrėti atsargiau: atimant iš šalies degalus, įmanoma ją paralyžiuoti šalį, o Kuboje esama labai mažai naftos; ji turi šiek tiek kietojo kuro, kurį galima naudoti jos garo mašinoms, ir spirito, kuris gali būti naudojamas transporto priemonėms; be to, pasaulyje esama didelių naftos kiekių. Ją gali parduoti Egiptas, ją gali parduoti Sovietų Sąjunga, galbūt greitai ją galės parduoti Irakas.
Beje, pavojingą precedentą intervencijai suteikė nauja Amerikos tautų organizacijos politika. Remdamiesi Truchiljo pretekstu, monopolistai vienijasi ir kuria agresijos priemones. Gaila, kad Venesuelos demokratija mus pastatė į keblią padėtį, nes teks priešintis Truchiljo intervencijai.
Nauja agresija galima laikyti ir to seno gero „kvailo vaiko“ Fidelio Castro, dabar tapusio įniršusių monopolistų dėmesio centru, nužudymą. Žinoma, turi būti pasirengta pašalinti dar du „tarptautinius agentus“, Raúlį Castro ir šių eilučių autorių. Šis sprendimas patrauklus: jei vienu metu pavyktų pasikėsinti į visus tris ar bent jau į aukščiausią lyderį, tai būtų puiki premija reakcionieriams.
Todėl gali atrodyti, kad tiesioginė monopolijų agresija yra neišvengiama: visi variantai dėliojami ir studijuojami IBM mašinų, apskaičiuojamas kiekvienas rezultatas. Dabar prieš mus gali būti panaudotas Ispanijos variantas. Ispanijos variantas įtraukia vieną pradinių pretekstų - pasinaudoti išeiviais, kuriems padėtų savanoriai, savanoriai, kurie, žinoma, būtų samdiniai, arba tiesiog užsienio valstybių pajėgos, gerai remiamos iš jūros ir iš oro - manytume, kad tokios paramos sėkmei pakaktų.
Gali prasidėti tiesioginė agresija ir iš Dominikos Respublikos, kuri, kad išprovokuotų karą, galėtų atsiųsti keletą žmonių, mūsų brolių, ir daug samdinių mirti šiuose paplūdimiuose; tai pastūmėtų kupinus „gerų intencijų“ monopolistus pasakyti, kad jie nenori kištis į šią „siaubingą“ kovą tarp brolių, jie tik sumažins karo grėsmę, atsiuntę savo kreiserius, kovinius laivus, naikintuvus, lėktuvnešius, povandeninius laivus, minų tralerius,, torpedas ir lėktuvus ir stebėdami šitos Amerikos dalies padangę ir jūrą. Ir gali nutikti taip, kad, kol šie stropūs žemyno taikos sargai neleis nė vienai valčiai ką nors nuplukdyti į Kubą, kiek nors, daug arba visos Truchiljo valtys išnyks iš geležinio stebėjimo akiračio.
Galbūt pirmas agresijos žingsnis bus žengtas ne prieš mus, bet prieš konstitucinę Venesuelos vyriausybę, kad būtų panaikintas paskutinis mūsų atramos žemyne taškas. Tuo atveju, kovos prieš kolonializmą centras galėtų pajudėti iš Kubos į didžiąją [Simono] Bolivaro šalį.
Kad priešas pralaimės, faktorių daug, bet yra du pagrindiniai. Pirmasis - išorinis faktorius: 1960-ieji yra ekonomiškai silpnų tautų metai, laisvų tautų metai, metai, kai pagaliau bus gerbiami balsai milijonų tų, kurie nėra pakankamai laimingi, valdomi mirties ir išmokėjimų gamybos priemonių savininkų.
Dar daugiau - ir tai pats galingiausias argumentas - 6 milijonai ku...
Azija