Šiame straipsnyje panagrinėsime laisvojo turto (alodo) sąvoką, jo raidą ir reikšmę feodalinėje visuomenėje. Aptarsime, kaip alodas formavosi, kokie veiksniai lėmė jo nykimą ir kaip jis transformavosi į kitas žemėvaldos formas.
Alodo Apibrėžimas ir Kilmė
alòdas (vok. Allod < sen. germ. al - pilnas, visiškas + od - nuosavybė, valda), individuali šeimos žemės nuosavybė, pakeitusi bendruomeninę. Alodo terminas, apimantis bendrą dėsningą reiškinį, taikomas visų šalių visuomenėms, kur buvo tokio pobūdžio nuosavybė.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta III a. Barbarų valstybėse buvusioje Vakarų Romos imperijos teritorijoje iš pradžių - kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas su ribota paveldėjimo teise (ankstyvasis alodas), vėliau - laisvai disponuojama žemės nuosavybė (vėlyvasis, arba pilnasis, alodas).
Ankstyvasis alodas atsirado gentiniu laikotarpiu kaip didelės šeimos narių bendra žemės nuosavybė. Juridiškai pirmą kartą ribota žemės alodo teisė buvo paminėta Salijų teisyne (6 a. pradžia); pagal jo 59 straipsnį teisę paveldėti ariamąją žemę turėjo tiesioginiai vyriškosios linijos palikuonys, t. y. mirusiojo sūnūs (kilnojamasis inventorius galėjo būti paveldimas ir moteriškąja linija). Yrant gentinei bendruomenei jos nariai įgijo neribotą teisę naudotis žemės alodu, virtusiu atskiros šeimos nuosavybe. Šį vėlyvąjį alodą 6 a. pradžioje jau turėjo vestgotai ir burgundai, 6 a. pabaigoje - frankai, 7-8 a. - kitos gentys, o saksai ir fryzai - tik 9 a.
Alodas ir feodas buvo pagrindinės žemėvaldos formos feodalizmo laikotarpiu. Alodas - tai pilnas ir besąlyginis žemės valdymas, o feodas - tai žemės valdymas už karinę ar kitą tarnybą senjorui. Alodas buvo būdingas ankstyvajam feodalizmo laikotarpiui, o vėliau, stiprėjant senjorų valdžiai, jis pamažu išnyko, užleisdamas vietą feodui.
„Aktualioji istorija“ (8): Kas yra feodalizmas? Praeities atgyvena ar prarastas rojus?
Feodalizmo Susiformavimas ir Visuomenės Struktūra
V a. antroje pusėje savo valstybes sukūrė Frankai, Burgundų gentys. 476 m. germanų vadas Odoarchas nuvertė paskutinį Romos imperatorių Romulą Augustulą ir tokiu būdu Romos teritorijoje susikūrė barbarų valstybės. V a. pabaigoje frankų gentys užgrobė didžiulę Romos teritorijos dalį ir 486 m. ties Suasono miestu galutiniai sumušė paskutinius romėnus ir sukūrė frankų valstybę. Įkūrėjas - karalius Chlodvigas. Jis pradėjo Merovingų dinastiją (486 - 768m.)
Frankų valstybėje formavosi tipiška visuomenė - feodalizmas, spartėjo turtinė diferenciacija. Feodalinėje visuomenėje pastoviai vyko karai. Neturtingieji valstiečiai negalėjo apsaugoti savo turto, apsiginti, todėl taip pat prašydavo turtingesnio kaimyno pagalbos.
Po šių reformų visi stambieji žemvaldžiai imta vadinti SENJORAIS, o pakopa vėliau už senjorą stovintis žmogus - VASALAS. Santykiai tarp senjorų ir vasalų buvo vadinami feodaliniais laiptais. IX a. daugelis beneficijų virsta paveldimomis valdomis - FEODU. Iš čia kilo ir visuomeninės gyvenimo tvarkos feodalizmo pavadinimas. Atsiradus feodui, feodalui tampa nebūtina klausytis savo senjoro.
Feodalinė sistema
- Pirmiausia buvo laisvieji valstiečiai, bet kai jie pradėjo nepaisyti ponų, tai ponai juos įbaudžiavino.
Alodo Susiformavimas ir Raida
Ne visi gyventojai sugebėjo išlaikyti alodą. Visi nusigyvenusieji prašydavo turtingesnio kaimyno pagalbos ir globos. Prašymas arba pagalba buvo forminama specialiais raštais vadinamais PREKARIUMAIS. Jų būta įvairių bet visi panaikindavo alodines teises.
Neturtingieji valstiečiai negalėjo apsaugoti savo turto, apsiginti, todėl taip pat prašydavo turtingesnio kaimyno pagalbos. Ši pagalba buvo įforminama specialiu raštu - KOMENDACIJA.
Valstiečių įbaudžiavinimą paspartino ir pradėta vykdyti beneficijų reforma. Po kurios už karo tarnybą žemė buvo duodama su ten gyvenusiais valstiečiais.
Frankų Valstybės Visuomenė ir Teisė
Salijų tteisyno straipsniai rodo, kad frankai vertėsi dvilauke žemdirbyste, gyvulininkyste, medžiokle, bitininkyste (drevininkyste). Arkliai nebuvo priskiriami prie kinkomų gyvulių. Labiausiai buvo ginamas laisvasis frankas, už jo nužudymą - 200 solidų bauda. Buvo pusiau laisvi žmonės - litai, už jų nužudymą buvo skiriama 100 solidų bauda. Nužudžius vergą reikėjo tik atlyginti nuostolius.
Vergams priklausė: amatininkai, ir tarnai. Vergai nebuvo pagrindinė darbo jėga. Salijų teisynas gynė moters orumą. Vien už prisilietimą prie krūtinės - 45 solidų bauda.
Salijų teisyne aukščiausia valdžia priklausė karaliui, jis priimdavo svarbiausius sprendimus. Iš liaudies sušaukimų perėmė teismines funkcijas. Užkariautoms teritorijoms vadovaudavo grafai (rinko mokesčius, vadovavo vietiniams teismams.). Už kariauninko ar karaliaus valdininko nužudymą buvo skiriama 600 solidų bauda.
Karalių valdžia pradėjo silpnėti. Mirdamas Chlodvigas padalijo karalystę 4 savo sūnums. Frankų valstybėje iš karalių valdžią perėmė MAYORDOMAI.
715 metais Frankų valstybę pradėjo valdyti pirmasis karolinių dinastijos atstovas KAROLIS MARTELIS. Jis vedė karus su arabais, ir 732 m. mūšyje ties Puatjė sumušė arabus. Po šio mūšio MARTELIS įvykdė karinę reformą, kur kariams už tarnybą duodavo žemę (iki gyvos galvos). Žemės davimas už karinę tarnybą - beneficija. vykdė karus su Saksų gentimis. (Siekis nukariauti saksus - DEMONUS ir įjungti į valstybę žemes ir atversti į krikščionybę. Jis padėjo Romos popiežiui skleisti krikščionybę).
Karolis Didysis - talentingas karvedys, žymus politikas, centralizavo krašto administraciją, pertvarkė teismus, platino krikščionybę, suvienodino teologiją, bažnytines apeigas. Sostinėje Achene sutelkė daug mokslininkų, įkūrė dvaro akademiją, steigė mokyklas, liepė parašyti germanų kalbų gramatiką - KAROLIGŲ RENESANSAS.
Po Karolio Didžiojo mirties valdęs sūnus Liudvikas Pamaldusis imperiją padalijo 817m. trims sūnums, tačiau gimus ketvirtajam kilo dideli nesutarimai, po Liudviko mirties 843m. Vyriausiajam sūnui Lotarui atiteko itališkų žemių junginys.
Alodas Lietuvoje
Lietuvoje alodas susiklostė 12 a. pabaigoje-13 a. pirmoje pusėje. Buvo vadinamojo odalio tipo - garantuota paveldėjimo, bet ribota (tik giminėje) disponavimo teisė. 15-16 a. istorijos šaltiniuose alodas vadinamas tėvonija, arba veldeme. Alodo branduolį sudarė apydėmė ir ariamoji žemė; jam priklausė šienaujamosios pievos.
Įsigalėjus didžiojo kunigaikščio žemės aukščiausiajai nuosavybei 13 a. pabaigoje susiklostė alodo valdymo ir privalomosios tarnybos už jį paprotinė teisė. Iš kylančių feodalų (pilėnų, gerųjų žmonių, bajorų) alodo valdymas plėtojosi į karo, iš eilinių bendruomenininkų (valstiečių) - į darbo prievolių teisę. 1387 Jogailos privilegija bajorams feodalų alodą įformino kaip įstatymo teise valdomą tėvoniją. Alodinę bajorų žemėvaldą papildė beneficija ir gautų veldamų ūkiai. Tuo pagrindu 15 a. susiformavo feodas. Įstatymu neįforminta valstiečių alodo teisė siaurėjo. Bajorų valdose valstiečiai ją prarado 15 a. pabaigoje-16 a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio domene ją panaikino Valakų reforma (16 a.